Sveikos
Pries kelis menesius gime pirmoji musu lelia, auga graziai ir gan ramiai, tad as jau ir apie antraji retkarciais pasvajoju Tik kad su tetuku esam dar labai jauni, mano mokslai nebaigti, noretusi ir buiti graziau susitvarkyti... Tik dabar galvoju, kaip butu vaikuciams tas amziaus skirtumas. Jei dabar "nepagaminsim" antro, tai kokius 10metu nezadu dar gimdyt.taigi mamytes, kaip jum sekasi su vaikuciais, tarp kuriu mazdaug toks metu skirtumas? Ar sutaria,bendrauja, ar padeda priziureti kartais?

Mano pirmagimė gimė kai buvau antrakursė irgi panaši situacija: mokslai, jaunystė, karjera Šiais metais rugsėjo 1 mano jau pirmokelė žygiuos į mokyklą, o aš keliausiu į dekretines Skirtumas bus 7 metai, ir manau tai labai patogu: mokslai baigti, karjeros pasiektas laiptelis kol kas palauks, o manoji pirmokėlė grįžusi iš mokyklos visada ras mamą

Mano pirmagimis gimė taip pat kai buvau studentė. Teko iš stacionaro pereiti i neakivaizdinį, paskui tik vaikui sukakus 3 mėn. žygiuoti į darbą. Pradžioje buvo labai sunku. Dabar džiaugiuos, aš jauna mama padariusi karjera, todėl neskubėjome su antru. Jo ir dabar nėra, gal ateity, nors vaikui jau 11m. Aš manau, kad skirtumas tarp vaikų, tai pačios šeimos reikalas.

O as vat kazkodel neperejau i neakivaizdini, man atrodo nebus lengva taip mokytis. Matau kaip drauge karta i savaite vaziuoja i paskaitas, kitas dienas bimbineja ir nelabai ka mokos. O kai paskaitos kasdien, visai kitas reikalas....

Sveikos, mamytes
Nebijokite vaikuciu amziaus skirtumo. Savo pirmaja gimdziau 24m. nes reikejo uzbaigti mokslus. Veliau del seimininiu aplinkybiu ir t.t. nesiryzau antram. Kadangi as augau viena, tai visa laika galvojau kaip negera mano dukrytei. Prasidejo "antra jaunyste" Buitis sutvarkyta, karjera padaryta, o as nerandu sau vietos, vis galvoju apie suneli. Kai manes paklausdavo kodel neorganizuojame antro vaikelio, visada atsaudavau, kad iki 40m. dar laiko turiu. Net du metus iki pastojimo kliedejau suneliu. Ir kai tik testas buvo teigiamas is karto supratau, kad dabar turesiu sunu. Taigi tarp vaikuciu skirtumas 13 metu. Sese beprotiskai myli broli. Maziui aisku butu smagiau maza sese, su kuria galetu zaisti, bet uztenka darzelio, be to vaikai juk nebus visa gyvenima mazi. Svarbiausia tinkamai isaukleti, kad myletu ir gerbtu vienas kita, kai bus suauge! Ir dar-vienam vaikuciui augti seimoje labai negera, taigi amziaus skirtumas tikrai nesvarbu

nuo šeimos priklauso. mano pusbroliui buvo 11 kai pusseserė gimė. kol ta paaugo iki žaidimų, tas jau buvo paauglys. ir tarp vaikų buvo mažai kas bendro. dabar jis jau vedes, pussere dar moksleive -- irgi bendros veiklos mažai.

Panašiai ir man, kai pagimdžiau mano broliui buvo apie 10. Tai mano dukra bus pirmokė, o jis paauglys irgi dar mokykloj, na tai bendro mažai. Abudu augome kaip vienturčiai. Gal tėvams ir gerai daugiau vaikų ir lengviau kai didesnis skirtumas, bet vaikams toks didėlis skirtumas, nežinau, na nebent ant senatvės

Nors as tai visada norejau but vienturte, bet nebuvau Bet savo vaiku noreciau daug, 2 butinai, gerai butu ir 3 ar net 4 Tik nezinau ar spesiu, jei tokia pertrauka zadu daryti... Nebent viena po kito paskui gimdysiu

gal su amžiaus skirtumu geriau jei vaikai tos pačios lyties. nes paauglys pacanas su darželinuke sese kažin ar barbėm žais. o pvz. dvi sesės vistiek daugiau bendros kalbos rastų.
o šiaip geriau kai vaikai -- kompanionai. nes jei vaikystėj nedraugauja, tai suaugę kažin ar labai bendraus. tas labai matosi ant suaugusių pažįstamų. kur broliai/sesės vaikystėj artimi nebuvo, tai paskui išsiskirsto į skirtingus miestus ar šalis, susitinka tik retkarčiais, o ir tada susitikę bendros kalbos neturi, o jų vaikai auga nepažinodami pusbrolių/pusseserių.

Teisybe Mano mama su seserim tik metu skirtumo, visada buvo artimos, draugavo, tai ir po siol bendrauja, susiskambina vos ne kasdien, susitinka bent pora kartu per menesi ir palaiko rysius. O mano vyras su broliu (2m skirtumas) vaikystej pesdavosi, vienas jau keli metai Anglijoj, nebendrauja ir net nenori Tai vat kaip buna, nuo rysio matyt priklauso. Mes su sesute 7m skirtumas, tai kazkaip normaliai viskas, aisku jei ilgai nesimatom, tai pasiilgstu, ji irgi manes kartais

Aisku, kai pirma dukryte, gal ir nelabai svarbu amziaus skirtumas. Mergaites visviena rupestingesnes. Ir uzaugusios labiau rupintusi broliu nei suauges vyras maza sesute. Kaip minejau didziausia itaka turi auklejimas. Kaip ismokysi vaikus, taip ir rupinsis vienas kitu. Mylimuke, jei turi galimybiu tai ir ilgai nelaukite antrojo mazylio

Galimybiu yra,tik dar noreciau mokslus baigt

Tarp vaikų 12 m skirtumas. Man tai labai gerai
Pirmagimis, ką čia slėpsi, buvo netyčiukas, studentų vaikas , dabar jau savarankiškas. Su sese sutaria kuo puikiausiai, nors savo senų žaislų net ir jam kartais gaila
Man pačiai smagu, kad vyresnėlis gali padėti kartais, kad ir valgyt gaminant, jei staiga mažajai labai prisireikia dėmesio. Nežinau ar sugebėčiau su dviem pametinukais man augusiai vienai padidintas poreikis asmenines erdves

pas mus antra ir trecias planuoti, mes norejom ir mums geriausia atrode kad tarp pirmo ir antro butu kazkur 4 metai skirtumas, o tarp antro ir trecio jau daugiau - sesi

Ko gero tėvams lengviau, kai skirtumas tarp vaikų didesnis. Bet vaikams, manau, kad smagiau, kai amžiaus skirtumas nėra didelis. Nors mūsų giminėje yra šeima, kur tarp vaikų 15 metų skirtumas. Ir kai gimė vyresniam broliui (paauglys 15 metų) sesė pagaliau, jis buvo (ir yra ) labai labai - tiesiog beprotiškai laimingas, kad pagaliau nebe vienas...

Na o mano klasiokei,kai buvo 17metu, gime sesyte, bet pastebejau, kad ji ja priziuredavo daug daugiau nei mama. Visur kartu. Man tai atrodo nera gerai, kad tevai vyresniems uzkrauna vaikus, pacioj paauglystej, kai reikia dziaugtis laisve, jie turi sedet su jaunesniais broliais/seserimis.

O taip! Vaikus auginti - tėvų reikalas, o ne brolių ir seserų. Vaikai turi turėti vaikystę. Jie augins savo vaikus, kai ateis tam laikas.

Be abejonių Aš savo dukros paprašau pažiūrėti brolį, kai labai man reikia. Gal būt todėl, kad aš augau viena ir nenoriu , kad be mažiaus sesė daugiau nieko nematytų. Nors ir aš žinau tokių atvejų, kai didelė sesė pastoviai žiūri mažąją, nes mamytė pastoviai turi daug reikalų ir man tos mergaitės tikrai nuoširdžiai gaila.

auginam antrą sūnų jam už kelių mėn.bus metai,vyresnėliui 10 metų,toks sutapimas,kad abu gimė tą patį mėnesį.bet nejaučiam tarp vaikų amžiaus skirtumo,vyresnėlis noriai buna su broliu,visada prašosi ,kad leistumėm į lauką pavežiot,kartu maudom,valgom ir t.t. labai jaučia vienas kitą,jei vyresnėliui kas blogai tai ir mažius lūpas paputęs buna(gražu žiurėti) .kolkas negalim pasakyti nieko blogo apie jų amžiaus skirtumą,tikiuosi,kad taip bus ir toliau

Labai saunu Svarbiausia nepadaryti vyresnelio vienu is tevu Tarp musu su sese 7metu skirtumas, mama prasydavo ja priziuret, bet as kazkaip ne Na siaip gerai sutariam

Labukas,
Del amziaus skirtumo, tai patyriau ant saves. Musu su sese skirtumas 13 metu. Nepasakyciau, kad tai labai gerai. Kol kas tarp musu jokiorysio nera...ji paaugle, o as jau mama. Dar neturime jokiu bendru interesu...
Tevams aisku buvo labai gerai, bet mums Kaip kazkas jau anksciau rase abi augom kaip vienturtes, tik mano sese ir dabar dar kaip vienturte
Visada maniau, kad vaiku amziaus skirtumasneturetu buti daugiau kaip 2-3 metai. Tada yra bendri interesai ir pan. Taciau taip jau atsitiko, kad maniskiu vaikuciu skirtumas bus beveik 9 metai

Jau yra tokių temų, galit paskaityt:
čia
čia
ir čia

Tarp mano dukryciu skirtumas 10met. Vyresnele labai padeda.

Skirtumas tarp mano vaikų - 9 metai. Kai buvo maži puikiai sutardavo, bet dabar... Ankščiau brolis rūpinos jaunesne sese. Gal taip yra todėl, kad jie labai skirtingi? Vaikinas toks uždaras, nebendraujantis, mergaitė - maištinga, mėgstanti vadovauti...

Kaip pastebėjau, dažniausi argumentai ,,už" didesnį amžiaus skirtumą ,,man gerai, labai padeda" . Truputį kvepia tik savo iteresų paisymu . Mamkos-nebūkit savanaudės
Aišku, kad vaikai myli savo brolius ir seses, tačiau ar jų paklausėt, kaip jie jautėsi pirmom savaitėm po ,,naujoko" atsiradimo šeimoje? Taip pat labai skiriasi vaikų interesai, kai amžiaus skirtumas didesnis. Viena pažįstama pasakojo, kad sesės atsiradimas, kai jai buvo septyneri buvo tam tikra prasme šokas. O tėvai to nepastebėjo ir labai buvo nustebę, kai suaugusi ji tai papasakojo jiems. Aišku, kad jos dabar yra labai geros draugės ir puikiai sutaria. Tarp mūsų su sese tik 1,4 m. skirtumas. Vaikystėj buvo visko-mušėmės, pešėmės, paauglystėj konfliktavom tarpusavyje, nes esam labai skirtingos, bet dabar viskas OK! Mano klasiokės šeimoj ji su sese buvo pametinės. Jų tėvai po 15 m. samastė dar pametinukus pasidaryti ir kai mano klasiokė sužinojo, jai buvo TOKS šokas (gėda, visai seni tėvai sublūdo ir pan.). Taip, kad čia diddžiulis galvosūkis kaip geriau. Svarbiausia, kad šeima būtų draugiška. Na o bendri vaikų interesai atsiras tada, kai jie suaugs ir sukurs savo šeimas . Sėkmės planuojant

Tarp manu vaiku skirtumas 6 metai.kai buvo mazesni sutardavo.kuo didyn tuo naziau sutaria.geriau mazesnis tarpas tada daugiau bendru interesu

aha ir pas mus tas pats... . susirieja dažnokai, bet reikia tik pabarti kokį vieną smarkiau, dievuliau kaip kitas u jį stoja. tass tai smagu - jaučiasi, kad nepalix viens kito ir gyvenime

Man atrodo, nepriklausomai nuo vaikų amžiaus skirtumo, jie turi ir pasipykti ir pasimušti. Kitaip nei vienas neužaugom. Mano merginos abi, ir tai susikimba retkarčiais, bet užtenka pusdienį pabūt atskirai, tada jau alpsta, kaip nori viena su kita būti. Amžiaus skirtumas pats geriausias toks, koks yra Man taip išėjo, kad 4 metai, ir visai nesigailiu

AS MANAU GERIAUSIAS SKIRTUMAS KOKIE TRYS METAI. MUSU SU SESE BEVEIK PENKI, NEPASAKYCIAU KAD MAZOS SUTARDAVOM O DABAR LABAI GERAI

Labukas
Tarp mano vaikų skirtumas 5,8m. Vyresnėlis jau spėjo įprast,kad yra vienas ir viskas tik JAM.Myli jis sesutę nori su ja žaist,o kai ji nemoka,tai pyksta,būna ir pastumia,bet apsisukęs ir vėl prie jos.Kai subaram,vėl pyksta,kad viskas buvo gerai kol sesės nebuvo.Kai pareidavo iš mokyklos mažoji atbėga prie jo,apsikabina tarsi metus nesimatę... Dėl pagalbos kartais pagalvoju "negi jam sunku su sese pažaist,kol aš atliksiu kas reikalinga",bet suvokiu,kad jis pats juk dar vaikas ir pasidaro truputį gėda kad liepiu vaikui prižiūrėt vaiką... Gal kitaip būtų,jei abu vienos lyties būtų Net sūnus sako,NORIU BROLIO.Bet jei dabar gimdyčiau,tai amžiaius skirtumas jau būtų maždaug 10metų kaip tarp manęs ir sesers,su kuria turim mažai ką bendro..
Pamenu kaip pati pykau,kad būdama 10-12m. turėjau prižiūrėt du sūnėnus
Apibendrinant pasakysiu,kad nėra taisyklės tinkančios visiem

Tarp mano vaiku skirtumas 6 metai. Ilgai vyresnis lauke ir prase broliuko, bet ne viskas ir tevu valioje Dabar mazaji labai myli, lenda prie jo buciuotis, myluotis, o mazajam tai labai nepatinka, ir tas klykia Apie zaidima kartu nei dabar, nei veliau manau nereikia ir tiketis. Svarbu, kad ateityje butu geras supratimas ir bendravimas. O vaikai, kol dar vaikai, pesasi tarpusavyje, kad ir koks butu skirtumas. Tarp manes ir sesers yra 10 metu skirtumas, tai vis tiek pesdavomes O dabar manau sutariam gerai

MEs šeimoje trys seserys (aš jauniausia) ir skirtumai labai dideli - 18 ir 11 metų. MAnęs daug aks klausia, ar turiu ką bendro su seserimis. MAn keisti tokie klausimai, todėl, kad mūsų santykiai labai geri. KAi buvau maža, vyriausia sesuo buvo mano idealas, jos laukdavau sugrįžtančios iš studijų, ji su manim eidavo pasivaikščioti, žaisdavo... Su viduriniąja vaikystėje truputį konfliktavom, bet neilgai. Paskui, jau paauglystėje, man buvo tikrai gerai surėt jau suaugusias seseris. Su jomis apie viską kalbėdavausi, galėjau paklausti, kas rūpi ir ko negalėjau paklausti tėvų.

Sutinku su ta mintimi, kad ne amžiaus skirtumas, o vaikų auklėjimas padeda sukurti gerus santykius tarp jų.

Paskaičiau kaip jūs čia rašot, ir net gėda pasidarė Mano mergytei 9 metai, ir ji taip norėtų sesės ar brolio ( na ir aš jau kokie metai vis pagalvoju apie tai, norėčiau ), bet kad aš vis dar atidėlioju: tai reikia pabaigti mokslus (jau pabaigiau), įsigyti būstą (irgi įsigijom), tai dabar vėl sakau kad dar ne laikas (vėl įstojau mokintis ). nežinau, net ko aš bijau, taip noriu leliuko, ( ir manasis nori), bet kažko bijau ir atidėlioju vis... (kai gimė mergytė sunkiai vertėmės, tai gal ta finansinė baimė mane stabdo? ). Na bet kai paskaitau, kad tikrai negerai, kai tarp vaikų didelis skirtumas. Na gali būti neužilgo teks jungtis į nėštukių pašnekesiu reiks rimtai apmastyti viską

Aš stengiausi , kad skirtumas tarp mano vaikučių būtų kuo mažesnis, bet ir pati kad galėčiau pailsėti. Tarp pirmo ir antro - trys metai, o antro ir trečio- nepilni 4
Taip norėjau vaikučių ir kad jie turėtų sesučių arba broliukų, kad negailėjau savo "darbinių" planų, o galvojau tik apie savo mažylius. Nors darbų irgi neapleidau. O dabar džiaugiuosi paaugintais vaikais, ir jie laimingi ,kad turi vienas kitą

Kuo mažesnis skirtumas-tuo vaikams tikrai ,kad geriau...

Patariu mąstyti ir kuo greičiau. Mano vyras jau norėjo antro, kai mūsiškiui buvo du metai, o aš dar norėjau palaukti. Kai mūsiškiui buvo beveik 4 metai nutarėme, kad jau tikrai reikia , bet........ mūsiškiui jau tuoj bus 6, o aš dar ne . Taigi, metai eina, mes senstam, vaikas auga,manau , kad jau tuoj bus vėlu.......

va ir man buvo panašiai - iš pradžių nesinorėjo antro mažiuko, o paskui niekaip nesigavo.. Visai netikėtai antrasis 'užkibo' gerokai vėliau. Skirtumas tarp vaikų 10 metų.

O man 6 metai atrodo labai geras skirtumas Norėčiau, kad ir tarp mano vaikų panašus būtų
O dėl tų teiginių, kad kuo mažesnis skirtumas, tuo daugiau žais, turės bendrų interesų ir t.t. aš nesutinku Kiek žinau pavyzdžių, tai nelabai pasiteisina. Visi vaikai žaidžia vienas su kitu ar tarp jų 2 metų ar 6 metų skirtumas. Tik žaidimai truputį kitokie gaunasi ir tiek... Be to manau mažiau muštynių ir nesusipratimų būna, kai skirtumas didesnis.
Kiek atsimenu savo vaikystę tai mušdavomės su broliu vos ne iki kraujų Skirtumas 1,7 metų. Kažkokių ypatingai bendrų interesų neturėjom Nesakau, kad nežaisdavom kartu... Aišku žaisdavom, kur dingsi.. Bet geriau sutart pradėjom ir bendraut tik paauglystėj.
Manau kiekvienas vaikas turi savo interesus ir charakterį. Ir nereik tikėtis, kad jeigu bus mažas skirtumas tarp vaikų tai jie labai draugaus ir gražiai žais kartu ir t.t. Kaip ir nereikia tikėtis, kad vyresnis vaikas "padės" mamai augint mažiuką
Ir dar kažkaip įdomiai skamba, kai kiti tėvai pasako : Ai, vienas vargas bus ir t.t.
Tai gal tada išvis vaikų nebereik, jeigu vaikai jau vargu patapo Aš vaikų noriu sau, noriu duot viską, ką galiu geriausia ir manau, kad geriau man tai sektųsi, kai skirtumas būtų šiek tiek didesnis, tarkim 6-7 metai... O ne tik kuo greičiau tuos 2 paaugint, kad "planas" įvykdytas būtų ir viskas...

5 metai- labai geras skirtumas. Sutaria maniškiai- klasė. Nors, aišku, labai daug ir nuo vaikų charakterių ir nuo tėvų darbo su jais daug kas priklauso, koks tas skirtumas bebutų.

man atrodo, geriausias amžiaus skirtumas yra 4-5 metai. Tada vyresnis vaikas jau paaugintas, pakankamai savarankiškas ir mamai lengviau prižiūrėt abu. Kai skirtumas didesnis, vaikai gal sunkiau bendrauja tarpusavyje, nes labai skiriasi interesai

Tarp mano vaikų skirtumas 11 metų.Man labai gerai nes turiu pagalbininką namuose.Mažoji irgi labai laiminga nes brolis pats mylimiausias po mamos,bet labaiusiai manau nuskriaustas yra mano sūnus,nors jis sesę labai myli ir net neprašomas su ja žaidžia.Nežinia kaip bus kai paaugs.Taigi man toks metų skirtumas visai tinkamas

O tarp mano vaiku 2.2m skirtumas ir as visai nesigailiu tiesa sakant as pati taip norejau , aisku be pestiniu neapseinam bet dazniausiai vienas be kito negali pabuti ir minutes. abu kaip sulipe vaiksto.

Manau,kad kiekvienas metų skirtumas turi savo privalumų ir trūkumų.Labai smagu tavo vaikams bus kartu augti,o manajai draugų reikės ieškoti kieme.

tarp mano bernu skirtumas beveik 6 metai. kadangi bernai , tai turi bendru interesu. tarp manes ir brolio skirtumas 8 metai, tai toks ispudis, kad trukdziau jam gyvent savo gyvenima.
privalumas man toks , kad galiu pabendraut su paaugliu vienaip, bendravimas tikrai labai idomus, o su maziuku gali pakalbet kaip su maziuku, pamyluot, pabuciuot.
nors galiu pastebet, kad maziukas tos vaikystes kaip ir nemates , nes brolis jam kaip viespats dievas, domisi tais paciais dalykais, del to jau sesiametis zino visas roko grupes, pripazista tik "kieta" muzika. kai kiti jo amziaus trimeciai klause vaikiskas pasakaites , jis ziurejo hari poteri, nes gi broliui patiko...

tarp musu vaiku amziaus skirtumas 6 metai,bet nieko ,sunus labai myli sese

Pas mus skirtumas 9 metai, is pradziu labai bijojau, kad nebus bendros kalbos, bet dabar labai patenkinta Mano bernas tapo ramesnis ir svelnesnis

Na tarp maniškiu merinu skirtumėlis 17 meteliu.pirmąją gimdžiau kaip buvo vos aštuoniolika,masčiau daugiau vaiku nebeturėsiu,labai jau ja gimdydama prisikankinau,daug metu negalėjau to pamiršti bet su laiku viskas pasimiršta vistiek kaip ten bebutu,dabar turiu 35 ryžausi antrajai,nesigailiu,atsigavau,pajaunėjau kunu ir siela.

tarp mano dukryciu 5 metai skirtumas,bet galejau ir anksciau pagimdyt,kokie trys metai pats tas

Ir as galiu tik pasakyti - vaikams jokio skirtumo kokio jie skirtumo. Is esmes viskas priklauso nuo paciu vaiku. Jei pirmasis labai megsta vaikus ir jam reikia kompanijos, tai jis dziaugsis ir labai maza sesute (kaip yra pas mus). O jei vaikas megsta buti demesio centre, visi tik apie ji sokineja, tai paskui atsiradus kitam mazam zmogeliukui seimoje, vis tiek bus blogai ar jis bus 1.5 metu ar 15. Zinoma maziukui sunkiau paaiskinti, kodel mama tiek daug demesio dabar skiria naujam vaikuciui.

Bet per daug planuoti ir galvoti taip pat neverta, mums tai uztruko visus 6 metus, kol prisiruosem:) Dabar zinoma tik dziaugiames ir jau nebesakau, kad trecio niekada:)

Turiu sunu ir dukryte, skirtumas 5,5 metu. Brolis megsta pazaisti su sesute, padeda man ir sesute broliuka labai myli.
As pati turiu broli kuris vyresnis uz mane 4 m, ir turiu seseri, kuri jaunesne uz mane 9 m. Su broliu aisku daugiau bendro turim, o sesuo kaip is kitos kartos.