Gal noriu užrašyti viską, kad nepamirščiau, o gal noriu padrąsinti kitas būsimas mamytes, kurios galbūt tirta iš baimės belaukdamos savo kelionės į GN.O buvo taip.
Paskutines laukimo savaites buvau labai rami. Bijojau pagimdyti anksčiau laiko, taigi kai jau ėjo 38, 39 savaitės, nusiraminau, kad dabar jau galiu gimdyti ir mažylis ateis į pasaulį laiku. Tą dieną dar buvau pas gydytoją eilinei apžiūrai. Šnektelėjom, kada čia mums gali tekti vėl susitikti. Be to, man buvo nustatę streptokoką B, kas truputį pagadino nuotaiką. Na bet ką padarysi - yra tai yra, nepabėgsi gi. Pamažėle grįžau namo, dar sugebėjau parduotuvėje prisipirkti produktų. Vakaras buvo kaip ir visi. Kadangi išsimiegodavau rytais kiek telpa, vakarais sunkokai užmigdavau. Taigi pusę pirmos nakties dar ramiai sau skaičiau knygą, gulėdama ant šono. Buvo tylu tylu. Staiga girdžiu "pokšt". "Kas per velniava..." suspėjau pagalvoti, na ir pasipylė turinys iš manęs. Laimei, buvau pasiklojusi vienkartinę sugeriančią palutę (ji nors kiek sugėrė vandenų). O man mintys tik sukasi, sukasi. Daugmaž "ajajajai, na va, dabar tai bus, jau prasidėjo, ką dabar daryti...." ir pan. Krutinu vyrą - "ei, reikia važiuoti". Jis nesusigaudo iš miegų, kas vyksta... Žodžiu, lengva panika abiems. Atsikėliau, vandenys teka ir teka... Kiek jų išbėgo, neįsivaizduoju, atrodė labai daug, gal trys litrai. Vyras išsibudino ir ėmė isteriškai lakstyti po namus. Aš bandau jį nuraminti, o jis duodasi pasimetęs. Skambinu savo gydytojai, keliu iš miego, ji sako važiuot į ligoninę, ji atvažiuos vėliau. Na ką gi - susirenkam visus krepšius ir - į mašiną. Man jokių skausmų, tik viso kūno drebulys.
Važiuojam tylėdami, aš tik drebu kad net danties ant danties nenulaikau. Nuvažiavę, prisibeldėm į priėmimą. Tokia juokinga akušerė papuolė (man regis ji buvo truputį pasivaišinusi brendžiu). Pildo ji popierius, juokaujam abi, aš juokiuosi, o ji sako "na, jūsų nuotaika truputį neadekvati". Tikrai taip, kai dabar pagalvoju. Na pagaliau ji viską surašė, trumpai apžiūrėjo mane, detalesnei apžiūrai nesileidau, nes laukiau savo gydytojos. Davėm jai saldainių, tai ji mus palydėjo į gimdyklą, pristatė akušerei ir palinkėjo sėkmės. Atsiguliau ant stalo, o aš drebu nesuvaldomai - visu kūnu, taip drebėjau iki kol padarė epidūrą. Prasidėjo sąrėmiai, iš pradžių nieko, bet ilgainiui vis stipresni ir stipresni. Laukiu savo gydytojos. Ateina gydytoja, man net ramiau pasidaro (lyg ji už mane gimdys). Apžiūri mane - atsidarymas lygus nuliui
Buvom kalbėję, kad epidūras bus, jei jo reikės. Ji sako, kad be epidūro neapsieisim. Ok, sakau, darykit. Pakviečia anesteziologą. Ateina toks jaunas malonus gydytojas, išdėsto man visą reikalą, duoda pasirašyti ir įveda kateterį. Jokio skausmo, jokių nemalonių pojūčių. Po 10 min. man palengvėja. Tada pradeda pilti antibiotikus (dėl streptokoko 
, skatinamuosius ir dar velniai žino ką. O aš guliu ir galvoju - įdomu, kiek visa tai truks. Laikas eina gan greitai. Sąrėmių skaičiuoti nelabai reikia, nes kol epidūras veikia, tol nieko baisaus, va prieš eilinę dozę tai jau sunku. Vyras sėdi krėsle ir snaudžia. Nakties valandos kapsi viena po kitos... Kadangi langas prieš akis, matau - švinta. Toks tyras, gražus dangus be jokio debesėlio. Po kokių trijų ar keturių valandų ateina gydytoja - atsidarymas 3 cm 
Vaje, galvoju, tokiais tempais dvi paras čia gulėsiu. Vyrą įtikinu važiuoti pavalgyti. Jis išvažiuoja, man taip tuščia pasidaro. Imu snausti, net lyg ir pusiau sapną sugebu susapnuoti. Bet epidūras vėl išsikvepia ir pažadina vis stipresni sąrėmiai. Tada man liepia keltis ir sėstis ant kamuolio. Spyruokliuoju - geriau, lengviau iškentėti sąrėmius.Apie vidurdienį atsidarymas 6 cm. Na, galvoju, ot kankina mane, o paskui reikės pjauti. Dar suleidžia kažkokios velniavos, nuo ko man pasidaro žiauriai silpna, pulsas ima šokinėti ir svaigti galva. Per kažkiek laiko praeina. Toliau laukiam. Na galiausiai apie 3 val. dienos gydytoja ateina - 9 cm atsidarymas. Tada liepia man vaikščioti koridoriumi - kad vaikas geriau nusileistų ir kaklelis galutinai atsidarytų. Vaikštau šiaip ne taip, vyro prilaikoma. Sąrėmio metu sustojam ir toliau vaikštom. Jau man visai darosi sunku, nes jaučiu didelį spaudimą žemyn. Grįžtam į gimdyklą ir staiga mano kojos atsisako, akušerė vos spėja mane sugauti. Paguldo į lovą, gydytoja apžiūri ir sako "gimdysim". Aš galvoju "kaip tai gimdysim? Negi jau viskas, kaip čia taip?"
Nejučia gimdykla prisipildo žmonių - kelios akušerės, sanitarės, neonatologė dar kažkas, mano gydytoja, mano vyras, anesteziologė. Žodžiu, mitingas. Užkelia lovos kojūgalį aukštyn, gydytoja man aiškina, kaip reikės stumti. O aš tik žvalgausi aplinkui karvės akimis, daugmaž "kodėl aš čia... paleiskit mane arba palikit ramybėje". Na ateina sąrėmis, aš bandau stumti, bet viskas - į žandus. Man aiškina vėl, kaip tą reikia daryti. Vėl sąrėmis, aš stengiuosi, bet jaučiu, kad man nė kiek nepalengvėja ten apačioje, taigi "MAN NIEKO NESIGAUNA... NEPAGIMDYSIU!" Dar sąrėmis, dar. Jau ir vyras skaičiuoja man į ausį ir sako, kad reikia dar ir dar stumti. Jis sako "jau matosi galvutė", dar kartą turiu pasistengti. O aš kažkokioje keistoje apatijoje ar tai euforijoje nebesuprantu, kas dedasi. Ir staiga viskas baigiasi. Akušerė kažką daro, gydytoja sako: "oi koks mažutis, ir dar virkštis aplink kaklą dukart apsisukusi". Aš suvokiu "JAU". Nieko nematau, nei kaip nukerpa virkštelę, tik jaučiu subruzdimą. Vaikutį praneša man pro šoną, tik spėju pamatyti, kad jis labai mėlynas. Bet dar nesuvokiu, kas per reikalas, tik skaičiuoju, kiek pirštų turi, matau, kad akys, nosis, burna vietoj, ir man palengvėja "Sveikas...". Staiga susivokiu, kad jis nesuverkė. "Kodėl jis neverkia, kodėl neverkia?" klausinėju visų, o ten prie stalo vyksta kažkoks veiksmas. Ir staiga mano kleckas suverkia, taip gailiai gailiai kaip kačiukas. "Fu, viskas gerai", pagalvoju. Ir apsiraminu. Tik tada susivokiu, kad ir su manim kažką daro. Lyg ir skauda. Paprašau dar nejautros, suleidžia. Bet maloniau nepasidaro. Gal valandą man darė reviziją, siuvo nubrozdinimus ir mažus defektėlius. Bet tas laikas greitai praėjo.
Palaipsniui žmonių gimdykloje mažėja. Išeina sanitarės, išeina viena akušerė, neonatologė, anesteziologė, mano gydytoja, galiausiai gimdymą priėmusi akušerė (Dalytė - puiki akušerė, ačiū jai už viską). Liekam mes su vyru ir mažulis. "Pagaliau viskas", pagalvoju. Praėjo 16 valandų nuo to laiko kai ramiai namie skaičiau knygą. Atrodo, kad daug daugiau...
Užeina mano gydytoja. Ji dabar važiuoja namo, o pas mane ateis rytoj. Gulėsiu viena jos palatoje. Nusiraminu - viskas bus gerai. Ateina sesutė, apvalo vaikutį, aprengia. Atveža gultą ir liepia į jį perlipti nuo gimdymo stalo. O aš negaliu - nejaučiu kojų, jos nutirpę nuo anestezijos. Šiaip ne taip užsirioglinu ant to daikto. Ir mes važiuojam - koridoriais, liftu, vėl koridoriais. Įvažiuojam į palatą ir pagaliau atsigulu į lovą. Ramybė - pagaliau...
Mano mažiukas nenakvojo su manim tą naktį - tyrimai buvo prastoki, todėl jį paliko neonatologų priežiūrai. O aš tuo tarpu miegojau kaip užmušta. Vyras buvo šalia visą gimdymo laiką ir naktį po gimdymo - neįsivaizduoju, kaip būtų buvę be jo... Nors gimdymas buvo laikomas komplikuotu, atsimenu jį beveik maloniai. Atrodo, gimdyčiau ir gimdyčiau... Tik va mažulio auginimas yra tikras iššūkis - daug didesnis nei gimdymas
sveikinu. labai graziai ir nuosirdziai parasiai. dar karta sveikinu