Pasižiūri kaip gyvena pažįstami žmonės, daug nepažįstamų žmonių gyvenimų pamatai per TV, paskaitai laikraštyje, žurnaluose. Ir kagi matai? Ten, kur kažkada buvo daug meilės, dabar beliko neapykanta...
Skyrybų atveju vyrams "pavažiuoja" stogas (ir iki tol jis, matyt, dažnai būna sėkmingai išvažiavęs): persekioja žmonas, smaugia, grasina, terorizuoja patys nusižudyt ir galbūt kitus... Nuolat skamba "šiandien mano paskutinė diena"...

Kaip nepalūžti? Kaip ištverti tokį terorizmą? Ar daug laiko turi praeit, kai tokie kadrai pamiršta kelia į buvusius namus? Ar išnyksta ta neapykanta, ar visą gyvenimą reikia buvusiai žmonai dairytis per petį? Ar baigiasi tas pragaras...

Negi toks beviltishkas klausimas?

Matyt, kiekvienoj seimoj skirtingi zmones, kurie kartu su skirtingom aplinkybem sumodeliuoja skirtingus likimus...

rusne, kai man buvo 16 , as isgyvenau panasu pragara. Buvo mane ,,isimylejes,, toks banditas (as to meile nepavadinciau) , jis tada baigesi tik tada, kai jos sedo 7 metams. visus tuos 7 metus, terorizavo laiskais, skambuciais i tevu namus, po 7 isejo vel pradejo terorizuoti, stoveti po tevu lanagis, skambinti, persiakioti, po 1 men vel sedo ( aciu Dievui), dabar sedi tylu, bet ka as zinau, kas laukia ateityje. Gyvenu, nrmastau , lyg ir nieko, bet , kai pagalvoju....Taip, kad manau nieks tau neatsakys kada tas pragaras baigsis, viskas priklausys nuo persiakiotojo ir aplinkybiu, taip as manau.

Rusne, bandau įsivaizduoti kaip tai kraupu. Pastoviai gyventi kažkokioje baimėje ir laukime "Na kas dar įvyks". Nelabai galiu ką patarti, nes pati (tfu tfu tfu) tokioj situacijoj nebuvau atsidūrusi. Bet bet kokiu atveju manau, kad tokie žmonės taip elgiasi iš baimės ir silpnumo. Jiems negalima parodyti, kad jų bijai. Reikia elgtis drąsiai, parodyti pasitikėjimą savimi. Jei jis pamatys, kad jo bijai, dar labiau gąsdins. Galų gale yra policija - keli pareiškimai jų stalčiuje tikrai nors trumpam privers teroristą susimąstyti. Ir svarbu nepasiduoti laikinoms emocijoms. Duoti suprasti, kad tai yra santykių pabaiga, kad nieko jau nebepakeisi. Aš gyvenime turėjau moralinį terorą. Kai norėjo mane padaryti kalta, norėjo sugniuždyti ir per mano gailestį priversti sugrįžti atgal. Kaip dabar pamenu, nuo ašarų užverktom akim naktį paskambinau į "psichologinę pagalbą" ir jie man įkrėtė proto Supratau, kad nesu nei dėl nieko kalta, ir kad turiu elgtis drąsiai, neklausydama jokių įkalbinėjimų. Ačiū Dievui, tas vienas skambutis ir padėjo
Stiprybės tau. Tu net pati nežinai, kokia stipri esi

Deja, šia tema ir aš turiu savos patirties...

Prieš kelis metus draugavau su vienu tipu. Neatrodė, kad būtų labai agresyvus, ar kad super bijočiau, kad man ką nors padarys. Na, bet labai švelnus irgi neatrodė.
Gavosi taip, kad mūsų santykius nutraukiau aš. Ko gero nėra didesnio pažeminimo vyrų giminei, nei kai juos pameta babkos. Viskas buvo lyg ir ramu. Kol kartą jis tiesiog paklausė ar aš būsiu namuose ir jis ketina pas mane atvykti, paimti foto juostelių. Man matyt kažkoks šeštas jausmas suveikė. Kadangi tuo metu gyvenau bendrabutyje, tai kambariokei palikau ką perduoti, o pati išėjau pas draugę.
Kai grįžus papasakojo kambariokė, kas dėjosi, tai mane siaubas ėme... Su didžiausiais grasinimais, ketinimu kerštauti ir t.t. Tiesiog paėmė tokia baimė, kad bijojau ir namie likti ir išeiti į gatvę ir t.t. Ačiū dievui, viskas tuo ir pasibaigė. Pakalbėjom su kambarioke, kad nebūtų jis ir išdrįsęs ko nors padaryti.

Bet... Jau praėjo keli metai. Esu laimingai ištekėjusi... Labai myliu savo vyrą, o mane kartais vis dar persekioja tokie baimės sapnai....

Si ketvirtadieni akiratyje vel pasirdys teroristas, o jau dabar smegenis spaudzia ir saltis krato... Man paciai pavojus nera labai didelis (apie moraline, dvasine zala nekalbu), bet vienam brangiam zmogui...

Deja, kiek teko susidurt su policija, tai is ju jokios naudos. Tarkim gaudo pazeideja - 5 m i viena puse, 5 m i kita puse ir, jei pirstu neparodysi, tai ir nepamatys... Po to grizta i ivykio vieta ir numeta, kad nubego tamsoje, nors realiai pazeidejas net is namo nebuvo isejes... Tai tik vienas realus gyvenimo ivykis.
Kitas dalykas, kad policija nieko negali padaryti pazeidejams, kai neturi nukentejusio su rimtu kuno suzeidimu, o dar geriau lavono. Ka tas pareiskimas reiskia, kai kiekviena minute drebi, nes smegscioja nuojauta, kad tai gali but paskutinioji ar tau, ar tavo mylimam zmogui...
Susidaro ispudis, kad istatymai gina tik tuos, kuriem lengviau sirgti, nedirbti ir sedint kitiems ant sprando terorizuoti. Nuskalpuojami tie, kurie kazka turi, kurie stengias, bando siekti ir atiduodama veltedziams... Po tokiu isvadu svyra rankos, kad stengciausi, kad kazko siekciau... po velniu... rodos, belieka jegu tik bliauti ir nori nenori po kurio laiko slinkti link skyrelio "nervukai"...

Kaip galima pasitiket teismais? Tai tokia loterija. Nesenas ivykis, kad teismo sprendimu vaiko globa buvo paskirta nuolat girtaujanciai motinai (net i paskutini teisma atvyko su kvapu po keturiu dienu gerimo ir dar girta, kad nesugebejo net rast vietos kur pasirasyt)... apie vaiku teises ginanciu pareigunu atliekamas pareigas nera ne ka kalbeti...

Uz viska reik kovot paciam, visi nusiplauna rankas, o nuosavos rankos (kartu su likusiu kunu) dreba is nezinios ir baimes...

Padrikos mintys... bet kazkiek lengviau jomis pasidalinus...