Suprantu kaip tau sunku Praejo 16 metu nuo pirmo persileidimo,o as vis dar skaiciuoju ir verkiu...pries tris men. nepavykes IVF visai mane palauze...siand irgi nuo ryto asaros pacios byra..nezinau ka daryti..MB nesutinka dar bandyti.Jis visiskai neturi vilciu,kad gali pavykti..man 37m.laikas bega...man labai skauda..

Sella, Teruke...
Gyvenimas yra gražus ir jis nestovi vietoje... vieną diena keičia kitą, vienas įvykis keičia kitą įvykį... kad ir patį liūniausią... bet viskas juda į priekį... judėkite su gyvenimu kartu, su savo mintimsi, jausmais, bet į priekį... pakėlusios galvą ir stiprios stiprios....

........šiąnakt sapnavau, kad pagimdžiau dvynukus, mergaitę ir berniuką....
........tokius mažučius, gražučius....laikiau rankose abu...........
........ir maitinau pati....
......jausmai neapsakomi.........

...taip ir nesinori pabusti iš tokio sapno..............

akedite, ir aš kone kiekvieną naktį sapnuoju, kad nešioju, vedžioju mažą berniuką, savo sūnų...Ir tas sapnas toks aiškus, toks malonus, kad ir man nesinori pabusti iš tokio sapno...

-nezinau kaip cia yra tam gyvenime-ir niekas neatsakys kodel?kuo daugiau galvoju tuo labiau rankos svyra-as nenusipelniau,ir vel persileidau....

laikykis vitaminiuk. truksta zodziu paguodimui, skausmas yra beribis, bet lakas padarys savo darba...siaubas kaip graudu...

Vitaminuk, suprantu tavo skausma, pati 13 metu paieskose ir laukimuose, pati ne karta masciau, kodel zmonems, kurie vos ne nuo paauglystes svajoja apie kruva savo vaikuciu, likimas pakisa tokius skaudzius isbandymus, kai tuo tarpu aplinkui draugai jau greitai anuku tures ... Taciau mes neturime teises save zeminti ir menkinti, mes nenusipelneme save teisti, ir priimkime gyvenimo isbandymus su aukstai pakelta galva, neleiskim musu skriausti, gyvenimas megsta stiprius zmones, patikek - dar ne musu diena....
Gyvenime niekas nevyksta be priezasties, jei kol kas taip yra, tai dar nereiskia, kad tai yra blogai.. Blogai yra tai, kad mes norime cia ir dabar... Vaikelis pats pasirenka kada jam ateiti, deja, bet mes to nepagreitinsim, tik nenuleiskim ranku ir nepraraskim tikejimo, kad ir kaip sunku bebutu ..
Visoms mergaitems linkiu tikejimo

Vitaminuk, labai užjaučiu...

Ir aš nesuprantu kodėl kitoms moterims nėštumai praeina normaliai, be komplikacijų, o kitos persileidžia n kartų...Vis dėlto kažkur turi būti priežastis.

ACIU mergaites.Jusu ismintis ir stiprybe -stebetina.Saunuoles. Ateis TA diena ,- ateis VISOMS laukiancioms to nuosirdziai linkiu

O as siandien suzinojau, kad viena bendradarbe
As aisku labai dziaugiuosi uz visas
Kazkaip liudna ir sunku pasidare ant sirdeles. Dar visai nesenai prisiminiau, kaip vaikysteje atbegdavom su broliu i tevu lova rytais pagulet. Kaip budavo gera gulet anr tetcio rankos

Oi, Birutyte, normalus zmogiskas jausmas, bet neleisk savo jausmams tave taip kankinti. Neuzsigalvok per daug apie tai, nepuoselek situ skaudziu minciu ir pageres

Ir aš labai džiaugiuosi už visas nėštukes, netgi už tas, kurios nelaukė.

as irgi dziaugiuos uz niestukes, isivaizduoju kaip jos jauciasi, kokios laimingos.
tik kazi ar kiti galvoja, kad tu dziaugies.
mano drauge dabar laukias leliaus, nu aisq kaip visada su savo raginimais
ko laukiat jus, prisijunkit... busim dvi nieshtukes
o tuo metu jos sesuo, tu ziek atsargiai, jinai dabar tau pavydi...
nu shakes kaip su stiklo shuke i shirdi

nu tada nusisuki nuo tokiu zmoniu ir galvoji te pasiunta jie su savo nuomone

O man atrodo, kad ta sesuo pati pavyduole yra, uztai taip kalba
O as nuosirdziai domiuosi kaip sekasi, stengiuosi padeti

Turbut negaliu to sakyt bet pries kelias dienas issimeciau kortas sau ir labai geros isskrito (apie seimos pagausejima ) Bet pas mane situacija kiek sudetinga, turiu minty mano ir MB tarpusavy

Vitaminukas, ir visas tai patyrusias uzjauciu ir nuosirdziai suprantu... tiesa sakot mergaites kad reikia but labai stipriom ir kovot, kovot su uzgauliojimais, nes juk taip tik gali skaudinti kas nesupranta ir nera patyres to baisaus netekties jausmo... tik mes galime viena kita suprasti cia ir viska parasyti. laikykites mergaites musu daug ir mes turim buti laimyngos po juodos juostos visada turi but balta! is zmogaus galima atimti viska, tik ne Vilti...didziausio visoms pasisekimo!

truputuka paskaiciau apie jusu nelaimes. tikiuosi nesupyksite.
neseniai gulejau ligonineje del abrazijos ir ten viena moteriske papasakojo lb grazia istorija.
tiksliai nepamenu lyg jos pusbrolis su zmona labai lauke leliuko ir taip 10 metu. pagaliau nusprende, kad isivaikins. ir praejus dviem savaitems po mergytes isivaikinimo pasijuto moteris, kad yra nescia. dabar sake augina ta ivaikinta mergyte ir berniuka
mamytes, nepraraskite vilties zinoma geriau kai dziaugsmas i namus ateina anksciau, bet pasaulis protingas. viskas turi savo laika
stiprybes

kai prasideda laukimas, tikriausiai pas daug ka pasunkeja ta situacija
vakar is vis nei prie ko apsaukiau vyra nzn kas cia man buvo uzeje...
itariu, kad hormonu audra, nes siandien tai pati sau juokinga atrodau, kad nei prie ko zmogu uzsipuoliau
Linkiu isspresti nesutarimus tarpusavio supratimu jei taip imanoma

Sveikos visos,
jau nebeskaičiau jūsų forumo, bet norėčiau papasakoti, kaip aš laukiau gandro. Gal kažkuriai tuo padėsiu. O aš laukiau laukiau ir niekaip nesulaukdavau. Du kartus buvo persileidimai. Po to visiškai negalėjau pastoti. Ėjau pas skirtingus gydytojus. Visi tikrino, nustatydavo skirtingas diagnozes ir skirdavo gydymą vaistais. Dažniausiai buvo nustatomas hormonų disbalansas. Išbandžiau ir netradicinę mediciną - dėles, akupunktūrą. Gėriau visokius moteriškus vitaminus. Matavau temperatūrą. Dariau ovuliacijos ir nėštumo testus. Lankiau jogą su pertraukomis. Kartais darydavau iškrovos dienas. Skaičiau knygas. Pėterio Kumerio, Anatolijaus Zelando. Iš jų galiausiai supratau, kad reikia mintyse turėti susikūrus vaizdą, kad kažką jau turi, tai, ką nori turėti ir įsivaizduoti, kad taip jau yra ir nuolatos, kiekvieną dieną tai sau mintyse kartoti. Kita išvada - nieko nesureikšminti. Supratau, kad per daug troškau, todėl ir blokavau natūralią veiksmų eigą. Todėl galų gale ėmiau ir susitaikiau su esama situacija, atsipalaidavau, nusprendžiau, kad bus taip, kaip bus - jei bus vaikas, bus gerai, jei ne, tai gyvensiu ir be vaikų. Tai yra, susitaikiau ir su tuo, kad tas vaikas gali niekada ir neatsirasti. Kai tik pradėdavau dėl to nervintis, vėl sau tai primindavau, kad bus gerai taip, kaip bus. Žinoma, rankų visiškai nenuleidau. Pradėjau nuosekliau veikti. Vieną dieną paanalizavau, kodėl mano sveikata neleidžia susilaukti vaiko ir ką dar galėčiau padaryti. Nusprendžiau, kad kūnui trūksta nuoseklaus fizinio aktyvumo. Todėl nusipirkau dviratį, pradėjau su juo važinėti į darbą, pas tėvus, draugus ir t.t. Nusipirkau ajerobikos abonementą ir po porą kartų per savaitę eidavau išlieti prakaito į sporto salę. Išanalizavau tai, ką valgau kiekvieną dieną. Padariau išvadą, kad valgau per daug. Valgau per daug saldumynų, geriu per daug kavos, naudoju per daug druskos, riebalų, geriu per mažai paprasto vandens (tiesiog iš krano). Perskaičiau knygą, Kodėl nestorėja prancūzės. Puiki knyga. Perskaičiau keletą knygų apie vandenį - Vanduo gydo, Vanduo. Pradėjau vietoje arbatų, sulčių ir kitų gėrimų, gerti tik paprastą vandenį iš krano. Sumažinau porcijas. Dariausi maistą pati. Visada valgiau šviežias daržoves ir keletą vaisių per dieną, bet tik keletą, o ne kilogramą mandarinų, braškių ir kitų vaisių, kaip darydavau anksčiau. Taigi, sureguliavau savo fizinį aktyvumą ir mitybą. Tada nusprendžiau, pagal savo kitokią patirtį (pvz., rašiau bakalauro ir magistro darbus pas prastos reputacijos asistentus), kad reikia susirasti geriausią specialistą nevaisingumo srityje. Taip ir padariau. Šiuo atveju nuėjau pas Juršėną. Jis pagal mano ankstesnių tyrimų rezultatus, padarė kitą išvadą ir paskyrė intensyvų gydymą (pati leidausi vaistus). Tuo metu su vyru važiavau pas draugus prie jūros ir pakeliui užvažiavome į Lopaičių piliakalnį, pas Dolmenus. Pasiėmėm gidę. Dar vaikštinėdama po tą miškelį mintyse bandžiau paklausti tenykštės sielos, ką daryti, kad susilaukčiau vaiko. Ir man atsakė - taigi pasėdėsi ant akmens! Pasėdėjau ant vaisingumo akmens. Praėjo trys Juršėno gydymo kursai (trys mėnesiai) ir trečią mėnesį (sutapimas, bet nuo pasėdėjimo ant akmens) pastojau. Ir po devynių mėnesių pagimdžiau žavią mergaitę. Galima sakyti, kad nuo pasėdėjimo ant akmens. Bet buvo ketinimas ir ėjimas link tikslo. Per keturis metus. Ir buvo mintyse susikurtas vaizdas ir sureikšminimo atsisakymas. Ir saiko atradimas visur kur. O nuo ramybės - geriausi sprendimų variantai. Ir dabar vis pasiskaitau tas pačias knygas. Nes tokie dalykai pasimiršta. Sėkmės visoms svajones paverčiant ketinimais ir juos įgyvendinant! (rašykite asmeniškai, jeigu norite dar ko nors paklausti)

Klaikus liūdesys. Matau, kad yra čia porų, kurios dėl įvairiausių priežasčių gyvena atskirai ir daro IVF. Pas mane tas pats. Pradėjome ruoštis antram IVF ir kuo arčiau to fakto, tuo sunkiau. Bijau, kad nepavyks. Kiekvienas depresuoja ir nebesugebame vienas kitą palaikyti. Joks vaikas nenorėtų į tokią šeimą ateiti. Turbūt

Pasipasakosiu. Darbe dar niekam nesakiau apie savo problemas. Esu gan uždara ir nematau reikalo aiškintis, kol nepasitikiu. Vyresnieji kaip tik turi po daug vaikų. Tai jie mus, netekėjusias ir neturinčias vaikų, išvadino bergždžiukėmis Ne piktuoju. Ir pirmą kartą neskaudėjo Gal sakau, jau mano požiūris į savo bėdą pasikeitė

mano drauge vakar pagimde sveika nuostabia dukryte,o kai man siandien suzinojus sia naujiena pasidare baisiai liudna vyras mane isvadino zertva ,nezinia kodel .Uz ka man taip .Jau nebegaliu

Jei skaudu paverk, žinok aš per 10 metelių tiek panašių epitetų girdėjus, dabar jau tik juokas ima, tiesiog reikia mokėti nekreipti ir neimti į širdį, nes tikrai būna baisesnių dalykų, pvz. tokių kaip vėžys ir pan. kai susiduri su sunkia artimųjų liga, tai apie savo bėdas pamiršti

Na, geras vyras

Kam leidziat save izeidineti? Su tokiu vyru ne is tolo negaleciau gyventi. 10 metu gyvenu su vyru, bet gyvenime nesu nieko panasaus girdejus

Gal ne tau jis tai skyre.Pakalbek su juo atvirai.Aisku pries tai gerai paverk ir pasiguosk tik tam kas tave nuosirdziai gali suprast.
Manau ir taviskiui sunku...
Marit,tu stipri iskesi

Tikrai sunku abiems, tik maniškis irgi tylenis, vengia kalbėti ta tema, sako kiek gi galima... ir viltį praradęs kad pavyks, aš viena stengiuosi judėti į priekį ir dar brangiausią už ausų tempu... ir dažnai, keliu klausimą sau ir jam, ar tikrai nori jis vaiko, jei nesistengia na jam atrodo kad jis labai stengiasi prieš metus (tada dar buvom nesusituokę) parašiau aš jam laišką, kas buvo susikaupę ant širdies, ko tikiuosi iš jo, nes klinikoje pas gydytoją man užsiožiavo kaip mažas vaikas. Tada buvo nekalbadienis, vakare aš jam parašiau laišką, įdėjau sužadėtuvių žiedą, o voką su laišku į striukės kišenių. Kai grįžo į kaimą, parašiau, kad striukės kišeniuje yra jam skirtas laiškas. Tą patį vakarą, perskaitęs laišką, apsisuko atgal ir atmynė 170 km su puokšte rožių, atsiprašinėjo, žadėjo, kad pasistengs.... na jo pažadai truko ne taip jau ilgai, gal pusę metų stengėsi... o apie pažadus visai pamiršo po vestuvių... dabar aiškina, kad negali taip greitai pasikeisti, aš to ir nenoriu, bet ir pastangų beveik nerodo... kiekvieną kartą įsiplieskus žiežirboms išgistu atsakymą, kad galiu paduot skyrybom ir susirast geresnį... kartais ir ramiai pasako, kad gal su kitu būčiau laimingesnė...
Kiekvieną kartą (nors tuos kartus galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuot) kai reikia jam padaryt tyrimus ar eit pas gydytoją, turiu šnekint kaip mažą vaiką, jei atvirai jau pabodo taip neprarandu vilties, nepuolu skirtis, bet kartais tokių minčių kyla, po rimtesnio pasvarstymo apsiraminu ir gyvenu toliau...

Mes moterys turim atlaikyti tris kampus ir musu prigimtis, vaikus gimdyt,pas mus inkstintas rupintis kazkuo,o vyram to nera
Tu saunuole kad isdrysai atvirai parasyti kas tave slegia
Manau kad reikia kuo daugiau kalbet su vyrais,apie visas savo bedas,pasisekimus.
Kad ir pats tyliausias vyras jis vistiek viska girdi ir manau musu kalbos jiems isimena.
Maniskis ir nesidare tyrimu ir as aisku pasielgiau drastiskai,pries savo nenora,per savo isdiduma-ispyriau ji is namu... Nu ir ka...as nieko nepasiekiau,tokiu savo elgesiu Kaip nebuvo leliaus taip ir nera,tik dar daugiau sau nervu susigadinau

pasirodo tas baisusu zodis buvo skirtas ne man ,bet tuo momentu labai jautri buvau jautri ir ji prisiskyriau sau o dabar man labai geda ir nemalonu ,kad per anksti padariau isvadas

pasirodo tas baisusu zodis buvo skirtas ne man ,bet tuo momentu labai jautri buvau jautri ir ji prisiskyriau sau o dabar man labai geda ir nemalonu ,kad per anksti padariau isvadas

Na va, nereikia daryt iš anksto išvadų ir skubėt su vertinimu
Papildyta:


Na taip, moterys laiko tris kampus, bet yra ir vyrų kurie laiko tris kampus. Sunku man vertinti ar tu pasielgei teisingai ar ne, bet jei mano vyras būtų nesidaręs tyrimų, aš jam būčiau užtrenkus duris. Nes atsisakyt svajonės susilaukti vaikų negaliu. Jis net pats stebisi iš kur pas mane tiek jėgų siekti šio tikslo, nes paprastai sako, kad aš labai greit užsidegu idėja, bet greit ir perdegu. Tikriausiai man ramybės neduoda instinktai...

O as jau nebegaliu,jau nebeteikiu vilties del vaikiuku,jau susitaikiau su tamintim...Bet dziaugiuos jei kuri susilaukia.Dziaugiuos is sirdies
O kas del MB,tai jau daba ir as gailiuos...Bet kelio atgal nebera ir vis kaltas tas mano isdidumas

O tai negalite pradeti vel is naujo,ar toliau,tik stotelej stabteleje....? o del vaikuciu negali prarasti vilties,man irgi visi taip kala i galva,kartais irgi tuo nelabai tikiu..

labukas Ingaida

Sveikute,senai matyta,girdeta
Kokioj temelej sedi,atlekciau ir as te.
Kaip jums sekiojasi?Ka naujo del ?

Aš irgi jau susitaikiau su savo bėda. Svajoti aišku niekas man neuždraudė, bet mokausi gyventi realybėje nepuoselėdama tuščių vilčių. Kartais net keista pasidaro, jei kas ir paklausia apie vaikučius. Savyje pagalvoju, kaip dar galima klausti, juk jau viskas nuspręsta

Man isvis keista,kartais ir pikta,kodel klausineja:- kada vaikuciai,kodel nesilauki...?
Nu koks kieno reikalas kodel as nesilaukiu ir kodel negimdau,kodel issiskyriau,kodel kito neturiu ir t.t....Kiekvienas gyvena taip kaip norime,kam lyst zmogui i dusia Kodel niekas nepastebi saves,tik mato kitus,aplinkinius
Kodel svetimi serga kitu ligomis O kai paklausia,nusisuka ir pasijuokia
pavargau nuo klausimu,nuo pasaipu ir apkalbu...

Man irgi buvo ir skaudu ir pikta dėl tų klausimų. Du metus galima sakyti praverkiau. Iš pradžių vyras guosdavo, klausdavo kas atsitiko, o paskui jau žinodavo, kad kas nors paklausė apie vaikučius Bet laikui bėgant užsiauginau storą begemoto odą, pakeičiau požiūrį, tikrai pradėjau reaguoti nebeskausmingai į tuos klausimus. Nors ir dabar jų pasitaiko, tačiau kartais jų nebegirdžiu. Pasišypsau kvailai mintyse galvodama "paklausinės ir nustos".

Kaip liudna, mergaites, skaityti tokias mintis Gerbiu jus ir zaviuosi, kad mokate susitaikyti su neivengiamais dalykais. Bet vis del to kodel nustojote bandyti? Ar gydytojai pasake, kad tikrai nebera vilciu?

Nu zinok,susitaikius su ta mintim,stengiuos negirdet tu pasaipiu kalbu,bet kartais neiseina uzsikimst ausu kartais taip sunku buna,atsigulu su ta mintim ir keliuos su tamintim...ir jauciuos nepilnaverte.ir dar skaudziausia ,kad moterys (jaunos)kurios negalvoja apie vaikus,pasako kad esu niekam tikus-bergzdzia,tai neiseina nekreipt demesio


visom duoda viltis,bet nevisom pavyksta

Ingaida
Žiaurių yra žmonių, ir moterų... Džiaugiuosi, kad man tokių savo kelyje į motinystę vos kelis teko sutikti...

Kodėl nustojome? Yra daug stiprių porų, kurios bando, bando, bando... Nors tam reikia begalybės psichologinių jėgų, tikėjimo, stiprybės ir vilties. Ir aiškų finansinių resusrų.

Kitoms poroms nė bandymai negalimi

Sveikos, noriu papasakoti savo istorija. gal atsiras turinčių panašią patirtį...
Man atlikta sunki operacija, po kurios aš nebegaliu susilaukti antro vaikelio. labai skaudžiai tai išgyvenu, galvoje sukasi baisios mintys. Ypač sunku, kai visi aplinkiniai klausinėja, tai kodėl negimdau antro...
O ir sūnelis labai norėtų broliuko ar sesutės.
Nežinau, kur rasti jėgų , kaip susitaikyti, bijau įsivaryti kokią depresiją.
Jei galit, atsiliepkit mamos, kurioms yra kažkas panašaus nutikę , pasidalintumėme išgyvenimais, gal man ką patartumėt
Ačiū

Sveikute
Esu turbut is tu moteru,kurios turi antrini nevaisinguma..deja
Todel puikiai tave suprantu,kaip tu jautiesi...zinau,kaip yra nelengva klausyti vaikucio prasymo padovanoti sesute ar broliuka,aplinkiniu spaudima..o galiausiai dar menkus juokelius,suzinojus apie negalejima pastoti..pvz. kaip,"oi nesuk galvos,pagalvok kiek sutaupysi nepirgdama kontraceptiniu" tai taip ir norisi pasmaugt uz toki komentara..
turiu proble su kiausintakiais..naturaliai pastoti,sansu nedaug..o gal ir visai nera
aisku yra galimybe- dirbtinis apvaisinimas! as jo neatmetu,tikrai! tiesiog jis kainuoja labai daug..o siuo sunkesniu metu reikia pagalvoti apie pragyvenima..taip kad gyvenu su sia skaudzia diagnoze sirdyje,neturiu apie tai su kuo pasneketi..nebent cia surandu bendraminciu..ir patikek,kai issisneki,buna kurkas lengviau tuo labiau,visos bendraujancios merginos turime siokiu ar anokiu bedeliu,kurios trugdo pasiekti tiksla..ir manau visos cia supratingos,patars ir uzjaus kai reikia tad,drasiau

Mergaites galiu suprasti jusu skausma ir uzjausti,bet manau dziaukites tai ka turite,kas salia.mazas ar maza begioja ,dziaukites ir dekokite Dievuiliui kad turite NORS PO VIENA.Tikrai nekankinkite saves,nes nuo jusu nuotaiku ,kencia kiti aplinkiniai ,artimieji,o ir paciai tikrai ne ka geriau nuo tu minciu ir nervinimosi.Todel manau gyvenkite ir dziaukites gyvenimu Sekmes

Šimtu proc.pritariu Prince
Nereikia vyti Dievo į medį,bent jau šitame skyrelyje

pritariu ir as .



suprantu kaip skaudu, suprantu kad sunki operacija buvo uzjauciu del to. bet turi nors viena vaikuti , o kiek yra seimu norinciu tureti nors ta viena vieninteli vaika seimoje .... tu jau senatvej nebusi viena , todel dziaukis ir gyvenk
tik nesupyk uz tai ka parasiau, nes as tai buciau laiminga ir dekociau visam pasauliui nors uz viena vaikuti

Jo, nelabai norisi kalbėtis su tom, kurioms viskas normalu. Iš karto kyla baimės jausmas ir mintis, kad tavęs nesupras. Apie savo problemą nesu kalbėjusi nei su viena savo drauge,žino tik artimieji. o draugės tai tik kartoja, tai kodėl tu negimdai, ko lauki, jau pats laikas ir taip toliau...
Tokiom akimirkom neturiu ką sakyti, tiesiog kas užplaukia tą ir atšaunu, o grįžus namo puolu verktin nes jau nebegaliu susitvardyti.

VIso?
nemanyk ,kad mes tave smerkiame ar nepalaikome.aplamai nesuprantu koks jusu draugu reikalas klaust kodel neturite antro,nes jau turite viena.daug seimu apsistoja ties vienu vaikeliu.Tu tikrai neturi jiems teisintis ,o tuo labiau smerkti save ir verkti.Nes nemanu kad esi kokia kitokia nei jos.Tik tavo kelia link antro vaikelio eme ir pakoregavo likimas.
na tu jiems nieko nesakyk,nusisypsok ir tiek,o su laiku jiems patiems atsibos klausineti.O jei negali tada kazkaip susigalvok ka atrezti.Nes nemanu kad tai sunku.
nes pati negaliu susilaukti vaikelio jau 8 metai ir draugu klausinejimu tikrai esu prisiklausiusi,tad dabar juokas ima ,kokie zmones kvaili ir nekorektiski.na as juos suprantu,nes jie nezino kas mums yra.
tad aukstyn nosyte ir linsminkis ir dziaukis gyvenimu

Aš, žinoma, atsiprašau, bet man keli klausimai iškilo:
1. Kokia operacija buvo atlikta?
2. Kas tie aplinkiniai?
3. Antrą vaiką gimdytumėte sūnui ar sau?
4. Ar jūs bandėte kur nor kreiptis ir teirautis dėl gydymo (omeny turiu specialistus)?

Ačiū