Laba diena visiems, kas gales man patarti, padeti su manin pasišneketi... Pradėsiu nuo to, kad gyvenu mažam miestelyje, todel eiti pas psicholgą pas mus čia , tas pats kad papasakoti draugei pleputei....nors taip psichologas neturi daryti, bet pas mus čia taip yra ir nieko jau nepadarysi.
Aš turiu 1,4 metuku suneli, labai labai jį myliu ir laukiau, ateinant į šį pasaulį, todėl labai daug praleidžiu su juo laiko, einam pasivaikščiuoti, žaidžiu su juo, skaitom, dalyvaujam visose renginiose, kur skirti vaikam...vienu žodžiu stengiuosi jį sudominti viskuo ir viską parodyti....ilgiausiai su juo buvau išsiskyrusi 3-4val. ir tai, gal kokius 4-5 kartus, kai važiavau laikyti egzaminus univesitete. Gyvenam mes vienam name, tik skirtingi įejimai iš skirtingu pusiu; anyta , vyro brolio šeima ir mes...
Tai va problema, o gal čia ir ne problema, tik aš iš tai darau problemą, kad vaikas pamatęs anytą, tarsi darosi kitokiu žmogeliu, jis tada visiškai nemato manęs. negirdi manęs, tarsi aš tuščia vieta, net verkia kai aš jį noriu paimti iš jos....tik "ba-ba" ir viskas. Mane tai labai nervina, viduj net iki ašaru, kai kokios šventes namie, gimtadieniai ir pan., mano vaiko lyg tai nera.....jis tik šalia anytos, net pas mano tevus taip neeina, nors pas mamą į svečius nuvažiuojam beveik kasdien . Mano mamai irgi matau, kad truputuka nepatogu, kad anukas tik pas kita močiute, o man tai išvis didžiule depresija keleta dienu po tokiu švenčiu....o ką jau sakyti, kai dažnai tenka susitikti vienam kieme..........vienu žodžiu, nežinau ką daryti, bet širduye labai skauda, aš suprantu, kad jis mažutis žmogutis, jis nesupranta kaip skaudina mamytę ....bet man tai, labai-labai skaudu iki ašaru....nes stengiuosi atiduoti vaikui, vsiką kas geriausią...............o jam su manim idomu, kai mes dviese, ir keiščiausiai, tai kad kai mes bunam su mano tevais, tai jis vienodai žaidžia ir su manim ir su mano tevais...tiek pat diemesio skyria ir man ir mano mamai ir tevui...........vienu žodžiu, toks dalykas, ir kaip elgtis ir ką daryti nežinau
Stengiuosi nekreipti į tai demesio, niekas nežino, niekam nepasakoju apie, tai, nes galvoju, gal palaikys nesveika, bet širdis plišta...todėl ir nusprendžiau ieškoti pagalbos čia.....Ačiū

Na, pirmiausiai tai uzjauciu del tokios savijautos.. nemanau, kad ji kazkokia labai isskirtina ir visai normalu, kad del to kremtiesi.
Patarti kazko labai negaliu, bet panasi situacija yra su mano sunum ir mano mama. na, dabar jis jau didelis, todel man sirdeles taip nebeskauda, bet nuo pat mazumes tarp ju tarsi koks spec rysys butu..
Galbut panasiai ir su tavo suneliu. Jis reciau mato anyta, jos pasiilgsta, mociute gal daugiau vaika palepina ir viskas.. Juk zinai kaip sako, tevai aukleja, seneliai dziaugiasi anukais
Manau kad kai sunelis siek tiek paaugs, tu tik dziaugsiesi turedama rupestinga zmogu salia, kuris yra labai artimas tavo vaikui. Tai nereiskia, kad maziukas taves nemyli ar myli maziau, jis tiesiog myli ir anyta

Na taip, aš irgi taip galvoju kad kai paaugs....bus santykiai kiti ir vaiko supratimas kitoks, bet dabar labai sunku....stengiuosi viską iškesti ,ir džiaugtis tomis valandomis kai jis buna su manim , bet tikrai sunku ir skaudu......norisi to pasidalinti

Sveikos,

o as pati esu beproto pavydi... Labai noreciau tokia nebuti. Mano draugas visai nepavydus, galiu sokti su kuo noriu ir t.t. eiti kur noriu... Esam apie tai kalbeje, tai kartais pavaidina, kad pavydi, bet as ji pazistu, matau, kad apsimetineja... Pati dirbu su savimi, stengiuosi, bet kartais nesusivaldau. O draugas ir nesivarzo - soka su kitomis mano akivaizdoje, kartais pajuokauja apie grupini seksa... Gal jus galite ka paterti, kaip nepavydeti, kaip gyventi sau , savo, o ne jo gyvenima?

Gal, čia pas mane irgi pavydas, kad atiduodu vaikui visą save, ir noriu iš jo tiek pat..................o jis mažiukas, nori visų dėmesio, bet jis pas nieka taip neeina, nebega kaip pas anyta, todėl kai jis žaidžia su kitais, man visai ne pavidu

Man atrodo su laiku tas pavydas siek tiek turetu sumazeti, man panasus jausmas budavo mazdaug iki kol vaikui suejo 1 metai. Bet gal tai buvo ne kiek pavydas, kiek kazkoks nerimas - negaledavau patiketi savo vaiko jokiam zmogui. Net jei savo mamai kartais tekdavo palikti, net zinodama, kad jis gerose rankose, sirdy nerimaudavau, rodos viduriai virsdavo lauk, kaip jo ilgedavaus

O dabar tai taip dziaugciaus jei tik jis eitu pas ka nors toks laimingas, bet turiu maminuka, kuriam mama visur reikalinga, jauciuos kaip savo vaiko ikaite ar belaisve

O kokie jusu pacios santykiai su anyta, gal cia slypi klausimo esme?

labai palaikau SiDo nuomone, kad ne geriau yra, kai vaikas yra visiskas mamyciukas. Mano irgi toks su vaiku rysys, kad viena nei i toleta negaliu nueiti, nors jau 2 metai si menesi bus, bet dauzo duris, kol ten uzsidariusi apsisuku Pabunda is ryto ir iskart - mama, pabunda po pietu miego - mama, nu ir visa diena, tik kas nesiseka, ar kas neiseina - mama, mama, mama. Kazkur nuejus nesitraukia nei per zingsni, niekas jo nenuvilios, niekas nesudomins jei nera mamos. Kai as su juo pradedziu 24 val per para, tai visai nepykciau jei jis kazkuo susidometu. As irgi turiu anyta, bet nuvaziavus pas ja, tai jam gerai tik tada, kai as salia, o galetu gi ir dviese pasivaiksciot, kokius pauksciukus paziurinet, as bent kojas istiesciau ar laikrasti paskaityciau, eiciau miegot pagaliau
Juviar, tu gi pati supranti, kad tavo vaikas tave labai myli ir jam tikrai nera su niekuo taip gerai, kaip su tavimi, o kad pazaidzia su mociute, tai tegul, ji matyt uzsiima su juo, jam yra idomu. Paaugs, gal mociute nebemokes taip sudomint. O tu isnaudok ta ju zaidimu laika sau - pailsek, daryk tai, ka nori padaryti, bet negali, kai vaikiukas salia duksta.
Jums visiems kuo didziausios sekmes ir kuo geriausiu emociju.

Ačiū, visiem už palaikymą, pas mane su anyta santykiai ne šilti, gal dėl to man širdį spaudžia, kai jis su ją....ji lyg tai nieko-nieko, bet moka skaudžiai įkasti, toj vietoj kur mes su vyru patys nusprendžiam kaip mums elgtis ........ji žiauriai pyksta, kai mes ką nors nusprendžiam, o ji apie tai sužino šiek tiek veliau...............na bet man skaudu, kad mano mama, irgi laaaaabai myli anuką, žaidžia su juo..........., bet jis kai žaidžia su mano mama, tai visada prieina prie manęs , net atrodo, kad daro taip , kad mes tryse žaistume, o kai prdeda su anyta "bendrauti", tai jis mato tik ją..............daugiau nieko nemato........

siaip noriu paklaust, o ka darysit, kai vaikas paaugs ir jam reikes draugu, chebros, o ne mamos?
ir cia man labiau panasu, kad ne tiek vaiko pavydit, bet noretumet labiau atsifutbolint nuo anytos.

o jei ir nebutu cia to anuko-mociutes reikalu, kuri marti nenoretu atsifutbolint, kaip sakai? anoks cia malonumas stumdytis ant vieno kiemo ir klausyt patarimu, kuriuos dalina neklausus.

sutinku kad nemalonu klausytis kaip kisasi,bet manau vaikutis tikrai isaugs ir supras kur mamyte kur mociute. manau nereikia taip pavydeti sunaus juk visi ji myli ir lepina tuo paciu,tai gal ir anyta palepina kuomnors tai ir bega maziukas pas ja.mamyte buna visada salia o vaikas auga ir jam reikalingi tuo labiau kiti zmones,aplinka ,kai vienam kieme visi gyvena tai manyciau gal ir linksmiau yra aisku,jei tik nereguliuoja kaip gyventi ir aukleti vaikus
Papildyta:

kaip supratau tu nekaip su ja suaini tai uztat ir nenori kad sunelis su ja butu ,gal truputi ir pavydi kad jisai bendrauja labai butent su tavo anyta,na bet vizdelto ji yra mociute ir nieko nepakeisi manau jei ji blogos itakos nedaro vaikuciui tai viskas gerai.o vaikai veliau vistiek uzauga ir jiems reikalingi draugai drauges ir visa kita, paauge jie mociutes aplanko manau tik savaitgaliais nes mociutems jau nebelieka laiko ........

Mes su anyta gyvenam vienam mieste tai ją mano vaikai myli labiau nei mano mamą bet kažkaip iš to tragedijos nedarau Kažkada gyvenam vienoj laiptinėj šalia durys buvo Ačiū dievui jau 3 metai gyvenam kitam miesto gale Tokia trintis nieko gero neduoda

Kad ir dabar kai nueinam pas anytą vaikai apsikabinę ją sėdi aš kaip tik pailsiu kad man nieks ant galvos nesikaria

panašią bėdą ir aš turiu - anyta vyresniajam - jam virš trijų metų - nuolat kartoja ka djį myli ir koks ji sgeras kad ją myli, kad tik ji jam skaniai valgyty daro ir tik ji jam viską prka, o mama ir neskaniai valgyt daro, ir nemyli, i ržasit nemoka ir t.t. - buvo man suknus metas - sirgo mažesnis, tai ji ateidavo atseit padėti - pabūdavo ne su mažiuku, o pasičiupdavo didesnįjį - ir po ekturių mėnesių tokios pagalbos vyresnysis jau buvo jos vaikas - buvo įkalbėt ajam kad tik močiutė ir tėveliis jį myli, tai vaikas man eiš namų varydavo, o ji pati prisipažino, kad ji jam viską leidžia ir nieko nedraudžia tam, kad ją mylėtų, ir jai labai gera jausti kad jis prei jos prisirišęs o ne pri emanęs.Aš kas, taip , išeina, pašalinis asmuo savo vaikui? teko atsisakyti jos tokių mielų paslaugų. bet ir dabar , kiekvieną kartą, jistengaisi pasičiupti vyresnįjį ir traukia savo senas giesmeles - ji net įkalbinėja jį -va, tu nenori namo, tu tik pas močiutę nori gyventi ir pan. išvengti kontakto neišeina, gyvena netoli. vyresnysis, vos kelias minutes su ja pabuvęs, tampa nevaldomas.
ir kaip galima gyventi gražiai su tokiu žmogum? bandžiau pakalbėti rimtai, išmetė silpanprotišką šypsenėlę, durnele apsimetė ir vėl savo daro - bet daro tada kai nemato jos sūnus.....
pamatau ją šalia vaiko , ir pradeda rankos drebėti.

pas mus tokia pati situacija negaliu as tos savo uosvines pakest bet vaikas tai ja dievina, kai buna su ja nei manes nei vyro nebereik ji viska leidzia ant langu karsto, visa laika ant ranku nesioja:oh sakau kad taip nedarytu, bet ne apsisukusi ir vel savo, kai mes subaram, tai ji pribegusi tuoj vaika ant ranku ir ramina su vaiku jau ir namuose darosi sunkiau bendraut
jau toks siutas man ima ant jos, kad negaliu, o dar vyras nori kraustytis pi ta pati miesteli kur uosviene gyvena tai is vis bus tragedija
dar prisiminiau kai as dar laukiausi anyta pasake, kad nebandytume su vaiku pasjos atvaziuot, atseit visiems anksti keltis ir neleis issimiegot, net i ligonine neatvaziavo aplankyt kai gime ir tai tik po savaites su vyro maldavimais isprase kad atvaziuotu pirmo anuko paziuret. nebuvo net vaiko gimtadienyje ir krikstynas susiko, viska buvom suorganizave, viskas uzsakyta, muzikantai, seimininke...o ji pasake baliause nebebus, atseit po savaites jos 50 - metis tai dvieju baliu nenori galiu pasakot ir pasakot, bet siutas ima kad ji tokia, o vaikas jos taip nori kol vaikas netapo biski savarankiskesnis, ismoko vaiksciot, tai iki to vaiko jai nereikejo, niekad nepabudavo ne pusvalandziuui

perlixike -nu as tau tikrai nepavydziu tokai uosvienei ,o man kaip tik atvirksciai siutas ima kad vis neturi laiko atvaziuoti anuko aplankyti ,nors gyvena netoliese bet apsilanko tai turbut i puse metu karteli tik tai man problemu su ja kaip ir nera

As irgi ne be reikalo si foruma susiradau...

Mano dukrytei dar tik desim menesiu, o tas prisirisimas prie anytos jau mane i nevilti ima varyt.

taiva su anyta gyvenam ne vienam kieme, o tame paciame name. Nuo pat gimimo ji visur sekioja, amzinai jai vaiku reikia "padet" pasirupint. Tas jau nuo gimdymo uzknisdavo.

Bet dabar priejom tokia stadija kad kai reikia Deira jai is ranku paimt tai bliovimas didziausias... Aisku jai labai smagu su anyta, nes ji ir ismokino kaip ant ranku prasytis reikia, dabar nesioja daug, pati viska galima sakyt leidzia su jos prieziura daryt, as tiek neleidziu butent del anytos nes tai jos namai o ji baisi pedante. Kai deira isterliojo uzuolaida su sausainiuota ranka, tai atsisedus dejavo kad nepriziurim vaiko. Amzinai jei tik deira pravirksta tai anyta aimanuoja koks vaikas vargsas kad verkia, kai pasakau kad tegu paverkia, nes nereikia kad isleptu, tai jiatkerta kad vaiko gi gaila - toks ispudis kad mes su vyru sadistai kuriem smagu vaika rekdyt...

Siaip santykiai mano su ja is sono lyg ir geri, bet aisku as viduj turiu daug nuoskaudu kurios mane ir grauzia, gal del to taip ir skaudu kad mazoji ja taip myli...

bet velgi, siek tiek baisu kad ji nemaisytu kas jos mama, nes as mokausi neakivaizdziai, tai kas keli men isvaziuoju po tris savaites, griztu tik savaitgaliais tuo metu ir deira priziureti savo mama pasikvieciu.Bet ir kai mano mama priziuri pastebejo ta pati bliovimo efekta kai reikia is anytos paimt.

Kad skaudu tai be proto, kartais net ki asaru. Parsinesu i savo kambari ja raudancia ir pati asaroju atsisedus. Neduok dieve dar ja mama pavadins (nekalba dar siuo metu), tai is tos dienos turbut issikraustysiu...

Tikiuosi kad isaugs ji greiciau, gal ir mano pavydas aprims. O gal kas turit patarimu kaip isvengt tokiu dalyku?

visiškai užjaučiu jums,man tai buvo iki beveik 2met. kol suėjo sūnui....kartais norėjosi verkti ir verkti man labiau už vaiką, kuri buvau paėmusi iš anytos rankų....kai tik likdavome su sunum dviese stengdavausi išeiti iš namu kur nors ilgai, kol mums nenusibos vaikščiuoti...sudominti kuo daugiau ji, bet tai nieko nepadedavo, vos tik jis pabudavo pas ją net trumpai, nenorejo net namo eiti,.......bet dabar viskas praejo...sūnelis užaugo...tevai jam dabar svarbiausi, bet auga dukryte, kol kas jai mamytes rankos svarbiausios, kaip bus toliau nežinau čia reikia kantrybes ir stiprybes.man jų reikėjo net iki 2met.
Laikykites..........veliau viskas turi susitvarkyti

Vyras mane irgi ramina, ir pati tikiuosi kad ilgainiui viskas susitvarkys.