Visada skeptiškai klausydavausi kalbų, kad tėvai labiau prisiriša prie dukrų, o mamos prie sūnų.
Bet dabar juokais vis pastebiu, kad mano vyras, kuris svajojo tik apie sūnų, o mergaitės jo galvoje visai neegzistavo, mūsų mažąją dukrytę tiesiog beprotiškai myli.
Žinoma myli ir sūnų labai, bet šiam visokie kaprizai užeina, užsispyrimai, o dukra, kaip mergaitė - švelnesnė, ramesnė.
Na, o mūsų vyresnėliui savo ruožtu tikriausiai "edipo kompleksas" prasidėjo. Beveik visada reikia tik manęs. Seniau tėtis ryte aprengdavo, į darželį nuvesdavo, o dabar ne - tik manęs reikalauja.
Aš tai niekaip negalėčiau pasverti meilės vaikams, ji lygiai vienoda abiem.
Bet pas mus šeimoje ši tendencija - mamytės sūnelis, tėvelio dukrytė - jau pradeda ryškėti, nors man tai ir nepatinka. O ką apie tai galvojate jūs, kaip yra jūsų šeimoje?

Mano dukrytei tik 2,taciau kad ir kaip mamyte ja myli,priziuri ir t.t. tevelio reikia labiau. Atsikelia ryte ir :kur tevelis? kad ateis? ir panasiai.O kai labai susigraudina tai sako:"Paliko tevelis saulyte" ir nutaiso toki veideli
bet as tame nieko blogo nematau.kadangi tevelis dirba,o mamyte kasdien su ja,tai ji jo ir pasiilgta labiau.uztat savaitgaliai lieka tik man

Mes seimoj augom su broliu. Tai tiktai taip ir buvo - as tevelio vaikas, brolis - mamytes. Zinoma, abu buvom mylimi, bet va mane is visokiu nesusipratimu, kildavusiu su mama, vaduodavo tetis. Gal todel ir uzaugau taip ir neparagavus dirzo skonio

Pas mane irgi panašiai.Aš ilgą laiką niekaip negalėjau suprasti, kodėl vyras, kuris taip sūnaus norėjo,šitiek dėmesio dukrai skiria...taigi jis man kažkada sakė,kad jei pirmas bus berniukas, daugiau vaikų aplamai nereikia.O dabar kai pažiūriu-na, kad sūnui bent pusė tiek dėmesio skirtų, kiek dukrai skiria.

Pas mus panasiai- as buvau tetes vaikas, o brolis-mamos lepunelis

Nu nežinau Pas mus bent jau kol kas tokio pasiskirstymo nėra Vieną kartą vienam ant kelių ar į glėbį, kitą kartą kitam Abu atskuta per koridorių šaukdami "mama", po valandos-dviejų - lygiai taip pat pasitinka tėtį Va, tik jeigu jau kur užkliūva ir užsigauna , tai tada krokodilo ašaras mamai tenka šluostyt. Abiejų. Nes jei vienas verkia todėl, kad skauda, kitas gaili nuskriaustojo Iš vaikų elgesio susidarau įspūdį, kad jie šeimą įsivaizduoja kaip nedalomą vienetą - dukra pavakariams darželyje gauto obuolio skilteles, parudavusias vakare išdalina broliui, mamai ir tėčiui. O sūnus pakelia skandalą, jei skubant, neduok Dieve, "pamirši" kam nors iš trijulės bučkį duoti - sugrąžins nuo laiptų Ir dar auklę lieps pabučiuoti

Summer, kokie draugiski faina

Mano vyrelis irgi antros moters nori - sako nu va, tu jau turi du vyrus, tai ir man reiktu antros moters namie...

Mano atveju- 100% tiesa - mane tevas mylejo tiesiog be proto, vyras - mamos numyletinis, o mano sunus - bando nuvyti nuo manes savo teti sakydamas "cia mano mama!!!"... O ir siaip viskame jam reikia mamos ir tevelis niekaip netinka pavadavimui. Tikiuosi, kad is to isaugama. Nors siaip tai, vyras buvo be galo nusimines, kai suzinojo, kad gims sunus. Visada labai trosko tureti dukra. Net varda yra sugalvojes ir jei butu mergyte - mano nuomones ko gero net neklaustu siuo atzvilgiu...

Sakoma, vyrai labiau trokšta sūnų, bet myli labiau dukras...

Skaičiau įvairiausių teorijų šiai nuomonei pagrįsti. Teigiama, kad sūnuje vyras pasąmoningai mato konkurentą. Kad sūnuje mato save - su savo silpnybėm, taisytinais bruožais, klaidom, tarsi savo atspindį - o sau atleisti ir save pamitli kartais būna sunku... Dar sakoma, kad dukrą tėvas myli vien už tai, kad ji yra, tuo tarpu sūnus meilę turi užsitarnauti poelgiais...Panašiai ir su motinos meile sūnui...

Panašu, kad taip ir yra

Na mes šeimoj esam tys "vaikai" Du broliai ir aš Nors aišku abu tėvai mus myli vienodai, bet aš buvau ir esu tėvelio dukrytė Atrodo jis taip ir nenori suprasti, kad aš jau užaugau O broliai visada buvo labiau linke prie mamos

mano seimoje irgi tas pats as- tecio, brolis- mamos mes su teciu esam dideli inividualistai, turim tureti "savo teritorija"o vat brolis su mama to neturi ar bent jau neparodo

Nieko baisaus Edipo kompleksas, praeis

Pas mus butent taip ir yra, kad ir kaip dukryte myleciau ja rupinciaus, ir zaidziu su ja 24 valandas per para praleidziu, bet vistiek jai reikia labiau tevelio , ta galima pastebeti, kai griztam su teciu iskurnos, tai pro mane prabega tiesiai pas teti i gleby, gerai kad i galva per daug neimu, tai ir apsizliumciau

o mano suneliui labiausiai pasaulyje reikia tecio As del to nepergyvenu, nes jis man pasako daznai, 'mamyte, as tave myliu'. Zinau kad myli, o teti mato reciau, be to berniukas yra. Wa

Mano sūnus irgi nuo manęs neatstoja. Jei yra galimybė rinktis mano ar tėčio kompaniją, tai renkasi mano. Akivaizdžiai yra mano fanas, nors jam ir tėčio labai reikia.

turi tik mergytes, ir jos yra mamytes dukrytes , nezinau kaip butu jeigu tureciau suneli

Pas mane abu berniukai.Tai vyresnelis mamos vaikas,o jaunelis tecio.

Mano dukryte - mamos vaikas .Jai visu reikia kol mama salia,bet pradingstu ir asaru daug buna kol atsirandu

Mano dukryte irgi yra tevelio vaikas. Net jei nakti prabunda, niekada nesaukia mamytes, tik teveli.

Mano dukrelė mamyčiukė, tėtis jai reikalingas tik, kai nori padūkti, nes aš dažniausiai tingiu . Man kartais net neramu, kad jai reikalinga tik mama.

Kol kas panasu, kad mano mazoji vienodai myli ir pripazysta mus abu

kai as namie viena su mazuoju,tai ir sutariam ir mamyciukas baisingas tik tete perzenge slenksti viskas,toks jausmas kad apart tecio nieko nemato

Nuolat stebiu šį reiškinį ir tikrai taip yra, kad vyrai, turintys dukreles, sušvelnėja ir daugiau dėmesio skiria nei berniukas
PS.Gal reiks dar pabandyti

Mūsų šeimoj ši "taisyklė" pasitvirtino. Nors myli abu, reikia abiejų, bet dukra labiau prie tėčio linkus, o sūnus prie manęs. Ir tai pastebėjau nuo gimimo. Be to ir panaši dukra į tėtį, sūnus į mane. O mylim, atrodo, abudu vienodai.

Mūsų atveju - TAIP . Sūnus - mamytės vaikas; dukra - tėvelio

Kai maža buvau man visi sakydavo, kad aš pagal charakteri labai atsigimus į tėtį . Kaip ir tėtis buvau užsispyrus, mėgau vadovauti . Vat dabar su vyrų turim dukrelę, tai iš charakterio ir išvaizdos tokia pat kaip tėvelis