Tai va...Man nustatyta gimdymo data buvo balandžio 25 d. Nepasakosiu apie tai, kiek kartų vaidenosi netikri sąrėmiai, kiek kartų "ant blakstienų" buvo pastatytas mano vyras. Žodžiu, tariamai gimdžiau jau nuo balandžio pradžios, net sakiau, kad jeigu pagimdysiu per melagių dieną, manimi niekas nepatikės
O mano vyras kažkodėl visada buvo ramus, kartojo - tu dar negimdai, kai gimdysi, as TIKRAI žinosiu, nors nei medikas jis, nei ka. Keista, bet tą patį jis sakė ir apie mano nėštumą - tuo metu man net mėnesinės smarkiai nevėlavo, aš, moteris, net negalvojau, kad esu nėščia, o mano vyras kartojo, kad laukiuosi. Pasirodo, buvo teisus 
Pats nėštumas buvo labai lengvas ir gražus, jaučiausi puikiai, gal tik pirmuosius tris mėnesius pykindavo. Nuo 18 - os nėštumo savaitės jau žinojom, kad turėsim berniuką. Tą visada kuždėjo ir mano nuojauta. Dėl gimdymo tariausi su akušere, kuri mane vis pašefuodavo. Balandžio 23 d. ėmiau jausti sipresnius pilvo skausmus, tačiau jie dingo. Taigi balandžio 24 d. sutariau atvykti į ligoninę, kur mane jau ir gydytojas turėjo apžiūrėti. Apžiūra buvo laaaabai skausminga, galvojau - tai koks gi bus gimdymas? Susinervinau ir ėmiau bijoti ne juokais, nors iki tol gimdymo laukiau su nekantrumu. O gydytojui kas? Sako - taip, skauda, o ko tu nori? Atsidarymas 3 cm, sarėmiai nestiprūs, ar toli gyveni? Santariškėse, sakau. Oooo, toli, tai guldom i patologinį, kad paskui lakstyt nereikėtų. O aš nenoriu į patologinį ir šiaip sau gulėt ligoninėje! Aš noriu ligoninėje gimdyti! Žodžiu, išsiprašau namo, tik vyras tarsteli - gal reikėjo pasilikti, dėl viso pikto, o jei paskui nespėsim?...Pati sau galvoju, kad šiandien tai jau tikrai negimdysiu, nenoriu, aš noriu gimdyti nelyginę dieną, o čia 24!
Taip mes gryžom namo, bet kadangi vyrui dar reikėjo į darbą, nuvežė mane pas savo mamą, kad nelikčiau viena, kai jo nebus. Ir labai gerai padarė, nes po apžiūros skausmai ne tik nepraėjo, bet ir sustiprėjo, pasirodė išskyrų su krauju. Po kiek laiko skausmai sumažėjo, net spėjau nusnausti
Grįžo vyras, išvažiavom, bet aš dar nenoriu namo! Jaučiuosi gerai, kaip ir nieko nebeskauda, važiuojam į Akropolį. Vaikštom po Akropolį, jaučiu kaip pilvą maudena (kraujavimas taip ir nesiliovė), kenčiu, o kai judi, tai ir skausmas gi ne toks stiprus... Parvažiuojam namo kažkur 9 val. vakaro (ligoninėje buvom ryte), išsikraunam pirkinius, įsijungiam televizorių, atsigulam. O man maudena vis stipriau. Pasižiūriu - kas 10min, kas 8 min. Vyras - skambink akušerei, varom į ligoninę, aš - ne, dar palaukiam, dar praeis (o juk taip norėjau gimdyt). Sąrėmiai jau darosi nejuokingi ir čia vyro nervai neišlaiko - skambinu akušerei. Taip kažkur pusė dvyliktos vakaro išlekiam į VGN, užvažiuodami pasiimt akušerės. 12 val. nakties mes jau priėmime, pildom dokumentus, aš persirengiu ir keliaujam į gimdyklą. Pajungia aparačiuką, paguldo. Ateina budintis gydytojas, patikrina - atsidarymas 3 cm, klausinėja visokių dalykų, paklausia dėl nuskausminimo, atsakau, kad gal reikės, jei jau nebegalėsiu kentėt. Gydytojas iseina...Akušerė liepia pavaikščioti, tai mes su vyru einam i koridorių ir vaikštom. Visur taip tuščia, tylu, nusprendžiu, kad turbut tik aš viena gimdau Gydytojas vis ateina tikrint kaklelio - 3cm, ne daugiau, o sąremiai vis stiprėja... Akušerė - darom epidūrą, aš - dar nedarom, kenčiu. Vyras nežino kaip paguost, tik apkabina ir priglaudžia sąrėmio metu, pasidaro geriau.Galiausiai vis dėlto gaunu epidūrą, nes gimdos kaklekis niekaip nesiveria, sako, kad iki 9 val ryto gal pagimdysiu. Po nuskausminimo taip gera, lengva, išleidžiu vyrą namo, nes kam jam vargti, jei tik ryte gimdysiu? Sutariam susiskambinti, kai reikės atvažiuot. Akušerė liepia pamiegot. Gerai. Tik isgirstu kaip gretimoje gimdykloje rėkia moteris - man kraupu, jaučiuosi kaip skerdykloj, jau bijau, laukiu, kada ir man taip bus
Apie miegą nėra jokios kalbos. Vis ateina patikrinti daktarėlis ir akušerė - kaklekis nė iš vietos. Akušerė sako - leidžiam vandenis, nėra gimdymo veiklos, daktarėlis - ne, dar laukiam. Taip praguliu iki 8 val ryto, kol pasikeičia pamaina. Mano daktarėlio jau nė kvapo, ateina skyriaus vedėjas - tas pats, kuris taip skausmingai mane apžiūrėjo, patikrina - 3 cm (geras dalykas tas epidūras, nes aš, pamačiusi daktarą, jau bijau gimdyt ), nuleidžia vandenis, liepia leist kažkokius vaistus ir išeina. 10 val ryto - pilnas atsidarymas, gydytojas sako, kad tuoj gimdysiu. Skambinu vyrui, tas lekia kūlversčiais, o aš vis laukiu, kad jau man turbūt labai skaudės ir aš rėksiu kaip ta gimdyvė...Atvažiuoja vyras, susirenka daktaras, anesteziologas ir akušerė. Anesteziologas man labai patinka, juk jo dėka nejaučiu skausmo, įpareigoju vyrą jam atsidėkoti. Vyksta kažkoks sujudimas, man aiškina kada ir kaip stumti. vyras pamato kažkokius įrankius, jam bloga ir jis išeina... Man liepia stumti, aš stumiu, nieko nesuprantu, galva taip sukasi....Laukiam sąrėmio, vėl stumiu, vyras vos spėjo išlėkt iš gimdyklos, kai jį jau kviečia atgal - tėvai, sūnus! 10val 43 min - niekaip nesusigaudau kaip jau čia taip greitai 
Sveria mano mažylį, matuoja - 3kg 240g ir 53cm. Guldo ant pilvo, tokį šiltutį ir mielą 
Vyras mus glosto, fotografuoja, skambina močiutėms, draugams O as dar negaliu patikėti, kad jau viskas... Taip as ir pagimdžiau, kaip pati norėjau - nelyginę ir tiksliai nustatytą gimdymo dieną
dabar mums jau daugiau kaip du mėnesiai, augam sveiki ir gražūs
sveikinu 
