Turėjau gimdyti balandžio 9 dieną, bet visą nėštumo laiką mano brangusis vis sake, kad vaikelis gims balandžio 2 d. Atėjo balandžio 1-oji, nakties miegas užklupo ir sapnuoju tokį sapnelį: [COLOR=red] Mes pas močiutę kaime, vyksta kažkoks pobūvis ir man lyg ir vandenys bėga, galvoju reikia nueiti pažiūrėti ir jei tiesa prasyti brolį, kad namo parvežtų... [COLOR=blue] Prabundu kažkur 5 val. ryto, jaučiu lova šlapia
Purtau savo brangųjį, vandenys gi nubėgo... o jis per miegus ką čia nusišneki... Sėdžiu, juokas ima, nežinau ką daryti... Nutarėm paskambinti greitąjai, pasikonsultuoti, nes man tada pasirodė, kad man nieko nėra ir pati galiu nueiti (mat miestas pas mus nedidelis, kokios 10 min kelio iki ligoninės). Kas keisčiausia, paskambinus vyrui, jam buvo paaiškinta, kad galiu sau vaikščioti, ką padėkojo žmogus, pradėjom ruostis, jam vis neramu dar kartą paskambino... Tai tada jau išgirdom sėdėkit ir laukit, atvažiuojam... Susiruošėm, nusiropštėm į kiemą, laukėm tiek pat kiek užimtų laikas nueiti pesčiomis... O skausmo jokio 
Po to prasidėjo... Gydytojas apžiūri, gimdos kakalelis visiškai neatsidaręs, iš kur vandenys??? Nu ką laukiu, viena pagimdė, po to kita, o aš nė krust... Pradėjo skatinti, pajungė aparatus, akušerė sako na va sarėmius rodo tipo 80%, sako neskauda? O man juokas ima
Tai taip buvo nuspręsta, kad mano lialius nepridustų, pjūvį padaryti, nes jau buvo 14 val. Klausia manęs anetezologas ar visišką narkozę darom ar tik daline? O ką aš žinau??? Na taip priėjom išvados, kad dalinę, lialiu iš karto pamatysiu, išgirsiu verkimą... Prasidėjo pasiruošimas operacijai, mintyse save paskutine durne išvadinau (pradėjo jungti visokią aparatūrą, prie rankų, kojų ir t.t.), galvoju kvaila, galėjau užmigti ir atsikelti sau ramiai 
Pasigirdo verkimas, parodė man Kristupą ir nunešė sutvarkyti, nutilo, "ko jis nerėkia"- klausiu. Sako "jam jam gerai ir tyli". Atsisveikinom, išnešė jį į naujagimių skyrių, o mane - į reanimaciją... Guliu iš proto kraustausi... Ateina brangusis. Pirmi mano žodžiai vaikas mėlynas buvo, nubėga aplankyti, grįžta ramus, sako :"pati tu mėlyna, nemėlimas visai jis". Tik tada man topteėjo, kad nuo operacinės šviesos jis gal man pasirodė mėlynas... Bemiegė naktis operacinėje, nerimas dėl vaiko: kaip jis, gal verkia, gal valgyti nori... Iš ryto vizituojantis gydytojas klausia kaip ir kas? Pasakiau, kad noriu pas vaiką, tai su visa lova ir išsiuntė... Susitikom, priglaudžiau, o kaip aprengtas buvo tai ir dabar juokas ima, kaip mano mama sako tikras futbolistas, ant pamperso treninginės kelnės, kojinės, blauzdos plikos kai pakeli, kepurė ant vienos ausies, nes tokia megzta su bumbulu virsugalvyje ir be raištelių, kazkokiam multike ledo rytulio lošėjai su tokiom buvo Mat mano suruoštų rūbelių niekas neieškojo...Va dabar jau turim vaikina 1 metų ir 8 mėnesių, kai prisimeni, koks buvo kai pirma kartą priglaudžiau, galvojau kada jis paaugs...
Va tiek sugebėjau parašyti, neturiu rašymui didelių sugebėjimų
Taip vaizdelį ir matau 
