Įdomu sužinoti,ar pakankamai skiriate dėmesio savo vyrui po gimdymo...Ar jis nepavyduliauja jūsų ką tik atsiradusiam ar jau paaugusiam mažyliui? Kaip padalinate savo meilę, kad niekas neliktų nuskriaustas?

nieko nedalinau ir nesiruošiau. Atsirado maža mūsų dalelė, kuri reikalavo daugiausia dėmesio ir visas, visiškai visas mano dėmesys buvo skirtas tik mano stebuklui. O vyras supratingas ir tai puikiai suprato. Jis taip pat visą dėmesį skyrė tik vaikučiui.
O jei būtų buvę ir kitaip, jei būtų pavydėjęs mano dėmesio, jis vistiek jo nebūtų gavęs daugiau nei vaikas ir daugiau, nei aš tuo metu galėjau jam to skirti. taigi tai galėjo būti tik jo problema, ir bereikalingas dėmesio reikalavimas būtų tik iššaukęs nepasitenkinimą ir atitolinęs mus, ir galbūt šiai dienai mes nebūtumėm buvę kartu. Taigi aš už lygybę ir už tai, kad gimus vaikeliui viskas tik vaikeliui. O vyras ne mažiukas, gali ir suprasti, ir palaukti ir pakentėti.
O jei neišeina jam to padaryti, tuomet tai yra tik jo problema. Savanaudiškumo vaiko atžvilgiu būti neturėtų....

mano vyras supranta, kad didžioji dėmesio dalis turi atitekt mažytei, juk ji nesugeba savim pasirūpint.
o štai dukrytė labai pavydi. vos tik jos tėtis apkabiną mamą iškart prasideda dėmesio reikalavimas, jo rankos stūmimas, barimasis. visad spraudžiasi į viduriuką, kad tik MB neprisiglaustų

Vyrui dar prieš gimdymą pasakiau- kad kumščiuok į šoną jei tapsiu tik mama
Nemaniau ir nemanau, kad gimus vaikeliui, reikia visą dėmesį skirti tik jam, palikus vyrą nuošalyje...Galima vienu metu būti puikia mama ir puikia žmona tik reikia noro. Aišku sunku, bet nėra nieko neįmanomo.
Mano mamytė nuolat man kartojo- dukryte, vyrai tai kaip vaikai, niekada nepamiršk, kad ir jam reikia dėmesio, meilės, šilumos ir tada jūsų namuose viskas bus gerai Man tai auksiniai žodžiai, kuriais vadovaujuosi ir savo šeimyniniam gyvenime.
Tad reziumuoju ir atsakau į temos klausimą- ne, vyras nepavydi mažiukui. Myli mūsų vaikiuką be gali be krašto, pats vakarais po darbo leidžia kartu su lialiuku laiką. O ir aš randu laiko ne tik lialiukui, bet ir savo mylimam vyrui

Kad vyrai - kaip vaikai, tai pritariu. Ir dar tokie su amžium "mažėjantys" vaikai ...
Kol kas nepavydi dėmesio. Labai jau laukėm tų leliukų

Man va kartais toks pavydas ne pavydas krimsteli - kai matau savo vyrą su vyresniuoju sūnum futbolą žaidžiant. Galvoju... turėčiau dukrytę... kaži ką veiktume mudvi dvi

Oj ne, jokio pavydo musu seimoj. Vyras dziaugiasi, kad as rupinuos musu vaikuciu, nes pats negali tiek daug demesio skirti, ir sako, kad esu gera mama, man tai be galo malonu Nepamirstam vienas kito, bet tas mazas sypsniukas musu gyvenime yra viskas

Nesuprantu tokio dalyko Kaip gali vyras pavydet ??!Na,nebent jis koks nesubrendelis,kurio protas prilygsta penkiameciui,arba savyje nesusyvokianti asmenybe...

vyras myli mus abi , jokio pavydo tkrai nematau

O ko čia pavydėti? Nebent į namus grįžta tik atostogų... Jei kartu gyvena, mato, KIEK vaikas visko reikalauja iš mamos.

vyras su sunum susistumdo kuriam arciau prisibraut prie mamos, osiaip viskas l gerai

nepavydi... abu mylim suneli, pesames del jo demesio , bet randam laiko ir sau

Nepavydi.. Netgi sakyciau, kad mane prie vaiko daugiau "stumia"

mano vyras taip pat nepavydi ir nepriekaistauja . mes dar pries sunui gimstant daug snekejomes apie tai,kad abiem po lygiai jau nepavyks man demesio skirti beto labai jau jis myli savo mazuli,taip kad ir negaletu pavydeti m,anau jei vyras yra subrendes vaikams jis niekada nepareiks preteniziju del rupinimosi vaiku

Na maniškis tikrai nepavydėjo dėmesio. Užteko jo visiems.

maniskis taip pat nepavydejo ,net minciu tokiu jam nekylo

Vyras tikrai nepavydi,labai jau myli savo atzalele as abiem demesio skiriu

Toks jausmas lyg savo pasisakymą skaityčiau

Liepos menesio "Mamos zurnale" yra toks geras straipsnis apie tokias krizes. Tikrai

Koks gali būt pavydas, nebent ilgesys žmonos švelnumo. kai mano vyras pasiilgsta švelnumo, pats prieina ir primena man, kad jis egzistuoja ne tik kaip paprastas sugyventinis, bet ir kaip mylintis vyras. Jis pilnai supranta ir manimi didžiuojasi, kad aš rūpinuosi mūsų sūneliu.ir visa save atiduodu vaikeliui.

Koks dar pavydas? Abu vienodai rūpinamės mažiuke, o jai užmigus visą dėmesį skiriam vienas kitam, abu naktim ir "maitinam", kai tik mažiukė nulipa nuo papulio ir įdedu atgal į lovytę, tai mes vėl vienas kitu džiaugiamės

nu tikrai nepavydi. Arba to neparodo. Abu džiaugiamės dukrele ir vienodai ja rūpinamės. Dukrelė puyikiai miega naktį. Nuo 3,5mėn. miega viena savo kambaryje, savo lovytėje ir nesikelia valgyt naktį, tai aš miegu su vyru. Panašu, kad labai jo nenuskriaudžiau.

Ir nei vieno pavyduolio vyro??? O maniškis prasitarė (juokais),kad jis na šiek tiek pavydi savo dukrytei manęs...ir taip švelniai mirktelėjo akį...Gyvenimas susideda iš žavių akimirkų...

Man tai baisu, kai gimus vaikui moteris tampa tik motina, o tas moters vaidmuo lieka nuošalyje. Paskui ir griūna šeimos, ieškoma trečios, o jos vis tiek nesupranta kodėl..

O maniškis vienu tarpu pavydėjo , nors stengiausi iš paskutiniųjų tačiau paprasčiausiai: paskaitos, parduotuvės, valgio darymas, mažiukė "suvalgydavo" visą mano likusį laiką. Tai maniškis spėkit , pareinu nusikalusi iš univero: jam valgyt paruošt skalbinius išdžiaustyt, jam rūbus išlygint mažiukę sutvarkyt, ir dar replikos kad apsileidau, kad taip dažnai nesitvarkau kaip anksčiau pasiutau juodai. Nu blemba ant žmogaus negalima tiek varyt. Aš nusikalusi gryžtu: taip suprantu: jis dirba, bet tada jam buvo išeiginė diena. Ir iš vis jis mažiukę žiūritik kai jam laisvos dienos ir tai vos gryžtu iš paskaitų ir mažiukė jau tik mamos.... Atskaičiau moralus, Kad tegul kai laisvos dienos pats pasigamina valgyti, tegul pats išsilygina rūbus.... Taip ir buvo 1 savaitę Dabar rūbus vėl lyginu aš. O šiaip nustebina: gryžtu: valgyt padaręs, indus po mažiukės suplovęs fantastika. Ir dabar dėmesio abiems užtenka , mat jau ir aš laisvesnė: nereikia per galvą verstis.

P.S Dabar praėjo ta stadija. Viskas vėl jam tinka. O gal paprasčiausiai aš dar porą rankų įsigijau- mat pradėjau suspėti viską.

Mano vyruidemesio po gimdymo tikrai uztenka,stengiuosi vienodai,tiek vyrui,tiek leliukui skirti

sveikos.pritariu,kad demesio reikia skirti ne tik vaikuciui,bet ir vyrui.juk kai atsirandab vaikutis,mes vistiek norim vyro demesio,taip ir su vyrais yra.na musu seimoj pavydo ner,as stengiuos skirti demesio abiem,juk myliu juos abu

Na manau priklauso nuo vyro, pavydus jis ar ne. Aš pvz po gimdymo, dėmesį skyriau tik savo kūdikiui net mama pradėjo sakyti, kad tik vaiką apsikabinus sėdžiu, o vyrui - nieko Na bet mano vyras mane suprato ir nekėlė jokių pavydo scenų. Jis mato, kaip aš rūpinuosi vaiku ir taip pat mato, kiek vaikutis daug reikalauja dėmesio. tad jis ne tik, kad nepavydi, bet dar ir man padeda, stengiasi pabūti kartu. Aš manau, kad vyras kaip tik turėtų moteriai daugiau laiko ir dėmesio skirti, o ne pats dėmesio reikalauti na kai kūdikis paauga, tuomet nieko nesakau, bet pradžioje, kol moteris adaptuojasi, jai reikia padėti. Juk ji ir naktimis keliasi, ir maitina ir galų gale - gimdė. Juk tai didelis perversmas jos gyvenime. Ar ne pr sunku būtų dar ir apie vyrą lakstyti? Protingas vyras niekada nepavydėtų, o stegtųsi moteriai padėti, tad ir dėmesio tuo pačiu gautu

mano vyras labai supratingas,abu daug demesio skiriam mazylei,jokiu pavydu nera

Aš taip pat nemanau kad visą dėmesį reikia skirti vaikeliui, jokiu būdu reikia nepamiršti ir vyro

Tema šiek tiek nuvertinanti vyrus kaip protingas ir atsakingas būtybes Na, kad mano pirmasis vaikas pavydi antrajam, tai taip, bet ir tai proto ribose, bet jeigu dar ir vyras pavydėtų, tai turbūt neatlaikyčiau Mano vyras, ačiū Dievui, ne pavydi, bet stengiasi padėti ir, manau, brangina akimirkas, kurias praleidžiame kartu vieni, o jų deja vis mažėja, natūraliai

manasis visiskai nepavydi.manau,kad tik tikras asilas galetu pavydeti zmonos ar drauges demesio savo paties vaikui.moters meile vyrui ir vaikui yra du visiskai skirtingi ir nepalyginami dalykai.o tie,kurie pavydi,greiciausiai giliai sirdyse patys yra tik mazi vaikai,kuriems dar reikia mamos sijono.

o maniskis speju kad pavydi, nes kartais uzmeta kalbedamas, kad va va tu viska maziukui darai o man net laiko neskiri:D

nebuvo jokiu problemu abu kartu sugebam padalinti demesi tiek mazajam tiek antrajai pusei...
pradzioj gal daugiau demesio skyriau mazauliukui, bet praejus keletui dienel kai apsilom kojytes namukuose viskas susitvarke

Nea Mano vyras nepavydi manęs, jis ir pats daug dėmesio skiria mažei

man atrodo, kad pavydėt gali tik vyras, nesubrendęs tėvystei

manau kad pakanka demesio abiem nors daugiau skiriu vaikui

normalu,kad vaikui demesio daugiau skyriame,vyrams nere ko pykti

Kartais pasako "tu mane visai apleidai" bet labiau su jumoru, o ne su nuoskauda Labai jau jis supratingas, mano vienintelis

maniskis irgi kartais pasiguodzia kad ji pamirsau

tikrai nemate ko pavydeti, o vaiku rupinomes vienodai, o ir sau laiko mums pakako

Siaip visiskai nepavydejo, nes pakankamai demesio skyriau ir vyrui jis man uz tai "atsidekodamas" laaaabai daug padejo. Gal daugelis mamyciu ir nesutiks su manim, bet mano galva, jei nori islaikyti gerus santykius su vyru, jo pamirsti nevalia vaikas uzaugs, isskleis sparnus ir isskris is lizdelio, o su vyru gyvent toliau taigi, jei po to dar bus ka kartu su vyru veikti ir apie ka pakalbeti, manau, viskas buvo daryta tinkamai dziaugiuosi, kad ir dabar vienas i kita galim ziureti su didelia aistra ir nesam vienas kitam nuobodus ir nidomus

Na gal nepavydi bent jau taip manau

jis supranta,kad dabar didesnis demesys leliukui,bet be demesio ir nelieka

Tikrai nepavydi Gi ne paauglys, supranta, kiek reikia laiko, jėgų ir kantrybės auginant

Kai pirmo susilaukem, tai truputi pavydedavo, nes mazius diena praktiskai tik ant ranku uzmigdavo . Jauni tada dar buvom

Tai as pavydziu savo mazytei tetuko demesio

Turbūt nea, nes gali daugiau laiko skirti savo užsiėmimas

Tikrai nepavydi, nes jis ir vaikas 2 skirtingi zmogeliai, tai ir demesys kitoks.

mano vyras tikrai nepavyduliauja o supranta, kad mažiukui reikia daugiau dėmesio

mano vyras manim dar labiau rūpinasi ir mažiuku irgi
ruošia man romantiškas vakarienes, super išpuošė kambarį mums grįžtant - na žodžiu labai mielas
o kai kalbam apie meilę leliukui ir viens kitam abu vienbalsiai sutariam, kad tai labai skirtingos meilės ir jų negalima lyginti
Man MB dažnai sako, kaip gerai, kad mes taip viens kitą mylim ir dabar turim lelių...

hmm... sunku net patiket,kad dar gali ir taip but vyras -pavydi Mazyliui! Niu butu nepakenciama...
Nea musu Tetis-nepavydi