Ar jūs, augindamos vaikus, vienodai į juos žiūrite, ar kažkuris yra mielesnis, artimesnis ir t.t.?
Aš anksčiau kažkaip nevienodai skirdavau saviškėms dėmesio, nevienodai į jas žiūrėjau (labiau širdis linko prie vyresnėlės ), bet dabar jos tarsi susilygino, paaugo, o ir jaunėlė, anksčiau buvusi tikra verksnė, pasidarė supratinga, meili, pavergė mano širdį .
Daug bendrų poreikių, žaidimai, vienodas maistas, vienodas migdymo, prausimosi ir kt. ritualas-tad dabar vienodai jau žiūriu į abi, vienoda meilė abiems, visko po lygiai, kai bus trečias, nežinau, kaip viskas pasiskirstys Anksčiau maniau, kad natūralu mylėt vienodai, bet kažkuriuo tarpsniu supratau, kad būna visko , į gerą rezultatą reikia investuot , stengtis, persiorientuot.

Kai laukiausi antro, galvojau, kad nesugebėsiu taip pat jo mylėti, kaip pirmąjį. Bet pagimdžiau, ir ta meilė kažkaip savaime atėjo tokia pat didelė. Ir dabar negalėčiau pasakyti, kad kurį nors myliu labiau. Aš juos tiesiog myliu kitaip Gal todėl, kad patys vaikai skirtingi, vienas berniukas, kita mergaitė Ir ta meilė jiems yra vienodo dydžio, tik skirtingų spalvų.

Na, poziuris i vaikus man skiriasi - vienas vyresnelis, didelis, protingas. Kitas - maziukas, pukuotas, seiletas... Tai aisku, kad vyresnelis ir malku gauna periodiskai - kam rekauja, kam ismeto daiktus, kam atsikalbineja - bet kita vertus, ir pagiriu, nes yra uz ka - broli priziuri, man apie mano megiamas laidas primena, darbelius grazius daro... O maziukas tai tiesiog toks sau buna ir niekas jam neturi jokiu pretenziju, visi susitaike kaip su geru daiktu priesu ant keturiu koju ir tiek... O myliu abu labai. Nors viena kas nors nuskriaustu - ausis nuraskyciau!

Man kol kas sunku vienareiksmiskai i si klausima atsakyti. tarp mano vaiku 11 metu skirtumas, tad naturalu, kad didiji pastaruoju meyu gal kiek maziau priglaudziu ir pamyluoju. Nors psichologas vienas kazkada aiskino, kad tevai, kurie teigia, kad myli visus vaikus vienodai, tiesiog meluoja. taip nebuna.

Sakyciau, kad kiekviena myliu savaip. Net negaliu pasakyti, kad ta maziau, o sita daugiau. Tiesiog vaikai skirtingi, su abiem viskas kitaip. Taciau, kai suserga ar kai uzsigauna, tai del abieju man sirdi vienodai sopa... Taigi, abu jie mano dalele ir tikrai labai juos myliu... Neiseina man meiles ant svarstykliu pasverti ar kibirais ismatuoti.

Sveikos mamytes. Vat nuo vakar vakaro uzpludo tokios mintys....apie meile vaikams. Kai turejau tik viena vaikeli, niekaip neisivaizdavau, kaip taip pat galima myleti ir kita. Visada bijodavau, kad antojo vaikelio galiu nepamilti. Kai gime antrasis, ta meile atsirado (o kaip gi kitaip). Taciau vistik tos meiles nepadvigubejo. Aisku, jos uztenka abiems vaikams, nei vieno neiskiriant, taciau ji kazkokia, na gal ne silpnesne, ne saltesne, o greiciausiai padalinta i dvi dalis. Nuo pirmosios dukros meiles atseiketa ir antrajam.
Nezinau ar suprasit, ka as cia pripaisciau, bet noreciau suzinoti, o kaip gi kitoms mamytems su tais jausmais vaikams, kaip jautetes kai gime pirmasis, antrasis ar treciasias? Kaip dalinate meile savo vaikams?

Pas mane irgi tarp vaiku 11 metu skirtumas,todel ir ta meile kiekvienam kitokia.Pvz.vyresniam kiek kitaip, nes jam jau 13 ir prie paaugliu,o maziukas tai sielos atgaiva,paguoda,nes vyresnis(juo labiau berniukas) turi savo draugu rata,uzsiemimus ir t.t.

Kai laukiausi Nojuko, bijojau kaip reikes padalinti meile abiem, bet kai gime tai isejo viskas naturaliai, net nemaniau kad tai bus taip parasata. Myli abu vienodai ir stengiuosi neskirstyti meiles.

As,kai laukiausi antrojo,maniau,kad mylesiu ji taip pat,kaip ir vyresneli.Deja...Pirmus menesius,net tiesiai vyrui sakiau-taip,sis mazas zmogutis meilus,bet didiji myliu kokius 10kartu labiau.Gerai,kad jis supratingai aiskino,jog man reikia laiko,kad mazius neduoda issimiegoti ir kelia daugiau rupesciu,kad su vyresniu idomiau-todel man taip atrodo.Ir tikrai,meile "uzaugo".Va dabar,sakau,myliu juos ABU labai labai,skirtingai skiriu demesi,bet myliu dviem vienodo stiprumo meilemis.
Manau,paprasciau,kai vaikai skirtingu lyciu,ar,kai tarp ju didelis amziaus skirtumas.Na bet jei yra,kaip man-2 berniuksciai,2metu skirtumo,duokit sau laiko,kad galetumet pamilti maziuka .
Papildyta @ [mergetime]1079301305[/mergetime]
Labai sutinku su lengvute.

Mama sakydavo- matot mano pirstus, kuri dursi visus skaudes.

MES DAR LAUKIAM ANTRO LELIUKO IR ESAME LABAI SUNERIME AR TAIP PAT MYLESIM KAIP PIRMAJA. GALI BUTI, KAD UGNE BUS TEVELIO KARALAITE, O ANTRAS VAIKUTIS MANO. O KAS DEL KOVOJIMO UZ SAVO VAIKA, TAI BET KURI MAMA VEDAMA INSTINKTU VIENODAI GINTU KIEKVIENA VAIKA VIENODAI. MANO DRAUGE TURI 2 DUKRAS IR SAKO, KAD VIENA MYLI TODEL, KAD JI LABAI GERA IR MEILI, O KITA, TIESOG TODEL,KAD JI YRA.

Labai aktuali tema....Turim sunu, kuriam greit 5 metai ir dukryte, kuriai tik 6 savaites. tikrai daug mastydavau ir tebemastau, ar ta meile abiems vienoda. Sunus jau isdykes, neklauso, tad geru emociju vis maziau, nuolat barniai, atsikalbinejimai ir pan. O kudikis lieka kudikiu...
Vakar sunus verkianciai dukrai taip stipriai ikiso specialiai soskyte i burna, kad si pradejo klykti. Neistveriau ir numovus kelnes, jam gerokai ikreciau..Zinoma, po tokiu dalyku smagiai nesijauciu...
Taiugi, dar ir dabar negaliu atsakyti, ar vienoda meile abiems vaikams...Juk jie abu buvo labai laukti..

meluociau,sakydama kad myliu abu vaikus vienodai.
Kol nebuvo sunaus,dukra buvo princese.As del jos visad be proto pergyvenau,del menkiausios ligeles puldavau i panika.Man ji amzinai buvo mazyte. Viska norejau padaryti uz ja.Norejosi ja nuo visko apsaugoti.Zodziu,sekmingai ugdziau vaikui egoizma Net kai laukiausi antro,man taaaip skaudejo sirdi galvojant,kad gimus kudikiui,dukra bus nuskriausta...jai truks mano demesio,jai reikes dalintis su kazkuo mama... Kudikis,kurio laukiausi,man atrode kaip konkurentas mano dukrai.
Bet kai gime sunus...Viskas apsiverte.Dukra mano akyse is kart tapo DIDELE.(Deja,taip atrodo tik man).Ji reikalauja demesio,pavydi mazyliui,mes daznai pykstames.Kazkaip taip gaunasi,kad ji daznai gauna bart,nes siekdama atkreipt musu demesi,maistauja ir neklauso.O maziukas - kol kas jis numyletinis,mat dar nemoka isdykaut,atsikalbinet,neklausyt...Zinau,kad taip negerai.Bet man taip gaunasi.Atrodo - jis mazas,jam daugiau demesio ,ir siaip visko reikia...O didzioji,atrodo,gi nemaza...turetu but supratingesne...
Protu as suvokiu,kad tureciau paskirstyt jausmus vienodai abiem,ir labiau skirt demesio dukrai,nes jai,iki brolio taip lepintai ,dabar labai sunku taikytis su antraplaniu vaidmeniu.Bet kazkaip emocijos paima virsu...pastebiu,kad su ja as saltesne,nekantresne,greit susierzinu...Su mazu ir tos kantrybes daugiau....
Ech,kazkokia jausmu painiava.

manau,kad meile vienoda,juk tai abu tavo vaikai.tarp mano dukryciu skirtumas trys metai.myliu jas vienodai,tiesiog kol mazoji mazute,jai skiriu daugiau demesio.nepamirstu ir Liepos priglaust,pamyluot tetis dabar didziajai skiria daugiau demesio

Kadangi savo lialiu dar neturiu, tai galiu kalbet tik apie savo broli, sese ir tevu meile...
Kazkada is kalbos mamai isejo toks nedrasus sakinukas, kad vyriausias vaikas yra vyriausias, t.y. labiausiai lauktas, mylimiausias... tiek tevams, tiek seneliams...
Va kilo mintis, ar demesys ir meiles kiekis yra ekvivalentus dalykai?
Kazkaip nei meiles, nei demesio pertekliaus nepastebejau ... tiesiog meiles rodoma daugiausiai maziausiai sesutei, o demesio nesusitupejusiam broliukui (kuriam jau per 20m)...
o su manim palaikomas atstumas... gal daugiau is mano puses...

Labai laukiau dukros, bet gimė sūnus. Žinoma, kad jį myliu. Bet kai po 4 metų gimė dukra, maniau kad dėl tos mažylės galėčiau viską padaryti. Ir kantrybės daugiau, ir sūpavimo, ir mylavimo. Man mama ir sesuo nuolat priekaištauja, kad abu su vyru per daug popinam mažąją, sūnui tiek dėmesio neskyrėme. Bet gimus dukrai pastebėjau, kad sūnui tapau daug meilesnė ir atlaidesnė. Kažkaip dažniau jį apkabinu ir priglaudžiu, ant kelių vėl pradėjau palaikyti. Sūnus neretai vienas mėgsta savais žaidimais užsiimti, tai kai dingsta - nei garso kokią porą valandų, piešia,karpo, lipdo, stato pilis, daro atvirutes. Anksčiau kažkaip aš jo nepasigesdavau, o dabar kai mažoji nuolat po akimis, vis pagaunu save mąstant, o kur dingo mano didysis. Tai pradėjau nuolat pas jį užeiti, pažiūrėti ką daro, paklausti kaip sekasi, galvą paglostyti.
Tai ir negaliu pati sau atsakyti, kurį aš labiau myliu.

Kai gimė mažius, vyresnėliui buvo 2,5 m. Jei vienu metu abiem prireikdavo mamos dėmesio ar pagalbos, pirmiausiai dėmesį kreipdavau į vyresnįjį, kad nesijaustų atstumtas ir nemylimas. Taip pat jo problemas išspręsti reikdavo mažiau laiko, nei, tarkim, pamaitinti mažiuką. Vaikui laukti kol mama baigs "terliotis" su mažiuku labai ilgu. Ir mylėjau labiau vyresnėlį. Mažiukas dar buvo "nedaug pažįstamas". Bėgant laikui meilė mažiukui vis labiau stiprėjo, bet vyresnėliui ji tikrai nemažėjo, o tiesiog tos meilės atsirado dar daugiau. Dabar vyresnėliui "net" 4,5 m. - jis "didelis", galima su juo pasikalbėti, paguosti jis labai moka, o vakar supratau kaip myli brolį. Mažius su kėde buvo nusimušęs kojos pirštą, o dabar nagutis nuauga ir vaikštant kamputis užsilenkė į pirštą. Vaikui labai skaudėjo, labai verkė. Jau vyrui sakiau kad reikia važiuoti į traumatologinį, kad iškirptų. Vyresnėliui taip suskaudo širdelę, kad irgi pradėjo ašaroti. Tai ir kaip gali meilės dydis skirtis? Ji tik kitokio atspalvio...

Tarp mano mergaiciu skirtumas 3.5m. Kuria labiau myliu? Kol dar laukiausi antrosios, tai vyrui sakiau, kad pirmas ir liks pirmu vaiku- kaip koks stebuklas. O dabar... Dabar ta meile mazajai persipina su jos globa. Pati gi dar nieko nesugeba savarankiskai. O vyresnioji, ka jau atrodo privaletu sugebeti, kartais neivykdo ir tada pasipila priekaistai... Ji rodos myli ta maze, be galo saugo ja ir rupinasi, o kartais skriaudzia. O viena diena auklei prasitare: ir kam mamai to antro vaiko reikejo... Jezau, vadinasi ji jauciasi nekaip, atsvara lieka tetis, o kai ir tas pakelia balsa- vaikui turbut klaiku, lieka viena. Bet kaip sugebeti myleti dvi is karto? As tiesiog uzsiimu tai su viena, tai su kita, o su abiem is karto kazkaip sudetinga. Gal su laiku ismoksiu.
Ir dar pasakysiu toms, kurios dabar laukiasi antruju leliuku: gimus maziui, tie pirmieji atrodo kaip mutantai: dideles galvos, akys, rankos... Nesupykit. Paskui akis pripranta... Tiesiog didziulis skirtumas tarp tos kruopytes gimusisos ir paugejusio vaikiuko

Nendria, supratai teisingai, bet nesuvoki to dabar, o va ziema prisiminsi mane Juk mano pirmoji irgi grazuole garbane buvo, bet kai atvaziavo antra para i ligonine- ojo kaip issigandau. Cia tas pats, kas pamates tavo naujagimi paskytu: jezau, koks mazas, kaip kaciukas. O tau jis atrodys normalus. Neissigask, tas reiskinys ilgai neegzistuos, priprasi

Taip taip..
Neseniai gimė mažylis, o galvojau, kad mano pirmas yra mažylis. Bet pasirodo, kad jis jau visas bernas. Nėra net ko lyginti
Bet meilė yra abiems. Galvojau iš kur bus tos meilės naujajam , jei visą atiduodu pirmagimiui, bet pasirodo, kad širdis prigamina tos meilės į valias. Myliu begalo ir pirmą berniuką ir antrą
Tik aišku pademonstruoju tą meilę skirtingai, tas mažylis nori artumo, švelnumo, o didysis jau nereikalauja tokių stiprių meilės apraiškų. Nors dabar pastebėjau, kad žiūrėdamas į nešiojamą ant rankų mažylį, prieina, prisiglaudžia, galvą padeda ant kelių. Tai aišku apkabinu, bučkį duodu, kad nesijaustų nuskriaustas, nepavydėtų.

Turiu vaikus dvynukus,todė iš karto ta meilė ir gimė su vaikais.Kai laukiausi jau jaučiau,kad juos myliu,bet dabar kai galiu pakutenti pilvuką,pabučiuoti į žanduką jaučiuosi net per daug laiminga. Žiūrėk - tuoj vaiką į mokyklą reiks išleist,abiem sekmės palinkėt,abu pabučiuot. Abu palydėt. Abu pasiimt.

Mano gera drauge yra seimoje vyresne sesuo negu jaunele. Vaikysteje kaip ir tas tevu demesys pasak jos buvo kaip ir vienodas., nors gal jai labiau pasiseldavo, nes gaudavo naujus drabuzius, o jaunele nesiodavo senus. Taciau kai kuriais atvejais ir jai kliudavo, nes mazesne sesute buvo tokia neklauzada, o nukentedavo del visu tarpusavio nesutarimu ji vyresnele, nes tvu motyvas budavo, juk tu vyresne ir privalai nusileisti
Dabar ji jau turi savo seima ir su seserim nelabai sutaria, nes jaunele taip ir liko lepunele..... Ji pasak mamos taip sunkai dirba ir mokosi, kad tik nepervargtu... ji daro valgyti ir perduoda, kad kas nors nuvestu jai, nes gyvena ne tame paciame mieste.....Mano drauge irgi ir mokesi ir dirbo ir jokiu tokiu dalyku nebuvo....
Kai pradejo sesute mano drauges studijuoti tai jai is karto butas ir jokiu bendrabuciu, o mano daruge buvo ikista i bendrabuti ir apie nieka kita nebu kalbos
Neseniai ji suzinojau visai atsitiktinai, kad mama su sese apie ja kazkaip negraziai kalba ir siaip jokios uzuojautos is mamos, kad jai kas nors sunku ar panasiai... VIsas demesys ir uzuojauta seserei... O ta sesute tuo tik ir naudojasi Erzina mano drauge visaip ir panaisia.... tarkim buvo drauges vestutes, tai mama stovedama prie santuokos rumu mazdaug tai sesei sako "cia turejo buti tavo vestuves o ne jos".... Tarkim va tavo vyras busimas tai geras, nes turi daug pinigu, o va tos mano drauges vyras tai liurbis, nes uzdirba kapeikas ir t.t. galeciau daugiau tokiu variantu privardinti...

Mano drauge pasimetusi ir nezino kaip jai toliau bendrauti su mama ir seserimi.... I akis jos kalba labai saldziai, bet va kaip uz akiu..... Kaip mano drauge sake, geriau jau buciau nezinojusi nieko......

Ka jus manot ? Gal buvot susidure kas nrs su tokia problema ir dilema?

Va as irgi turiu ses, tik as ta jaunesnioji. Tiesa sakant manau, kad mane siek tiek daugiau lepina negu mano ses. Teisybe tai, kad vaikysteje vyresnioji turedavo nusileisti, bet as nesiodavau tik jos senus drabuzius. Taciau mano sesuo mokesi kitam mieste ir gyveno bendrabutyje, o man kai atejo laikas mokytis universitete tai as galejau stoti tik i musu mieste esancius, del materialines padeties. Ir siaip tais metais kai ji mokesi kitam mieste tai jauciausi biski nuskriausta, nes visi kas geriausia atitekdavo jai. Bet ji mokslus baige, istekejo ir likau as jau beveik kaip vienturte Tada ir prasidejo mano ausko amzius Ir dabar nors esu istekejusi bet dar vis jauciuosi biski lepinama.
O siaip tai mums kazkaip visada mama stengdavosi duoti visko po lygiai. O kas liecia bendravima dabar kai jau mes uzaugusios, tai as su mama siek tiek daugiau bendrauju, bet cia manau del to, kad musu charakteriai panasesni negu mano sesers ir mano mamos.
Tai va, isvada: mama myli mus abi vienodai.

Mus su broliu mama mylėjo vienodai. Bet kai aš savo vaikiškom akim pamačiau (4-ių metukų gal) kaip mama bučiuoja brolio (na kūdikio ) užpakalį- tai čia man buvo viršūnė Galvojau- myli tik jį Netgi esu jam į pilvą mažam įkandus keršydama

Ir as negaleciau isskirti, kad kuri nors labiau myliu. Net galiu pasakyti, kad kai gime mazoji mano meiles ne padvigubejo, o dar daugiau atsirado. Ir savo didziuka emiau dar labiau myleti uz tai, kad jis jau tooooks didelis.
Siandien radau toki eilerastuka, tai net susigraudinau skaitydama. Pabandysiu nukopijuot, gal ir jums patiks:

Kol dar nebuvau mama...

Kol dar nebuvau mama,
Darydavau ir valgydavau karštą maistą.
Mano rūbai nebuvo dėmėti.
Telefonu kalbėdavau ramiai.
Kol dar nebuvau mama,
Miegodavau tiek, kiek norėdavau.
Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai nuėjau gulti.
Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien.

Kol dar nebuvau mama,
Tvarkydavau namus kasdien.
Ir niekada nesuklupdavau ant žaislų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių.
Kol dar nebuvau mama,
Net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos.
Ir niekada negalvodavau apie skiepus.

Kol dar nebuvau mama,
Niekas nebuvo manęs
Apkakojęs,
Apvėmęs,
Apkramtęs,
Apsisiojęs,
Apžnaibęs savo mažais pirščiukais.

Kol dar nebuvau mama,
Pilnai atsakiau už savo protą,
Savo mintis,
Ir savo kūną.
Miegodavau visą naktį.

Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galėtų apžiūrėti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau, matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau naktį
Žiūrėdama į miegantį vaiką.

Kol dar nebuvau mama,
Niekada nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.

Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Kol dar nebuvau mama,
Nežinojau, ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.
Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį.
Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas
Galėtų paversti mane tokia svarbia.

Kol dar nebuvau mama,
Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių
Tiesiog įsitikinti, kad viskas… tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.
Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama...

uoj...vos laikausi ir ash
Blondine,kur radai ji?

Va cia:
http://groups.msn.com/Mamoskava/sunosine.msnw

Man jau nedaug liko iki antrojo pasirodymo. Bet kažkaip vis atrodo, kad jau nieko negalėčiau mylėti labiau nei savo pirmagymį. Nors ir ta meilė atėjo ne iš karto. Gal tik po metų suvokiau, kad tai MANO vaikas, kurį myliu be galo. Dabar antrojo labai laukiam, bet bijau, kad bus kaip ir su pirmuoju- meilė ateis daug vėliau. Bet kažkodėl jaučiu, kad pirmagymis ir liks mano pirmagymiu, o antrasis bus daugiau tėvelio vaikas. Pagyvensim-pamatysim. Labai tikiuosi, kad klystu ir sugebėsiu neišskirti nei vieno.

Oi,blondine,ir as susigraudinau.

kai laukiausi antro vaiko, man buvo neramu kaip aš galėsiu mylėt dar vieną vaikelį, kai mano pirmagimis pats mieliausias, brangiausias ir t.t. Pagulėjus gimdymo namuose dvi dienas atsirado meilė ir mažąjai, tačiau išblėso vyresniąjam, aš jį apkabinu, pabučiuoju, bet jaučiu, kad nėra tų jausmų, kuriuos aš jaučiau anksčiau, tačiau tai truko tik kokias tris dienas, dabar aš juos abu labai myliu, neišskiriu nei vieno...

Sunkoka tema . Abu savo berniukus myliu. Bet mažąjį ypač. Manau todėl,kad jis kai tik gimė man padėjo suprasti koks yra malonumas auginti vaikutį. Buvo ramus ir geras, tiesiog angeliukas.Pavalgydavo, rankytes po smakriuku ir miega. O vyresnėlis iki trijų metų nei dieną, nei naktį nemiegodavo. Labai sunku buvo. Kai laukiausi antrojo, bijojau , kad nebūtų toks pats. Vadinasi teisybė: jei pirmas "sunkus", antras bus geras. Šiaip tai myliu labai abu,gal ta meilė tik truputį skiriasi

kol benas buvo vienintelis, o ash dar nesilaukiau - kartais su gaileschiu pagalvodavau, kad gimus antrajam vaikui nebus tokios ramybes (benas buvo labai ramus meilus vaikas, prisimenu, kaip zhindydavau apie pusvalandi, tuo pat metu skaitydavau knyga... taip sededavau su vaiku ir knyga, kol benas uzhmigdavo...), negalesiu antrajam suteikti tiek demesio... ish anksto savotishkai gailejau antrojo, bet neabejojau, kad turesiu daugiau negu viena vaika.

bena pamilau ish pirmo zhvilgsnio, tik gimusi - jis buvo labai grazhus, protingo brandaus veiduko, ilgais juodais plaukais... kad tikrai myliu gusta suvokiau palyginus neseniai, kai jis jau pradejo reikshtis kaip asmenybe... iki tol tebuvo rekiantis ryshulelis... o dabar - baltapukis papustzhandis linksmuolis, meilumo isikunijimas, vyresniojo brolio prieshingybe
myliu abudu labai labai... tik gustui teko ta meile ishsikovoti...

Man dabar irgi ishkyla toks klausimas, nes laukiuos antro. Neabejoju, kad mylesiu ne mazhiau, nei pirmaja, bet vis tiek keista - ish kur dar tiek daug meiles gaut? Kai pasidalinau su viena drauge shitom mintim, ji pasake: meile yra toks dalykas... Nepadalijamas, nedauginamas. Tiesiog toks. Juk mylim teti, mama, broli, sese... Po to atsiranda sutuoktinis - ir ji labai labai mylim. Po to pirmasis vaikelis - ir jam meiles per akis. Taigi - meile neishmatuojama. Ji tiesiog yra. Ir yra jos tiek, kiek reikia...
Su nekantrumu laukiu, kada galesiu tai pasakyti antrajam kliackui i akis

Labai aktuali tema man. Pati tai augau viena ir nebuvo jokių pasilyginimų kurį daugiau myli. Tad kai pati po 2,2 m pasigimdžiau antrąjį vaikelį tas klausimas man parūpo. Mano mama turėjo kažkokių problemų dėl nevienodos meilės. Atseit ji buvo mažiau mylima. Tad aš labai bijau, kad ir manieji taip nesijaustų. Bet drįstu teigti, kad ta meilė yra be galo slidus dalykas ir ją tikrai reikia kurstyti. Taigi mažiukas ramesnis, meilesnis ir subtilesnis savo charakteriu. Su juo viskas paprasčiau. Na, o su didžiuoju kantrybės reikia. Matyt tikrai teisybę guosdamos sakė gydydytojos, kad jis man visko suteiks dvigubai (na jis prieš pat gimimą neteko broliuko dvynio). Bet jis toks žavus savo originalumu, kad taip ir lieka sunku pasakyti kuris mylimesnis. Teisybė, kad myliu vienodu stiprumu, tik meilės spalvos skiriasi. O toms, kurios bijo, kad bus sunku pamilti antrąjį, drystu paguosti, kad nebus. Meilė gimsta kartu su žmogučiu. Ir jei meilės nepadvigubėja, tai gal net patrigubėja, nes tada dar atsiranda kažkoks įdomus meilės jausmas abiems vaikams kartu.

Man ir taip buvo, bijojau, kad tik vyresneli galesiu mylet, kad tas kitas bus kaip isibrovelis, o stai kai gime antras vyrukas tai meile pirmagimiui buvo laikinai isblesus... Siaubas kazkoks! tarpais man rodydavos, kad nekenciu jo , mat jis skraisdavo broli, rode oziukus, buvo baisu, bet dabar, tai kazkaip vel viskas pasikeite atrodo labiau myliu vyresneli, nes antrasis tevo numyletinis.

Sveikos ,Mamytės.
Mano nuomone visa nesvarbu kuris ir kelintas vaikutis gimė šeimoje, meilė užgimsta su kiekvienu nauju šeimos nariu, svarbu kad tą meilę išeitų paroduti vienodai. Dažnai būna didesnis vaikas pastumiamas į šoną ir pirmenybė atitenka mažiukui. Tada didysis pradeda jausti nuoskaudą ir pradeda mažiuką skriausti. Norint to išvengti reikėtu pasinaudoti senų močiučių patarimu:Viena ranka glostai vieno galvą , kita -kito, vieną apkabinai ir kitą apkabini, vienam saldainis ir kitam saldainis tada tarp vaikų nebus agresijos ir pavydo .

abu vienodai myliu,bet mazajai meile pajutau vos gimusiai,o su vyresneliu kiek uztruko...o dabar...daznai pykstames su "vyresniuoju",mazaja tarytum lengviau mylet...bet abu vienodai myliu

Na, dviejų vaikelių dar neturiu, bet visada apie tai pagalvoju, o jeigu būtų - kaip tada? Ar sugebėčiau abu juos mylėti vienodai? Bet viena tikrai žinau, kad stengčiausi taip daryti. Iš gyvenimo turiu pavyzdžių, kaip elgiasi kai kurie tėvai, kurie vieną vaiką myli labiau, o kito - ne. O jeigu taip atsitinka, nemylimam vaikui būna labai sunku gyvenime.. Man patiko tas posakis - durk į bet kurį pirštą, vis tiek vienodai skaudės. Manau, diskriminacijos čia jokiu būdu negalėtų būti, o tėvų pareiga yra tuo pasirūpinti, kad visi šeimoje augantys vaikai jaustųsi saugūs ir mylimi. Tai paprasčiausiai privaloma.

Labai super pasakyta! pritariu pilnai!

manęs vaikai klausia:
-Kuris esam mylimiausias vaikas.
tai visada atsakau:
- Tu mylimiausias dėl to kad esi vyriausias sūnus.
- Tu mylimiausia dėl to, kad esi vyriausia dykrytė.
- Tu - dėl to kad jauniausia dukrytė
- O mažylis mylimiausias dėl to . kad mažiausias.
Ir tada visi visi būna laimingi, nes žino, kad jie yra patys mylimiausi.

pirmoji mano mergyte labai aktyvi, sneki ir megstanti dominuoti. Nuo kudikystes triuksmingai reikalavo demesio - nemego buti viena. Antroji visiska priesingybe - viskas jai buvo gerai, ramiai sau zaisdavo ir sypsodavosi, net neidomu kazkaip buvo.
kadangi vyresne anksti ismoko reiksti savo mintis ir garsiai samprotaudavo (turiu sasiuvineli prirasyta jos,,auksiniu minciu"), tai bendrauti su ja buvo labai idomu, net vyras priekaistaudavo,kad antrosios net nepastebiu.
Taciau kai antroji paaugo, pamaciau,kad ji labai idomi asmenybe - tik labiau uzsidariusi. Jai reikia ypatingos nuotaikos ir demesio,kad atsivertu (daznai vyresnioji tarskedama net prasizioti jau neduoda) Siandien tikrai galiu pasakyti, kad myliu jas abi vienodai.
O maziausias berniukas -ramus, nekaprizingas ir be galo meilus, nuo pat pradziu buvo mylimas.