Taigi pirmasis nenuginčijamas Tavo egzistavimo įrodymas mudviem su Tavo tėveliu buvo labai netikėtas, bet atnešė tiek džiaugsmo ir teigiamų emocijų, kiek turbūt nebuvome patyrę per visą savo gyvenimą. Jautėmės labai laimingi, tačiau netrukus viena teta baltu chalatu mus išgąsdino, kad Tu negyvensi
Kurį laiką abu gyvenome tarp dangaus ir žemės, aš tik prašiau Dievulio, kad Tavęs neatimtų ir kiekvieną vakarą verkiau... Tu jau tada buvai mums labai brangus 
Bet laikas bėgo, ir viltis stiprėjo. Mes vaikščiojome jau pas kitą tetą baltu chalatu, kuri mumis labai rūpinosi ir vis tikino, kad viskas bus gerai. Mudu kartu su Tavimi išsilaikėme sesiją universitete, išėjome į akademines atostogas ir labai laukėme susitikimo. Kai Tu mano pilvelyje gyvenai jau šeštą mėnesį, mudu su tėveliu sužinojome, kad esi berniukas, išrinkome Tau vardą ir pradėjome ruoštis Tavo atėjimui: susitvarkėme Tavo kambariuką, įsigijome viską, ko Tau gali prireikti gyvenant šiame pasaulyje. Nuolatos skaitydavome, kas kiekvieną savaitę vyksta mano pilvelyje. Kiekvieną vakarą Tave kalbindavome ir vis kartodavome, kaip Tave mylime, o Tu atsiliepdavai energingais spyriais ir pasikumščiavimais.Taip ramiai gyvenome iki 31 nėštumo savaitės, o tada Tu netikėtai ėmei prašytis lauk
Tu buvai dar per mažas ateiti į šį pasaulį, tad mamytė su Tavimi netikėtai pakliuvo į ligoninę ir ten praleido beveik savaitę. Milžiniškos dozės vaistų, daugybė tyrimų, nerimas ir tyli viltis, kad viskas bus gerai - tokie mano prisiminimai iš ligoninės. Laimei, gydytojams pavyko Tave sulaikyti mano pilvelyje, tad prieš pat velykas grįžome namo. Nuo tada mamytė saugojo savo pilvelį ir brangųjį jo turinį kaip kiaušinį, bijodavo išeiti viena iš namų.Be to, mamytei, kuo toliau, tuo sunkiau buvo judėti, ji tapo panaši į nerangų dramblį. Netikėjau, kad Tu užsibūsi mano pilvelyje taip ilgai, bet, matyt, Tau ten buvo labai gera. Pakeliui į pasaulį Tave aplenkė pusseserė Vestutė ir kol kas bevardis pusbrolis. Stebėjau, kaip byra šio forumo gegužiukai ir vis klausiau Tavęs, kada gi ateisi. O tu buvai gudrus ir stengeisi kuo ilgiau pasimėgauti savo komfortiškuoju "viešbučiu". Buvo gera jausti Tave augant po savo širdele, laukti Tavo spyrių ir to smagaus žagsulio pilve. Tačiau jau labai norėjau Tave apkabinti, priglausti, pabučiuoti... Atėjo gegužės 28, tai buvo gydytojų nustatytas terminas, kada turėjome susitikti. Rytą mane pasitiko stiprūs vis pasikartojantys skausmai. Važiavau į ligoninę užsirašyti Tavo širdutės tonelių ir taip tikėjausi, kad parsivešiu Tave ant rankų... Bet teko Tave parsivežti vis dar pilvelyje. Buvo liūdna, telefonas kaito nuo skambučių
Dabar juokaudama sakau, kad nežinau, kas yra pogimdyvinė depresija, bet tikrai išgyvenau priešgimdyvinę depresiją. Kiekviena valanda prisipildė laukimo. Vos pajutusi kokį diegliuką nudžiugdavau - gal jau. Atėjo gegužės 31, ketvirtadienis. Jau galvojau, kad Tu iš gegužiuko pavirsi birželinuku. Ryte jaučiausi puikiai, Tu buvai kaip niekad ramus. Pagal grafiką turėjau tądien pasirodyti pas gerąją tetą baltu chalatu, kuri mudu prižiūrėjo nuo pat Tavo gyvybės užsimezgimo. Kardiotakografas užfiksavo nestiprius sąrėmius, bet nieko nesitikėjau, nes jau porą mėnesių dažnai jausdavau tokius ir dar stipresnius. Gavau nurodymą kitą dieną prisistatyti į ligoninę, jeigu Tu nesugalvosi lįsti lauk anksčiau. Greičiausiai Tave būtų krapštę lauk per prievartą, bet čia Tu vėl pademonstravai savo gudrumą. Grįždama iš gydytojos pajutau, kad sąrėmiai stiprėja ir dažnėja. Grįžusi namo sekiau laiko tarpus tarp jų. Popiet jie tapo reguliarūs ir jau gana stiprūs. Paskambinau Tavo tėčiui ir įspėjau, kad neužsibūtų darbe. O pati pradėjau ruoštis: susidėjau paskutinius daiktus, išsimaudžiau, įspėjau šio forumo koleges, kad palaikytų kumštukus už mudu. Grįžo Tavo tėtis, ir mes iškeliavome į ligoninę.Į priėmimo skyrių užėjau išsišiepusi ir pareiškiau, kad be leliaus ant rankų niekur neišeisiu
Budinti akušerė pakvietė gydytoją ("Gydytojau, atvažiavo gimdyvė su sąrėmiais, bet labai gerai jaučiasi, gal dar ir paleisime. Ateikite pasižiūrėti"). Atėjęs gydytojas konstatavo, kad gimdos kaklelis atsidaręs jau beveik 7 cm. Tada visas priėmimo skyrius suskubo kuo greičiau mane ruošti gimdymui. Paskubomis, kol persirengiau, buvo užpildyti popieriai, tada dar kartą pasiklausė Tavo širdelės. Gimdykloje atsidūriau labai greitai, o ten patikrinus paaiškėjo, kad atsidarę jau 8 cm. Negalėjau patikėti, kad tai jau tie "baisieji" gimdymo skausmai, kuriais visi gąsdindavo. Gimdykloje akušerė nusptebusi pasakė, kad man tik vaikus gimdyti ir gimdyti... Viskas vyko žaibiškai, todėl tuoj pat buvo nuleisti vandenys ir mudu ilgam prijungti prie kardiotakografo. Sąrėmių skausmą daug lengviau ištverti vaikštant ar judant, o aš turėjau gulėti lovoje su davikliais ant pilvo, todėl po gero pusvalandžio jau nebesišypsojau ir nebejuokavau. Tavo tėtis visą laiką buvo šalia ir labai mudviem padėjo. Šnekėjau nesąmones, blaškiausi. Labai supratinga akušerė priminė, kaip turėčiau kvėpuoti, bet tai gulint lovoje buvo per sunku. Gydytojas liepė keiktis arba rėkti, o ne blaškytis, bet rėkti jau nepajėgiau, o keiktis niekada nemokėjau Po valandos man leido šiek tiek pasivaikščioti, tada tikrai palengvėjo. Kadangi buvau nuteikta, jog Tave turėsiu jau labai greitai, negalėjau pakęsti šios užsitęsusios kančios. Prašiau nuskausminamųjų, bet išgirdau atsakymą, kad jau vėlu. Po kiek laiko mudu vėl buvome paguldyti į lovą ir prijungti prie kardiotakografo. Gimdos kaklelis buvo beveik atsidaręs, bet toliau niekas nevyko. Mačiau, kad medikai sunerimo. Daug ko neatsimenu, nes man trūkinėjo sąmonė. Tavo tėtis vėliau pasakojo, kad gydytojas liepė akušerei statyti lašinę su skatinamaisiais preparatais, nes kitaip gali blogai baigtis. Į mano ranką įsmigo kateteris, pro jį pradėjo varvėti vaistai, o Tavo mamytė netrukus jau šnekėjosi su dievais. Nepaprastai daug padėjo Tavo tėtis. Aš jau nebeturėjau jėgų sąrėmio metu iškelti koją ir riestis į kamuoliuką, kaip liepė gydytojas. Kūnas instinktyviai elgėsi priešingai. Tavo tėtis per jėgą mane rietė į kamuoliuką, kai kardiotakografas pradėdavo fiksuoti sąrėmį. Sunerimę, kur taip užtrukai, Tavo seneliai netgi skambino į ligoninę. Neatsimenu, kaip atsidūriau ant gimdymo stalo. Tavo tėtis pasakojo, kad užlipau pati. Žinau tik, kad po to labai greitai gimei Tu. Gydytojas paaiškino, kaip elgtis sąrėmio metu, kaip stumti. Stengiausi iš visų jėgų. Tavo tėtis mane vis drąsino sakydams "Tu šaunuolė, dar trupučiuką..." Akušerė, paėmusi mano ranką, davė apčiuopti Tavo galvutę. Negalėjau patikėti, kad Tu jau taip arti. Netrukus išgirdau, kaip silpsta Tavo širdelės tonai Tas momentas buvo turbūt kraupiausias per visą gimdymą. Nežinau, iš kur tuo metu manyje atsirado tiek jėgų, bet per kitą sąrėmį tris kartus stumtelėjau taip stipriai, kad netrukus išgirdau Tavo verksmą ir pamačiau Tave, Mano Brangenybe, vis dar sujungtą virkštele su savo kūnu Tą akimirką pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia verkti iš laimės. Mačiau laimingą Tavo tėčio veidą. Netrukus mano verksmas iš laimės peraugo į verksmą iš nevilties, nes Tave, Mano Stebukle, skubiai nusinešė apžiūrėti, net nepadėję man ant krūtinės. Prašiau, kad Tave man duotų palaikyti ar bent parodytų... Netrukus išgirdau, kad Tavęs man neduos, nes Tau reikia intensyvios priežiūros. Vaikų gydytoja, išsinešdama iš gimdyklos, prinešė Tave prie manęs ir leido mudviem su tėčiu bent pabučiuoti... Verkiau dar gerą valandą. Man paaiškino, kad Tu buvai pasirengęs ateiti į šį pasaulį labai greitai, bet prieš pat Tavo atėjimą dėl neaiškių priežasčių sustojo gimdymo veikla, todėl Tu gimei pridusęs ir Tave reikia kurį laiką stebėti, bet apskritai esi sveikas ir stiprus. Verkdama iš laimės skambinau Tavo seneliams pranešti džiugios naujienos. Gydytojas stebėjosi ir klausinėjo, ar aš visada tokia emocinga. Suspėjai gimti gegužę - iki vidurnakčio buvo likę penkios minutės.Po kelių valandų, kada jau pajėgiau atsistoti, Tavo tėvelio prilaikoma nuėjau į naujagimių palatą Tavęs apžiūrėti. Tėvelis jau buvo Tave aplankęs anksčiau. Pamačiusi nustėrau - gulėjai šildomoje lovelėje su kakliuko įtvaru, apkarstytas įvairiais davikliais, o šalia esančiame ekrane bėgo Tavo širdelės tonai. Man tapo šiurpu, kai pamačiau, kad jie trūkinėja (vėliau sužinojau, kad Tu tiesiog pajudinai kojytę pre kurios buvo pritaisytas daviklis). Tavo tėtis pakraupęs išlėkė ieškoti ko nors iš medikų. Buvo ketvirta valanda ryto, tad neįsivaizduoju, iš kur Tavo tėtis ištraukė žiovaujančią naujagimių seselę, kuri man bent jau paaiškino, kuris daviklis ką fiksuoja.
Ligoninėje praleidome 4 dienas. Tau įtarė įgimtą infekcinę ligą, tad darė daug tyrimų. Tave man atidavė tik po pusantros paros, bet iki tol stengiausi kuo daugiau laiko praleisti prie Tavo lovelės naujagimių palatoje. Ligoninėje su mumis gyveno ir Tavo tėtis.
Dabar, kai Tu jau ramiai snaudi savo lovelėje, aš vis dar negaliu Tavimi atsigrožėti ir atsistebėti. Iš mažos kruopelės išaugo toks mielas mažas žmogutis. Tu esi stebuklas, mano Sūnau. Niekada to nepamiršk.
Labai nuostabu mylėti savo vaiką....
, saunuoliai...
ir aš verkiau 
be galo gražiai ir nuoširdžiai papasakota 
, su Jumis sveikinasi beveik viendieniukas, bet metais vyresnis gegužiukas 
taigi - mes labai labai arti 
svarbu laiminga pabaiga.
