:nestuke Kai buvau niescia mano vyriausiajam tebuvo dveji. Ji labai myliu visada daviau ko norėjo tiesiog buvo maminukas. miegodavom kartu, kai tėvelis dirbdavo naktimis arba būdavo jiuroja, nes mūsų tėvelis yra jiureivis. Kai pastojau visada sūneliui sakydavau, kad turės broliuką arba sesute. Jis nesuprasdavo. Kai pilvukas paaugo mažutis labai judėjo, o jam labai nepatikdavo mušdavo man i pilvą.( aišku nestipriai)...Kai mažutis gimė ir parsivežėme namo verkdavo, kai norėdavo valgyti ir šiaip. O Dainiukas sakydavo tėčiui, kad mažiukui tėtis duotu. Yra net pats iš vežimo įsemiąs ir po pagalve pakisiąs ne viena karta. Viena karta nuėjau truputi i virtuve pasidaryti arbatos o jis mažiuka parneša man sako tavo! turėjau rankoj telefoną iš isgasties ji išmečiau norėjau vaiką paimti, o jis ptadiejo bėgti. Pasmus kambary yra slenkstis aš labai išsigandau ,kaipti ta diena dingo pienas. Jis neapvirto ačiū dievui sakiau, bet pametę ji ant fotelio. Nieko jam nenutiko, bet truputi išsigando. Buvo daug kas kol jis priprato ilgai nevalgė kai aš paduodavau, kai tėvelis taip valgydavo. Ilgai prie manęs nesiglaudė. Buvo man pačios sunkiausios dienos.Ir iki šiol visokius pokštus krečia. Kai vaikas verkia sako jis man verkia tavo lelia o aš jam atsakau jis tavo broliukas tu ji turi mylėti, kaip mamyte ar teveli. Kai kokia teta sako, kad išsinešiu tavo broliuką.. Jis sako ne mama verks.
Aš jam duodu visko ko jam trūksta, žaisliuku labai daug turi dideli maišą masinu. Vedam i darželi, turi kompiuteri, riedučius , dvirati.Ir dar daug ko.
PATARKITE MAMYTES KĄ DARYTI TOKIU ATVEJUI GAL KURIUOS TAPATI PATYRĖT.
JIE MAN ABU LABAI BRANGUS


LABAI PRAŠAU........

Nepavydėtina situacija...Nuskambės laaabai egoistiškai,bet perskaičius net atsidusau,kad mums taip neatsitiko...Nežinau,gal mano patarimas bus ir juokingas (matau,kad problema jau gan gili), bet aš didžiąjai leidžiu galvoti,kad be jos aš pražūčiau...dažnai sakau jai-na ir vargstam mes su ta mūsų sese, gerai,kad dviese,vis lengviau.Nežinau,gal psichologas įžvelgtų mano elgesį kažkokį negerumą,bet dukra jaučiasi gerai,myli savo sesytę, globoja ją.

Pirmiausia tai nesutinku su tuo, kad vaikas TURI mylėti broliuką ar sesutę. Jis jaučia įvairius jausmus broliukui, ir meilė gali ateiti dar negreit. Tai kodėl jis ją turėtų jausti, ir mylėti broliuką kaip tėtį ir mamą. Tai visiškai skirtingi dalykai.
Kaip vaikas jauciasi, kai gimsta broliukas ar sesute, tai galima isivaizduoti tokia situacija: jusu vyras parsiveda i namus moteri ir jums sako, nuo siol mes gyvensime visi kartu, ir jus mylekite viena kitą.
Kai gimė jaunesnis vaikas, jus nepradejote maziau myleti vyresniojo, jus jauciate, kad abu vaikai yra vienodai jums brangūs. Taigi, leiskite savo vyresniajam vaikui pykti ir parodyti tą pyktį jums. Dėl tokių jo jausmų jūs nesate kalta, neturite stengtis del to kaltes jausmo kompensuoti vyresniam vaikui skriaudą (duoti viską, ka jam truksta), nes jūs jo nenuskriaudėte. Elkites su juo kaip ir anksciau, iki gimstant broliukui, vaikas naturaliai ras savyje resursu, kaip jam iveikti sia situaciją.
Panašu, kad jusu vyresnelis nera jau toks abejingas broliukui- vis del to nesutiktų tetai duoti jo issinesti. Tik tą jausmą dar priskiria jums (mamyte verks), o ne sau paciam (as irgi nenoriu, kad issinestumete).

Na man to dar nebuvo atsitike, bet va broliui gime antroji mergyte tai pirmoji (1,5m.) taip verke kai ta parsiveze namo... tai kelias dienas beveik nevalge, nezaide ir isvis gulejo liudna... na po kokio nepilno men. jau lakste kartodama sesutes varda ir soske paduodavo... o va pusseseres mazoji (1,3m.) ir gi nekaip suregavo i sesutes atejima...tranke galva visur :i siena, grindis...siaubas nors maniski ir buciuodavo ir sakydavo :lialia lialia...? Mano manymu kuo viresnis vaikutis, tuo geriau reguoja i broliuka ar sesute, nes turbut labiau supranta. va draugei gime antras sunus, pirmajam (3m.) tai visai gerai. kai dar buvo mamyte tai jau buciuodavo pilvuka ir sakydavo: brolis...

Gimus sesutei sūnus (6m) labai stipriai pasikeitė. Jis pirmomis diemonis labai padėti norėjo. Leidome paduoti sauskelnes pakutenti paduka. Maniau streso, nebus nes priėmė nauja žmogutį su džiaugsmu. Tačiau praėjus dviems mėnesiams jis pasidarė jautrus, dažnai supykdavo ir pradėdavo verkti. Ir kalbėjo jūs manes nemylite. Stengėmės visaip kad tik nesijaustu atskirai. Visada žaisdavom žaidimą, kad mama maža jai reikia padėti, po to jis būna mažiukas ir buteliuka duodam, ir tėčiui tekdavo pabūti mažam. Tai buvo įdomu. Bet tas jautrumas nedingo. Mažajai jau 11 mėn. bet sūnus vistik nerimsta. Kaip jam padėti įveikti ta krizę? Patarkite.

Pas mus tokios situacijos nebuvo. Nors skirtumas 2 su truputi metai. As visiskai sutinku su psihologe. Vaikas nieko NETURI, NEPRIVALO. Tiesiog kuo dazniau reikia rodyti jam savo meile - paglostyti, apkabinti, pabuciuoti, pasakyti kaip jus jo mylite.

tarp mano vaikų lygiai trys metai skirtumas .pradžioje sesytė buvo kaip dovanėlė ,ir per gimtadienį parsivežėm namo .Nors neprašydavau bet jis pats (sūnus) padėdavo man tarkimsauskelnes paduodavo tik jis ir kitiem neleisdavo.Visiem sakydavo kad čia jo sesė .Tik problema pasidarė dėl darželio, sesė neina o jis turi eiti. Gerai kad prasidėjo vasara išviso4 mėn atostogavo ,o rudenį vėl nenoriu ir dabar kiekvieną rytą ašaros. Nors vakare sako kad jam buvo gerai.Jau nebežinau kaip elgtis .

Jeigu taip ilgai nepraeina vaiko elgesio pasikeitimai, galbūt reiktų psichologo pagalbos vaikui, pvz., žaidimų terapijos. Dar reiktų išsiaišinti, kokie tiksliai yra elgesio pasikeitimai, ar jie tikrai stipriai skiriasi nuo tokio amžiaus vaikų.

Sveiki,

Juliui-3,5 metų, broliui Jonui-2 mėn. Julius brolį priėmė gana gerai (ir apkabina, ir vežimą pastumdo, ir sako, kad myli), dėl to kažkokių tiesioginių problemų nekilo, bet vis tiek elgesys pasikeitė. Pirma, gimus broliui pradėjo kramtyti nagus. Antra - visiškai nežaidžia vienas, neu\žsiima jokia veika. pastovus klausimas"ką man veikti" arba "einam su manim žaisti, skaityk man knygą" jau veda iš proto. Svarbiausia, kad jis pats labiausiai pavargsta nuo nieko neveikimo. Kiek galiu, tiek užsiimu su juo, bet brolis reikalauja daug dėmesio, be to, ir namų ruoša lieka. Jeigu sugalvoju jam kokį darbelį, tai arba jam tai nepatinka ir jis to nedaro, arba atsibosta po kelių min ir vėl tas pats "ką man veikti?" Stengiuosi labai riboti vienintelius jam mielus užsiėmimus - kompą ir tv, o kitkas jo nedomina beveik, žaislai nauji įdomūs tik pusvalandžiui. be to, tai ne išeitis-pirkti žaislus, tuo "kompensuojant"dėmesio trūkumą.
Dar viena problemėlė, gal ne dėl brolio, bet prie to paties parašysiu. Julius labai nori būti kareiviu, matyt toks amžius. Gal dėl to, gal ne, bet atsirado toks pasipriešinimas- jei subari, kai ką blogai padarė, tai jis rėkia"aš tave nušausiu, arba aš tave nudursiu, nužudysiu."Neįsivaizduoju, iš kur tai, nes nei žiaurių filmų, nei filmukų jis tikrai nežiūri.Gal iš darželio? Dažniasiai taip sako močiutėms, man - beveik niekada. Bandau aiškinti, kas būtų, jei jis taip padarytų, kad liktų vienas, niekas juo nesirūpintų, nežaistų. Supranta, bet po kuruio laiko vėl tas pats.

KĄ DARYTI -
1. nežaidžia vienas
2. kramto nagus
3. grasina nušauti ar nužudyti

[quote=asta1981,2005 01 21, 20:25]
PATARKITE MAMYTES KĄ DARYTI TOKIU ATVEJUI GAL KURIUOS TAPATI PATYRĖT.
JIE MAN ABU LABAI BRANGUS


O aš su psichologe čia nesutikčiau. Nemanau, kad reikia taip ir palikti, toks leidimas jam apsispresti ar apsiprasti, gali baigti tragiškai, mano mama pasakojo atsitikimą (tik nesigasdink asta, gal tai tik paistalai), kai vyresnis vaikas išbadė akutes mažajam.
Akivaizdu, kad vaikas patiria stresą, bet mamytei patarčiau ne žaislais kompensuoti demesio stoką, o buk su juo, žaisk, skaityk. Mums tai padėjo

Nors 3,5 metų sūnus norėjo ir laukė broliuko, kai gimė viskas pasikeitė. Jis pakankamai gražiai elgesi su mažuoju, bet jo elgesys su mumis na ...
Jis nebemokėjo apsirengti, valgyti, sakydavo, tavo vaikas verkia, arba bardavosi ant jo kad tu man trukdai ir pan.
Pradžioje ir aš savo dėmesio trukumą bandžiau kompensuoti pirkiniais: saldainiais žaisliukais. Tai nepadėjo
Tuomet stengiausi daugiau laiko pabūti su juo. Kai grįždavo vyras, mažąjį palikdavau jam, o mes skaitydavome, piešdavome, lipdydavome ir dabar taip darome. Kartais einame apsipirkti tik mes dviese. Jis padeda man nešti nešulius.
Kadangi vis tiek daugiausio laiko priversta būti su mažuoju, aš tiesiog vyresnįjį įtraukiau į mažojo priežiūrą. Patikėdavau jam atlikti kokius nors darbelius (neprašykite tik ką nors padavinėti ar nunešti, ypač pampersus). Pavyzdžiui, palaikyti buteliuką, kai maudom leidžiu nuprausti kojytes, ar kai apsikakoja nuprausta apvynioti rankšluosčiu.
Tai pakeitė situaciją, kartais vėlai vakare randu buteliuką išimta iš lovytes, ar nuprausus užpakaliuką jis pasiūlo net savo rankšluostuką.
Tik tai neįvyko per vieną dieną!!!
Pasistenk ir tau pavyks aš tuo net neabejoju!!!

Noreciau atsakyti mildelei. Yra tokiu vaiku kurie nemoka zaisti vieni. As pati maza budama tai patyriau. Nelabai mokedavau susirasti uzsiemima kai tuo tarpu jaunesne sesute susigalvodavo koki nors zaidima sau. Man butinai reikedavo kitu vaiku ar suaugusiu. Ir dar - kiekvienas vaikas yra individualus ir skirtingai supranta meiles perteikima. Tavo Juliukas galbut supranta kad tu ji myli , kai praleidi laika su juo. Yra gera knyga "Penkios vaiku meiles kalbos". Gal ji padetu suprasti ko reikia jusu vaikui. Nezinau ar ji dar yra knygynuose nes as pati ja pirkau pries kelis metus. (Taip pat yra knyga "Penkios sutuoktiniu meiles kalbos")

Mildele,

Kadangi pradejo kramtyti nagus po broliuko gimimo, reiskia tai susije su padidejusiu nerimu. Vaikas tapo piktesnis-grasina nuzudyti. Kai jis taip sako- isreiskia savo pykti, is tikruju tai jis nenori prarasti artimuju, ir nelabai isivaizduoja, kas tai butu. Tuomet galima atspindeti vaikui "tu turbut pyksti".
Klausdamas, ka jam veikti, jis praso Jusu demesio. O gal Jus galite sutarti su vaiku, kada skirsite jam laika, pvz., po vakarienes, ir kad tai taptu taisykle, kas diena butu taip pat, bet ne kitu laiku. Jeigu pavytu, pabukite su vyresniu vaiku tik dviese- bendravimas skatina atsirasti daugiau teigiamu emociju, tai sumazintu ir vaiko nerima, nes dabar jis gali jausti, kad tarsi praranda Jus, kai atsirado brolis (del to nerimauja).

Aš irgi turiu bedą.Nors mano vaikai jau gana dideli,bet brolis tiesiog nekenčia sesers.Tai labai sena istorija,bet kas kiek laiko tai neduoda man ramybės.Nes tai vyksta ne ištisai.
Kai gimė Tomas,mes gyvenome pas uošvius.Kaip visada tokiais atvejais,vaikui viskas buvo leidžiama(aš tais laikais buvau giliai po uošvienės ir vyro padu).Kai Tomui buvo 2 metukai,pas mus apsigyveno ką tik pagimdžiusi vyro sesuo.Ir iškart sulig diena sūnui atsirado daug draudžiamų dalykų.Negalima bėgioti,triukšmauti ir t.t.O vaikas judrus.Dar už pusmečio man gimė dukra.Vyro sesuo jau buvo išsikrausčiusi.Bet Tomui išliko įspūdis,kad tai Agnės kaltė dėl visų draudimų.Vienu žodžiu jis pradėjo jos nekęsti.Tai įvyko ne iš karto,o vaikams paaugus.Pagaliau mes išsiskyrėme su vyru.Vedžiau Tomą pas psichologę,bet nieko nepadėjo.Jis gudrus,žino,kaip elgtis iš tikrųjų.Taigi,sūnus visaip šaiposi iš dukros,kai niekas nemato,skriaudžia ją.Dabar pradėjo kalbėti,kad kai užaugs,išmes per langą.
Žinoma,ne visada būna taip blogai.Būna švenčių,kai žaidžia kartu.Bet man vis tiek širdis skauda.

hmmm... idomu cia del tokios vaiko reakcijos...
mano pussesere kai pagimde antra karta sunui buvo beveik 6metukai... bet jus neisivaizduojat kaip sese buvo laukiama vaikas is proto ejo... o kai gime viska nesiodavo mamai padedavo budavo prie seses... dabar jau sese didesne [metai su puse] irgi meile neisbleso...nera jokio pavydo kad ten sesei geriau.... visada su ja zaidzia... nu taip smagu i tokius santykius ziureti

Labukas,
Gal klystu, bet man pasirode, kad temos autore ypac akcentuoja meterialius daiktus, kuriuos turi jos berniukas, bet as manau, kad svarbiau yra kuo dazniau apkabinti priglausti vyresneli. As stengiuosi didziaja dazniau nei sese pamyluoti, arba jas abi pakvieciu stipriai stipriai apsikabinti. Zinoma, ir tarp mano mergaiciu pasitaiko gincu ir nesutarimu, bet apskritai atrodo, kad jos myli viena kita- vyresnioji kiek ismano rupinasi mazyle, o sioji visus zaidimus is seses kopijuoja- smagu ziureti
Ir dar- nuo pat tos dienos, kai suzinojom, kad laukiuosi, apie tai aiskinom ir dukrytei, nezinau kiek ji suprato, nes nebuvo net dvieju, bet kai tik pilvukas pradejo matytis, vis stengdavosi ji paliesti, pabuciuoti.
Sekmes broliuku ir seseciu mamytems!