Papasakosiu, kaip teko stebeti drauges dukrytes atejima i si pasauli.
2005.01.25 vakare isgirstu mobilaus skambejima. Skambina drauge...
Viena grazia vasaros diena suzinau, kad drauge pastojo, taciau ta miela dziaugsma temde gresiantis persileidimas. Pamenu, kaip vezu ja i ligonine, o mintyse meldziu, kad isgyventu uzsimezgusi gyvybe drauges pilvelyje. Prasiau visu, kas auksciau, kad leistu draugei dziaugtis ta akimirka kai mazos pedeles pirma karta zengia zingsniukus, kai pirmas dantukas kyso is besisypsiancios vaikucio burnytes, kai vakutis istaria pirma karta zodi "mama". Ir viskas susitvarke. Bego laikas, ji augino pilvuka, o as gyvenau savo gyvenima. Pamenu, kai ligonineje lyg tarp kitko nusprendem, kad dalyvausiu to vaikucio gimime.
...Pakeliu rageli, o drauge klausineja, ka as veikiu, kaip man sekasi. Nusprendziau kad dar negimdo, o ir klausti nesinorejo ir taip visi su tais klausimais "kada?" baige uzknisti. Juk jau seniai turejo pagimdyti (terminas buvo nustatytas 01.20). O ji, lyg tarp kitko, prasitaria kad jau gal ir prasidejo. As pamirstu ka dariau ir zeriu tukstanti kalusimu ir gavusi siokios tokios informacijos konstatuoju ir taip jau visiem aisku fakta, kad jau prasidejo, kad lekiam... Lekiu as, lek ir tu... Trepsiu vietoje ir nezinau uz ko grieptis, tad apsisarvuotu imanoma atributika, kuri tik gali buti man reikalinga ligonineje ir jau po keliu valandu beldziuosi i drauges duris. O ji tarsi i kokia isvyka ruosiasi ir dar visai neskubedama, nu cia kas dabar- lekiam gi greiciau, dar pagimdysi vietoje! Na siaip ne taip islekiam visi trys (as, ji ir jos draugas) link ligonines. Viskas vyksta tarsi kokia amzinybe. Ir pagaliau mes jau beldziames i ligonines duris. Sesele atidaro jas ir spokso tarsi mes butume kokie tai gatves prekeiviai. Buvau pasiruosusi nuosirdu atsakyma i kalusima "kas nutiko?" taciau taip ir neisgirstu absoliuciai jokio klausimo, o sesele vistiek dar spokso i mus tarsi ateivius. Pgaliau nestukei truksta kantrybe ir paaiskina, kad prasidejo saremiai. Sesele grizta is savotiskos komos i realybe ir pagaliau mus ileidzia vidun. Drauge prijungia prie aparatu matuojanciu tonus ir saremius, o mes klausomes vaikucio sirdeles darbo. Beabejones as, kaip ir pridera, susigraudinu, juk pirma karta toki garsa girdziu. Po dar keliolikos minuciu girdziu kad daktare porina tik apie parengiamuosius saremius ir kad kaklelis ne is vietos. Duoda du pasirinkimus: likti cia arba vaziuoti namo, tad po ilgu diskusiju nutariam, kad ji lieka cia, o mes skirstomes po namus miegoti.
Namie apie miegus nera ne kalbos, juk manes laukia atsakingas ir palaikantis darbas, juk jau buvo nuspresta, kad as dalyvauju gimdyme. Taip prasivartau visa nakti ir ryte skubu darban. Ta juk sau galiu leisti, nes dar jokiu pakitimu pas gimdyve nera. Vos izengiu i kabineta kaip gaunu sms" jau 3cm kaklelis atsiveres". Prasideda vel maratonas. Skambinu sefams, bandau aiskinti, kad drauge be manes negimdys, ir jie kuo puikiausiai supranta, tad jau lekiu link ligonines. Drauge guli lovoje sau ramiai ir man lyg ir nera ka veikti, kaip tik skaiciuoti kas kiek saremiai. Siaip ne taip prisiruosia pamatuoti tonus ir saremius. Is karto pasigailim kad sutikom tikrintis, kadangi ten gauname pylos, kad dar koncertas mol neprasidejo ir saremiai dar silpni, tad gaunu isakyma is senos raganos, kad lekciau namo pasiimti tapkiu, o draugei leisciau pamiegoti. Nuliustu, kad neduos jokiu spec drabuzeliu, pasirodo ju nebereikia. Cimbinu namo kaip sunelis, o drauge atgal i palata. Namie dar nusprendziu, kadangi dar koncertas neprasidejo, tai galiu pasiziureti tv ir uzkasti. Tv rode, o as jo nemaciau, vis svarsciau kaip kas ten vyks. Jau nebegaliu laukti ir nutariu, kad ligonineje, nors nieko nepraleisiu, taip kad sedu masinon ir varau atgal. Pakeliui pranesa, kad jau draugei tuoj darys klizma, tad as spaudziu gaza ir kaip tycia visi ziopliai kurie nemoka vairuoti lenda man po ratais. Rekiu visa gerklia ir gestikuliuoju, kad dingtu su savo masinom is kelio ir is mano gyvenimo ir apskritai eitu peskom. Labai gailiuosi, kad neveikia signalas. Suvokiu, kad atrodau kaip pamisele, bet nieko negaliu sau padaryti. Pagaliau jau prie ligonines. Drauge pareina is klizmos ir toleto proceduros. Aisku apiberiu klausimu lavina apie klizma, juk idomu kas kaip. Gaunu ats ir pasidaro ramiau. Prasideda matyt tas zadetas koncertas, nes saremiai jau stipresni, tad mes mokinames kvepuoti, as skaiciuoju kas kiek laiko. Po poros val. nuleidzia vandenis ir prasideda pats koncerto ikarstis, nors epiduro nusprendziam nedaryti-iskesim. Gaunam kazkokiu tai nuskausminanciu i subine, tie nieko gero nepadaro, tik sustiprina saremius ir juos visiskai sureguliuoja. Dabar drauge kencia, o as kvepuoju ir masazuoju. Jau ir man pasidaro nebelinksma. Taip tesiasi velniai zino kiek laiko. Vis tas pats maratonas- toletas, lova ir pakeliui kokie 2 saremiai.
Pagaliau einam matuotis tonu ir saremiu. Jie siekia max ir mes dziaugiames kad jau greit, o cia akusere nutaria patikrinti kakleli ir se tau kad nori dar tik kokie 5cm. Nuosprendis aiskus- dar kokios 5-6val. Drauge jau saukiasi dievu, o as anesteziologo. Jis tikrai ne ligonineje, bet pazada atvykti. I ta laika lasina skyscius. Jau draugei visai ne kas, o as verkiu, kad niekuom negaliu padeti. Sesele padeti pamacius nekokia per saremi laseline paleidzia visu gazu ir skysciai lasa greiciau. Pagaliau letai letai atsiveria palatos durys, o ten jaunas vaikis stovi su baltu chalatu. As ji pasitinku su klausimu "anesteziologas?" ji letai islemena, kad taip ir pradeda letai destyti apie visokius epiduro negerumus. Bandau pertraukti ir aiskinti, kad jau niekas nebesvarbu ir kad mums labai labai jo reikia, o jis toliau rezia atmintinai ismokta dainele. Nu fsio, galvoju, pasmauksiu as ji. Dar viskas tuo nesibaigia nors jau pasirasome popierius, o jis porina, kad gal nedarom. koki po velniu nedarom?!! darom ir dar kaip darom.
Sena ragana nusprendzia kisti nagus kur jai visai nereikia, bet ka ten suprasi, juk musu akusere dabar gimdykloje, tad ana tikrina kiek kaklelis atsidares ir taria-8 cm-jokiu nuskausminimu! Anesteziologas ruosiasi dingti is mano akiracio, tad vos neistraukiu ir gimdyklos gydytojos, ji dar karta patikrina kakleli- jokie ten ne 8 cm, o tik6, tad darom epidura. Grazinu anesteziologa atgal saukdama, kad darom ir kuo greiciau, jis susiraukes sutinka. Tuo metu einu ta sena ragana nuzudyti uz tuos 8 cm, taciau ja isgelbsti eilinis drauges saremis. Jauciu kaip viskas sukasi ratu.
Kol daromas epiduras, galiu moraliskai pasiruosti gimdymui, taciau kaip tycia is gimdyklos islekia kazkoks tika iskeptas tevelis su kudikiu ant ranku, tad pasileidziu i asaru pakalne- jiems jau gerai, jie jau baige. Suvokiu kad atrodau stipriai keistai, tad nuryju visa grauduli ir toliau laukiu drauges.
Is operacines issliauzia drauge pasidariusi panasi vel i zmogu, tad man simta kartu ramiau pasidaro. Atsigulam pailseti, manau, kad reiktu jai pasnausti, o cia girdziu jos balsa- noriu stumti!! Nu va, kas cia dabar, dar anksti. Lekiu pas gydytoja ji ta pati patvirtina, tad kenciam ir nestenim.
Pagaliau mus perkelia i gimdykla, tad kaip ir finiso tiesioji.
Cia drebam abi su drauge tarsi drebules lapai, o man dar nuo to kvepavimo vidurius susuka. Randu laisvu sekundziu ir skubu toletan, taciau ten nieko neiseina, tad su susuktu pilvu griztu atgal. Pagaliau mokinames stumti, taciau viskas i zandus ir drauge tampa panasi i didele melyne. Ir kaip taip pavyko tokia spalva jai isgauti? Dar toliau mokinames, siaip ne tai kazkas pavyksta. Gydytoja nutaria kad jau reikia gimdyti, tad reikia stumti stipriau, kadangi jai vienai nepavyksta sumiam visi kas tik gimdykloje randasi ir lyg kas tai pradeda vykti. Sumiu ir as, ir parisimenu apie savo susukta pilva- juk galiu bestumdama ir pati pristumti, tad jega stumimo sumazinu. Tarp stumimu girdziu kaip akuseres tariasi kirpti, nes niekaip neislys leliukas, tad as nutariu, kad geriau to negirdeti draugei ir pradedu blevyzgauti bet ka jai i ausi, o paciai net silpna darosi mastant apie kirpimus. Ir vel stumiam, ikvepiam, stumiam-matau kaip kerpa net pora karu, vel stumiam vel ikvepiam. Turbut niekada cia nesibaiks, pasineriam i kazkoki tranza. Sumiam stumiam, o cia monitoriuje neberodo vaiko sirdeles darbo, Velniava! Greibiu deguonies kauke ir staugiu, kad kvepuotu!!! Pagaliau sirdele vel dirba. Net geriau palieka. Dar stumiam, o cia kur ne kur drauge griebia mane uz rankos. Nu nieko sau kiek jegu mane suspaude, maniau viskas, gipsas laukia mano delno ir bandau ranka atplesti nuo saves. Aciu dievui akusere pamacius mano bukle ateina i pagalba ir mes vel stumiam. Dar kazkiek laiko ir matau kaip iseina vaikelis. Toks melynas melynas.
Ta akimirka jauciau kaip sustojo laikas, kaip zeme slysta is po koju, kaip tirpsta rankos o liezuvis virsta mediniu. Juk vaikas nekvepuoja. Bandau dar aiskint draugei, kad vaikuti tuoj uzkels ant mamos pivelio, kad dar apsluoto ir taip toliau, o pati nieko nebegirdziu. Zinau, kad bijojau istarto klausimo "kodel vaikutis neverkia" Ir aciu Dievui jo nebuvo. Nejau nebematys mama kaip vaikutis lipa ant slapios zoles basas, nejau nebebus pirmo zodzio, pirmo zingsnio, pirmo dantuko. Nejau...
Girdziu! Kazka tai girdziu! Staigiai gryzau i realuji pasauli ir vaikis verkia. Vai vai kaip jauciausi ta minute. Na, nutariu, kad kaip ir pridera reikia isleisti keleta asareliu dziaugsmo. Tai ne, juk reikia nufotografuoti leliu, pasukti visam pasaliui ir pranesti, kad vaikutis sveikas, ir mama sypsosi. O jau grazumas mergaites, kad net sirdele stojo is dziaugsmo.
Tikiu, kad si maza mergaite atejo i si pasauli tam, kad prakalbintu veja medyje, tam kad dainuotu kartu su juros bangomis, tam kad butu del ko skleistis geles ziedui, o saulei sildyti zeme...
Ji atejo sunkiai tam, kad nueitu sio gyvenimo taku lengvai, kad aplink butu daug sypsenu, dziaugsmo ir geru zmoniu...

