Daznai pagalvoju, kad gimus vaikui, labai sumazejo bendravimas su draugemis.Bet gal tai yra normalu, nes nebeliko jokiu bendru reikalu. Jos visos yra netekejusios.Tiesa, viena gyvena su draugu. Anksciau dar bandydavau kviesti jas i svecius, manydama, kad taip islaikysiu bendravima, draugyste. Bet tiesiog nebebuvo apie ka kalbet. Aptardavom darba, bendrus pazistamus, o toliau...nieko. As rasinedavau zinutes - kaip gyveni, kaip sekas...Jos atsakydavo, bet ir tuo baigdavosi.anksciau nesuprasdavau, kodel kitos pazistamos kvieciasi i svecius drauges, kai vyru nebuna namie.Gal visai nereikia tu draugiu, ateinanciu i svecius, atseit is draugystes, bet is tikro pasmalsavimui. Tik baiminuosi, kad taip atsiskirsiu. Kazkas forume rase, tai juk laikina, tie draugai.Svarbiausia - seima, sveikata ir, apskritai, sekme... Galbut ir taip...labai puiku, kad yra sis forumas...

Žinai, ir man savo laiku taip buvo - daugybė draugių atsisijojo, bet tikrosios kelios liko, tarp jų yra ir netekėjusių, viena jų netgi mano dukrytės krikšto mama. Jei nėra bendravimo - kam vargintis, dabar ir paaiškės, kurioms draugėms lemta draugėmis būti, o kurioms - nebe...

Adele, jauciu, jog skaudu, kad staiga "netekai" draugu (jei juos taip galima butu vadinti). Kad ir kiek bandytume save itikinti, jog draugai galbut ir nera mums gyvybiskai svarbus ir reikalingi, vis tik ieskome to, kas vadinama draugyste. Zmogui is prigimties budingi poreikiai, kurios jis nuolat siekia patenkinti - tai noras tureti, noras "buti kuo nors" ir noras draugauti. Praradusi kontakta su draugais, ko gero jautiesi atstumta, ir tai yra naturalu. Taciau verta prisiminti, kad visos draugystes niekad neatstos vaiko, seimos - tai brangiausi zmones, kurie visada bus su tavimi ir niekad taves neisduos.

tai yra labai natūralus dalykas. Nebūtinai tu jas praradai. Gal paprasčiausiai yra toks laiko tarpas, kai truputį atitolat ir gali būti, jog santykiai dar sugrįš į senas vėžes.
Minėjai, kad didelė dalis draugių dar netekėjusios. O pas tave jau yra šeima, vaikutis. Keičiasi poreikiai, dėl to ir kalbėt nėra apie ką su jom susitikus.
Čia, žinok, tik iš pat pradžių sunku. Po to sunku bus rast laiko draugėms Nes pagrindas yra šeima, vaikai.
Gal, kai draugės ištekės, bendrausite šeimomis. Kas ten žino. Tik viena galiu pasakyti - tai nėra priežastis, dėl ko labai reikėtų nerimauti. Vienus draugus pakeičia kiti. Pasaulyje yra daug įdomių žmonių. Net tik tie, kuriuos iki šiol pažinojai. Tad neliūdėk

Adele, labai neimk i sirdi savo situacijos. Be abejo, jei drauges netekejusios, dabar pas jus skiriasi interesai. Bet laikui begant ir jos susilauks leliuku ir bus viskas tvarkoj. Svarbiausia, ka noriu pasakyti-seima, sveikata, sekme-tai gerai. Bet mano tvirta nuomone, drauges ir draugai-tai irgi be galo svarbu. Nereikia nuo ju atsiriboti ir jokiu budu negalima draugu pamisti. Bet tik tikru draugu

Adele, neliudek, taip jau atsitinka, kad draugai ateina ir iseina, nors buna ir lieka amzinai.... Jeigu mylesi zmones, tai ir trauksi juos prie saves, bus pas tave draugu.
Zmones vienija bendri interesai.
Mes pavyzdziui su viena drauge taip pat labai atitolom (nors beje retkarciais susisiekiam), kai jinai sukure seima ir gime vaikas. Jinai niekur nedirbo, niekur neidavo, susitikdavom, as klausydavau klausydavau klausydavau apie vaika, vyra.....Kol galu gale pradejau trauktis, nes kiek galima, juk norisi ir apie filmus, vakarelius, darbus, kursus pasneketi. O jai nebuvo idomu, kokiam filme as buvau, su kuo draugauju, kokius kursus planuoju lankyti. Kazkaip matyt nesugebejom islikti idomios viena kitai.

manau, kad daugumai taip atsitinka. draugai ateina ir iseina.
Nieko cia nepakeisi, neverta nusiminti, juk gyvenime yra svarbesniu dalyku ir daug artimesniu zmoniu nei drauges-vyras ir vaikutis

Man skauda, nes vienas zmogutis (kadaise viena artimiausiu draugiu) is mano gyvenimo po truputi truputi iseina . Ir vienaip, ir kitaip bandau prie jos prieiti, bet... Pradedu tiketi, jog kazkas is virsaus ar kur kitur neleidzia mums susitikti. Kai tik pas ja nueinu, tai vis pataikau, jog ji kazkur isbegus. Paprasau ka paskolinti kaip dingsti susitikti, taciau tas daiktas jau paskolintas... Parasius sms, gaunu gan salta atsakyma... ir vis bandau itikinti, jog tik man taip arodo, gal artejancios menesines kaltos, jog viska matau juodesnem spalvom...
O gal tiesiog jos gyvenime atsirado zmoniu, kurie duoda tai, ko reikia is draugu... O as... as jauciuosi netiketai atleista is pareigu... istrinta lyg niekada ir nebuciau buvus...
Kyla noras padaryti, kad ir sios zinutes kopija ir nusiusti jai i elektroninio pasto dezute, bet... na nematau nei vieno vieno nors menkiausio zenklo, kad as pageidaujama... gal, kad tai gan uzdaras zmogutis... gal... tiesa sakant niekada apie tai atvirai nekalbejom...

Rusne, pabandyk atitolti ir pamiršti. Ateis laikas, gal dar susibendrausit. Ir neliūdėk, nekaltink savęs. Bus dar draugų.

Rusne, noriu pasakyti, kad musu blogos mintys yra musu didziausi priesai. Jei galvosi, kad esi nereikalinga, tai taip ir bus. Zinau, pakeisti mintis kita linkme, kai akivaizdus faktai rodo ka kita, yra be galo sunku. Bet bukime stiprios. Paziurekime i musu mazus vaikus - juk , jei jie nugriuve kelintakart, nebesikeltu -
tai taip ir neismoktu vaiksciot... Bet jie keliasi ir vel eina! Taip ir mums reikia stengtis galvoti, kad draugei reikia taves, taip pat kaip ir tau. Ir kazkada tikrai atsitiks taip, jog suprasi kad taip ir yra. Senu geru draugu, jei jie tikri, negali niekas atstoti, nes jie turi tiek daug bendru atsiminimu. gali pasikeist bendravimas - bet juk tai normalu, keiciasi aplinka, ir viskas keiciasi. manau istiesus ranka bedoje ( o kas ju neturi) visada tave ivertins kaip tikra drauge

rusne, man kilo mintis, kad galbut tavo drauge turi kokiu nors problemu ir todel shalinasi taves... na ji tiesiog nenori apie tai kalbetis, bando nuo tu problemu (ir saves) pabegti... juk buna, kad del ko nors pergyvenantys ir liudintys zhmones pradeda shalintis draugu...

Paklausiau savo nuojautos ir parasiau laiska, kuriame viska isdesciau "atvirom kortom". Buvom jau taip atitole, kad tolti jau nebebuvo kur... Gavau silta atsakyma . Tad noras viska atgaivinti, sulipdyti yra abipusiskas . Veiksmas jau vyksta

Na va tos blogos mintys... o jei dar jos abipuses, tai . Kazkam tenka zengti pirma zingsni ir rizikuoti buti nesuprastam, atstumtam, isjuoktam arba, sekmes atveju, galvoti, kodel anksciau to nepadariau...

Na, kad problema, del kurios manes venge, tai buvo... tiesiog nezinojau vienos "smulkmeneles", su kuria supazindinti dar buvo nepribrendus. O gerai pamascius apie ta taska, kuriame pradejom tolti, tai aptikau ir savo kalte Nauji zmones, veidai, o seni draugai lieka primirsti... lyg tikintis juos visada rasti ten, kur ir palikai...

Svarbu laiku praregeti ir isdristi buti tuo, kuris PIRMAS paduoda ranka

As laiminga

o pas mus atvirksciai - visos drauges uskure seimas, viena jau ir su vaikuciu, todel manes netekejusios oficialiai (gyvenam su vyru nemetrikuoti) pradejo salintis

šaunuole, Rusne
kate0, negi manai, kad tavęs šalinasi, jog esi oficialiai neištekėjusi? Nenoriu tuo tikėt. Ieškok priežasčių kitur

Taip...cia yra tiesos, kad buve draugai, pazistami pasikeitus gyvenimo aplinkybems gali tiesiog atitolti, nes interesai pradeda skirtis arba yra pavydo, kad kiti turi seimas, vaikus ir delto nesamoningai pradedama salintis, kad neskaudinti sirdies.

kai aš neturėjau dukrelės, tai dirbau, mokiausi -visur buvau tarp žmonių. studentaujant susiradau draugių, bet tik studentaujant.... studijas baigiau, išsilakstė ir draugės...
dabar auginu dukrytę, esu atostogose ir tas buvimas namuose tuoj nuvarys mane į kapus. man taip trūksta bendravimo vyras ramina, kad tuoj pradėsiu vėl dirbti, būsiu užimta darbu, šeima ir tų draugių trūkumo nelabai pasijaus.
interesai juk keičiasi... ką kalbėti su drauge kuri neturi vaikų o tuolabiau nėra ištekėjusi. va taip ir nutolsti.... nurašo tave.... nes joms atrodo, kad tu gali kalbėti tik kaip paruošti vyrui barščius ir kokias sauskelnes nešioja tavo vaikas... skaudu
o be to, vis atsiranda draugų kurie sukuria šeimas, galiausiai gimdo vaikus. žiūrėk, su vienais nebendravom, jie susilaukė vaikučio ir jau esam kviečiami į svečius taip atsiranda ne pavieniai draugai, o šeimos draugai

nu tikiuosi problemos issispres, va busim oficialiai zenoti nuo vasaros vidurio gal tada ir vaikiukui vietukes atsiras

Akivaizdu kad netekejusios ar be vaikuciu visai nieko pries draugauti su mamytem, o mamytes su nemamytem, nevisai tiesa kad sios dvi grupes salinasi vienos kitu... taigi reikia tik surasti budu susitikti...viskas issispres.

As taip pat esu praradus daug draugu, bet gal del to kartais galvoju, kad as pati juos praradau, neisaugojau, nes buvo sunkus laikas, kai pati buvau ant nezinios ir nuoskaudu slenkscio. Pati vengiau bendravimo ir pan. Ir tikiu siais Paulo Coelho zodziais: "Jei Taves reikia vienam zmogui, pradeda reiketi visiems. Taciau jeigu esi vienisas, tampi dar vienisesnis".

patiriam turbut mes visos savo kailiu ir ne viena karta gyvenime draugu atsiradima ir praradima... bet galiu tvirtai pasakyti - kad ir kaip buna tuo metu skaudu...rasai atvirus laiskus, verki...po kiek laiko praeina, o dar po kiek laiko vel susitinki su tuo zmogum ir vel bendrauji, ir zinai, kad taip ir turejo atsitikt, nes toks gyvenimas. ir jei tas draugas buvo tikrai artimas, jis ir liks artimas sirdy...ir bet kada susitikus galesi jam papasakot tai, ko kitiems negaletum... kartais 'issiskyrimai' tik subrandina santykius

Nu ką jūs čia taip graudulingai . Vieni draugai nutola, kiti atsiranda. Mūsų sena kompanija irgi pergyveno išsiskyrimo - susiėjimo periodus: kai buvom studentai, iš jos iškrito "apsivaikavę", dabar beveik visi tokie - tai tik pora senbernių už borto. O geriausiai bendraujasi, manyčiau, su panašiais į save, t.y. mamytėm su mamytėm.
Man kažkada irgi atrodė, kad diskutuoti apie barščius, tepaliukus ir agurkų marinavimo subtilybes - tiesiog moralinis nuosmūkis. Dabar su savo netekėjusia drauge nagrinėti cosmopolitanišką rašliavą arba naują "Strada" skudurėlių kolekciją - beviltiška nuobodybė.
Sunkiau tiems, kas pasiliko nuo traukinio.

as tai kaip tik -dar labiau suarteju su draugemis,kurios pasigimdo puske pamokino,kad reikia prablaskyt mamytes,vat tai pas viena lekiau,kai mazajam buvo vos 9 dieneles nors pati savo vaiku neturiu,bet kazkaip randu bendra kalba su mamytem ir kazkaip man visai nenuobodu sneketi apie vaikus,ka jie pasieke ir pan... ir kazkaip dar pakonsultuoju drauges,pasitarusi su forumo mamytemis aciu Joms uz konsultacijas man,kurias perduodu tam,kam ju tikrai reikia

šaunuolė

Tikra draugyste, manau, reikalauja pasitikejimo ir atvirumo. Jei to nera, tai buna tik formalus bendravimas.Gal kartais gerai ir toks. kartais pavydziu vyrams, ju bendravimas kazkoks kitoks.Neviska sureiksmina, i daug ka ziuri paprasciau. As manau, kad galima tureti tokia drauge, kuri butu vyresne, kazkuo dvasiskai brandesne. Dabar pati sau esu drauge ir turiu kita drauge -dukra. Labai noreciau, kad mes visada butume drauges.

gal ir reikia kartais tu draugiu, kai jau viskas labai igrista,vis kazkas naujesnio...ar moterys gali but artimos drauges. Kuo baigiasi tos artimos draugystes, visi tai zino...

Naturalu, kad gimus vaikui jau nebegaliu tiek lakstyti su draugem, bet stengiuosi nepamirsti joms nors e-maila parasyti..aisku, stengiuosi atvirai ir nuosirdziai pasakyti - tu man labai brangi drauge, bet dabar mano gyvenime toks laikotarpis, kad negaliu tau skirti demesio, nes mano demesio nuolat reikalauja vaikas ar vyras ir pan. aisku, kad karts nuo karto pasikviesiu i svecius ir paplepam apie si bei ta

Nuo studentavimo laikų jau daaaaaug metų turiu gerą dūšios draugę. Ji netekėjusi,užsibuvusi senmergė. Aš-žmona ir mama.
Nuostabios pasiplepėjimo naktys su vyno taure-tik puikus prisiminimas.
Kadangi ji niekada nepalaikydavo manęs,kai aš guosdavausi savo vyro elgesiu-tiesiog tos temos vengdavau. Kažkodėl dabar man prireikė draugo peties būtent tema "kokia aš vargšė,nes mano vyras laaaabai blogas man ir vaikams". Iš draugės,aišku,girdžiu tą patį"tu-neteisi,jis laaaabai geras".Ji tiesiog manęs negirdi,nenori girdėti. Ir išvada.Aš pradėjau draugės,apskritai,vengti.Kyla mintys-jei manęs nepalaikai,netiki manimi,negirdi-man tokios draugės nereikia.
Ką daryti su savimi ? Kaip neatstumti,neprarasti geros senos draugės?

O aš netgi dvi drauges, galima sakyti - paradau, bet būtent dėl to, kad gyvenu šeimoj, o jos taip ir liko netekėjusios. Panašiai ir mes nesusišnekėdavom, nes tiesiog sunku suprasti kitą, jei nesi jo kailyje. Dar turėjau tokį nemalonų pastebėjimą: viena iš jų, man rodos, vedama pavydo, vis bandė mane įtikinti, kad mes su vyru vienas kitam visiškai netinkam, nes "visai nepanašūs". Be to, nuolat klausinėdavo, "ar A. eina pas mergas?" bei "jūsų horoskopiniai charakteriai visiškai nesuderinami" ir pan. Beje, gyvenam kartu jau 10 metų, nesigiriant , visai neblogai sutariam. Dabar stengiuosi su ja turėti kuo mažiau reikalų.

stengiuosi rasti su draugemis buvusiomis kazka bendro, bet taip sudetinga. juk as dabar kita gyvenima gyvenu.

drauges turi tureti bendra kalba ir t.t. kad ir kip bebutu gaila,bet taip jau atsitinka,kad laikui begant draugai atsisijoja...ko gero ji rado bureli zmoniu,kuriame jai idomiau nei su tavimi...beje,gal per daznai skundiesi? zinai,kartais sunku pakelti kitu problemas...kazkas yra pasakes"dziaugsmu dalinkis,o sielvarta stenkis pakelti vienas"...as irgi pradejau vengti vieno, man aritimo zmogaus,nes kada besusitiktum skundziasi kaip jai blogai,kokie blogi jos tevai,koks blogas jos vaikinas, koks nepakenciamas darbdavys,koks nemalonus sian oras,kaip sunku mokytis ir tik blogai ir blogai-niekad nieko gero...kartais atrodo,kad manes reikia tik tam,kad issilietu...kartais tikrai buna sunku...o susitikus sugenda nuotaika...tai ir pradedi vengti arba teigti priesingai nei man skundziamasi...o dazniausiai buna taip-sakau jai-tai kelkis is tu bjauriu tevu,mesk ta vaikina,bet...niekad to nedaro ir susitikus vel ta pacia dainele varo

Man irgi panasiai buvo. Tik situacija priesinga. Kai drauge susilauke kudikio, vistiek eidavau paplepeti, laika jai vienai praskaidrinti. Tik vat... Galiausiai man atsibodo. Pavargau. Ji kalbejo tik apie savo vaika, kiek ir kaip miegojo, ka valge, nevalge, zodziu, visos kalbos tik jos vaiko tema. Apie nieka daugiau nebuvo galima pasikalbet. Vos ko uzklausdavau, jos visos kalbos sukdavo vaiko linkme. Na, pradejau ir as jos vengt. Tiesiog nenorejau bendrauti akis i aki, tik paskambindavau ar SMS'a parasydavau. Paskui broliene susilauke vaiko. Ir... o siaube! Istorija vel kartojosi: sunelis blogai miega, va isbertas, gal alergija ir t.t. To man jau per daug. As ne gydytoja ir man visai neidomu suzinoti savaites ataskaita, kaip vaikas miega, valgo ir t.t. Gal pacios mamos to nepastebi (as dar ne mama), bet tos nuolatines kalbos apie vaikus tiesiog vargina, kai mama apie nieka daugiau nekalba. Tikiuosi, kad as tokia nebusiu ir be vaiko pampersu matysiu didesne pasaulio dali (cia as nenoriu nieko izeist, bet kai visi interesai baigiasi ties pridergtais vystyklais, tai jau nera gerai). Dabar antra mano drauge laukiasi. Tikiuosi, kad istorija nepasikartos

Oi, net juokas suėmė - taigi mano žodžiai prieš kokius 7-erius metus. "Kokios tos mamašos ribotos kvaišos, tik savo vaikų uodegas ir spuogiukus vėmaliukus temato. Aš tokia netapsiu. Inteligentė būsiu. Plačių interesų.":megalol: Dabar jau iš pačios savęs juokas ima.
Tik susilaukusi to rėkiančio apsikakojusio padarėlio suprasi, koks įdomus kiekvienas jo išleistas garsas, kokie svarbūs jo spuogeliai ir kiek nerimo kelia atsitiktinis nusičiaudėjimas (patikslinimas: visa tai galioja tik pirmam vaikui, antrasis tokiai šposais manęs iš pusiausvyros jau neišmuš).

Pritariu, kad mamai idomus kiekvienas kudikio garsas, kokie svarbus jo spuogeliai ir t.t., bet tai dar neturi buti idomu visiems aplinkiniams. Ypac kai tik apie tai kalbama, kai visas mamos pasaulis tik tuo ir tesibaigia....

Taip jau gyvenime suraityta, kad vieni draugai keicia kitus.
Man istekejus ir pakeitus sali taip pat draugu ratas atsisijojo, taciau tikri draugai isliko, beja, kelios yra net ir netekojusios, bendravimas tas pats, kitos- paskambina ar paraso tik smalsumui- ar tokios isvis reikalingos
geriau maziau, bet tikru draugu

buvau savaitgali pasikvietus viena drauge, tai sueme pavydas, kad ji atrodo gerai, o as tokia isvargus.tiesa, ji vaiku, vyro - neturi.

o tu turi seima-manau,kad tai didziausia dovana! galima atrodyti gerai ir graziai,bet sirdyje liudeti...

galbut tu tikrai teisi....