Na stai ir pribrendo laikas papasakoti savo istorija. Pirmiausia galbut reiketu pradeti nuo to, jog mano nestumas buvo nuostabus, laksciau kaip ant sparnu, energijos turejau daugiau nei visada, likus menesiui iki gimdymo issilaikiau sesija, pirmadieni su vyru nupirkome paskutinius sviestuvus i musu nauja buta, antradieni atbuvau paskaitose, grizau namo, susitvarkiau, padariau valgyti, nes tetukas mus turejo vezti i Kauna, kadangi ant dienu turejau gimdyti, o treciadieni ryte pagimdziau:). Taigi antradieni grizo tevelis namo, pavalgeme ir issiruoseme i Kauna pas mano teta, pas ja turejau buti iki gimdymo. Nuvaziave pas juos, pamateme, jog neveikia liftas, o ji gyvena 9 aukste, o jo majo, jau maniau neiveiksiu

. Taigi siaip ne taip uzsikeberiojom, pavakarojom visi ir mano vyrelis issiruose i Vilniu, jam ryt reikejo i darba. As atsiguliau, o man taip sirdy negera, taip kamuojanezinia, kaip cia bus, ar vyras spes atvaziuoti i gimdyma. Apie antra valanda atsikeliau nuo nezymiu skausmu, kuo labiau artejo rytas, tuo labiau skausmas astrejo. 7 Valanda neiskentusi prikeliau teta, paklausiau, ar galiu gimdyt jau, o ji tik nusisuko ir sako- jei gimdytum, rektum is skausmo. O as jai- nebegaliu rekt, kai skausmas, kas 3 min

. Tai ji kad pasoko, pradejo lakstyt is kampo i kampa, sako lekiam greiciau, nes pagimdysi

. As teciui dar neskambinu, galvoju gal netikra aliarma sukeliau

. Nuvaziavom i klinikas, as gydytojui sakau, jus mane apziurekit ir as gal namo vaziuoju. Jis pasiziurejo, brangioji, sako, jus uz valandos turesit maziu, jum pilnas atsidarymas. Vaje vaje! As tik telefona i rankas, ir skambint vyrui, jis nemeluok sako, o as - tik greiciau vaziuok, nes tikrai nespesi

. As jau guliu ant stalo ir matau, kaip akusere mano rankine nesa i kita gala gimdyklos- o as, bukit gera atneskit man ja( prisiminiau, kad pinigus turiu pasiimti). Tai su viena ranka laikausi dujas, o su kita pinigus skaiciuoju

. Taigi prasidejo tikras gimdymas, jau reikia stangintis, o as nervinuosi ne kad skauda, o kad vyrelio nera. Likus 15 min iki musu zirniuko gimimo ileke vyras, visas baltas kaip popierius, jis man taip ranka spaude, kad atrodo jis gimde,o ne as

. Kai pasirode musu maziukas pamaciau asaras savo vyro akyse, o as pradejau kazkokias nesamones sneket, snekejau neuzsiciaupdama:). Matyt po visko, tokia iskrova buvo. Kai jau atsigavau prdejau tyliai is laimes verkti, mes buvome visi trys, tokie laimingi, dar dabar prisiminus tai, man asaros rieda. Brangesnes akimirkos, niekada neturejau, mes buvome tokie artimi, tokie laimingi ,kad net zodziu nera...
P.S. Kai paklausiau vyro, kaip jis jautesi vaziuodamas is Vilniaus i Kauna, jis sake neklaust, sake antra karta gimdyklos nerastu ir taip greitai tikrai neatlektu. Sake vaziavau ir juokiausi, ir verkiau, ir nervinausi, kad tik viskas gerai butu. Nors visa skausma iskentejau viena, labai dziaugiuosi, kad mano brangusis to nemate, jis atvaziavo paciu laiku, mazius jo lauke

. Atrodo valanda stumiau, stumiau, o jis kaip neatejo, taip neatejo, o tik atvaziavo tetis, tik stumtelejau viena karta ir pamateme savo stebukliuka, savo Jokubeli

.
Atsiprasau, kad taip issileciau, bet kitaip ngalejau isreiksti savo isgyvenimu. Sekmes visoms busimoms ir esamoms mamytems:)