Buvo graži birželio 7 d. naktis. Pajutau neįprastą skausmą, persipynusį su savotišku džiaugsmu. Jau prasidėjo
Žinojau, kad nereikia skubėti, dar kartą patikrinau ar viską susidėjau ir tik apie 4 val. ryto susiskambinau su gydytoja ir išvažiavome į ligoninę.Miestas budo, tekėjo vasariškai blausi saulė, kiemsargiai šlavė gatves, pavieniai žmonės skubėjo į darbą. Niekas- tikrai- neįtarė, kur mes skubame. Sąrėmiai buvo neskausmingi, kad vyras net pasitikslino, ar tikrai gimdom.
Nuvažiavus į ligoninę (Vilniaus gimdymo namai), gydytojas konstatavo, kad taip- kaklelis jau atsivėręs ir toliau daro kelią mūsų leliukui.
Viskas vyko taip greitai ir sklandžiai, kad dabar man atrodo neįtikėtina.
Pačio gimimo metu natūraliai sutemo (lyg bandė lyti), o kai ant krūtinės( 12,08)atsiduso mažylis, vėl pasirodė saulė. Mes su vyru nesulaikėme džiaugsmo ašarų ir vis džiaugėmės, kad jau tryse. Buvau ir dabar esu laiminga mama ir moteris.
Taigi iš tiesų gimdymas man buvo džiaugsmingas rūpestis. Manau, visos mamytės tą patį išgyvena, tik vienom tas džiaugsmas daugiau jėgų kainuoja.
Tokia jau to gimimo džiaugsmo kaina.
aukit sveikuciai 
saunuoliai,faina,kai viskas sklandziai,tada ir antro greiciau norisi 
