Bet vis kai prisimenu tai sypsena is kazkur vis atsiranda
Gyvenom jau kartu kuri laika, ir mano tevams tas nelabai priimtina buvo, tai mama pasiule apsikeist tiesiog sidabriniais ziedeliais, kaip simboliu kokiu, ir kazka vienas kitam pazadet
As savo brangiajam taip ir pasiuliau, nuvaziavom tada dar i sena unuiversaline ir nusipirkom tokius kuklius ziedelius sidabrinius, as kaip vepla ir galvoju cia pat juos ir uxsidet vos ne prie prekystalio, o mano MB liepe juos duot ir isidejo i kisene, sako vaziuojam, klausiu kur, sako i pasaulio krasta. O as galvoju visko tiek daug, bet maniau nu pasnekes graziai kur nors ir apsikeisim.
O jis nusiveze mane ant 3 kryziu kalno, buvo labai slykstus oras, vejas saiubingas, lietus tamsu ir siaip labai jau nemalonu, ruduo velyvas, uzlipom kazka apie si bei ta paplepejom, parukem ir tada mano brangusis susikaupe turbut ir prasidejo...........
Brangiausio ir graziausio tau Vilniaus akivaizdoje, tegu visos skraidancios varnos ir vejas ir dar kazkas jau net neatsimenu, bet kalbejo kaip niekad graziai ir taip kaip nesitikejau kad jis taip sugeba
ir ilgos bet labai grazios kalbos gale ar tapsi mano viso gyvenimo palydove ir eisim ilgo ir laimingo gyvenimo keliu susikibe rankomis kaip dabar ar tapsi mano zmona 
toj vietoj as buvau apakus ir be zado tik sugebejau tarti taip ir tada verkem abu apsikabine, sukomes sukomes ratu, virs galvu skraide daugybe varnu, pute siaubingas vejas ir lijo lietus. Stovejom ant pasaulio krasto ir jautemes be galo laimingi, toks jausmas buvo, kad tik dviese esam visam pasaulyje o viskas kas matosi ten apacioje yra taip toli. Is ties musu miestas tapo musu graziausios akimirkos liudininku.
Po to nuvaziavom i vandens maluna ir gerem vyna, niekas aplinkui nezinojo kokia tai mums ypatinga proga tik mes dviese ir kazkaip gera gera buvo
Ir iki siol kazkaip tik mazi debeseliai kartais pasklando musu santuokiniame danguje
Gal ir nelabai jau romantiskai cia aprasiau bet jausmo tikrai tokio gyvenime daugiau nepatyriau
