Mielos Mamytės,
Rizikuoju būti labai nepopuliari, tačiau noriu iškelti gana jautrią ir prieštaringą temą - ar mes pačios gimdymo metu tikrai elgiamės taip, kaip derėtų...
Kaip ir visos besiruošiančios gimdyti moterys, su didžiausiu siaubu skaičiau forume apie nejautrius ir nedėmesingus gimdymo skausmams gydytojus ir akušeres. Savo mintimis pasidalinau su drauge, kuri dirba gydytoja ir pati laukiasi trečiojo vaikelio. Štai ką ji man atsakė apie mano klausimą, kodėl gydytojai ne visoms gimdyvėms būna dėmesingi ir draugiški.
Kaip ir gyvenime, taip ir gimdymo metu labai skiriasi pačių gimdyvių kultūra: vienos nusiteikusios tvarkingai išgyventi gimdymo procesą ir stengiasi kiek įmanydamos padėti gydytojams, kad viskas praeitų sklandžiai - domisi gimdymo eiga, kenčia, stengiasi tyliai išgyventi šį skausmingą procesą... Kitos gi gimdymą paverčia šou sau ir kitiems, rėkdamos ir staugdamos, niekaip nereaguodamos į gydytojų prašymus konstruktyviai reaguoti į rekomendacijas gimdymo metu.
Pasirodo, išryškėjo ir nauja mada - moterys pradėjo naudotis gimdymu kaip vyrų auklėjimo priemone. Kadangi dabar vyrai gali dalyvauti gimdyme, kai kurios moterys gimdymo metu "pademonstruoja" maksimalią gimdymo kančių programą - atseit, tegul mano brangiausias pats pamato, koks tai "malonumas" (gal pasibaisėjęs kailinius nupirks?). Todėl jos rėkia ir dejuoja net tada, kai dar tikrai dar gali kentėti - juk gimdymas tuoj pasibaigs, o jei jis (vyras) pamanys, kad galima pagimdyti lengvai ir nerėkiant... Sako, kad kai kurių moterų vyrų net prašo gimdymo metu išeiti iš gimdyklos, nes tik tada pavyksta susikalbėti su gimdyve ir tik tada ji nustoja vaidinti daugiau, nei iš tikrųjų patyria... Štai tokioms "artistėms" gydytojai ir nenori būti nei draugiški, nei gailestingi, o tikrai didvyriškai kenčiančioms moterims jie visada linkę padėti ir užjausti...

Ką manote šia tema? Ar teko sutikti gimdymo metu ir vieno, ir kito tipo moteris? Pasidalinkite prašau savo mintimis.

Labai įdomi tema. Dėl gimdyvių kultūros, manau, tikrai verta susimąstyti. Iš medikų tai jau labai daug tikimės, bet pačios permažai stengiamės, kd būtų sklandi gimdymo eiga.
Nemanyčiau, kad gimdymas tampa vyrų auklėjimo priemone. Bet visokių yra žmonių.

Na, manau gimdyvių kultūra ir "perdėtas rėkimas bei vaidinimas dėl skausmo" yra skirtingi dalykai. Nei gydytojas, nei vyras, nei kas nors kitas negali atspėti, nujausti kokį skausmą kenčia gimdyvė. Kiekviena iš mūsų skausmą perneša skirtingai, kiekvienos kitoks ir skausmo barjeras, todėl netikiu gydytoju, kuris pasako, kad gimdyvė vaidina, kad jai skauda, arba aparatas nerodo tokių stiprių ir skausmingų sąrėmių. Aparatas rodo raumens susitraukimą, bet ne skausmo lygi, nes skausmą lemia ne tik fizinis pojūtis - susitraukė raumuo-plečiasi kaklelis, o kur kas daugiau - moters nusiteikimas, baimė, žinios ir pan.

O dėl to, kad gydytojai nori/nenori būti malonūs visiems... Na visi mes žmonės ir tai suprantama, nuovargis ar susierzinimas dėl kažko gali išlysti bet kur ir bet kada, ypač moteriškoj giminėj . Tačiau, kaip žmogus, suprantu, kad kur kas maloniau dirbti su kitu žmogumi, kuris nereikalauja kažko nerealaus, kuris ir pats elgiasi "žmogiškai", bet ne visos gimdyvės kesdamos skausmus turi jėgų ir noro atsižvelgti į gydytojo pageidavimus.
Kartais (dėja gan dažnai) teisėtas moters reikalavimas dėl tinkamos priežiūros suprantamas kaip išsišokimas ir "išpindėjimas", dėl kurio gydytojas praranda tą norą (jeigu jis buvo) elgtis žmoniškai (ypač tais atvejais kai gydytojui nesumokama). Sutikimi kad keletas šimtų "padėkos" daro stebuklus ir su kuo didesne padėka, tuo didesnis pakantumas gimdyvės kaprizams

Aišku jeigu vadovaujiesi principu: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi - nepraloši niekada

Manau, kad įmanoma nuramint panikuojančią gimdyvę. Tai gali padaryti šalia esantis ir artimas žmogus, ir medikas. Tik nevisada tai daroma ir labai gaila, kad į psichologinius dalykus nekreipiama dėmesio. Gimdyvės kultūra taip pat priklauso nuo šalia esančių dėmesio, pastangų jai padėti, tiesiog aiškiai išaaiškitnti procesą.

Su rėkimais ir skausmo įvertinimais labai pritariu Auges.

P.S. Beje, aš stengiausi tyliai kentėti, nesmagu man kitiems ramybę drumsti, o mano gydytoja patarė baubti; atseit sulyg garsu "ūūūūūūūūūūūū" dirba apatiniai pilvo raumenys ir stumti padeda. Tai plyšavau, kad tik padėtų...

Aš taip pat pritariu Auges- dėl to, kad gali kaklelis neatsidarinėti, o tu skausmus jauti, oi kaip jauti. Pati per tą pragarą praėjau. ko tik nedarėm kad kaklelis pajudėtų iš "tylos zonos" ko tik nedarėm..... bet padėjo tik skatinamieji ir grynai tai, kad gydytoja pati 2cm praplėtė.
O dėl ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū, na kodėl man niekas nesakė? , o jei liūdniau, tai taip lūpas susikandžiojau, kad gerą savaitėlę sutinusios buvo.

o dėl gimdyvių klyksmų- jei tau jau taip maišo tai išeik ir tiek, man pasisekė- neklykiau, o su epidiūru (27- gimdžiau, iš jų 3,5 su epidiūru) gimdžiau su šypsena, jei taip galima pasakyti , bet girdėjau kaip kitos klykia, ir.... verkiau dėl jų- taip gaila buvo... O klykė daug ir ilgai, labai ilgai. Ir tikrai nemanau, kad tai apsimestini klyksmai- tereikia išgirsti ir suprasi, kad nieko apsimestino gimdymo namuose nėra.


(teisybe dėl šau- man irgi gydytoja buvo pareiškusi, kad man neskauda mat nėra tonusų, bet kai po tokio "šou" šoko mano spaudimas iki lubų, o vaiko širdutės ritmas krito iki 90 (norma 120-160) tai kažkaip greitai ta gydytoja savo nuomone pakeitė) Nors tiesą pasakius gera gydytoja buvo, griežta, bet gera, ir pagimdyti padėjo, ir plušėjo, kad pagimdyčiau, ir nuskausminamų suleido kai epidiūras jau nebeveikė, o teko susiūti (tik mikroytrūkimai išoriniai, po mažus siūliukus, bet kai jauti net tai kaip surišamas siūlas nemalonu

Na nepraėjus nei 20min kai mus paliko vienus su mažiuke dar gimdykloje vyrui pasakiau kad dabar bus galvos skausmas kada kitą planuoti, jis atsakė bet kada nors ir dabar , tai nemanau, kad atgrąsė nuo dalyvavimo gimdyme.

Nu man vaizdelis susidare kad gydytojams/akuseriams rekianti gimdyve ne daugiau emociju kelia negu pavyzdziui ofise grojantis radijas. Tiesiog darbo aplinkos triuksmas.

man gimdymo metu akusere kaip tik pasnibzdejo : ,,parekauk labiau- vyras po to labiau vertins ir myles"...Ir suprask, kad nori.
Aisku nerekavau, tai jau po visko jis visiems aiskino, kad visiskas sh...tas gimdymas, lengvas jis mano zmonai buvo.
Nu jo...lengvas.

Aš, kaip negimdžiusioji, (tas įvykis numatytas gruodžiui) gal ir neturiu teisės pasireikšt. Tik pasakysiu, kad tas "vaidinimas prie vyro" nebūtinai vaidinimas tiesiogine žodžio prasme. Juk ir vaikai, pvz. imant kraują prie mamos verkia dvigubai. Vaidina? Ne, tiesiog mato artimą žmogų, ir pasamoningai tikisi, kad mama pagailės ir "išgelbės". Gimdysiu be vyro, nes pažįstu save, ir žinau, kad prie artimo žmogaus nieko negirdėsiu, tik verksiu ir rėksiu, o likus su gydytojais susikaupsiu ir reaguosiu į jų pastabas. Jau buvo proga to įsitikinti.

Idomi tema.
Man ypac patiko " parekauk, gal vyras kailinius nupirks " Dalis tiesos tame yra.Kiekviena moteris nori, kad jos vyras zinotu, kaip sunku padovanoti siam pasauliui vaika!Norime didesnes atsakomybe pries seima. Nors tai jau atskira tema!Cia jau gimdyves reikalas kaip ji "aukleja" ar ne vyra!Nes as irgi isgirdau replika irs vienos sesutes, net visai ne is gimdymo skyriaus.Atseit tavo vyras dabar mieliau futbola ziuretu ir alu srebtu !Tai mano vyras atsake, kad futbolo neziuri, o alaus nemegsta, tai atejo cia Labai mes is tiesu juokemes is jos
Del gimdyviu elgesio taip pat sutinku.Kaip zmogus elgiasi gatveja, taip ir gimdykloje.Jei jis is esmes yra ramus ir kantrus tai ir visur elgsis panasiai.O jei jau kiaule...Bet irgi kultura ir saukimas aa, uuuuuuuu tai jau irgi skirtingi dalykai!Jei perdetai rekiama, tai isskirtinio demesio is gyd tikrai nesulauksit, jiems tai kasdienybe, kaip musm pietus pagaminti
Svarbiausia yra gimdymui pasiruosti, juk ne i teatra einam...

Be skausmo nei viena nepagimdė, o kuri kaip išreiškia savo būseną, manyčiau kiekvienos reikalas. Medikai žinojo kokią renkasi profesiją. Man asmeniškai, rėkimui nebuvo jėgų, gydytojas žandus pliaukšnojo, matydamas mano išsprogusias i vieną tašką žiūrinčias akis, galvojo kad galvelėj pasimaišė. O ir nesmerkiu tų kurios šaukia, jei joms lengviau iškęsti tą skausmą, tai kodelgi nešaukti. Klausytis šauksmo ir kęsti skausmą, tai nėra sulyginama kam toje situacijoje lengviau.

Pagal gydytoju reakcija i gimdyviu riksmus gimdymo namuose panasu, kad jie ismoko nereaguoti labai jautriai.. taciau patys gydytojai sako, kad jie irgi zmones ir negali likti abejingi rekimui, o ypac pavargsta, kai smarkiai rekia moterys, kuriu gimdymus jie betarpiskai priima... kaip bebutu, riksmas - tai zmogaus siunciamas pavojaus signalas, tad jis negali niekaip neveikti ji nuolat girdinciu zmoniu, bent jau geros nuotaikos tai tikrai nesukuria... o geriau butu, kad patys gydytojai pasisakytu sia tema.

Turbut todel jie taip epidurini nuskausminima propaguoja...Ir gimdyve uzsiciaupia, ir procedura ne is pigiuju.

tikrai nieko nevaidinau nei prieš vyrą, nei prieš gydytojus netgi gėda buvo, kad taip ardausi, bet gimdymas yra gimdymas - tikrai skauda

Aisku, kiekvienas atvejis individualus,bet is patirties galiu pasakyti, kad niekada negali zinoti, kaip elgsies konkrecioje situacijoje. Pati esu gana ramaus budo ir viesai rodyti emocijas neesu ipratusi. Pries gimdyma maniau iskesiu viska kaip galima ramiau. Deja, gimdymas pasitaike sunkus, tai teko ir parekauti. O demonstuoti savo skausmo nebuvo pries ka, nes didziaja dali laiko gimdykloje prabuvau viena. Vyras net nezinojo, kad gimdau, nes buvo toli, gydytoja atejo lygiai tris kartus, paskutiniji karta po visko, na o akuseres patikrinusios tonus iseidavo ir subego tik i pabaiga, kai leliuko sirdutes nebeisgirdo. Taigi vaidinti nebuvo tikslo,o rekiau, nes tikrai labai SKAUDEJO. Manau, kad ir kitos moterys rekia del to paties ir tai nieko bendra su kultura neturi.

Idomi tema, idomus komentarai... ka galiu apie save pasakyt? Pirmaji turejau Cezari, ir antrasyk tikejausi, kad teks ji daryti, nors gydytojai vis abejojo. mat mano panele buvo isitaisiusi galvute zemyn ("fiksuota") ir mane, kad galiu pati isgimdyt... nepaisant pirmo Cezario ir mano siauro dubens... ir as pagimdziau! Ir tikrai neplysojau, nors leido skatinamuosius, kurie - sako - provokuoja ohoho koki skausma matyt, epiduras gerai suveike gimdymo metu jauciausi ramiai ir uztikrintai, mat nestumo metu lankiau Mamu mokyklele ir gerai zinojau teoriskai, kaip tas gimdymas vyksta galiu pasakyt, kad vyras del manes labiau pergyveno nei as pati.
O del to, kad mada paaukleti vyrus tai net nezinau ka atsakyt nu neturejau tikslo as paauklet saviskio cia gal naujalietuviu mada kokia?

Visiškai sutinku.


Na, spėju, kad gimdant su epidūru nebuvo labai sunku "kultūringai" tylėti

Įdomūs tie gydytojų kriterijai Artistė ne artistė, bet gimdo tai iš tikrųjų O jei jau gimdo ligoninėje, tai ir pagalbos kažkokios tikisi, matyt

Sutinku, kad gimdymas - didziulis isbandymas kiekvienai is musu. Pati pagimdziau du vaikus naturaliai be nuskausminanciu, zinau, ka tai reiskia. Taciau is skirtingo moteru elgesio (primenu, kad "anais" laikais gimdeme po 3 moteris vienoje gimdykloje , taigi buvo galimybe "pasidziaugti" ne tik savo skausmu, bet ir salia esanciu "kolegiu") padariau isvada, kad kiekvienos musu kultura nemaza dalimi nulemia ir elgesi tokioje ekstremalioje situacijoje, kaip gimdymas.
Vienos rekia, isvadina savo vyrus gyvuliais, saukia "daugiau nebeduosiancios" , kitos stengiasi net ir gimdant susikaupti ir kuo maziau demonstruoti savo pojucius... Gydytojai sako, kad atsiranda nemazai moteru, kurios makaluoja rankomis, plesia plaukus ar grandineles nuo kaklo, ne kiek nenori isiklausyti i gydytoju zodzius. Matyt, su tokiomis personalas buna pakankamai grieztas... Kaip sako patys gydytojai, kartais tokioms moterims tik isakmus tonas ir padeda pagimdyti, nes per savo nenora nusikaupti ir mobilizuoti jegas jos ir kankinasi ilgiau, nei tos, kurios klausosi kiekvieno mediku zodzio ir is paskutiniuju jegu dirba.

aš taip pat buvau labai ramiai nusiteikusi ir maniau viską tyliai iškęsiu, tačiau... gavau skatinamųjų, gimdžiau be epidūro

Kai pirmą dukrą gimdžiau, kankinausi nerealiai, baisu prisiminti. Gimdymas beprotiškai sunkus ir ilgas. Kai kurių vietų prieš pabaigą neprisimenu, nes ir sąmonė buvo pritemusi. Bet man kažkaip savaime taip gaunasi, kad kai labai skauda, tai iš manęs nė garso. Skausmas mane paraližiuoja: negaliu nei paeiti, nei žodžio ištarti. Ką jau ten apie rėkimą kalbėt. Taigi, mano dukra nors ir sunkiai gimė, bet visiškoje tyloje.
Gimdžiau be vyro, nes griežtai atsisakiau, (jis laukė už durų). Esu įsitikinusi, kad tik gydytojas man gali padėti, o artimieji mane tik trikdytų. Tai kai pas mane jį įleido, jis žiūri, ir sako, o tai kaip čia, tu tokia pat, kaip ir atvežiau. Tai čia visai nebaisu buvo? Man ir nereikia, kad matytų tas kančias. Tegul jam lieka kaip paslaptingas ir neatrastas stebuklas - vaiko gimimas.

pagimdziau dvi grazuoles dukrytes,pirma klaikiai sunkiai ir ilgai-dejavau rekiau tikriausia daug ,antra dukryte gimdziau su epiduru iki ir po to kai nustojo veikt padejuot teko,bet nei vienu sykiu nesugalvojau kad taip vyra paauklet ar pakankint reikia,paskaiciau cia ir nustebau kad galima tokioj situacijoj dar ir apsimetineti.jei jau taip ir elgiasi kasnors tai manau kad ju santuoka ateities neturi,jus jau man atleiskit bet as tokio elgiasio negaliu suprast,juk vyrui ne ka lengviau kaip mato mylima moteri besikankinancia,nereikia to vaidinti tikrai.jei gimdot lengvai tai tik dziaugtis reikia,o ne visokiuvelniu prisigalvot.o jau kai blogai tai tuo metu negalvoji tikrai kaip cia vyra paauklet tiesiog elgiesi taip kaip jautiesi ir apie nieka tuo momentu negalvoji

na jo...kad gimdai tai dar nereiskia gad galima isidribineti...visom skauda gimdant - gimdziusios be nuskausminamuju tai zino, taciau ar butina ardutis ir rekti ir taikrai nezinau...as dejavau, urzgiau bet reikti ar kitaip ardytis tai net nebuvo sove i galva...kad be reiklao blaskytis ir taskyti savo energija. kai po gimdymo abu su vyru gulejom pogimdyvinej palatoj girdejom kaip viena motriske gimde mano vyras pasibaisejo....sako gerai kad tu taip nerekavai o tai man butu stogas nuciuozes

Carramele, epiduras drauge su skatinamaisiais neveikia taip, kaip epiduras be skatinamuju. Tikrai yra skirtumas. Gauni tik koki pusvalandi atokvepio, kol veikia epidurine nejautra, o jai emus silpneti, skatinamieji tikrai i dausas varo, nes skausmas darosi nepakeliamas, kadangi skatinamas kaklelio atsidarymo procesas, t.y. ne naturaliai kaklelis atsidarineja, o jisai verciamas dirbti intensyviau, nei pats sugeba. Todel nemanyk, kad jei jau gimdyve epidura gavo, tai ir dangiskai lengvai pagimde su visais padoriais kulturos pasireiskimais.
As isgyvenau ta pati, nes mano nestumas uztruko 40sav.+9d. ir atsiduriau ligoninej, kai pasirode kraujingas kamstis, mat kraujavimas buvo del pradejusios atsidalinti placentos. Negavau, ko prasiau, kad palengvintu man saremius, bet aciu dievui, gavau epidura, ko tiesa sakant, is anksto nebuvau planavus imti. Stebint saremius, pastebeta, kad vaiko sirdies tonusai eme silpneti ir man staigiai nuleido vandenis, nugabeno i gimdykla ir pajunge skatinima. Skausmelis pirmakartei gimdant atrode tikrai pragariskas ir neimanomas iskesti. Taciau mama buvo mane primokinus, kad negarbe laidyt gerkle... Gimdymas buvo komplikuotas del kudikio padeties... Visai paciam gale pasijutau tikrai bejegiskai, nes kiek bestumiau, jauciau, kad vaikutis istrigo ir ne is vietos, o skausmai nesiliauja. Tada, atsimenu, stumimo metu, paleidau keleta stenejimu balsu, bet akusere patare nerodyt balso, nes taip tik prarandamos jegos, reikalingos stumimui. Na, ir uzsiciaupiau staigiai, nes norejau kuo greiciau pabaigt visa ta pragara...
Dabar stai sedziu ir rasau, puikiai prisimenu savo pirma gimdyma, nes jau atpazistu stiprejancius saremius ir zinau, kad jie tikrieji, nes vis skausmingesni ir skausmingesni. Tai reiskia, kad nebeilgai beliko buti , galbut tik kelios valandos. Taciau ir sikart ketinu kiek galedama paisyti akuseriu patarimu ir tyliai kesti tai, kas priklauso gimdymo metu. Manau, nusiteikimas labai daug reiskia. Taciau pritariu nuomonei, jog nekelia simpatijos ar labiau uzuojautos tokios gimdyves, kurios nesugeba valdyti savo elgesio gimdymo metu, cituoju Uabaduba: " rekia, isvadina savo vyrus gyvuliais, saukia "daugiau nebeduosiancios" ir pan. <...> Gydytojai sako, kad atsiranda nemazai moteru, kurios makaluoja rankomis, plesia plaukus ar grandineles nuo kaklo, ne kiek nenori isiklausyti i gydytoju zodzius. " Na, kokia nauda is to??? Manau, kad nieko cia naujo - kiekvienai skauda gimdant, taciau tokia elgesio kulturos israiska tikrai nepadeda sumazinti gimdymo skausmu! Verciau stengtis gimdant susikaupti ir dirbti. Juk gimdymas ir jo skausmai nesites amzinybe. Tai zino tikrai kiekviena. Manau, tai irgi veiksmingas argumentas, padedantis iskesti skausma.
Taigi, sekmes visoms gimdancioms.

Man atrodo, rėkimas rėkimui nelygu. Pati pagimdžiau tris vaikus be nuskausminimo, paskutinį dar ir su skatinimu (buvo 2 savaitės po termino).
Gale sąrėmių netylėjau, ypač per trečią gimdymą. Skausmas buvo toks, kad reikėjo jį kažkaip "nugesinti". Bet ir neklykavau bet kaip. Man mano pilvinis baubimas kaip tik ir buvo tas darbas, kuris padėjo greitam kaklelio atsidarymui.
Tarpuose tarp sąrėmių buvo gėda prieš vyrą, bet kitaip negalėjau.
O priekaištų iš medikų tikrai nesulaukiau, tik pagyrimų.
Man atrodo, ne tiek svarbu, ar moteris gimdo tylėdama, ar ne, kiek tai, kad ji gimdytų nesiblaškydama ir "kryptingai". O tam reikia ir teorinio, ir moralinio pasiruošimo, kurį gauna tikrai ne kiekviena. Valandos paskaitėlės moterų konsultacijoje tikrai nepakanka. Jei būtų organizuojama daugiau RIMTŲ kursų nėščiosioms, tai ir ligoninių gydytojams būtų lengviau. O dabar galim peikti Šemetą ir kitus "gimdymo guru" kiek norim, bet stiprybės ir pasitikėjimo savimi moterims jie įkvepia labai daug.

HMMMMMmm, idomi tema gimdyves kultura, reiskia rekti yra nekulturinga, net kai tau nezminiskai skauda, nes atseit gyd. ir taip galva skauda nu nu
o kaip tas gyd. galejo nuspresti ar tikrai taip skauda tai gimdyvei, ar ji isgalvoja gal ponas gyd, ilipo i jos kuna, iskentejo kelis saremius, ir nusprende, kad cia ne skausmas, o siap lengvas pakutenimas Manau taip gali sakyti tik LABAI nekulturingas gyd. Pazystu tikrai ne viena mama, kuri gimde su vyru, ir beveik visos jos dejavo ir sauke, ir visai ne del to, kad vyras kailinius nupirktu, arba pradetu gailetis jos, o todel, kad skausmas buvo nezmoniskas.
Ir as pasti kai gimdziau pirma dukryte, rekiau neblogai, nors buvau nusiteikusi, ne as buvau isitikinusi, kad nei garselio is manes nieks neisgirs (beje gimdziau be vyro)
O kaip jums gyd. ir akuseriu kultura.kai suleidzia skatinamuju, o pacios isvaro kavutes pagerti, o ta nekulturinga gumdyve palieka viena, ir ne 10-15min. Taip buvo man, kai isanksto buvau sisitarusi, su labai gerbemu gyd. Kuris nenorejo po darbo dienos pasilikti, ir laukti kol as cia sugalvosiu pagimdyti, suleido skatinamuju ir isvare savo reikalais tai kai jau pati supratau, kad gimdau, nes jau skausmas buvo nerealus, pradejau saukti is skausmo, bet gi niekas ir neskubejo (kultura gi gimdyviu tokia saukti) galvojau, gal jau telefonu gyd, paskambinti (tipo, atsiprasau, bet as jau gimdau, gal jus busit malonus ir ateisit) atejo akusere po kokios geros valandos ar daugiau, iskarto gyd. pakviete...............tada zaibisku greiciu isrinko lova, nes jau vaikas lindo. Tai dar vis klause tipo ko as cia rekiu, nu skaudejo man nerealiai net galva svaigo, nieko negirdejau, vaikas pats gime, nei as ten stumiau smarkiai nei ka, jauciau tik skausma nuo plysimu, juokio dziaugsmo, nieko, pirma mintis.......pagaliau tai baigesi. Vat tokia vat kultura..........

Visiškai sutinku Kad nenukryptume nuo temos, atkreipiu dėmesį, kad kalba eina ne apie natūralią moters reakciją į skausmą (viena iš jų yra ir rėkimas), o apie piktnaudžiavimą procesu,[/[B]B] isterikavimą arba spekuliaciją... Juk nuo pat vaikystės vieni vaikai užsigavę verkia tyliai, kiti pakelia ant kojų visą namą arba paverčia savo "bėdą" ištisu spektakliu...

Nors iš anksto užjaučiu ir gerbiu visas moteris už pasiryžimą per skausmus suteikti gyvybę savo kūdikiams, tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad net ir tokio ekstremalaus išbandymo metu galima elgtis skirtingai. Paprastais žodžiais tariant, jei gyvenime nesiuntinėja moteris vyro ... toli toli... , tai ir gimdydama tokių baisių keiksmažodžių neištars... o jei "rupužės" iš burnos krinta įprastame gyvenime, tai gimdant bus pademonstruotas visas "žodynas"

Saunu, kad atsirado tokia tema, nes i gimdyma is tokios pocizojos net niekada neziurejau!

Jei kalbant apie nestuma apskritai, tai manau, kad dalis moteru ne tik per gimdyma, bet ir pati nestuma savo padetimi simuliuoja. tikrai nenoriu sakyti, kad buti nesciai yra lengva, tikrai ne ir tuo labiau visi nestumai skirtingi buna, bet vistiek manau, kad dalis moteriu reikalauja sau ypatingo demesio is visu aplinkui vien del to, kad ji laukiasi (tokiu pazistumu tarpe buvo, didele uzuojauta ju vyrams)

na as galeciau pasakyti,kad mane si tema siek tiek sokiravo...nes prisiminiau savo gimdyma...visada elgiuosi kulturingai ir akiu niekam nekabineju,ypac svetimiem zmonems,todel man sunku butu paaiskinti gydytoju maza demesi...o gal tik man taip atrode,galbut tuo metu man norejosi didesnio to demesio,nezinau...tiesiog man susidare ispudis,jei mano vyras nebutu dalyvaves gimdyme,as isvis buciau likimo pamirsta paciente...

na net neturiu ką atsakyt iš skausmo alpėjau ir net ne viską atsimenu, tačiau kaip po to vyras pasakojo, pasirodžiau švelniai tariant nekultūringa bet tikrai nevalingai ir net pati neatsimenu visko

Šioje temoje turbūt ne pro šalį pakalbėti ir apie gimdyvių vidinę brandą. Prisimenant save, jauną 20 metų mamytę, galiu prisipažinti - nors nešaukiau ir neisterikavau nei per vieną gimdymą, vis tik gimdydama pirmąkart viduje "kaltinau" vyrų giminę už tai, kad "jiems vieni malonumai, o mums - nežmoniškas skausmas"... neišsakiau šių minčių viešai, tačiau tasai vidinis neteisybės jausmas gyveno dar ilgai.

Gimdydama dukrelę jau buvau gerokai vyresnė, žinojau, "ant ko pasirašau" ir kas manes laukia, labai domėjausi gimdymo eiga, daug skaičiau... Manau, kad tai padėjo man lygiai taip pat, be jokių isterijų, pagimdyti antrąjį vaikelį... Šalia esančio vyro tik juokais paklausiau, ar nenorėtų susikeisti vietomis
Pastebėjau, kad ir kitos mamytės, kurios daugiau dėmesio gimdymui skyrė iki jam prasidedant, buvo ir gimdymo metu konstruktyvesnės. O toms, kurios laukia, kad jas gydytojai "aptarnautų" , tenka skaudžiai nusivilti - medikai už mus mūsų vaikelių tikrai negimdo

o kas gali/turi objektyviai ivertinti, kada dejone ir rekimas yra "naturali reakcija", o kada jau "piktnaudzhiavimas"?

Kai kalba eina apie pojucius ir emocijas, nera techniniu prietaisu ar testu, galinciu juos ivertinti balais... Todel kiekviena vertiname pagal savo vidini jausma, ar tikime tuo, kas vyksta ar ne. Taigi, skirtingu zmoniu reakcija i tos pacios moters elgesi bus nevienoda: vienoms atrodys, kad "taip ir turi buti" , kitos gi izvelgs perdeta jautruma ar net polinki isterikuoti. Kantresnes moterys lauks panasaus elgesio ir is kitu... Tos, kurios pacios emocingiau reaguoja i skausma, bus linkusios atleisti didesni "patriuksmavima" ir kitoms...
Panasu, kad grizome i diskusijos pradzia

Skaičiuoju paskutines dieneles iki pirmojo gimdymo, ir mane ši tema kiek šokiravo.
Šiam svarbiam gyvenimo įvykiui ruošiausi visapusiškai. Ir ne tik knygeles skaičiau, bet ir apsilankiau gimdymo stacionaruose, žiūrėjau filmuotą medžiagą. Žinote, po to, ką pamačiau, manęs niekas neįtikins, kad tos rėkiančios moteriškės ant gimdymo stalų apsimetinėja ar vaidina.
Tikiu, kad ne visos gimdyti važiuoja nutuokdamos, kas jų laukia. Tikrai daug mamyčių tingi ar nenori daugiau pasidomėti tuo procesu, apsiriboja močiučių & ko pasakojimais bei vargana paskaitėle moterų konsultacijoje, ir po to nepagrįstai pyksta ant medikų dėl dalykų, kurie yra visiškai įprasti. Bet tai kiti dalykai.
Gimdyvės psichologija - sudėtingas reikalas. Ne visos vienodai toleruojame tą patį skausmą. Ne visos vienodai į jį reaguojame. Vienos tai išgyvena lengviau, o kitos panyra į tokį "transą", kad tikrai negirdi, ką sako medikai. Ką jau kalbėti apie tvardymąsi ar rėkimą. Ir apskritai, gimdymas yra didelis psichologinis stresas, ypač pirmakartėms. Net jeigu tam atrodo pasiruošta. Įveikti tą stresą ir konstruktyviai dirbti gimdymo metu taip pat nelengva. Kiekviena turi tam atrasti savo būdą. Vienai gal labai padės artimas žmogus (vyras, mama) šalia, kitai labai svarbu, kad būtų savi medikai.
Manau, labai svarbu tinkamai suvokti vyro vaidmenį gimdyme, jeigu jis jame dalyvauja. Jo reikalas - visapusiškai padėti savo moteriai ir kartu išgyventi tą stebuklingą akimirką, kada į pasaulį ateina sūnus ar dukra. Nelabai suprantu mamų, kurios vyrus į gimdymą tempiasi tam, kad "pamatytų, kaip tai sunku"
Bet kokiu atveju - netikiu, kad tokioje situacijoje įmanoma apsimetinėti ir vaidinti

man shita diskusija atrodo ishvirkshchia. esu isitikinusi, kad kai ASH gimdau - tai ash ir gimdau, o ne daktarai, vyras ar kitos gimdyves... tik ash vienintele ZHINAU, kas su manim vyksta, kiek man skauda ir NIEKAS kitas negali to ivertinti... todel pasvarstymas, ar mano dejones gimdant neizheide gimdyma priemusio daktaro, mano vyro ar moters gretimoje palatoje - ish tiesu zheidzhia mane.
man rodos, jei gimdydama ir dar turechiau svarstyti, kaip aplinkiniams atrodo mano elgesys, tikrai nepagimdychiau.

yra legenda, kad baironas gime luoshas, nes jo motina drovejosi gimdydama ishskesti kojas - nes guleti ishsisketus, zhinote, nekulturinga...

Ragnez,
Kodel taip emocingai reaguojate? Kas konkreciai Jus izeide ir kodel butent sau prisiimete sia diskusija? Paziurekite zu lango - nuostabi sauleta diena!
Kaip zinia, kiekviena lazda turi du galus, o medalis - dvi puses. Taigi, jei taip noriai siame forume dalinames nuomonemis apie gydytojus, kodel negaletume pakalbeti apie mus - pacientes? Ar mes visos esame sventos?
O kaip Jus pati pasuktumete si pokalbi, jei jis Jums pasirode "išvirkščias" ?

del saules nesiginchiju - ji nuostabi
asmenishkai rashau, nes bet kuriuo atveju po abstrakchiais teiginiais slypi asmenine patirtis - kodel tad reiktu slapstytis?

del medalio pusiu ir lazdos galu sutinku
ir kiekviena karta nusiviliu, kai ishryshkinamas butent ta puse ir tas galas, kuri laiko ne moteris, o "visuomene", "aplinkiniai". kodel moteris privalo visuose, sakychiau, moterishkiausiuose dalykuose buti "patogi", "kulturinga", "neshokiruoti": per menesines susitvarkyti taip, kad neduokdie niekas nepastebetu "demeles" ar "nemalonaus kvapo", ishneshioti nesiskusdama, pagimdyti nedejuodama, kudiki zhindyti pasislepusi? kokia kultura to gali reikalauti ish moters? (shtai ir diskusijos "pakylejimas" )

nugi cia kaip visada arba sakyk kaip visi arba pomidorais apmetysit.
nu ir ka as gimdymo guru isklausiau, ir pati ruosiausi gimdyt normaliai ir naturaliai (sitai beveik pavyko). ir kvepavau koridoriuose ir sukau dubeni (uzdraude akusere, kad vaikui galvos nesubraizyciau ) ir nieko nenorejau tik vaiksciot. o man liepe gult ir raminamuju suleido kad pailseciau (as kvailele mat pirma karta gimdau tai jau klausiau patyrusiu daktaru (sutartu)), nes neturesiu jegu stumti. finise gavau skatinamuju kibira. nu ir bande isgimdyti mane po 1,5 val. stumimo ant stalo ir sugulusiu visu personalu ant pilvo siaip ne taip pavyko. jau tikrai rekiau ir dejavau reikejo nereikejo. ne is skausmo, o greiciau is beviltiskumo ir tvyravusio chaoso. greiciau nerekiau o verkslenau . mat jos zino kada skauda kada ne. sako ko dejuoji ,juk saremio nera . Noriu ir dejuoju. gal man tai lengviau. cia mano reikalas. nebuna 2ju vienodu gimdymu. viena gimdyti 3 kg sveriancius, kita 4 kg. o kur dar moters skirtinga anatomija....
beje, vyriskos gimines i suns dienas nedejau ir net nepagalvojau, nes gi ne vienas vyras prisidejo prie situacijos kita vertus tiesiog truko is gydytoju paaiskinimu (nes labiausiai baugina nezinomybe) kad bus, kad daro. bent man asmeniskai. o kai taip pasakiau savo ginekologei polikl ji pasake, kad kuo maziau pacientai zino, tuo jiems geriau supratau tik kad kita syki jei teks gimdyt, tai arba pasikliausiu loterija kas budes, arba tarsiuos su gydytoju, kuris bent jau bendravimo psichologija atsimena

manau kiekvienas veiksmas turi atoveiksmi. jei personalas butu paslaugus, ramus, atidus ir zmogiskas gimdyvei, tai tikrai visos gimdytumem ramiai, tamsoje prie zvakiu ir t.t. deja deja...

apie chamiska elgesi nekalbu aisku tiek pacienciu, tiek daktaru

Su susidomėjimu seku šį forumą. LABAI įdomi tema - netikėta, nevienareikšmė, tačiau tuom ir patraukli

Nustebau, kad dalis mamyčių taip priešiškai reaguoja vien į mėginimą apsvarstyti ir kitą gyvenimo pusę - ar mes, moterys, visada 100 proc. elgiamės teisingai ir nepriekaištingai...

Kodėl bijome diskutuoti? - Ar vėl pasiilgome vienos neklystamos tiesos laikų??? Juk taip mielai čia koneveikiame "beširdžius ir savanaudžius" gydytojus, o pasirodo, kad pacientės - visos nuo debesų nužengusios

O jei rimtai, manau, kad niekas neabejoja, jog moterims skauda (labai labai labai skauda) gimdymo metu. Tačiau diskusija, matyt, buvo inicijuota siekiant apsvarstyti, kaip moterų ydos pasireiškia ir gimdymo metu. Kas gi čia blogo? Ar ši tema turi būti paskelbta tabu?

Mano draugės mama dirba ginekologe - smagu, kad apie ją čia randu gražių atsiliepimų. Kaip ji pasakoja, neretai ji jau iš anksto gali nuspėti, kaip viena ar kita moteris elgsis gimdydama. Pasitaiko pacienčių, kurios visada jaučiasi profesionalesnės už gydytoją, į konsultacijas ateina pačios "iš interneto" nustačiusios sau diagnozę, stokoja elementaraus mandagumo ir, deja, intelekto (žiauriai skamba, ar ne? ) Tačiau kaip manote, ar jos gimdydamos tampa ištvermės įsikūnijimu?

Nenoriu nieko teigti, neigti ar užstoti. Tik kviečiu konstruktyviai ir geranoriškai diskutuoti įvairiom temom

na diskusija tai jo... juk skausmo nieks neismatuoja o ir kiekviena skausma pernesa skirtingai...
as saves neprisimenu tik zinau kad vyro nesiunciau eiti pasivaikscioti o liepiau dingti is ten su fotiku (ta dar pamenu) nes norejo mano saremius fotkinti. o toliau .... truko juosta.... lyg saukiau lyg dejevau man atrode kad ten dejone vyras sako saukei... na va taip ir buna... o kultura? kai man maige vaiko pusle ginekologe sukisusi ranka i ki alkunes, tipo skatina veikla, sako spirk jei skauda sakau: as kitaip aukleta gal pakentesiu kentejau...

man atrodo, kad diskusijos tema vis tik ne asmenine kievienos moters kultura, nes tada jos shiame skyrelyje neaptarinetume. kiekvienas zhmogus (tiek moteris, tiek vyras) yra kitoks - vieni tvarkingi, kiti nevalyvi, vieni kuklus ir drovus, kiti - grubus... savaime suprantama, kad nevalyva moteris bus ir nevalyva gimdyve, o drovi moteris - greichiausiai tyliai ir nuolankiai vykdys gydytoju nurodymus... ar dar reikia apie tai diskutuoti?

manau, kad zhodis "kultura" turetu vesti prie platesnes diskusijos. ne apie tai, ar ash gimdydama rekiau ir keikiau vyrishka gimine, o apie tai, kodel tikimasi, kad gimdysiu "tyliai ir konstruktyviai".



va butent: kodel gimdanti moteris turetu buti "ishtvermes isikunijimas"?

matyt todel kad gydytojams rekiancios gimdyves yra sunkios darbo salygos . o jie noretu tyloj gal dirbti tai gali ausines uzsidet, kur statybose dedasi va tada butu geros darbo salygos
siaip jei rimtai, manau daznas gydytojas ginekologas pagal vadinama rekima ar dejavima orientuojasi ar skauda (kaip stomotologai mato is akiu , o ginekologams matyt akys per toli ) ir kaip jauciasi gimdyve. aisku daug decibelu isbandymas ausims

nieko nenoriu izeisti. tiesiog diskutuoju

Labai idomi diskusija
Per gimdyma rekiau, nes akusere patare, kad taip bus lengviau, o po to vienu metu jau ji pati paklause - kodel reki, juk saremio nera. Tada pagalvojau - tikrai, KOGI as cia rekiu? Is inercijos matyt rekiau, nes saremio tikrai nebuvo
o del skelbimosi visam pasauliui apie savo busena (ar tai menesines, ar nestumas, ar gimdymas, ar zindymas) - o ko cia skelbtis? Kas cia jau TOKIO ypatingo? As savo vaika pamaitindavau bet kur, kur tik poreikis atsirasdavo. Bet pacio proceso tikrai nedemonstruodavau - va, ziurekit, cia AS, maitinanti motina. Pati buvau nescia, ir zinau, ka reiskia nestumas. Ir tikrai juokingai atrodo, kai tas nestumas sureiksminamas. Tai muzika, matai, nepatinka, tai kvapas, tai maistas... Issidirbinejimas, ne kitaip. Man kazkodel netrukde nei kolegu kvepalai, nei maistas, nei leidziama muzika per radija. Siais laikais, kai gimdom viena - du - tris vaikus, tai padarome is to nestumo ir gimdymo kazka TOKIO. O realiai tai pati paprasciausia fiziologija. Skauda, zinoma, juk ir kates gimdydamos kaukia, bet jau cia susireiksminti, kad va, as NET 2 ar 3 vaiku mama. Musu mociuciu laikais moterys kasmet gimdydavo. Ir nieks to nesureiksmindavo. Tarp darbu kur vagoje pagimdydavo ir viskas budavo gerai. Gimdziau be nuskausminimo, plysau, siuvo ir kas cia jau TOKIO? Daug kam taip nutinka. Nu parekiau gimdydama, kitos irgi rekia. Gal dabar nueiti ir pranesima spaudai padaryti ? Zinoma, tyleti ir kenteti, kad tik neduok, Dieve, kazkieno kito ramybes nesutrukdyciau irgi ne iseitis. Tiesa sakant, niekas to ir neivertins. Manau, kad viskas turi buti normos ribose. Nei ten sleptis, nei ten skelbtis nera reikalo. Tiesiog priimti viska, kaip normalia busena. Ir jei nuo to, kad issireksi pasidarys lengviau, nu tai ir rek

shiame poste matau daug vidiniu prieshtaravimu: vienoj vietoj sakai, kad "maistas, kvapas nepatinka, muzika erzina" per neshtuma - tai ishsidirbinejimas ir susireikshminimas, kitoj vietoj, kad tyleti "ne isheitis". o tai ka daryti?

jeigu mane neshchia ish tikruju vimdydavo nuo keptos zhuvies, aromatizuotu skalbimo milteliu ir rukalu kvapo? tyliai nueiti ir ishsivemti, kad neduokdie nesutrukdychiau? ar paprashyti prie manes nerukyti bus "ishsidirbinejimas"?

jei ash pagimdzhiau NET tris vaikus ir man kartais ish tiesu prireikia elementarios buitines pagalbos tai jau "susireikshminimas"?

jau pati Uabaduba rashe, kad nera prietaiso ir objektyvaus budo zhmogaus poreikiams, jausmams ir pojuchiams ishmatuoti. tai ish kur atsiranda tas vertinimas, kad "visai tai normalu", "nesusireikshmink", "nepiktnaudzhiauk procesu" ir tt?

kaip man kalbeti apie savo jausmus ir poreikius per neshtuma, gimdyma ir auginant vaikus, kad tai nebutu "susireikshminimas" ir "piktnaudzhiavimas"? kokia ir kieno ta kultura, kuri reikalauja ish manes ignoruoti savo poreikius?

O žinot, jūs visos teisios: ir susireikšminančios, ir tylinčios, ir besislepiančios ir viešai išsakančios, išsirėkiančios etc. Nes jūs esate jūs. Ne ta moteris iš kolegės pasakotos istorijos, ne supermama / gražuolė / manekenė / puiki žmona / gera meilužė iš savaitinio žurnalo. Dėl vidinės kultūros galima ginčytis, bet ne dėl jausmų.

Iki gimdymo savaitę gulėjau ligoninėje, tiesiai virš gimdyklų. Truputį šiurpino tie garsai, bet pagalvodavau, kad juk ir Alekna, sviesdamas diską, o ho ho, kaip rikteli. O čia juk gimdo!

O šiaip buvau labai kultūringa nėščioji ir gimdyvė. Rimtai. Kai naktį prasidėjo sąrėmiai, nedrįsau žadinti akušerės, nes tiesą sakant, galvojau, kad čia paruošiamieji ir vis laukiau siaubingo skausmo. Bindzinėjau sau koridoriais pirmyn atgal iki 6 val. ryto, kol akušerė atsikėlė. O tada šviesos greičiu patekau į gimdyklą, nes jau gimdžiau. Bet dar gydytojų spėjau paklausti, ar galėsiu pašūkauti, jeigu labai reikės. Jiems tai pasirodė juokinga. Berods nešūkavau ir nesikeikiau. Po visko vieni kitiems padėkojom. Aš - už tai, kad viskas sėkmingai baigėsi, man už tai, kad demonstravau pavyzdinį gimdymą

Manot tai turėtų tapti taisykle? Ne! Man paprasčiausia pasisekė...

o kodel nedrisai?...
(retorinis klausimas. prisipazhinsiu, viska bandau pritempti prie savo teorijos... kaip bebutu liudna, man vis pavyksta... )

taigi niekas ir nepraso ignoruoti savo poreikius , prasoma NEPRIMETINETI ju kitiems. Ir jei kazkas ruko salia ne specialiai tam skirtoje vietoje, tai normaliai isaukletoje visuomeneje turetu atsiklausti greta sedinciu zmoniu, ar rukydamas nesudarys nesklandumu. Bentjau as visada atsiklausdavau ir ne tik nesciu, o visu. Ir siaip, kalba eina ne apie tai. Na, sakykim, ne tokia sena situacija, kai dar galima budavo rukyti daugumoje kaviniu. Stoviu as eileje, laukiu, kol busiu pasodinta prie rukanciuju staliuko, sulaukiu galu gale, atsisedu. Noriu prisidegti cigarete, ir staiga matau, kad salia manes prie gretimo staliuko sedi moteris su vaiku. Tai ka man dabar daryti? Nerukyti? Is esmes kaip moteris ir mama tureciau pasielgti butent taip. Bet is kitos puses - as atejau i kavine, atsisedau prie rukanciuju staliuko. tai vat klausimas - KODEL GI as dabar neturiu rukyti? Prisidegu, o tada ta ponia ima reikalauti, kad as savo cigarete uzgesinciau, nes, matai, VAIKAS salia sedi. Cia jau gaunasi ne savo poreikiu tenkinimas, o piktnaudziavimas savo padetimi. Lygiai taip pat nesciosios ta padetimi piktnaudziauja - as suprantu, kai nescioji papraso, ar ji gali atsisesti, nes musu visuomeneje niekas nedasiprotes uzleisti vietos. Jei matau nescia moteri, kuri stovi eileje parduotuveje, dazniausiai uzleidziu ja pries save, nes zinau, kad nera baisiai lengva stoveti paskutinius menesius. Bet sorry, reikalauti, kad kazkas kabinete klausytusi kitokios muzikos, nes, matai, mano pilve formuojasi asmenybe, kurios muzikini skoni gali neigiamai paveikti klausomos muzikos pobudis, arba kad kolegos pietu metu valgytu tik salotas, nes nuo zuvies kvapo man bloga... Nu tai neik valgyti i ta vieta, kur yra zuvis. Ar dabar visos aplinkines kavines ir ten pietaujantys zmones tures atsisakyti menkes vien del to, kad kvartale atsirado nescioji? Cia jau ispindejimas ir susireiksminimas.

Atsakant i ragnez raginima placiau pakalbeti apie kultura... Visos esame skirtingos, su skirtingomis vertybemis, patirtimi, isitikinimais, savybemis. Atitinkamai skirtingai elgiames visur - tiek siame forume, tik gyvenime, o juo labiau - gimdykloje Kiekvienos musu kultura - tai musu minciu ir poelgiu visuma, tad net is atsakymu siame forume galime daugmaz nuspeti, su kuo bendraujame

O man, tiesa sakant, irgi buvo geda zadinti MB prasidejus saremiams. Tiesiog mano isitikimu, na KAM neduoti issimiegoti dar vienam zmogui, jei man skaudena, bet dar galiu kenteti? Stai kai jau pasidare "linksmiau", tada ir pasakiau - vaziuojame gimdyti jis dar visa kelia gire busima vaikeli, kad dave teciui issimiegoti o as tyliai kikenau, kad jei buciau nekantresne, tai netektu jam to vaikelio girti

Tikrai maloniai pasijaučiau, kai gydytoja pasakė, kad labai pavyzdingai elgėmės. Džiaugiuosi, kad nieko neišgąsdinau ir neapsunkinau - nei savo vyro, nei medikų, nei studentų pulko ir visi išėjo neskaudančiom galvom.

O kur buvo paminėta, kad nėščioji/gimdyvė reikalauja kažko neklausyti tam tikros muzikos, nevalgyti tam tikro maisto, dar kažko nedaryti???


O dar didesnis klausimas kodėl užsiciklinama šioje temoje būtent ant skausmo ir rėkimo klausimo.
Kultūra plačioje visuomenėje suprantama kaip elgesys su kitu žmogumi. (na daugmaž), ir gimdančos moters skausmo išraiška niekaip nesisieja su jos kultūra.
Jeigu gimdyvė koneveiktų gydytojus tarkim, necenzūriniais žodžiais, dėl kažkokių neišpildytų pageidavimų (nerealių ir neįgyvendinamų) - tai aš laikyčiau nekulturingu jos elgesiu, bet jeigu gimdyvė grąsina užsukti savo vyrui kranelį sąrėmio metu - aš tai niekaip nesieju su jos kultūra . Paskaitykit gimdymo istorijas šiame skyrelyje: vienos gimdyvės dainuoja apie pionierių laužus, kitos rėkia, trečios inkščia, kitos dar kažkaip kažką daro... Ir tai tikrai ne kultūros ar nekultūringumo požymis - šai yra skausmo ir tuometinės būsenos išraiška


Gal apskritai reikėtų apibrėžti kas yra gimdymo kultūra? Ir kas ją nustato. Va iš Vikipedijos: "Pastoviais laikais kultūra tampa arba tradicija arba „sveiku protu“, t.y. tuo, kas yra nekvestionuojama, natūralu"
Taigi kaip ir logiška išvada - tai kas natūralu gimdymo metu - tai ir turėtų būti kultūringa, ane? Taigi ir skausmas ir visos jo išraiškos yra kultūringos