Na, matyt pasiekėme tokį amžių, kai užderėjo visas daržas ožių. Susišnekėt su vaiku neįmanoma visiškai. Bausti, dėja irgi...Į kiekvieną žodį "ne" ar "negalima"- reaguoja ištisiniu baubimu, arba įniršio priepuoliu, kuomet išmėto ir išdaužo viską ką ranka pasieka, arba puola tėvus mušti. Kartą neapsikentusi papurčiau- savaitę naktimis pabusdavo klykdama -štai koks rezultatas . Vakar pliaukštelėjau per subinę (nu visiškai neimanoma buvo susitvarkyti)- taigi, šianakt vėl likom be miego.. Jokių šnekų, jokių mokymų, gėdinimų- į nieką nereaguoja (nu gal dar per maža, nėr 2 m.tai gal nesupranta.). Kaip bausti tokį vaiką, nes kartais jau nebeįmanoma susitvarkyti- tuoj ant galvos užlips. PVZ>:Vakar po maudynių niekaip nesileido aprengiama, tiek klykė ir drąskėsi, kad net žiaukčiot pradėjo nuo to klyksmo, vos nepasivėmė. Nu bet gi negaliu paleist vaiko lakstyt po butą pliko baso, katik ištraukto iš vonios- juk kątik po ligos..Ir vat tokių beviltiškų priežasčių klyksmui atsisranda nuolat....

Vobla

Cia panasu atejo treciu metu krize, labai pazistamas laikotarpis. Tiesiog reikia pakenteti ir isgyvensit ta sunkuji meta. Labai pazistos situacijos. Maniske, pamenu, naktimis cypdavo ir net tevu neprisileisdavo. Budavo uzsispirs ir niekaip neikalbesi pvz vakare eiti miegoti - jai reikia tuomet zaisti ir sventa. Nors ant galvos stokis. Nieku gyvy nesiduodavo nurengiama, budavo net prausdavomes su rubais, kokiu tik cirku nebudavo ech..
Kantrybes reikia dieviskos. Bet praeina kazkaip tas laikotarpis net nepastebimai, atrodo kitas vaikas buvo tasyk...

PS inete rasi labai daug straipsniu apie "terrible twos".

Linkiu angeliskos kantrybės

o dieve. ir mano oziuotis labai pradejo-1 metai ir 7 menesiai. ir kokia pikta darosi, neduok tu dieve jei kas ne pagal ja. ir irgi jautri mergyte.
kazkur skaiciau kad reikia isvesti i kita kambari, kad apsiramintu. ji atidaro duris iseina is kambario ir toliau pradeda klykti. mano mama jau melstis pradejo, kad dievulis is vaiko oziukus isvarytu:)) as tikiuos kad praeis

Na aš praktiškai ir nusiteikusi "išlaukti", nes kai negali taikyti jokių draudimų ar bausmių, kas ir belieka... Tik vat kas išaugs iš tokio nedrausminamo vaiko? Ar įmanoma bus susikalbėt paauglystėje? Ar gerbs savo tėvus? Visgi, manau, kad labai svarbu apibrėžti vaikui jo elgesio ribas ir nurodyti, kas yra galima, o kas ne. Tuo labiau, kad jau pati supranta kas negalima, bet tyčia daro, tarsi mane provokuodama ir tarsi norėdama patikrint kiek aš galiu leisti... Ar "išlaukus" dabar, vėliau neatsiras dar didesnių bėdų?

Tikrai manau neverta pergyventi. Tas 'baisus' laikotarpis tikrai nera siaubingai ilgas, na mums jis atrodo netruko ne pusmecio. Ir tikrai nepadarys jokios zalos tavo dukrai. Kaip dabar pamenu senais laikais Tako forume buvo tokia tema, musu ten buvo ne viena isgyvenanti tuo metu ta krize - pasakodavome viena kitai vakaryskcius cirkus namuose ir guodemes... O paskui po metu kai kazkas istrauke ta sena tema, tai labai juokemes prisimine senus vargus, nes tie vakaryskciai oziukai buvo seniai tape angeleliais. Tikrai tikrai (gaila neberatos temos).
Vobla, patikek, dvimetinukai dar samoningai nesioziuoja, jie nezino, kas tai yra. Tai paprasciausios emocines iskrovos, budingos to amziaus pypliams. Svarbiausia islikti ramiai paciai mamai.

Kaip man visa tai pažįstama... O mano mergytei jau 4,5 metukų, na bet galiu jus nuliūdinti - situacija nesikeicia Gal dabar vaikai kazkokie kitokie auga. Na kiek save prisimenu, tai kažkaip, kai tėvai drausdavo, tai kitą kartą baugu būdavo daryti tą patį. KAdangi maniškė lanko darželį, tai susitvarkyti namuose negaliu visiškai, jai draugės didesnis autoritetas, nei aš. "Man Martyna pasakė ta ir na", tai aš sakau, kad aš gi geriau žinau, kaip yra iš tikrųjų, o ji - "ne, ji viską žino, o tu nieko". Na ir ka po to sakyti? Namuose žaislų netvarko, nors tu ka jai sakyk. Valgyt vienoj vietoj sėdedama irgi negali, vaikšto, žaidžia, šauk nešaukus. O jei kas nepatinka ar ką nors draudi iš karto atrėžia: "aš tavęs nemyliu, tu negera", o paskutinį kartą pareiškė, kad ji su mumis gyventi nenori ir eis pas Martyna gyventi, nes "jos tetukas labai geras ir mamytė". Na vos neapsižliumbiau.
TAip, kad tikrai nežinau jau, ar tai praeis. Jokios pagarbos tėvams...

Nezinau, kaip jums, bet mums kartais, kai jauciu, kad dukra suabejoja mano autoritetu labai padeda pokalbiai 'tarp musu mergaiciu'. 4,5 m jau gi didele, viska supranta (maniskei 4,4 m). Tiesiog bunu jos drauge ir zaidziam parduotuve (ji pardavineja, as ateinu pirkti), arba ji kirpeja mane sukuoja ir pina kasas, arba dar ka nors. Arba uzsidarom kambaryje ir ka nors sugalvojam kaip kokios samokslininkes, kalbam kokiom uzuominom, kurias suprantam tik mes. Tiesiog bunu jos drauge, o ne mama.

Na taip, sutinku, tuo momentu kai su ja užsiimi, žaidi, tai ji tavo draugė, o kai man ko nors reikia, tai turiu jos 10 prašyt ir tai nepadarys.
O dar man nepatinka giminaičių požiris. Dažnai nuvažiuojam pas juos į svečius arba, kai ji serga palieku pas juos, tai ji gali užimti paskutinę kėdę ir kai ateina namo šeimininkas į kambarį, aš jai sakau, kad reikia užleisti vietą suaugusiam, o pats giminaitis sako, kad ne, nereikia tegu vaikas sedi. Ir tokų atvejų būna labai daug, tiesiog nežinau, kaip žmonėm paaiškint, kad koks gi iš jos žmogus užaugs, jei ji visai nejaučia ribos, ką galima sakyti suaugusiam žmogui, o ko ne. visi aplinkui jai viską leidžia ir jau sunku vienai su viskuo kovoti, nes aš lieku pati blogiausia.

Matot, man baisu dėl ateities todėl, kad mano vaikas- viens prie vieno mano sesers kopija. Buvo tokia pat vaikystėj kaip ir maniškė dabar. Nepaisant visų įsterijų, kaip reikiant gaudavo į kailį, bet ir tai nepadėjo. Taip pat buvo labai nervinga ir nemiegojo naktimis. Nuo trijų metų ėjo iš namų. Susidėdavo šmutkes į sietką ir sprukdavo į laiptinę. Ten bėja ir sėdėdavo, nes nesugalvodavo kur toliau eiti. O pauglystėj, tai ne vaikas , o košmaras Nervų tiek tėvams prigadino, kad neklauskit...Taigi ar tikrai verta laukti, kol išaugs?

Vobla, labas
galiu tave nuraminti, kad su maniske darosi lygiai tas pats. Tik ji dar ir visus namiskius gresmingu balsu, ir isizeidusia veido israiska bara:"NU NU NU MAMA!!!", "NU NU NU PAUJIUKAI!!!"
Susitarti neimanoma, baubia kaip penkios karves nuestoj ganykloj. Taigi as susitaikiau su tuo ir kadangi visvien stugauja ir protestuja, tai butiniausius dalykus padarau nepaisydama nieko: neleidziu lakstyt nuogai po ligos, vistiek sugirdau vaistus, kuriuos ji isgeria jei nuotaika gera, o jei ne, tai spjauna kiek mato. Bet ir vengiu barti, as geriau isdumiu pati ir palieku ja kelioms sekundems, po kuriu ji pati atbega. Patariu elgtis iprastai lyg nieko neivyko, nes ji pati tai nesupranta, ji tik gali jausti , kad teveliai kazko staiga pasidare pikti

Maniškei taip pat kartais užeina ožiukai, o pyplei dar 2 metukų nėra, bet pats geriausias tam vaistas yra būtinai ramus ir vaikui suprantamas mamos ar tėčio paaiškinimas. Pavyzdžiui jei kur važiuojant staiga pradeda išsidirbinėti ir nebenori rengtis mes su vyru ramiai sau rengiamės ir sakom vaikui "atia atia mamytė su tėveliu išvažiuoja, o tu Migluže, pasaugok namus ir pabūk viena, jei nori" tie norai greitai išgaruoja, arba po maudyniu nesirengia tuomet pasisodinus ant kelių paaiškinu, kad jei nesirengs tai sušals, tuomet susirgs ir reiks gerti vaistukus, matyt prisiminus vaistuku skonį (gulėjo ligoninėj, tai prisiminimų turi) išgaruoja visi ožiukai. Na čia tik keletas pavyzdžių, bet man kažkaip pavyksta su ja susitarti, vienu metu bandžiau pykti ir pakelti balsą, deja, gavosi atvirkštinė reakcija

Pabandykit, o šiaip vaikams kiek žinau, būtina išlieti savo jausmus, tik taip jie pažysta kas yra kas, išmoksta juos valdyti.

Vobla

o kaip dabar tavo sese? Ar ji jau suaugus? Uzaugo i normalu sukalbama zmogu?

Jai dabar 25eri. Bet charakteris- tai laikykis!!! Žodžiais užmušti gali... geriau ratu apeit, negu sunervint...
Migliukas- maniškės jokie žodiniai grasinimai neveikia. Lauke pati neina, tenka nešiot, bandžiau priverst vaikščiot nueidama, pasislėpdama ir palikdama vieną- nifiga nepadėjo...Stovi kaip įbesta, bato nosim žemę krapšto ir net nesiruošia eit manęs ieškoti. Stypsojau kol sušalau už kampo, bet ji mane nugalėjo... Net lopšelio auklėtoja sako, kad per 10 metų stažą nėra mačiusi vaiko su tokiu charakteriu. Auklėtoja jau seniai pastebėjo, kad jai netinka jokie klasikiniai baudimo būdai, jokie grasinimai, neturi man net ką patarti....Užsispyrimas juodas- dramblį iš kelio nustumtų, jei tas trukdytų.

Kaip reaguoti į vaikų isterijas?
http://www.mothering.com , http://www.DELFI.lt


Kiekvienas vaikas išgyvena akimirkas, kai negauna, ko nori, ir kiekviena pastanga patenkinti savo poreikius tik dar labiau sugadina reikalus. Tėvams reiktų naujai pažvelgti į blogą vaiko nuotaiką. Galite ramiai ir be baimės leisti vaikui išsilieti, kai jam to reikia.
"Iš pradžių jis pageidauja stiklinės pieno," – pasakoja 2-ejų metų sūnelio elgesiu pasipiktinęs tėtis. "Įpilu ir paduodu, bet jis susiraukia ir šaukia nebenorįs. Sakau, gerai, jei nenori, išgersiu aš. Stengiuosi jam parodyti, kad nesusinervinau. Bet jis suirzta – "negerk, aš noriu!" Pastumiu jam stiklinę, o jis susiraukęs nusisuka! Kodėl vaikas taip elgiasi?" Tėvas sako, kad tokios scenos kartojasi vis dažniau. Kaip užbaigti šį besikeičiančių norų spektaklį? Ką tėvas daro ne taip? Ko reikia sūnui?

Pykčio priepuoliai vaikui yra būtini, sveiki ir naudingi. Iš jūsų pusės reikia tik dėmesio. Pyktis, kurį leisite vaikui išlieti, išvalo jo psichinę ir emocinę sistemą, ir jis vėl gali normaliai mąstyti. Pažvelkime į tai paprasčiau. Daugelis mūsų į vaikų auklėjimą ir kaprizus žiūrime taip: jei mažylis linksmas, bendraujantis, meilus ir mandagus, mes juo didžiuojamės – taip pat kaip ir tuo, kad esame puikūs tėvai. Kai jis nusiminęs ar nepagrįstai elgiasi, pradedame ieškoti auklėjimo spragų ir kaltiname save. Trumpai tariant, į blogą vaikų nuotaiką esame įpratę žiūrėti kaip į "blogį".

Kai prasideda "ožiai", norime juos tuoj pat išvaryti. Vieni tėvai bando apsimesti, kad nereaguoja į vaiko elgesį; kiti grasina ar uždrožia per sėdynę. Tačiau probleminę situaciją protingiausiai užbaigtų elementarios žinios. Reikalaujame, kad vaikai nusiramintų ir vėl būtų geručiai. Nenorime, kad jie užaugtų asocialūs, ir nenorime, kad į mus žiūrėtų kaip į "blogus" tėvus, užauginusius "blogus" vaikus.

O kas, jeigu kaprizai ir kiti jausmų protrūkiai yra, priešingai nei visuomet manėme, naudingi? Kas, jei "ožiukai" – tai "emocinis čiaudulys", natūrali reakcija, stengiantis atsikratyti balasto? Galbūt turėtume reaguoti kitaip? Ir atsisakyti savo požiūrio į "gerus ir "blogus" vaikus bei tėvus.

Štai keturios pagrindinės tiesos, padėsiančios į kaprizus pažvelgti iš kitos pusės.

· Vaikams patinka būti sukalbamiems, meiliems, bendraujantiems, jiems patinka mokytis naujų dalykų. Vaikų prigimtis – viską daryti su džiaugsmu ir entuziazmu.

· Gera vaikų prigimtis gali būti užgožta blogų jausmų. Taip atsitinka tuomet, kai mažylis jaučiasi liūdnas, išsigandęs, susigėdęs, vienišas ar neįvertintas. Ši emocinė įtampa užgožia pasitikėjimą ir entuziazmą. Apimti blogų jausmų, vaikai paprasčiausiai nebesugeba mąstyti.

· Įžeisti jausmai lemia iracionalų elgesį. Vaikas demonstruoja šį elgesį tikėdamasis sulaukti pagalbos. Vaikas, tai norėjęs pieno, tai vėl ne, bandė parodyti tėvams, kad nebesugeba normaliai mąstyti. Jis tiesiog prašė pagalbos.

· Su tėvų pagalba nusiminęs vaikas gali atgauti gebėjimą blaiviai mąstyti. Jam reikia supratingų tėvų, kurie būtų šalia, kai vaikas kovos su savo bloga nuotaika.

Vaikas, norėdamas pademonstruoti blogą nuotaiką ir išsikrauti, ožiuojasi, verkia, kartais dreba ir spardosi. Susierzinęs vaikas stengiasi bet kokiu būdu atsikratyti negatyvių jausmų. Patarimas tėčiui, kurio sūnus rodė kaprizus, gali pasirodyti neįprastas, bet jis veikia. Jis turėtų nustoti stumdęs pieno stiklinę, pasitraukti arčiau vaiko ir laukti, kas bus toliau. Vaikas pats parodys kelią.

Pajutęs, kad tėvas nurimo ir juo susidomėjo labiau nei praktinės problemos sprendimu, vaikas pasiožiuoja ir nusiramina. Išsilieję jausmai – išspręsta problema. Vaiko kaprizai nepriklauso nuo mūsų auklėjimo. Tėvai turėtų atidžiai išklausyti vaiko kaprizų, pasitikėdami, kad šis tuoj nurims.

Tiesa, reikia drąsos sugebėti kaprizus iškentėti nuo pradžios iki pabaigos. Paprastai tėvams tai yra emocinis išbandymas. Gali atrodyti, kad kenkiate vaikui, bet juk pirmas kartas baisiausias. Tačiau rezultatas jus nuramins ir įtikins. Vaikas jausis išgirstas. Jis supras, kad buvote šalia, kai jis jautėsi labai prastai. Vaikučio galvelėje prašviesėja, ir gyvenimas vėl atrodo džiaugsmingas.

Kai tėvai įpranta iškentėti vaikų emocines audras, supranta, kad naujasis problemos sprendimo būdas toli gražu ne rizikingas ar nejautrus. Vaikų pykčiai, kadaise atrodę kaip auklėjimo spragos, dabar tiesiog praneša, kad mažylyje susikaupė jausmų, kuriuos jis turi išlieti. Nejauskite nei gėdos, nei kaltės. Vaistukas šlapias ir garsus, bet paprastas.

Kaip ištverti vaikų „ožiukus“
http://www.mothering.com , http://www.DELFI.lt

Vaikų isterijų tėvai bijo todėl, kad tikriausiai prieš daugelį metų patys buvo palikti vieni tvarkytis su savo "ožiukais" arba už juos baudžiami. Prisimindami šias emocines akimirkas, jaučiame ne švelnią paramą ir supratimą. O galbūt jums pasisekė – kai jautėtės labai prastai, būdavote kantriai išklausomas?

Deja, tai reti atvejai. Todėl ir nežinome, kaip elgtis, kai mūsų vaikai ima atvirai reikšti savo jausmus.

1. Nepasitraukite nuo vaiko, pasirūpinkite jo saugumu, bet nesistenkite nuraminti. Leiskite jam pasiblaškyti.

Vaikas gali sukaisti, išprakaituoti, kelti daug triukšmo – klykti, spardytis, etc. Kad atskiratytų nepasitenkinimo, jam reikia judėti, muistytis, raitytis. Tiesiog būkite šalia ir prižiūrėkite, kad nesusižeistų. Jei, pavyzdžiui, jis pradeda trankyti galvą į grindis, pakiškite savo ranką, kad nesusidaužtų; nepamirškite, kad vaikui būtina išlieti energiją.

Kova su nematomomis jėgomis padeda atsigauti po nepasitenkinimo, kad jo norai ar lūkesčiai nepasiteisino. Pasakykite, kad jį suprantate. Pavyzdžiui: "Žinau, kad nori žaisti su tuščiomis skardinėmis. Jos įdomios, bet labai aštrios."

Arba: "Pabūsiu su tavimi, kol tau praeis." Arba: "Tau nieko nenutiks, kol sėdėsi šioje kėdutėje mūsų automobilyje. Pažadu, kad vėliau iškelsiu tave. Juk visada iškeliu." Daugelis isterijų yra neilgos. Paprastai jos trunka 5-15 minučių, po truputėlį rimdamos. Pamažu įsiaudrinęs vaikas tampa normaliu mažyliu. Keletą dienų ar valandų po to jis gali stebinti savo kantrumu.

2. Jei isterija prasideda viešoje vietoje, mums dažnai nepatogu prieš aplinkinius. O vaikai mėgsta pasirinkti viešas vietas. Gali būti, kad jie jaučiasi saugesni, kai aplinkui daugiau žmonių; taip pat įmanoma, kad minia vaikui sukelia paipldomą stresą ir jis pratrūksta. Kartais verta pasistengti nusivesti vaiką į nuošalesnę vietą.

Jei isterija prasidėjo parduotuvėje, o jūsų automobilis pastatytas toli, nusiveskite vaiką arčiau sandėlio ar į skyrių, kuriame mažiau žmonių. Jei vaikas pradėjo isterikuoti stovint eilėje, nusiveskite jį toliau, o šalia esančio žmogaus paprašykit pastumti vežimėlį. Visuomet praverčia humoras: "Atrodo, susidūrėme su techninėmis problemomis! Mes sugrįšim, kai tik mano draugužis pasijus geriau." "Žiūrovai" įvertins, kad žinote, ką darote. Daugelis šalia esančių žmonių patys yra kada nors susidūrę su tokia pat problema. Pasistenkite nekreipti į juos dėmesio.

3. Nepamirškite, kad "ožiukai" – ne jūsų ir ne vaiko kaltė. Tai sveikas ir reikalingas dalykas. Beje, tokia emocijų iškrova būtų labai naudinga ir mums, suaugusiems, tik mes negatyvius jausmus dažnai linkę savyje užgniaužti. Manome, kad žinome, kaip vaikas jaučiasi. Tačiau mūsų jausmai yra mūsų, ir mes nebūtinai žinome, ką išgyvena vaikas.

Kad geriau suprastumėme, ką šiomis emocionaliomis akimirkomis jaučia vaikas, mums reikia išsiaiškinti ir išmokti išreikšti savo pačių jausmus. Praverstų apie savo gyvenimą išsipasakoti geram klausytojui, išsijuokti ar išsiverkti. Tėvų kursuose kartais skiriama tokia užduotis: kiekvienas iš tėvų turi išsipasakoti savo partneriui; negalima įsiterpti, nutraukti, patarinėti. Po tokių pratybų tėvai geriau supranta vaikų emocinį išsikrovimą ir nesijaučia kalti, kai prasideda mažylių isterijos, kadangi patys supranta, kaip palengvėja smagiai pasijuokus ar išsiverkus.

Ar šis požiūris ne per daug laisvamaniškas?

Tai svarbus klausimas. Jei ramiai reaguosime į isterijas, ar mūsų vaikai išmoks gražiai elgtis? Tokios abejonės dažnai kamuoja tėvus. Gal užauginsime nemokančius savęs kontroliuoti žmones?

Požiūris, kad į vaikų isterijas reikia žiūrėti kaip į teigiamą dalyką, gali atrodyti laisvamaniškas, bet taip nėra. Priešingai. Laisvamaniškumas – tai netinkamo elgesio toleravimas arba nesugebėjimas nustatyti gero elgesio ribų. Vaikams ne į naudą, kai jų "ožiukai" ignoruojami ar nėra apibrėžtų ribų. Mūsų vaikai tikisi, kad su mumis jie bus saugūs. Todėl jums reikia būti šalia, kai vaikas praranda kontrolę, kad galėtumėte apsaugoti jį nuo susižalojimų, svaidymų, destrukcijos, trokštamų daiktų pasisavinimo ar pasidavimo.

Parodykite vaikui, kad egzistuoja ribos; fiziškai sustabdykite netinkamą eklgesį. Tačiau demonstruodami šias ribas, neslopinkite vaiko jausmų. Baimės išraiškos - isterijos, drebulys, prakaitavimas ir įvairūs garsai nėra blogas elgesys. Tai naudingas procesas, leidžiantis vaikui vėl tapti savimi. Jei ilgą laiką netinkamai reaguojama į vaiko emocinius protrūkius, jo elgesys gali tapti blogesnis, drastiškesnis. Išgąsdintam vaikui, besiruošiančiam ką nors sužeisti, reikia suaugusiojo, kuris neleistų taip pasielgti ir išmokytų agresiją išlieti kitais būdais. Jei vaikas nežinos ribų, jo agresija tik didės.

Džiaukitės progresu, prie kurio prisidėjote


Kai pradėsite leisti vaikui nevaržomai pykti, isterijų gali padaugėti. Taip atsitinka todėl, kad vaikas atranda daugybę neišreikštų jausmų. Jis laukė galimybės atsikratyti senų nuoskaudų ir tapti geru! Atkreipkite dėmesį, koks švelnus ir dėmesingas vaikas tampa išliejęs jausmus. Pastebėsite, jog vaiko sąmonė prašviesėjo ir jis įgijo naujos patirties. Įgijote galios, apie kokią svajoja visi tėvai: kai nepavyksta vaiko eksperimentai ar sudužta jo lūkesčiai, jūs žinote, kaip padėti atgauti savigarbą ir viltį.

Ar isterijų išklausymas nesumažins vaiko pasitikėjimo jumis?

Mes, tėvai, turime sukurti ir išlaikyti artimus emocinius ryšius su savo vaikais, kad šie mumis pasitikėtų ir žinotų, kur, reikalui esant, ieškoti paramos. Todėl auklėjimo pagrindas turėtų būti artimų santykių formavimas ir atkūrimas. Tačiau šis artumas neapsaugos vaiko nuo visų nesėkmių ir kasdienių baimių. Tai ne priešnuodis prieš baimę ir nusivylimus. Kitaip mūsų mažieji verkdami neatlėktų pas mus guostis, kaip kad jie kasdien daro!

Mūsų vaikai nori būti išklausyti. Jie trokšta, kad sunkiu metu šalia jų būtų patikimas suaugęs žmogus. Beje, isterijos – tinkamas metas sutvirtinti jūsų ryšį. Neatrodys, kad vaikas girdi jūsų meilę ir siūlomą paramą – jis bus užsiėmęs verkimu ar spiegimu – tačiau jam įsirėš kiekvienas jūsų žodis

Ačiū ievalota, įdomiai tu čia suradai...

Daug klausimų išaiškėjo, bet kai kurios vietos vis tiek kelia nerima. Jei tarkim mano vaikas ožiuojas dažniau už kitus, ar tai reiškia, kad aš darau kažką netinkamai. Gal ji tikrai jaučiasi vieniša liūdna ir neįvertinta? Ar čia mes blogi tėvai, ar čia kalta vaiko nervų sistema, kuri patiria daugiau emocijų, nei ramūs vaikai?

Vat kaip tas ribas fiziškai nurodyti, nes puikiai suprantu, jog tai būtina. Uf...vat čia ir yra dilema....

Visada vaikui reikia paaiskinti kodel reikia padaryti taip kaip prasai, net labai mazam. Tureti kantrybes ir paaiskinti, jis butinai supras. Ir vaiko galima paklausti kodel jis nenori to daryti. Butinai paklasykit ka jis atsako.
Pvz. kai mano dukrytei buvo kokie 3-4 ji baisiai nemegdavo plauti galvos. O viena karta buvo taip, kad as pati gulejau vonioje, o ji buvo salia ir ...mes tiesiog apsikeitem vietomis. As buvau ji, o ji mano mamyte. As dariau ir sakiau kaip ji- nenoriu, nenoriu...neplausiu galvos, aptaskiau ja visa ( kaip ji mane ) ir t.t. o ji mane ikalbinejo: tu gi zinai kad reikia, plaukai susivels ir bus negrazus, reikes nukirpti tave plikai ...Jai labai patiko, mum buvo taip juokinga, kad po to mes ilgai jokemes viska prisimindami.
Jokiu problemu su galvos plovimu daugiau tikrai nebuvo

vobla> tikriausiai jiems daug aiskinti reikia (nors ir atrodo, kad nifiga jie nesupranta). Sios nakties bajeris: mazasis (jis siek tiek jaunesnis uz taviske) blogai miegojo; prabunda ir musasi - pliaukst per veida, su koja spiria. Kelis kartus bandziau nereaguoti, o paskui iskeliau is lovos (miega kartu), pasodinau ant grindu ir pasakiau, kad nera gerai trukdyti kitu miega, mes tai jam netrukdom miegoti, tai ir jis turetu gerbti musu miega, o jeigu jam sita salyga netinka - tuomet reiketu pagalvoti apie miega kitame kambary. Jis pareke dar desimt minuciu (man kalbant ir reke) - paskui grizo i lova, apsikabino ir tyliai gulejo kol uzmigo. Paskui dar pabudo ir lyg bande mustis, tai as pasakiau, kad tikrai iskelsiu ant grindu. Liovesi.
O del to, kad tavo mazoji daugiau kaprizu turi - tai cia ir nuo vaiko temperamento priklauso. Juk ir suage vieni ramus, o kiti greiti uzsidegti kaip degtukai.
Su vaiksciojimu lauke - panasiai. Ypac jeigu tamsu - jis nori, kad ji nestu ant ranku. Jam gal ten vienam apacioj nejauku
O del uzsispyrimo.. Na ateity jis gali tapti atkaklumu

Keletas patarimų, kurie davė vaisių:
Mūsų sūnui 4.
Jei nesitvarko žaislų - visus išmėtitus žaislus surenku aš ir jis negali kelias dienas su jais žaisti. Pradžioje buvo isterijos, klikimai . NEPASIDAVĖM. Šendien kaip ir problemos su žaislais nebeturim. Na buna atveju, bet ne taip kaip buvo.
Tas pats su drabužiais, nors jis berniukas, bet stileiva. Saugo nenori, kad paimčiau ir atiduočiau kitiems vaikasm, jei jam nereikia.
Jei laksto su valgiu perspėju, jei napadeda paimu, kartais ir perprievartą. Aišku, tai netiks, jei vaikas nevalgus. Nebelaksto. kokį sausainį leidžiam ir vaikštan suvalgyti. Irgi pasitaiko išimčių, bet su lėkštem nelakstom.
o kai maniškis pasakė, kad nenori su mumis gyventi, aš jam pasakiau susirink daiktus ir eik, jei su mumis nepatinka, bet mes be tavęs liudėsim. Patinka, patinka...

vobla, paskaityk 'savipagalbos' knygu. Ypac rekomenduociau "Laimingi vaikai,- issukis tevams" ir "vaikams reikia ribu". Man padeda... o siaip...kantrybes bausti nereikia, reikia leist pajust savo elgesio pasekmes ir, aisku, nustatyt ribas...(kaip kad padare ievalota su savo besimushanciu mazhium).

as cia paskaiciau apie jusiskius ir pakraupau, kas tada laukia manes jei maniskis vos 10 men. o elgiasi visiskai taip pat kaip jusiskis. Jei negauna kokio daikto kuris mano manymu galetu pakenkti jo sveikatai, prasideda didziausi klyksmai, kritimas ant zemes, spardymasis. Kosmaras, matyt as isprotesiu, kai jam bus 2 metai.

Sutinku su tuo, kad vaiko neriekia pulti apibarti ar uzploti, bet nezinau dasileisti iki kritimo ant grindu, o dar viesoje vietoje, del kaprizu, kad kazkas yra nenuperkama ir kitokiu budu gaunasi ne pagal ji, cia jau gal perdaug
Ar neperdaug mes bandom kopijuoti amerikonus. Teko bunant ten su drauge dirbancia prie vaiku seimoje, matyti, koks vaiku isiauklejimas, kai vaikam isvis neegzistuoja "NE", gali is vonios pliki lakstyti ant stalu sveciams esant namuose :blink:ir t.t.t. As maciau tik lasa juroje, bet teko nemazai isgirsti apie ten esancia vaiku laisve, tai nezinau, taip ir mes galime iki saudymu mokyklose daeiti, jei nemokoma valdyti pykcio protrukiu.
Vaikas nors ir mazas, bet jis yra zmogus, todel su juo reikia elgtis, kaip su zmogumi, ji gerbti, butinai isklausyti jo nuomones, bet ir jis turi buti mokomas elgtis zmoniskai.

Labai šauni knyga. Atrodo kad situacijos paimtos iš mūsų kasdienybės, kad knyga apie mane ir mano vaiką, labai taikli. Bent jau man sudėliojo daug dalykėlių į reikiamas vietas.

Maniskiui 8. Mazas buvo labai kaprizingas. Ka dariau - viska. Zinoma, skirtingas amzius skirtingus ozius turi. Kazkaip iskentejom.
Bet ir dabar turim oziu Pvz, kai mamai reikia kazkur iseiti, o jis nenori likti vienas, nors tikrai nebijo ir nera paliekamas be prieziuros ilga laika. Tiesiog nenori. Ka darau - viska. Kartais geruoju ikalbineju, kartais per jausmus bandau paveikti, kartais pasakas seku.
Kai perskaiciau auksciau cituotus patarimus, kaip kovoti su oziukais ir butent kad reikia buti salia vaiko, leisti jausti, kad esi ir palaukti kol oziukai patys nurims (kazkas panasaus, neturiu laiko ieskoti citatos). Taigi prisiminiau paskutini musu ozi. Jis eilini karta nenorejo manes isleisti ir labai jau veike psichologiskai. As buvau pavargus ir tiesiog sedejau salia, nieko jam nesakydama. Tiesiog sedejau. Gal po 5 ar 10 min sunus pats pradejo siulyti kompromisa ir tartis. Jo nuotaika buvo rami ir jis puikiai protavo.

As tai turiu problema, kad bet kokie budai paveikti mano "ramiuosius" vaikus neveikia. Pvz. situacija:
-Prasau susitvarkyk kambari.
-Netvarkysiu.
-Tada su kompu nezaisi.
-Na ir nereikia. Apseisiu.

Kur mano klaida? Galbut kas nors pasakys, kad savo zadamas bausmes reik ispildyt iki galo. Bandziau, bet nuo to kambarys nesitvarke tik lysna valanda turejo galimybe lipti man ant galvos.

O tu neskubek. Po valandos ar dvieju, gal kita diena jis taves ko paprasys, tada tu jam ir primink, kad gaus tai tik po to, kai susitvarkys kambari. O gal ir visai negaus, nes tada, kai tu jo prasei, jis irgi taves neklause. Is kitos puses, mes visada norim, kad vaikai vykdytu musu paliepimus nedelsiant. Bet juk jie ne armijoj. Gal jam siuo metu kaip tik nera nuotaikos ir jei darbas/reikalas neskubus galima susitarti, kad tai jis padarys veliau. Isivaizduokit, kad jums ziurint idomu filma ar skaitant knyga, kazkas liepia viska mest ir eiti pvz., sveist vonios ar dar ko nors.

Tame ir esme, kad savaite kambarys budavo sujauktas. Galiausiai mergicka mano pareiske, kad jai geda, kai jos tvarkingas kambarys. Gerai, kad tuo metu sedejau.. Tipo as jau nebe pirmoke...
Bet kad tai butu susije tik su kambario tvarkymu...
Nenori, ir nedaro. Galbut be reikalo as panikuoju ir gal per daug ja spaudziu, bet noriu jai iskiepyti, kad be to kad yra pramogos yra ir pareigos. Juk jai jau cieli 10 tuoj bus.. Negaliu su ja kaip su darzelinuke elgtis

Galvojau tu apie savo mazesniji rasai. Kaip elgtis su vyresniais dar nezinau

Mano sūnus jaunesnis. Dėl kambarių tvarkymo irgi kartais kyla problemos. Šiuo metu mes neturime galimybės suteikti jam atskiro kambario - turi bendrą su sese ir tas pats pereinamas. Todėl neretai visi žaidimai ir žaislai keliasi ir į virtuvę, ir į mūsų miegamąjį. Bet aš labai griežtai šiuo požiūriu reikalauju tvarkytis. Ir susitarimas yra toks, kad kol neturi savo kambario, tai turi būti tvarka, nes visiems gyventi reikia ir tėvai nėra patarnaujantis personalas, kad rinktų jų žaislus ir daiktus. Jau ir kilimą pats išsisiurbia. Bet... jis labai aiškiai pareiškė, kad kai jau turės savo, tai netvarkys garantuotai. Nu nežinau, bet manau, kad velniai nematė. Galės gyventi bardake, aš ten kojos nekelsiu.
Galvoju kad tokio amžiaus vaikams (maniškis dar tik 7m.) labai svarbu reikalavimo logiškumas ir pagrįstumas. Ir dar pagrįsti reikia taip, kad ir jiems atrodytų logiška. Žiūrint iš vaiko pozicijų, jei jam na nereikia tos tvarkos, tai mamos reikalavimas yra tiesiog absurdiškas. Todėl reiktų surasti labai rimtus argumentus, kodėl ir kada kambarys yra tvarkomas. Susitarti su dukra, kad ji pati pripažintų tuos argumentus, o po to apeliuoti į tą susitarimą. Pavyzdžiui - man tas pats, kaip tu ten daiktus išmėtai. Bet grindys ir dulkės turi būti valomos kartą į savaitę, nes dulkės kaupiasi ir tai kenkia sveikatai, tiek jos, tiek ir kitų namiškių. O tam, kad išvalyti kokybiškai, reikia, kad visi daiktai gulėtų savo vietose. Ir kai yra savaitinis tvarkymas reikalauti daiktus susidėti ir dulkes bei grindis išsivalyti. Ir dar reikia suvokti, kad vaikas irgi turi savo gyvenimą ir savo užsiėmimus - eik tvarkytis pasakymas gali sukelti pasipriešinimą vien dėl to, kad tuo metu jis daro kažką labai jam svarbaus ir įdomaus. Todėl reikia tokius darbus planuoti ir suteikti vaikui laiko pasiruošti.