Norėčiau pasitarti, nes pati jau galvoju kad man paranoja, ar koks kitas požymis, bet jau mane tai pradeda nervinti
Yra taip, kad aš labai pergyvenu dėl vaikų kai jie būna ne su manimi
Tai ne tik kad pergyvenimas kad jiems kas nors blogo atsitiks, bet aš jau ir matau vaizda kaip tas atsitiks Pavyzdžiui jei išleidžiu dukrą į baseiną, tai matau vaizdą kaip ji skęsta, ir įsiveikiu tai iki tol, kol ji grįžta iš mokyklos , arba jei išleidžiu mažių su močiute į lauką, tai matau vaizdą kaip pavyzdžiui jie eina per gatvę ir pervažiuoja mašina ir t.t., tai siaubinga, bet nieko negaliu su savim padaryti, sakau sau - viskas bus gerai, čia tik tavo fantazija, bet bijau , kad su tokia fantazija sau neprisikalbėčiau nelaimės
Kas man yra?Kaip to atsikratyti?

Juk pasitaiko... Išgerk valerijonų... Pagalvok apie ką nors gražaus, išmok atsipalaiduoti...
Kitaip gyventi bus sunku

Free, paskaičiau tavo žinute ir pagalvojau, kad kur nors radai mano ir padarei copy-paste
Taigi ne tu viena tokia. Patikėk, tokių vaizdelių man po šiai dienai prilenda į galvą, kad siaubas. Nors dukrytei jau 2 m. kiekvieną kartą palikdama ją tėvams pyškinu tą pačią litaniją: atsargiai vonioje, su peiliais, su karštais gėrimais!!!
Tai ir yra baisiausia, kad ne tik pagalvoji apie kokią nelaimę, o tiesiog ji tau susikuria. Pavyzdžiui "matydavau", kaip mama mano dukrytę neša laiptais, užliūna, krenta, skyla galva, kraujai... Taip, taip. Ir ką galiu padaryti? Net pykstu: nenoriu tokių minčių! Iš kur jos?!
Ačiūdie dabar tai nutinka žymiai rečiau, nei pirmaisiais metais. Kad tai išnyx visiškai nemanau. Kartais tiesiog ateina mintis, kad JAI GALI KAS NORS ATSITIKTI, toks nerimas apima, verkti pradedu.
Kai pagalvoju, kad ateis laikas, kai ji viena eis į kiemą, kai kur nors važiuos ar pan.- siaubas ima. Reikės daug pastangų. Sėkmės!

Mano nuomone to kaltininkas yra televizorius, spauda ir t.t. Kai kasdien kalama į galvą, kiek per dieną Lietuvėlėj nelaimių atsitinka, nejučiom tai pradedi taikyti ir sau. Prisimink dainą "Išjunk televizorių, tą televizorių" ir ramiai gyvenk toliau. Manau esi per jautri visokiems kraupiems siužetams

Jau maniau, kad panašios temos nerasiu, kad čia aš viena juokinga su savo tokiais "išsigalvojimais" ir baimėmis, kad vaikams kas nors atsitiks.
Mandalina rašė, kad kaltininkas televizorius - apie tai net nekalbu, nežiūriu, nepernešu, išjungiu bet kokius aštresnio siužeto vaizdus, o jei jau kas nors atsitinka vaikams, tai apskritai. Pripažįstu, kad esu jautrių nervų, bet KĄ SU TUO DARYTI?
Apie savo baimes su niekuo nekalbu, nes visiems tai atrodo juokinga. Išleisdama vaikus su kuo nors irgi nekarksiu "atsargiai", nes žinau, kad tie žmonės ir taip padarys viską, kad nieko pavojingo neatsitiktų. Jei kas nors kur nors gresia, tai lygiai taip pat su manim, kaip ir su artimais žmonėm. Bet kartais tai taip persmelkia, kad apie nieką daugiau negali galvoti. Ištisai persekioja sapnas, kaip vyresnėlis skęsta. Pabundu šlapia, o kai jis kur nors maudosi, tas prisiminimas neleidžia atsipalaiduoti.
Ištisai persekioja visokios vizijos ir sapnai, kaip mums visiems kas nors fatališko atsitinka, su detalėm. Galėčiau siaubo romanus rašyti. Kodėl taip negalėtų persekioti geros, šviesios mintys? Bandau tuos siaubus nuvyti, tai jie sugrįžta sapnų pavidalu. O dažniausias - kokia nors nelaimė, kurioje aš suvokiu paskutinę savo gyvenimo akimirką, kad šį kartą tai ne sapnas. Ima pilti prakaitas, temti sąmonė, dar spėju pagalvoti, kaip aš visus saviškius myliu ir... pabundu šlapia.
Gal kam tai skamba juokingai, o man tai ne
IR KĄ DARYTI?

Beje, šitas skyrelis lyg ir vadinasi "klausimas psichologei", bet labai daug kur nemačiau jokių psichologų atsakymų. Gal pagal problemų svarbumą atsakinėjama, ar kaip?

Va va man tas pats, visąlaik bijau dėl vaiko, matau visokius vaizdus kaip ir jūs, išeinu į darbą ir visą dieną neramu kaip vaikui sekasi su aukle. prisigalvoju visko, bijau siaubingai. Visai neseniai tos baimės pasidarė tokios didelės, kad pradėjo streikuoti sveikata, pradėjo tirpt rankos, kojos, galva.Dariausi daug tyrimų ir atsakymas vidutinio sunkumo depresija su somat. pakenkimais Tokios baimės ir vaizdai tai mūsų pervargusios psichikos padariniai. O visos tos depresijos prasideda dažniausiai sutrikus organizmo pusiausvyrai, pervargus, tada sutrinka seratonino gamyba smegenyse ir pradedam visko bijoti, įsivaizduojam viską kas blogiausiai. Man jokio gydymo neskyrė, savo noru geriu ACOSEDUM lašiukus, jie neblogai man padeda, mažiau jau baimės, mažiau įsivazduoju visko. Bet žinokit jeigu taip jaučiatės ir matot tokius vaizdus, tai jau pažengusios depresijos požymis. Čia nėra gerai, reiktų pagert magnio preparatų, kokių raminančių žolelių nors truputį, nes kitaip būklė nuolat blogės daug kam tos žolytės nepadeda, tada jau reikia rimtesnio gydymo Man kažkaip kol dar padeda tol vaduosius žolėm, kai nepadės teks gerti rimtesnius vaistus Todėl mielosios nesikankinkite taip bijodamos, tai yra labai negerai organizmui, bandykite ieškoti gydymo, nuoširdžiai patariu