kaip produktyviai praleisti laiką su visais vaikais, kad kiekvienas jaustųsi lygus, kad jam būtų skiriamas maksimalus dėmesys ir t.t.?
Gal išeitis-kiekvienam šeimos nariui pasiskirstyti po vaiką nors kartą per savaitę-ir tuomet skirti jam maksimalų dėmesį???O gal per išeigines vieną kurį vaiką nuvežat pas senelius?Kokių turit idėjų?

Tiesa pasakius aš neįsivaizduoju, kaip reikia užtekti laiko daug vaikų, nes aš su dviem vos susitvarkau. Nemoku aš. Ir mano mama pastebėjo, kad aš vyresnėlei dėmesio labai mažai skiriu. Nežinau net pati ką daryti. Vyras iki vėlumos dirba, kai grįžta, nori tik ramybės ir su mažiumi nepasilieka, o mažius taip pat gudrus-mamos nepaleidžia iš akiračio. Ir lieka nuskriausta dukrytė.

Kartas nuo karto save pagaunu, kad jau mažesnis tai jau daugiau jam savęs atiduodu. Tuo tarpu skubu kompencuoti dėmesį vyresniesiems. Bet vyresnieji su kokiu pavydu žiūri į mane kai mažiai susilipa abu ant kelių. Taip negera širdy pasidaro, kad net nukeliu ir einu sau. Aišku visada ir tą vyresnį apkabinu, pabučiuoju. Niekad stengiuos jų akyse nepasakyti, neparodyti, kad broliai mažesni, tai aš juos daugiau myliu, jiems daugiau reikia saldainių ar pan. Bet tikrai labai sunku padalinti vienodai meilę, šilumą, dėmesį.

O aš pastebiu, kad mano vyriausias kaip koks tėvas, paima mažiuką kokį, paniurko, ant pečių panešioja, saldainį nupirkęs parneša

Jums gerai mazesni didesni o mano trys leliai ir nei vienas nesupranta kad reikia ziureti visus tris visi kai supuola ant manes nezinau nei ka daryti tai susodinu visus tris i viena eile ir zaidziam kartu o kartais tai neimanoma tada pasodinu juos i manieza ir kazkaip nusiramina

Ajetau, trynukai...

Du jau daug, bet pas tave cieli trys
Kiek vaikų bebūtų, ir kokio jie amžiaus - nori dėmesiuko nors tu ką. Gal yra tik toks laikotarpis, kai to dėmesio reikia daugiau - kai lialiukas, pirma klasė (bent mano atveju, nes daugiau "dirbi" prie mokslų), ligos metu ir t.t.
Šiaip stengiuosi neišskirti - mylimas, mažiau mylimas....

Labai sunku, bet manau, kad didesniajam dėmesio reikia rodyti daugiau nei mažesniajam. Nors labai stengiamės , bet visgi mūsų didysis - rugsėjį jam bus keturi - kamuojamas prieštaringų jausmų, sesytę (jai tuoj bus 7mėn) ir labai myli - priėjęs kalbina, bučiuoja, o kai jam atrodo, kad nematom - bando jai įgnybt, o kai ši pradeda verkti, puola glostyti.

Kai mokiau vyriausiaji dviratuku vaziuot, tai mergos begiojo is paskos.....

Aš irgi pasisakysiu Mano du vaikiukai,bet vis pastebiu,kad mažai dėmesio skiriu savo vyresnėliui negera mama aš.Nežinau kaip padalinti tą dėmesį abiem Mažiukui tikrai reikia daugiau dėmesio,bet dideliui ne ką mažiau
Aš nesusitvarkau
Matau čia kažkas turi po tris vaikučius man būtų

Su tuo dėmesiu tai problemėlių atsiranda Vieną vos ne klausymais reikia konsultuoti,kitą vėl visokios nesąmonės kankina-maištaujanti siela ,o mažiukas,tai jau visai be komentarų.Taip ir keičiu savo amplua kas 5 min.

Na va sakau,kad baisu ,bet vistiek kažkaip susitvarkyti reikia

Žinoma , kad vyresnėliui dėmesio mažiausiai tenka, pastebėjau, kad jį tik baru, "pamokas ruošk", tą padaryk, ano nepadarei pagailo vaiko, sakau nieko gero nemato...., tai suorganizavau jam dėmesio dieną (čia buvo praeitą pavasarį)
Jam buvo atostogos, pasiėmiau laisvą dieną darbe ir tik abu nuėjom į kiną, paskui piceriją, paskui nusipirkom neragautų saldainių, pabendravom mažių netrukdomi, pasivaiksčiojome po miestą....buvo labai laimingas...labai smagus nešė saldainius savo broliui ir sesei , manau reiks vėl kada tokią dieną sugalvoti, aišku dažnai neišeina, o ir gautusi kažkoks įprastas ir nebeidomus dalykas
Gal pasinaudosit mano įdėja

tikrai nuostabi idėja.Reikės ja pasinaudoti

Darau ir aš taip, bet vis vien vyriausiasis pradėjo nagus graužti ir tikas atsirado... Pasitariau su psichologe, sako, tik neparodyk, kad labai dėl to jaudiniesi- tik blogiau bus...

Aš darydavau Kol mano vyresnėliai buvo mažesni. Dabar jie paaugliai ir mieliau į kokį kiną, koncertą ar prie jūros nueina su draugais

vaižgante, tikai galėjo ir dėl sunkaus pereinamojo laikotarpio atsirasti. Paauglystė ir t.t. Kad nereikia tam suteikti didelio dėmesio irgi žinau. Turėjau panašių problemų su vyresniuoju

Kas tas tikas?

Oi, yra nežinančių? Laiminga mama, nežinanti, kas yra tikas...
Tai nervinės kilmės nevalingi judesiai- dažnas akių mirksėjimas, kosėjimas... Maniškis pirmomis rugsėjo dienomis pradėjo į delną pūsti. Pučia ir pučia, net nervinti pradeda. Klausiau, kodėl taip daro, tai atsakė, kad nežino, bet nedaryti negali... Tai gali būti susiję su mokslo metų pradžios stresu. Jis yra labai stropus mokinys, gal jaudinasi dėl ko nors.
Tikai rodo vidinį nerimą. Dažnai atsiranda išsigandus (buvo mano Daumantui). Būna, kad lieka visam gyvenimui. Vyro sesuo pasakojo, kad ji iki šiol, kai labai susinervina, pradeda ranką graužti...

tikrai nežinojau.Tokių dalykų maniškis dar nedaro

ta pati beda...mazelei daug demesio skiriu,o vyresneliui daug perku visko,bet tai tik blogiau,jauciu,kad nieko nekompensuoju ;(

Apie demesio paskirstyma masciau dar besilaukdama antro Galvojau, jei bus ramus tai gerai, o jei ne , ka tada, kokie zaidimai su didziaja jei nemiegojes ir pervarges istisai....bet man pasiseke (kol kas ), nes mazius ramutelis , va toks vaizdelis, gulim lovoj, as vidury, pries miega pasakoju pasakas didziajai butinai atsisukus i ja ir apkabinus, o mazelis laukia kol sese uzmigs ir laukia savo pienelio ir didelem akytem stebi mano nugara.... kartais ir liudnumas suiima, bet ''didziosios seses'' negali nuskriaust, o tiketis, kad keturmetis staiga ims viska suprasti ir egltis kitaip, naivu

Man tik su kiekvienu iš dvynukų kažkaip dar nekilo mintis pabūti atskirai. Dičkiai mokosi skirtingose pamainose, tai vis pavyksta bent kartais su kažkuriuo vienu jų išeiti iš namų.
O ir patys jie pasiprašo, kai jau nori tik su manim išeiti. Šiandien buvo sesė diena, ryt ryte brolis eis kartu su manim. Dvynukai arba su tėčiu, arba su aukle pasilieka tuo metu.

Bet kartais neišvengiu tokio beviltiškumo jausmo - kaip man tarp jų visų pasidalinti... Ypač, kai ne tik pramogų reikia, o ir rimtesni reikalai/darbai/mokslai reikalauja tik su vienu vaiku būti...

Mes stengiamės išmėtyst vaikus po vieną-jei tėtis gali kurį imt į darbą tai ima paeiliui, jei man laisva popietė tai su kurio vienu ir einame kur nors Dar niurkau pasislėpus juos po vieną, sakydama daug komplimentų ir vadindama pačiu mylimiausiu Kai augo du pametinukai ir maži buvo tai vieną apkabinus spusteldavau sakydama, kad jis pats geriausias, o tuo tarpu į kitą žiūrėdavau šalia sėdintį ir jam mirkteldavau-abu manydavo, kad skirta butent jam Manau svarbiausias individualus dėmesys