aš čia truputį kitaip noriu paklaust, kankina mus su MB abejonės tad sakau gal yra tokių šeimų, galės pasidalint patirtim turim savo dukrytę, deja prognozės dėl kito vaiko galima sakyt labai abejotinos, svarstom įsivaikinimo klausimą, bet...
Kai neturėjom dukrytės atrodė viskas normalu, vaikas yra vaikas ir mylėsi jį kaip savą ypač kai mes tokie abu vaikus tikrai mylintys, net dabar kai jau turim vieną savo gali būt kad daugiau negalėsim turėt be rimtų medicininių invazijų, o tokių nenorim galvojam įsivaikint, bet bijau, kad to vaikučio nesugebėsiu mylėt taip kaip dukrelės, kad visada išskirsiu kad čia mūsų kūnas ir kraujas, kad visada to nenorėdama pirmiausia galvosiu apie dukrytę... nežinau ar supratot ką norėjau pasakyt, bet gal yra susidūrusių su tokia situacija ir gali pasidalint patirtim

pas mus panasiai: pirma dukra - vyriausia dukryte ir PIRMAS vaikas; sunus - VIENINTELIS berniukas; mazule - na...mazule

As ci agal ne i tema, bet siandien grizau is Didziasalio vaiku globos namu.
Taip sirdele suspaude del kai kuriu vaikiuku: vienu mama sunkai serga ir negali jais rupintis, kitu - mirusi, dar kitu isgerineja.
O vienas berniukas (jo mamyte pasikorusi) jau surado globejus (is Prancuzijos), tai visas laimingas rode savo busimu namu, teveliu ir sesuciu nuotraukas
Pamacius tuos vaikiukus ir man ateina mintys apie globa.
Drasinu ir save ir tave

aš pasakysiu taip, jei yra baimė tai geriau neskubėt su globa, nes tie vaikučiai ypatyngai jautrūs, jie uškart pajus tavo abejone.
geriau kelis kartus nuvažiuot pažiūrėk kaip pati, ką pajausi ir tik tada spresk.

mes savo mažylius visus vienodai mylim ir neįmanoma išskirti nė vieno ,
vyriausioji mergina mums skūndės- kodėl jūs man tiek reguliuojat ,,gyvenimą"(paaugliškas maištas). Mes jai su vyru ir sakom:tėvai taip stipriai myli vaikus, kad jie ir kai bus 60metų bus jiem vaikai ir vis tiek jiem aiškins kaip geriau... Poto igai visi juokėmės-patiko

nu manau, kad myliu vienodai, tik mazieji demesio daugiau issireikalauja.

mes ir neskubam tik norėjau sužinot kaip yra ar buvo tėveliams kurie su tuo susidūrė ar būna kad išskiriat savas ne savas ar visi tampa savi

Mama visus vaikus myli vienodai...Kitaip būti negali.

Turiu tris sūnelius, 9m., 4m. ir 8mėn. Nemeluodama sakau, myliu juos visus vienodai. Galbūt, su laiku, kantrybės daugėja ir del kazkokių išdaigų nebepikta, kaip kad būdavo anksciau, bet meilė vienoda visiems trims. Dievas mato mano širdį, o tie psichologai, kurie sako, kad taip negali būti, tegul eina sau...

kiekvieną dieną sakau, kad visus vienodai myliu, stengiuosi neišskirt nei vieno.

Na taip, ištikrųjų: pirmą vaiką labiaiusiai myli kaip pirmą, antrą labiausiai kaip antrąjį trečią- todėl, kad jis vienintelis trečias... Tik kuo vaikutis mažesnis, tuo didesnės priežiūros jam reikia, daugiausiai dėmesio klūva. Bet MEILĖS_ tai po lygiai.

Galiu pasidalinti svetima patirtimi . Mano mama 7 metų neteko mamos, o 12-kos - tėčio. Ją priglaudė teta, kuri turėjo pulką savo vaikų. Tai štai mama pasakojo, kad jai rodėsi, kad teta labai ją myli, o puseserės suaugusiai papasakojo, kad teta ją priglaudė tik iš pareigos. Taigi, jausmai gal ir nebus vienodi, bet mes turim ir protą, kuriuo galime išlyginti skirtumus.Tik jūsų dukrelė dar labai mažytė, tai turit laiko viską apmąstyt ir subręst tokiam sprendimui.

o mano kantrybe senka , kazkodel.... sirdyje tikrai labai myliu abi savo mergytes, gal uzsibuvau namie ir per daug demesio pradejau atkreipti i smulkmenas - kazkaip per daug rekiu per daug pastabu vyresniajai bijau kad nepagalvotu kad labaiu myliu mazyle nors kaskart sakau abiem kad labai myliu.... ir vis kartoju sau kad reikia elgtis ramiau

Vaikus myliu vienodai, manau, kad vienodai reiktu padalinti ir materialines gerybes visiems.Mano tevu ir uosviu nuomones siuo klausimu skiriasi.Pav., jeigu jie mato, kad kazkuris vaikas gyvena geriau, dirba daugiau, tai tam maziau ir reikia.Kaip galvojate jus?Myleti galima tik moraliskai vienodai, ar ir i materialuma vienoda reiktu kreipti demesi?(tai yra turto padalijima vienodai)

Labai panaši stuacija į manąją Aš augau viena, o mano mama turi seserį ir visada jautėsi nuskriausta, todėl man nuolat kartoja, jog vienas vaikas visada gaus daugiausiai, o kai bus du - prasidės diferencijavimas. Na, negaliu aš su tuo sitikti niekaip Labai norime su vyru antro vaikelio ir nemanau, kad juos bus galima mylėti kažkaip kitaip. Puikiai suvokiu, kad reikės stengtis rodyti vienodai dėmėsio, kad reikės daug bendrauti su abiem ir tikiu, kad mylėsiu abu labai Privalau netaikyti savo mamos tėvų klaidų savo šeimai.


Nemanau, kad daugiau turinčiam reiktų duoti mažiau, nes neva jam gana. Jeigu žmogus turi išteklių, vadinasi sugebėjo juos sukaupti, niekas niekam neduoda nieko už dyką. Žmogus, kuris sugebėjo užsidirbti neturėtų nukentėti materialiai iš tėvų pusės todėl, kad kažkada labiau pasistengė, galbūt rizikavo, idėjo daug sveikatos. Gavęs pinigus ar turtą jis turėtų su juo elgtis protingai, o tas kuris turi labai mažai, gali netgi iššvaistyti tą turtą, nes sukaupti yra labai sudėtinga ir tas, kuris stengiasi dažniausiai ir turi, o tas, kuris nesistengia - taip ir plaukia visą gyvenimą pasroviui. Manau, kiekvienam turi būti atseikėta po vienodą dalį, o kaip su ja elgtis: ar investuoti, ar iššvaistyti - kiekvieno pasirinkimas ir tik jis pats už tai atsakingas.

Tai,ka pasakysiu,daug kam pasirodys nenormalu Bet taip yra.Sunui 10 m.Mylejau(ir tebemyliu)ji labai.Pries du men. pagimdziau antra suneli,kuris buvo labai planuotas,lauktas,issvajotas.Taip ji myliu,kad man net neegzistuoja vyresnis sunus.Atrodo,kad kartais jo nekenciu,kai prie manes prisiliecia-susierzinu,viskas negerai,ka jis padaro,net nesimpatiskas pasidare-lyg ne mano vaikas butu(atleisk man,Viespatie).Zinau,kad neturiu taip elgtis.Gal ateity viskas stos i savo vezias?!

Aš manau, kad tai iš dalies normalu. Svarbiausiai, kad Tu suvoki, kad Tavo jausmai pasikeitė, kad taip nėra gerai. Mažiukas dabar Tau galbūt atrodo labiau pažeidžiamas, negalintis būti be mamos, visiškai nuo Tavęs priklausomas, todėl net instinktyviai jį globoji daugiau. Stenkis skirti dėmesio ir vyreniam sūnui, nes vėliau nedėmesys gali sąlygoti psichologinius sutrikimus. Reikia nebijoti savo jausmų, o juos analizuoti, kalbėtis su vyru, netgi pasitarti su psichologu. Iš tiesų, hormonai ir gimdymas "daro" savo. Laikykis ir nebijok, viskas bus gerai

Aciu,Keiti,uz palaikyma ir patarima. Stengsiuosi daugiau laiko praleist ir su vyresneliu.Suprantama,kad jis irgi jaucia ta itampa tarp musu.

Aš savuosiu myliu tikrai vienodai,skirtingi reiklavimai tik jiems pagal jų amžių,kiekvienas juk turės praeit tuos etapus.Bet tikrai jų neskirstau,tik jaučiu ,kad mano mama labiau myli mano vyresnėlį dėl to tai pikta,bet gal tik man atrodo,nes jis jau toks protingiausias iš vaikų,su jo ir pašnekėt ,galima ir iš paskos nebereikia sekiot kaip kitiem dviem

Širdelę skauda dėl visų vienodai , jei kas ne taip, tai reiškia ir myliu visus vienodai. Dėmesį gal skirstau vis kitaip: daugiau skiriu tam, kuriam tuo momentu jo daugiau reikia. Gal kartais todėl susidaro įspūdis, kad kažkurį myliu labiau, bet tai tik tuo momentu

Va man jau 19, tuoj išskrisiu iš tėvų lizdo, turiu 2 metais jaunesnę sesę ir net dabar kartais atrodo, kad mama ją labiau myli, jai daugiau leidžia... Žinau, kad ji mus vienodai myli, bet žinokit net ir tokiam amžiui išlieka pavydo jausmas jaunesniam... Pasistenkit rodyti savo vaikučiams vienodai dėmesio ir jei vienam ko neleidžiat, kitam nedarykit nuolaidų, nes tada jautiesi viduj nesmagiai, nemaloniai, galvoji kodėl taip nesąžiningai elgiasi...
Nežinau kodėl, bet jei man pasako ne, tai ir yra ne, o sese zyzia zyzia kol išzyzia, o tada ir pikta, kad jai nusileidžia, o man ne... Tai va, stenkitės mylėti vienodai savo vaikučius ir rodykit vienodai dėmesio, jei lepinat mažylį, tai lepinkit ir didesnį

Keista tema, gal aš nenormali, bet nesuprantu kaip gali meilė savo vaikams nevienoda

Man ir keistai atrodo, kaip galima myleti vaikus skirtingai, gal but ta meile kiekvienam vaikui skirtingai pasireiskia, bet tai nereiskia, kad vienas ar kitas vaikas yra maziau mylimas

Tarp mano vaikuciu 4 metu skirtumas, kai laukiausi antrojo, tai sau prisiekiau, kad mano princesei viskas bus taip pat, ta prasme ir zaidimai, ir demesys ir visa kita liks taip pat, kai gime sunelis si troskima buvo lengva igyvendinti, kagangi jis labai ramus vaikas, nors buvo keletas kartu, kad atrodo tikiesi supratimo is keturmetes, kad netriuksmautu, kai migdau, kad ji trukdo kartais ir t.t., bet po to grauzdavau save, kad mano mergaite per viena nakti nesuaugo, kad ji ir liko ta pati mazute mamytes dukrele ir asara isbegdavo patyliukais, gailedavausi ir po to viskas vel gerai, nors myliu juos abu vienodai be galo be krasto

Meluoja psihologas man tai tas pats, kad kas nors paklaustu kuria savo ranka labiau myliu: kaire ar desne

Pritariu 100%
Turiu 4 vaikus, bet negaliu pasakyti, kad vieną myliu daugiau, o kitus mažiau. Visus myliu be galo

nesuprantu kaip galima vaikus mylėti nevienodai. Turiu dvi dukrytes ir širdies vieną dalį atiduodu vienai, kitą kitai. Negaliu skirstyti nė vienos, nesuprantu tų žmonių kurie taip elgiasi

O man atrodo, kad visos cia mamos meluoja pacios sau del tos meiles. Nes net ir psichologai sako, kad meiles VIENODOS nebuna. Vienas mielesnis, kitas ne toks ir t.t.

Nebent (pasak psichologu ir tyreju) vaiku amziaus skirtumas ne mazesnis, nei 7m.
O be to delfi.lt skaiciau, kad mamos visada labiau myli sunus, o dukros joms yra konkurentes (nesamoningai cia taip galvoja aisku).

As neturiu dar savo vaiku, bet turiu broli, kuris vyresnis 1.5metu, ir dar viena, kuris jaunesnis 7 metais. Tai mama visada sake man, kad taip, kaip mylejo, myli ir myles vyresnyji, taip nieko nemyles... O jaunelis tai tiesiog jaunelis, kadangi mes jau visi susikure savo gyvenimus, tai dabar jis kaip ir vienturtis..
O del demesio paskirstymo, mano mama pati sako, kad isvis neprisimena, kaip as uzaugau.. Gal ir ironiska, bet ji net neprisimena, kad metus lankiau dailes bureli... tai net neisivaizduoju, kaip galima taip nepastebeti vaiko Aisku cia krastutinumai, tiesiog mano mama nesugebejo nuslepti savo jausmu man, bet as manau, kad pas visas ta meile buna skirtinga... Visose gyvenimo sferose zmones turi megstamiausius:mokytoja, mylimiausia mokini, darbdavys, megstamiausia darbuotoja, mociute, megstamiausia anuka, mama, megstamiausia vaika ir t.t.

nu man irgi atrodo,kad myliu visus vienodai,dėl visų vienodai pergyvenu,tik aišku kartais pagaunu save,kad mažiausią vis dar daugiau globoju negu vyriausią kai buvo jos amžiaus,nes jau jis buvo tada ne mažiausias buvo jau gimus vidurinėlė.

As kai laukiasui antro, irgi bijojau, kad ta meile nesugebesiu padalinti vienodai... Ir tikrai nesugebu Mergaitei pries kelias dienas suejo 2 metukai, o musu kudikeliui po triju dienu bus 1 menesiukas. Aisku, as dar nesu pati apsipratusi su nauja situacija seimoje, esu pavargus ir be kantrybes, pavirtau i kazkoki monstra. Daug kencia dabar vyresnioji, nes ji krecia isdaigas, ja reikia nubausti, buna ir apsaukta, kai nesusivaldau. Taigi dabar savo dukra matau kaip neklauzada, ir net baisu prisipazinti, kad ji dabar man daznai eina "ant" nervu su savo kapryzais ir neklausymu, kai maziuka dabar tiesiog vos ne dievuku padariau. Nezinau, kaip cia bus toliau, bandau save valdyti ir pati save suprasti, kur dingo ta begaline meile dukrai. gaila mergaites baisiai ir pati zliumbiu daznai del savo elgesio su ja.

netikiu, kad vaikus įmanoma mylėti vienodai. tarkim aš iš mamos dėmesio visada jausdavau gerokai mažiau nei sesė, o tėtis į mane išvis nekreipdavo dėmesio. taip kad atsakymas -

Nusiramink. Visa tai praeis. Aš irgi tą išgyvenau, kai gimė antrasis sūnus. Jei yra galimybė, tegul vyras daugiau dėmesio skiria pirmajai. Bet jos elgesys, vistiek yra kerštas tau už tai, kad yra antras vaikas Reikia tik kantrybės, ir vaikučiai apsipras su nauja situacija, ir po truputį viskas tik gerės Laikykis

Pagal mane teisingai jis sako. As visus labai myliu , bet kiekviena savitai, uz butent jam vienam turima bruoza, gebejima

Nesuprantu tada aš tų psichologų Gi čia ne kam kitam meilė ,o savo vaikams,na kad tėčiai nevienodai gali mylėti,suprantu,bet mamai Tiesiog kiekvienas vaikas yra skirtingas,tai ir bendravimas gal šiek tiek kitoks,bet mylėti,nu nesuprantu
Myliu abu vaikus vienodai

Myliu tai vienodai, jei yra tokios svarstyklės . Va išreiškiu, tai kiekvienam skirtingai, kievienam pagal poreikius

ir as baisiai nerimavau kai laukiausi antrojo, kartais net galvojau, kad paskubejom, bet meile yra didele abiems ir tokio pat dydzio, tik ji skiriasi, mazajam reikia globos daugiau, o su didziaja mes drauges pacios geriausios, aisku jei verkia abu tai sukiesi prie mazojo, nes su didziaja galima susitarti ir ji tai zino, o su mazuoju nesusitarsi, todel ji ir zino esanti didzioji saunioji sese, uz ka mylim ja su tetuku labai labai , o mazylis yra mazylis, bet jau su charakteriu ir kaip galim nemylet, beje vaikai jaucia meile ir savo svarbuma ir ta jausti yra svarbiausia, o kuri pirma pabuciuoji tai manau nera svarbiausia, aisku visa tai reikalauja is mamos pastangu ir psichologinio pasiruosimo

as labai nerimavau, nes kai pastojau, kitos drauges snekeo, oi, as tai noriu sita pasiauginti, pasidziaugti, visa meila atiduoti...nu va, galvoju, o as dabar negalesiu situo savo dukryte apdalinti...bet kai gime mazylis, aisku, nusiraminau, nes abiem meile labai didele, demesys aisku pasidalina, bet daznai visa veikla uzsiimam kartu- kartu keiciam pampersus, kartu migdom, kartu maitinam, tik dukryte turi savo lialia tam tad nemanau kad galima viena vaika myleti labiau uz kita

Kai gime maziukas, vyresnysiis pasidare toks didelis, toks savarankiskas, bet meile tikrai jam nesumazejo. Sirdisvienodai dziaugiasi abieju naujus pasiekimus matant
Meiles nereikia dalinti, jos su kiekvienu vaiku buna vis daugiau ir daugiau

man aplamai keista kai toks klausimas kyla.Karta mano anyta paklause kuri labiau myliu tai taip supykau sakau negi galima juos skirtingai myleti va tada ir kilo tokia dilema bet drasiai galiu sakyti myliu abu vienodai ir jei vienam pasakau MYLIU tai ir kitam.Jei apkabinu sunu tai ir dukra

Nera jokiu abejoniu, kad motina myles visus vaikus. Kaip sakoma, kuri rankos pirsta pjautum, vistiek skaudes taip pat. Mano vyresnioji jau suaugusi, dazniau prie vaikino glaudziasi negu prie manes, tai man belieka mazaja pamyluot kol dar leidziasi

jo meile vaikams as kol niescia buvau maniau kad nemokesiu mylet to maiuko bet pasirodo klydau abu myliu vienodai abu buciuoju abu myluoju neisivaizduoju kaip galima viena vaika mylet o kito ne

mes augom trys seserys.... tai kažkaip buvo matoma,jautėsi,ir apie tai kalbama buvo,kad vyresnė sesuo-diedukų vaikas,aš- tėčio,o pagrandukė-mamos
Nieko baisiau būti gyvenime turbūt ir negali
Savo vaikus abu myliu vienodai,kai bučiuoju mažę,prisismenu,kaip toks sūnus buvo,kai pasigaunu pamyluot dičkį,pagalvoju,kada mažė tokia bus
Bet dažniausiai būna,kad jie abu užsikaria,užsilipa,apsikabina.Man kaip mamai būtų pats didžiausias skausmas,jei pvz kuris nors vienas vaikas pasakytų,kad jautėsi nemylimas

Myliu abu vienodai

Na bet buna turbut isimciu, nes mano anyta labiau jauneli sunu myli

Butent Kad ir koks vaikas gimtu, bet tai savas vaikas


Nepasakyciau, kad as myliu vaikucius vienodai, greiciau skirtingai, kiekviena savaip

Tikrai meilės vaikams nereikia dalinti. Juos myli ir tiek. neįsivaizduoju, kaip mamos širdis vieną galėtų mylėti labiua, kitą mažiau. Aišku, apie skiriamą dėmesį nekalbu. Juk natūralu, kad kūdikiui jo reikia daugiau nei paaugusiam vaikui

Tikiuosi, nesupyksite, jei aš įsiterpsiu.Nors auginu vieną mažiuką, tačiau dažnai susimąstau, kaip sugebėčiau padalinti savo jausmus keliems vaikams...Manau, kad būtų sunku.Nežinau, kodėl bet jaučiu, jog šiam vaikui atiduodu visą save ir net sunku pasakyti, ar liks kasnors kitam vaikui, jei jis netyčia būtų...Labai gerbiu tas mamas, kurios vienodai myli visus vaikus...
Papildyta:

O pažįstamų sutikau...

Mano vyresneliui dabar 4 metai, o mazylei 5 menesiai. Kol buvo tik vienas vaikas - mylejau ji labai labai, jis buvo mano "maziukas mylimukas mamos vaikiukas". Mes buvom be galo artimi, jis tikrai buvo "mano vaikas". Bet pastojau antra karta...Ir nuo pat pirmu dienu zinojau - na TIESIOG zinojau, kad bus mergyte. Va nuo tada sirdis tarsi apsiverte - visa meile (na 80 proc. tai tikrai) eme plusti tai mazai butybei. O jai gimus - tai isvis susileidau - tokia grazi, miela, gera, rami, juokinga ta mergyte...Ja taip lengva auginti. Na ji man tokia artima - tarsi manes pacios tasa...Tikrai be proto ja myliu.

Cia butu viskas gerai, bet sunus tai niekur nedingo. Ir jam kaip ir anksciau labai reikia mano demesio, meiles, laiko...tik man kazkaip neiseina kad viskas butu taip kaip anksciau. Tikrai skiriu jam labai mazai demesio ir neparodau tiek meiles, kiek jam reiketu. Kartais jam jauciu labai priestaringus jausmus ir tai mane gasdina. Kai viskas buna gerai ,t y. kai nesipykstam - as juo labai dziaugiuosi, tada jauciu didele jam meile. taciau kai jis neklauso, atsikalbineja, oziuojasi, musasi, keikiasi , SKRIAUDZIA sesyte ir t.t. - na tada visokiu minciu kyla, emocijos prieina ir neapykantos riba...Daznai ir nebesusivaldau - gauna i kaili. Jis tapo labai nervingas, kartais net agresyvus, ir nors as suprantu jo jausmus, kodel jis toks, taciau vistiek mane tai varo is proto, nervina. Blogiausia tai, kad tetis labai mazai su juo bendrauja ir gimus sesytei jis tapo tarsi atstumtas O as bunu arba uzsiemus mazyle, arba per daug pavargus...Kiekviena diena sau pasizadu, kad kiekviena laisva minute skirsiu vyresneliui, bet atejus vakarui grauziuosi, kad ir VEL to neistesejau...

Esu perskaicius desimtis knygu ir straipsniu apie vaiku auklejima ir siaip esu labai empatiskas zmogus, tad niekad nemaniau kad turesiu tokiu problemu...Bet kuo toliau, tuo labiau mane tai neramina. Siuo metu as tikrai labiau myliu dukryte nei sunu ir man geda pripazinti tai pries save, jauciuosi kalta. Daznai del to labai grauziuosi, nes suprantu, kad tai labai negerai.

As pati kai augau, jauciau, kad mama labiau mylejo (ir tebemyli) jaunesini broli, tik man buvo gerai, kad as buvau tecio dukrele. Taciau net ir suaugus iki siol jauciu priesiskuma mamai uz siuos patirtus isgyvenimus ir iki siol pasitaiko pavydo broliui.

Tai tau ne vienai taip, atrodo myli ta vaika, bet vistiek juk sirdis daugiau linksta prie to mazo kudikelio.Dabar kai mano didieji biski paaugo, meile vienoda pasidare, o juk buvo taip pat ir i kaili didziajai uzmesdavau, o paskui gailedavausi .O dabar gimus pagrandukei, vel tas pats, vistiek meiles daugiau jai kliuna, nes ji dar maza, uzaugs, ir vel tikiuosi visus vienodai mylesiu

kazkaip iras susimasciau apie ta meile vaikams
manau, kad daugiau demesio rodai tam vaikui, kuriam labiau tuo metu reikia. mano jaunelis dar mazutis 2.5 men. bet siaip labai stiprius jausmus jauciu abiems vyresniuoju zaviuosiu ir didziuojuosi uz tai, kad jis toks mano vienintelis geruolis, mamytes padedejas, nors ir jam dar tik trys
o mazutis mano sypsenele ir tiek.
o del skirtingos finansines paramos suaugusiems vaikams - manau naturalu, kad tevams sirdis labiau skauda del "vaiko nevykelio" ar kaip cia ji pavadinus. todel ir padeda visuomet tam, kam labiau reikia. tevai neprivalo turta dalinti vienodai ir vaikai neturetu pykti del to.
na negi jus turedami savo namus ir susitvarke buiti pyksite, kad jusu tevai padeda viso to neturinciai sesei ar broliui?
mano vyro mama padeda vyro sesei ir mes visai nejauciame nuoskaudos, butu labai savanaudiska tiketis visko po lygiai, juk musu tokios skirtingos finansines situacijos.

as taipogi manau cia negali kilti tokiu klausimu apie meile SAVO vaikams musu vyr 22m vid 14 jauneliams dvyniams 8 ir tikrai myliu visus,tik yra kitas dalykas tas demesys viena diena reikia vienam jo skirti daugiau kita kitam ir tt. maziam dar kitaip nes jiems ir tos pagalbos daugiau reikia o jei su kuriuo susipykstam tai ta diena stengiuosi maziau demesio skirti ir taip ratu .Bet manau nei vienai mamai juk neimanoma viena myleti o kito ne supykti imanoma ir normalu bet tai laikina.