Kiekvienai mamai visi gimdymai yra įsimintini. Buvau nėščia keturis kartus. Kadangi antrasis mano vaikelis, (nors buvo laukiamas ir mylimas), Dievo valia neišvydo pasaulio, teko gimdyti tris kartus. Tačiau papasakosiu apie pirmajį gimdymą, kuris buvo paslaptis man, niekada neišgyventas jausmas, laukimas to, ko niekada nepatyrei.
Gal pradėsiu nuo toliau. Juk vaikelio atsiradimas - ne tik gimdymo proceso rezultatas. Nors buvau ištekėjusi, tačiau dar visai neplanavau pastoti, kai po širdimi užsimezgė kūdikėlis. Buvau studentė - antrakursė. Galvojau, kad reikia baigti mokslus, ,,atsistoti ant kojų" ir pan. Bet čia, kaip toj patarlėj- ,,žmogus planuoja, o likimas juokiasi".
Po savų įtarimų ir vizito pas gydytoją parlėkiau namo ir pranešiau naujieną vyrui. Valio!!! Turėsim leliuką. Brangiausiojo reakcija buvo santūri. Jokių fejerverkų. Rūpinosi, mylėjo, ,,leido į mokslus". Manes nepykino, jaučiausi kuo puikiausiai.
Buvau 28- tą savaitę nėščia. Vasara. Atostogos. Gražų savaitgalį sugalvojom tėvų mašina nuvažiuoti į Palangą pailsėti, praleisti dieną. Po puikiai prabėgusios dienos - kelionė namo.
Viskas įvyko akimirksniu - trenksmas, mintys ,, kaip mano vaikelis", ,, ką pasakysim tėvams dėl mašinos", po to - ,,aš gyva", girdžiu vyro balsą. Mes atsidūrėm griovy. Greitoji mane ir kitos mašinos vairuotoją (kaltininką) nugabena į Palangos ligoninę, o po to į Klaipėdos m. ligoninę. Nejaučiu vaiko judesių, bet Palangos ginekologė sako, kad ,,tonai" girdisi. Truputį apsiraminu. Niekada neužmiršiu Klaipėdos m. ligoninės priėmimio sk. personalo abejingumo. Apžiūrėję mane chirurgai ir, neradę jokių lūžių bei neįtarę vidaus organų pažeidimų (ačiū Dievui jų ir nebuvo), pasakė - eik į akušerijos korpusą. Galvoj mėlynės, kojos -mėlynos, ant pilvo mėlynė. Vos paėjau. Turbūt gyvenime nesu nuėjusi ,,ilgesnio" kelio (apie 300 m). Kai pagaliau pasiekiau akušerijos korpusą ir pasakiau kas man nutiko, darbuotojos buvo pakraupusios, kad atėjau pati. Viena priėmime dirbusi moteris pradėji verkti. Pasirodo jos nėščia dukra buvo ne taip seniai žuvusi avarijoje.
Kitos 12 savaičių buvo kupinos nerimastingo laukimo. Bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Tada net echoskopijos niekas nedarė ( o gal dar nebuvo tokios aparatūros, nepamenu). Bet lyg viskas klostėsi normaliai.
Jau buvo laikas gimdyti, bet mažulis neskubėjo. Savaitėlę lukterėję, gavę medikų siuntimą nuvykom į nėštumo patologijos skyrių. Aprėkė priėmime, kad apsiskusti mat namie negalėjau. Tai nudžyrino atšipusia ,,britva", ištepė ,,zelionke" - visą dieną išsiskėtusi vaikščiojau. Po to vidaus ligų daktarė su savo ,,nusirenkit iki pusės", kai dėvi tik valdiškus naktinius-maišą ir nežinai kaip čia ,,iki pusės". O po apžiūrų visos juokiamės iš savęs ir kitų.
Tą rytą, kai sūnelis nusprendė pasibelsti į šį pasaulį, paskambinau vyrui ir išgirdau liūdną žinią - mirė vyro senelis. Jis išvyko į laidotuves, o aš- į gimdyklą. Tada pas gimdyves nieko neįleisdavo, todėl nebuvo taip sunku su tuo susitaikyti. Bet kokiu atveju visos gimdė vienos. Neaprašinėsiu visų smulkmenų, nes gimdymas buvo tikrai ilgas ir sunkus.
Turėjau pasiruošusi 10 rublių duoti akušerei ( gal tokia ,,taksa" buvo?). Bet niekaip nenutaikiau momento, nes tampė mane iš vienos patalpos į kitą. Tai po pagalve pasidėdavau, tai vėl į rankas pasiimdavau. Taip ir išėjau į gimdyklą suspaudus tą 10 rublių rankoj, ir pagimdžiau laikydama banknotą. O viena akušerė, matyt matė, kad turiu. Ir gimdymui pasibigus taip gražiai kišenę man prieš akis suko ir apie šampaną kalbėjo- tik dėk ir nesidrovėk.
Atkišo man užpakaliuką ir sako- sūnus, o aš pro ašaras nieko nematau. 4 kg. 200 g. 56 cm. Ir išnešė. Visą naktį (pagimdžiau 19.35) nemiegojau, girdėjau už sienų maitinti atneštų kūdikių verksmus. Ryte atneša leliuką, o aš net iš lovos negaliu išlipti apsiprausti- silpna. Atėjusi akušerė aprėkia, kad ,,širdininkė" mat čia sugalvojo gimdyti. O aš vėl verkdama aiškinuosi, kad jokia aš ne širdininkė - tik dabar man taip negera pasidarė. Dar buvo vargelio ir po gimdymo. Bet ačiū Dievui ir medikams išsikapanojom abu. O paskui dar sulaukėm sesės ir brolio. Sesė jau pasaulį išvydo dalyvaujant tėčiui.
Linkiu visoms būsimoms mamytėms lengvo nėštumo, laimingo gimdymo ir sveikų vaikučių. Tikėkit, kad viskas bus gerai, kad ir kas benutiktų.

Kokia tu saunuole, semsiuosi stiprybes is tokiu stipriu moteru kaip tu...

Viskas atrodo taip baisu buvo, bet tuo pačiu ir gražu. Kokia tu tvirta. Šaunuolė

liudna istorija, gerai,kad tie laikai praejo

Eina sau , vos neapsiverkiau skaitydama.
Bet ir abejingumas gi zmoniu buna. Siaip teko girdet daugelio artimuju atsiliepimus apie priemimo abejinguma , bet juk nescia moteris! Cia juk kaip trapi gelele

ot jau tas personalas

Saunuole mamyte esi! Teisinga poziuri turi, labai svarbu tiket, kad viskas bus gerai!
Beje, kodel brolio nera vaiku sarase? kaip cia taip praleidai ?

Iš tiesų įdomu paskaityti, kaip tada buvo. Gerai, kad laikai keičiasi, nors kitą kartą kai paskaitau istorijas ir šių dienų - pakraupstu labiau Sekmės gražiai šeimynėlei

siaubinga na ir laikai buvo

bet tu šaunuolė, juk ištvėrei viska

Kaip skaudu,kai aplink pasitaiko abejingu zmoniu. Gerai, kad viskas gerai baigesi.Tu saunuole

Ačiū visoms už komentarus. Smagiai jūs čia bendraujat. Ir man malonu prisijungti prie kompanijos. Oi kiek dar neiškalbėtų minčių ir neapsvarstytų temų
P. s. Pasitaisiau dėl vaikų skaičiaus. Kaip naujokei, klaidos atleistinos? Dar ne viskuo čia moku naudotis

Mes moterys stiprios esam ir jus tai patvirtinote sveikatos jusu seimynai

Šaunuolė tu, sėkmės auginant savo atžalėles

Tikrai gerai,kad tie laikai jau praeityje, o jūs tikra šaunuolė. Sėkmės.

Didelės sėkmės

na ir patirtis
prisimenu ir aš tų laikų gimdymus ir medikus ir džiaugiuosi,kad teko patirti ir ''žmonišką'' gimdymą
sėkmės

Siaubas kaip anksčiau tekdavo moterims gimdyti, be vyrų paramos

Idomi istorija Idomu skaityti kaip gimdydavo mamos pries keliolika metu