Rašalynės, parašytos per kelias minutes, ir atsitikusios ne man. Bet parašytos - Mano spalvotosios plnuksnos.

Tylus saulėlydis.

Jie abu - Maja ir Šonis sėdėjo ant kalvos. Kalvos, ant kurios susipažino per nedidelio miestelio po pat kalvos kojomis, mugėje. Keista, ir dabar, kai dangų raižė saulėlydis, prie senove alsuojančių miestelio pilies griūvėsių buvo tik Jie. Niekas jiems netrukdė, girdėjosi tik miestelio aikštėje žaidžiančių vaikų balsai.
Švelnus vėjas glostė jų veidus, kažkur tolumoje nuaidėjo karvių skambalėlių aidai. Jaunuoliai tylėdami jų klausėsi, kol pakėlė akis ir pažvelgė į raustantį dangų. Ant suoliuko sėdint matėsi už pilies liekanų lendanti saulė. Nei Šonis nei Maja niekada nebuvo tokio matę. Paskutiniai saulės spinduliai ropštėsi ant per karą susprogdintų plytų, taikydamiesi paliesti ir vienintelius žmones prie jų. Pagaliau atslinko purūs debesys, skaisti liepos saulė visiškai pasislėpė. Bet plati Majos šypsena ją atstojo. Šoniui tvirtai suspaudus jos ranką, porelė pakilo ir tyliai besišnabždėdami įsibegėję lėkė nuo kalvos. Bet senos plytos vis tiek girdėjo atidundantį garsų ir vaikišką Jų juoką.

Ar tai ištrauka iš Tavo sukurtos istorijos? Tada būtų įdomu visą istoriją perskaityti ar sužinoti, ar tik ištrauką ir sukurei? Ar bus tęsinys?

gražiai parašyta

Kažkaip labai jau perkrautas tekstas.......nors gal ir romantiška

puikiai parasyta

Graziai parasyta, ne kiekvienam taip iseina, turi kazakokia tai menininko gyslele...

na manau kiekvienas is musu savotiskas menininkas , nors as to meno uztektinai patyriau .