Mano vyras ir i darba eina, ir magistranturoj mokosi, o as namie maziuka auginu. Teko kuriam laikui "uzmest" savo magistranturos studijas. Na ima nervas, kad vyras pastoviai tarp zmoniu, siekia karjeros,o as namie tarp keturiu sienu turiu tupet, tokia beverte jauciuos. Visada budavau tarp zmoniu, pastoviai uzsiemusi, siekiau uzsibreztu tikslu,o dabar tik namu ruosos darbai, rupinimasis maziuku .Labai myliu savo suneli, bet pasiilgau "veiksmo". Palikti maziuka ir iseit i darba irgi gaila, nes lyg ir per anksti-suneliui 8 menesiu dar nera. Nu zodziu uzburtas ratas.

Ir man panašiai buvo, žiauriai "važiavo stogas", bet kai suėjo dukrytei 1 metai 2 mėnesiai išėjau į visuomenę. Daug kas sako, kad labai negerai užsisėdėti - vyrams tokios nepatinka ir pan. O neturi draugių, kad su mažiais kartu susibėgt, pasivaikščiot, pasisvečiuot. Žinoma, šaltoka, bet ir maniškė gimusi gegužę, aš vistiek namuose neužsisėdėdavau - tai kaimynei ją palikdavau ir po parduotuves prasinešdavau, tai draugės ateidavo, tai aš pas jas. Kažkaip tas laikas ir neprailgo...

o aš į darbą grįžau po mėnesio Pilnu tempu pradėjau dirbt po trijų mėnesių. Prieš tai iš darbo buvau išėjus likus mažiau nei savaitei iki gimdymo. Jei būčiau namie užsisėdėjus bent kiek ilgiau, šiandien kogero gulėčiau psichuškėj ar dar blogiau - galą būčiau pasidarius. Neironizuoju ir nejuokauju nei kiek. Net netikėjau,kad tokia žiauri gali būt pogimdyminė depresija ir kad toks dalykas apskritai man gali nutikti.

Oi, pats bjauriausias man buvo metas. Mylejau ir myliu dukrele, bet sedet namie, tai kazhkas baisaus . Sunkiai suprantu tas moteris, kurios pasirenka tik namu sheimininkes dalia, as vargiai beishtverciau.
Kaip bebutu keista, daugiau suspedavau ir dukra dar labiau myledavau, kai emiau dirbti. O namie buvau irzli, pikta ir uzgozhta tu nesibaigianciu naminiu darbu.
Jei dar kada reiks, tai grishiu i darba kiek imanoma anksciau .

Susitinku karts nuo karto su draugem. Mano maziukas irgi geguzinukas Kai oras siltesnis budavo eidavom su vezimaiciais pasizmoneti vos ne kasdien. Dabar saltciau, sunelis pasloguoja, tai reciau begaliu iseit. Isleidzia po parduotuves palakstyt ir mano mama bei mociute, na bet vis tiek ne tas. Viduj tokia tustuma, kazko truksta. Stegiuos nezirzt, nepykt, guodziuos tuom, kad tupejimas namie netrukus baigsis, bet neiseina imu ir pratrukstu. Dar nervas ima del to, kad vyras labai daug dirba, dazniausiai velai vakare tegrizta.
Dabar jau visom keturiom suprantu, kad namu seimininkes vaidmuo tikrai ne man. Jau vyrui sneku, kad sutikciau arti darbe kaip arklys, kad tik nereiktu tu naminiu darbu kest. Nesuprantu tu moteru, kurios visa gyvenima buna namu seimininkem, pasisvencia tik vaiku auginimui, o vyrai pinigus uzdirba.
Nu tikrai man jau

Namuose "sedziu" jau bevek 3 menesiai... (suneliui 2 menesiai)
Analogiska sitacija kaip ir kai kuriu is jusu... vyras dirba labai daug, gryzta velai, isvaziuoja ankstokai... Nuolat uzsiemes, nuolat rupesciuose, o as... jau uzsiknisau namu rutinoj: musu mazuliu rupintis valgyt gaminti , namus tvarkyti , skalbti ir t.t., ir t.t. ir kasdien tas pats.
Gyvenam uzmiesty, tai ir "pasizmonet" be sansu kur islekt paciai vienai su mazyliu, ir draugai pritingi pas mus grustis. Taip "sedziu" namuose ir vis su viltim laukiu malones - gal "isves pasivaiksciot" bent i parduotuve, jei bus geros nuotaikos, jei bus nepavarges, jei tures laiko...
Darausi ziauri "zyzla", kabinejuosi prie visko... ir juodai pavydziu vyrui kad yra laisvas nuo buities (taigi as "sedziu" namuose ir turiu grazaus laiko viska pati pasidaryt), nuo tos igrysusios namines aplinkos, kad gali susitikti su zmonem, pabendraut, kad gali nueit i kavine jei nori. Kai pradedu skustis, kad uzkniso namai, kad pavargau ir kad noriu, jog jis man padetu ka nors namuose, kad noriu i kirpykla ar dar kur nors... paaiskina, kad ner kada pramogaut... jis uzdirba pinigus, stengiasi ir taip viskas ant jo uzkrauta (jokiu budu neuzkrauta!!! pinigus - taip - uzdirba jis)... po tokiu pokalbiu pasijuntu tokia veltede, kad "sedziu namuose ir nieko neveikiu", nors man tikrai atviru tekstu niekada nera pasakes, kad neveikiu nieko. O dar planavau sedet su maziuku iki metu Labai labai myliu musu , bet bijau, kad stogelis nuo tokio naminio gyvenimo nuvaziuos gerokai anksciau, nei jam metai sueis...

Nu skaitau ir savo situacija matau. As lygiai taip pat iki buvau aktyvi darboholike. Dabar patapau mamyyyyteeeee.
Savo lelka myliu be galo, bet stogiuks tai kas diena paciuozineja.
Beda irgi ta, kad savo vyrui labai pavydziu.
Pavydziu, kad jis gali dirbti, susitikti su draugais ir uzsibuti kiek ilgiau. A6 savo vyro pavyd=iu jo draugams
Čia jau manau paranoja...
Bet mano situacija dar kruutesne, as jau ir antro ...
tai nežinau kas bus su stogiuku

Manau, kad tiesiog reikia su tuo susitaikyt kazkaip. Man irgi buna dienu, kad taip jau nekas, taip jau stogas vaziuoja....As is viso neturiu kam vaika palikt, nes nebendrauju su jokiom mamytem, kurios cia arciausiai gyvena. Cia jau kitos problemos, tiesiog kazkaip sunkiai apskritai uzmezgu kontaktus.Drauges visos netekejusios, gal net pavydzios, joms tiesiog tik idomu pamatyt, kaip gyvenam,pasisveciuot, vaiko joms neiisivaizduoju ar galeciau kuriai palikt.nesu nasta viena.Vyras grizta taip pat velai. Savaitgaliais bendrauja su draugais.
Kartais , kai gera nuotaika, mane gelbsti zurnalai, sis forumas.
Mano gyvenimas tikrai labai pasikeite, anksciau irgi buvau prie mokslo...Bet kazkaip reikia susitaikyt...O buna tai tikrai visko, tokiu protrukiu...kaip pikta sirse, atrodo, kad nebeistversiu....ir vel gerai...

Rodos, kalbi mano lūpomis. Kur gyveni? Gal susibėgtume?

gyvenu Vilniuje.

O aš labai gerai jaučiuosi sėdėdama namie Gal todėl,kad turiu su kuo vaikus palikti,kai man to reikia, išeinu "pasižmonėti". Mosklai ar darbas nepabėgs. Jei tik bus noro- spėsim baigti ar pradėti mokytis,dirbti. VAIKAI AUGA VIENĄ KARTĄ, guguoti,kalbėti,vaikščioti...Nenorėčiau praleisti šių akimirkų...

Tai vienintelis dalykas gelbstintis nuo absoliutaus ciuoztelejimo. Tikrai pakelia nuotaika pirma vaiko sypsena, pirmas dantukas, atsistojimas, kazkas panasaus i zodi mama .
Cia jau vyras man pavydi, kad ne jam, o man pirmai nusisypsojo, ne jis, o as pirma radau maziuka stovinti. Ir dar su pavydu klausosi, kai maziukas sako mamam, o ne tete .

Na man atrodo, kad dar nečiuožia stogas, nors sėdžiu namie jau daugiau negu metai. Va pradėjau mokslus, nors ir dieniniam, bet paskaitos vakare būna, tai nuo 18 iki 21 val. būna mano valandos paskaitose. Dabar jau galvoju ir į darbelį grįžti.

Mano giminaites vyrui atrodo, kad namie su vaiku buti daug lengviau nei dirbti...todel kartais pavydi, kad ji gali iseiti i lauka kada nori, dukti su vaiku ir t.t. bet jei is tiesu jis turetu sedeti namie, manau - neistvertu.

man irgi buna dienu, kai mieliau pasimokyciau nei su vaikiuku sedeciau. O laiko tam labai mazai lieka. Priesingai nei mano vyrui - jis grizta is darbo - ir viskas, visas laisvalaikis - jo - daro ka nori... O va mamyciu darbo laikas nesibaigia NIEKADA. Sunku, zinoma, bet nepaisant visko, su vyru vietomis nesikeisciau, nes "lipdyti" zmoguti yra nuostabus, nors ir labai atsakingas ir alinantis darbas.
Beje, kazkas cia jau uzsimine apie draugus, as taip pat stebiuosi, kad gimus vaikeliui, visi taip greitai "atsoko".

Sita pastebejau ir as... patekom i ta kategorija kur "...su vaikais".
Nei musu reik pasikviest i gamta ruosiantis (nu nebutinai turim mes ten grustis, bet pasiulyt juk galima - visada kartu lekdavom...), nei i pirti, nei dar kazkur... Jei patys neorganizuojam kazko, tai taip "ant ledo" ir esam... nes "...tai kad jus su vaiku". Ir dar draugais vadinosi...

apie tokius "draugus", tai cia jau kita tema, tikriausiai dabar juos bendraminciais tegaleciau pavadinti, pasikeite aplinkybes, nebeliko bendru reikalu, nebeliko ir poreikio bendrauti, o va draugiu su leliukas kazkaip ir nera, sioje srityje as pirmoji pasizymejau... Bet kai draugu nera, tai ir nereikia, ipranti. Svarbiausia, jog seimoje turime vienas kita, o visa kita - laikina.
Atleiskit, kad nuvairavau tema i sona

Aš irgi iš tokių, kurioms sunku namie sėdėt buvo, todėl suprantu viską puikiai. Nusiskundimai mano buvo tie patys kaip ir kitų čia pasisakiusių. Sugrįžau į darbą, kai Bernardui buvo 1 m. ir 2 mėn. Jau 0,5 m., kaip dirbu... Gaila, kad neįvertinau to, ką turėjau. Nes dabar tikrai yra sunku. Į savaitės pabaigą jaučiuosi tiesiog pervargusi. Mielai dar pasėdėčiau su vaiku, bet laiko atgal nesugrąžinsi...

Turiu ir dar kitokios patirties. Mano didžkei buvo 2 savaitės, kai grįžau į paskutinį kursą universitete. Oi, kaip sunku buvo mokytis, kai vaikas kitame kambaryje žaidžia. Paprasčiausiai, sunku susikaupti. Žiauriai sunku eiti į paskaitas, jei vaikas prastai naktį miega dygstant dantukams, o jei suserga, tai iš viso...

Pastebėjau, kad daugiausia mamyčių, kurios čia pasisakė, turi tik po 1 vaiką. Taigi, dar nežinote, ką reiškia būti visuomenėje, kai namie lieka vaikas. Niekada nebebus taip, kaip anksčiau, kai ramia širdim, nieko nepalikusios namie eidavot į darbą ar mokslus.

Dar neįsivaizduojat, kaip bus sunku, kai turėsit gerai atlikti kartu ir žmonos, ir mamos, ir studentės (ar darbuotojos) pareigas. Juk buities darbai, kurie dabar labai "užpjauna" niekur nedings - juos vis tiek reikės arlikti ir mokantis ar dirbant. Na, nebent susirasit auklę-namų tvarkytoją, bet tai prastas variantas, nes yra rizika, kad ji betvarkydama namus neprižiūrės vaiko...

Patikėkit, su nostalgija atsiminsit tuos laikus, kai galėjot būti tik su vaiku. Kai netūpėjo egzaminas, balansas, ataskaita ar dar koks galas...

Prirašiau daug iš savo patirties, gal jūs su manimi nesutiksit. Padiskutuokim...

Sesilija, tai ne vienai tau tenka atlikti "geros zmonos, mamos ir studentes pareigas". Tai va todel ir sunku. Zaidziu su vaiku, ir visalaik galvoju, kad va, kai visi uzmigs, as eisiu nakti mokytis. Kitos iseities nera. Diena tvarkaisi, valgyt verdi, aplink vaika sokineji, o nakti - mokaisi. O ka vyras? Grizta is darbo, pailsi, su vaiku valandele pazaidzia ir uzsiima savo reikalais, savo pomegiais.
Apie poilsi tai jau isvis nebekalbu, jei tik kuria diena atsipalaiduoji, kitai dienai dvigubai daugiau darbu ir streso lieka. Bet as juk moteris, privalau su tuo susidoroti, ar ne?

O ne geriau pasidalinti darbais su vyru, negu tempti visa nasta vienai? Pas mane kitaip ir nebutu. Jausciausi verges vietoje. O kodel tureciau viska padaryti ir dar gerai?Negi, mes moterys turime gyventi kaip uzvestos? manau reiktu ijungti i visa ta reikala ir vyrus. Bet jei is karto nebuvo ijungti, tai dabar sunku butu ir prikalbinti, nes mato, kad ju zmona puikiai su viskuo susidoroja, o svarbiausia paskui net neivertina to triuso.

Aš ir nesakau, kad man vienai. Bet noriu, kad susimąstytų tos mamos, kurios tik su mažiukais sėdi ir stogai važiuoja dėl to, kad nei darbo, nei mokslo... Tik vaikas ir vaikas. Ir dar vyro nematyt.
Noriu pasakyti, kad prie vaiko pridėjus dar ir mokslą ar darbą (o vyro vis tiek nematyt ) bus pragariškai sunku. Jau nebebus taip, kaip dirbdavo ar mokydavosi, kol vaikelio nebuvo. Noriu paskatinti pamąstyti, kad įvertintų tai, ką turi dabar, nes sugrįžus į mokslus ar darbą bus tik sunkiau nei dabar su vaiku per dienas sėdėt.

Tai ir padeda, ir ivertina, bet vistiek naturaliai darbo daug. Kai kuriu dalyku tiesiog negali pavesti kitam, pati turi tai atlikti. Tai neesme. Mano nuomone, vaikui mama bet kurioje situacijoje skiria zymiai daugiau laiko nei pats geriausias tetis.

Teisingi zodziai. Turbut (ne turbut, o tikrai) veliau pasiilgsiu buvimo su maziuku, bet dabar uzeina minutes, kai norisi buvimo tarp zmoniu, kitokios veiklos nei koseliu virimas, sauskelniu keitimas, kambariu tvarkymas ir t.t.
Viena vakara su vyru pasnekejom, tai "paguode". Sako nenoreciau but moterim, turbut tokio sedejimo neistverciau.Pats pripazino, kad vyrams gyvent lengviau.Vyrui lengviau rast darba. Kai esi istekejusi ir neturi vaiku, niekas nenori priimt, nes gali tuoj pastot , o jiems ir vel reiks ieskot naujo darbuotojo, girdejau, kad net parirasyt kazkur duoda, jog kazkuri laiko tarpa nepastosi.
Dabar jau pamazu pradedu ieskot darbo, kiek cia truks metukai maziukui sueit. Vel niekas nerodo didelio noro priimt, nes atseit vaikas mazas, susirgs, kas dirbs vietoj taves? Kai vyras vienoj vietoj pasiteiravo, ar nebutu zmonai darbo ateity, tai virsininkas vos neissireiske, kad moteris kazkoks antrarusis padaras ir jai tik namie prie vaiku tupet. Nu kai vyras papasakojo, vos kotleto i siena nepaleidau Pazistama po maziuko auginimo ieskojo darbo, vos i depresija nepuole, visko prisiklause.
Moteriai kliuva didesne namu rupesciu nasta, vyras grizta is darbo ir pareiskia as pavarges, o tu po bemieges nakties, nusilakscius paskui maziuka turi eiti toliau. Kai ko reikia paprasau padeda, bet pats retai pasisiulo.
Kur nors isvaziuojam, ilgiau uztrunkam, man jau maziukas akyse stovi, neramu, ar jam viskas gerai, o vyras ramutelis. Myli beprotiskai sunu, bet jam vis tiek kazkaip kitaip nei man.
O kur dar moteriai kraujavimai kiekviena menesi, gimdymo kancios...
Nu prifilosavau cia,tik norejau pasakyt, kad vyram gyvenime daug lengviau ir del to kartais jiems pavydziu.

Matau daug tiesos Sesilijos zodziuose... Kazkaip niekad nebuvau apie tai susimascius, kad nuo vako jau niekur, nei i darba, nei i moksla nebepabegsi...
O as tai irgi vyrui pavydziu... Va siandien i lauke nejom, nes salta, visa ryta vaikas buvo kaip koks velniukas, visiskai manes neklause, pastoviai kazkokie kaprizai. Norejau filma paziureti, bet jis iskart pribega ir isjungia televizoriu, as vel ijungiu, aiskinu, kad negalima, mama nori paziureti, ir taip gal 20 kartu As jau visai praradau kantrybe, susinervavau, rekt ant vaiko pradejau... Ir staiga netiketai gryzta vyras (mat mobiliaka buvo pamirses), vaikas - atrodo isprotes is laimes. Puola dukt su teciu, juokiasi, kvailioja, visas linksmas, masinytes nesa, rodo, jokiu oziu, jokiu reikalavimu.... Vat ir galvoju, kad gal ir manimi sitaip dziaugtusi, jei as kasdien i darba iseiciau, o dabar jau atrodo as jam igrysus ikyrejus su savo "negalima", "padek i vieta", "einam plauti ranku, keisti pamperso" ir t.t. ???

Būkit geros, pasakykit nuoširdžiai: jei galėtumėt rinktis - dabartinė situacija ir vaikiukas, ar jūsų gyvenimas iki vaikiuko, ką pasirinktumėt?
Turiu omeny, jei grįžtumėt į praeitį, ar vėlgi nuspręstumėte gimdyti? O gal palauktumėt keletą metų? O gal iš viso negimdytumėt?

Nesirinkciau kitokio gyvenimo, jei tureciau galimybe sugrizti atgal... Dukryte iprasmino gyvenima, priverte pasikeisti. Nezinojau, kad turiu tiek kantrybes, kad manyje tiek meiles ir silumos. Zodziu, tai, kad tapau mama - pats nuostabiausias ir reiksmingiausias dalykas mano gyvenime

kaip suprasti tylą šioje temoje? Ar ne tokio klausimo paklausiau? Ar iš tiesų, pasirinktumėte dabar kitaip?

taip.
nors ir pabumbu kartais, bet nieko nesigailiu.
vyrui buvau uzhpavydejus, kad nereikia namei tupet jam. bet nebepavydzhiu - jis irgi per darbus dienos shviesos nemato...

Lygiai ta pati situacija ir pas mane, nors kol gyvenau Lietuvoj vikas buvo gerai, padedavo sese, mama, drauges. Isimetu dukryte i masina ir lekiam susitikt su mano draugem, i centra. Nueidavau i gimtadienius ir t.t. Bet va pries pora menesiu atvaziavom pas teti i Amerika ir prasidejo sitas kosmaras. Sedziu uzdaryta namie, nieks nepadeda, vyras dirba visa laik. Nors cia gyvena jo giminaiciai, bet jis niekad nepapraso kienonors paziuret vaikelio, nezinau kodel. Ir siaip jie visi neturi laiko. Stogas man jau seniai nuvaziaves, nieko nedarau tik zliumbiu, ne gyvenimas, o kazkos kosmaras.

Uzhmeskit aki i mano profaila: tarp mano vyresneliu nera net metu skirtumo,dabar atsukim laika atgal.... vienai pusantru, kitai - puse.
Iseitis yra viena - PASIIMTI laiko TIK sau. Pasiimti - ne laukti kol laiko atsiras, kol paaugs, vyras isleis, t.t. Tik sau, visa sheima kelione i parduotuve nesiskaito. Kam patinka mokytis - puikus variantas kursai - pav. 2k per savaite 2 dienas. Kam patinka sportuoti - sporto klubas, ar kita kokia sporto shaka pav. lakstymas po parduotuves .
Reikia isheiti ish namu butinai, bet niekas gi nesako eikit 5*8 dirbti... galima rasti ivairiu variantu ir auginti savo ir neapkerpeti socialiai.
Mano vaikai jau "dideli", bet jie trys... todel vis dar dirbu tik puse darbo dienos ir turiu sestadienio vakara kuris yra TIK MANO.

Dėl laiko sau pritariu liūtei ,o dėl bendravimo ,darbo ar mokslo ;pirmą sūnų atidaviau į lopšelį 1metų ir5mėnesių ,nes labai knietėjo grįžti į darbą .Su juo eidavau visur kur tik užsimindavo apie atėjimą ,taip ir draugai "neatšoko".Dabar su mažiuke to tikrai nenoriu ir per šalčius tiesiog kaifuoju kaip gera auginti vaiką .Na žinoma dabar tai sumažėjo draugų, bet ko tai jų nepasgendu.

Nors mano dukraytei jau greitai bus 8men, tacaiu man kol kas stogas nenuvaziavo. Galeciau ivardinti kelis pliusus sedint su vaikais namie:
1. nereikia keltis taip anksti i darba, dabar galiu issimiegoti nors iki 9h, o man miegas svarbu.
2.nereikia patirti stresu darbe,galiu laisvai sedeti kaiura diena prie kompo ir lindeti inete.
3. galiu kiekviena diena iseiti i lauka pakvepuoti grynu oru, o seniau budavo darbas namai, namai darbas, be to galiu pati virtis sau valgyti, nes valgyklu maistas,riebalu kaugese gaminamas man keldavo sleikstuly.
4. forumo deka susipazinau su idomiais zmonemis, ko nebutu buve anksciau, jei nebutu lialkos.

Del darbo tai, i senaji negrysiu ir bandysiu ieskoti naujo, ir visai nebijau poziurio mama su mazu vaiku nes turiu ka i tai atsakyti:
1. tam ir yra aukles, kurios sedetu su vaiku, kol as dirbu, kai vaikas serga , ir kai vaikas sveikas.
2. vyresni vaikai, darzelinio amziaus zymiai dazniau serga, nes jie juk eina i darzely,kur ligos uzklumpa vos ne kas menesi, o kol vaikiukas su aukle jis beveik neserga.

zodziu galvas aukstyn, nes pamatysim prabegs tas laikas oi kaip greitai, ir tikrai kaip sesilija sake reiks ne tik kad vaikus priziureti bet ir dirbti.

kaip nueit i ta sporto kluba, jei visai nera kur vaika palikt? Aukle + abonementas= seimai bankrotas.

Vilniuje tai yra sporto klubas kur uzsiemimai vyksta mamoms kartu su lieliukais, vaikais, ir abonimentas kainuoja tiek pat kaip ir sportas be vaiko. Gal but ten kur tu gyveni irgi yra toks sporto klubas, pasidomek, o jei nera, bus gera pradzia uzsiimti veikla, t.y. gali pati suorganizuoti sporto klube tokia programa
vis bus prasiblaskymas