kartu esame jau 4.5 metu, o is ju 1.5 jau susituoke. bet visvien niekaip nesusikalbam del elementariu dalyku - tvarkos. mane baisiausiai erzina, kai jis gryzes po darbo is karto lekia i virtuve ir landzioja po puodus (jei pasakau ka nors, tai baisiausiai supyksta). arba dar toks vienas iprotis: vos izengia pro duris, pasako labas ir atpasakoja visas savo dienos naujienas, ivykius darbe ir visur kitur, tada ka girdejo per radija, kokia merga susirado draugas ir t.t. tai vyksta nusirenginejant, landziojant po puodus, po to valgant. kai isklausau jo tirados, nebenoriu pasakot kas man buvo. o jei neklausia tai ir nesakau. simta kartu sakiau, kad toks elgesys mane erzina, ir kad kalbetu bent jau nusirenges...
vakar vel ivyko didziulis konfliktas, del to kad jis vos tik gryzes pareiske, kad paskambino sesei jie ten kazka susitare ir as turesiu siandien jam atspausdint. nu jo, neislaikiau ir kai jis kazko paklause uzrekiau.
nu mes niekaip nesutariam del tvarkos. jis gali neplaut indu, kol bus svariu, su koinem ta pati istorija, grindis plautu pats turbut tik tada kai nesimatytu per purva paciu grindu, apie kita tvarkos palaikyma irgi nera ne kalbos, bet man ir nereikia, kad valytu langus, as juk pati galiu susitvarkyt, bet tegu bent savim pasirupina ir kazkiek elemantariai laikosi tavrkos namuose.
jis man visada aiskina, kad jis jau suauges ir as jo nepakeisiu. gal jo ir tiesa, bet jus man pasakykit, ar as reikalauju labai daug ir ar galima kazka pakeist... nes man jau nusibodo. tos mazos smulkmenos virsta i konfliktus, kurie ir kartina gyvenima. o nekreipt demesio as nemoku....

tokia apti situacija tik atvirkstinis variantas, t.y mano vyras atvirksciai nei tavo tylenis, is jo reikia traukte istraukti zodi, o man visa diena prabuvius su leliuku namie taip norisi pasneketi bent jau su vyru, ir tai mane nervina.
Del tvarkos tai as nevala jis pedantas, konfliktai neisvengiami del tvarkos o ypac budavo is pradziu kai tik pradejom gyventi. Bet tai manau grynai susitarimo reikalas.
O siaip idealiu zmoniu nera, tave nervina kaip kurie jo dalykai o gal ji nervina kai kurios tavo savybes. Siulau tiesiog nekreipt demesio, nes kaip sako iprotis blogiau uz prigimti.
bandykit susitarti, o jei neimanoma, nekreipk demesio.

Manau, kad tie 1,5 metų pragyventų santuokoje ir yra ta riba, kai baigiasi iliuzija, kad gali vyrą pakeist ir pradedi pykti dėl smulkmenų, kurios netenkina tavęs. O nepaglvojai, kad yra tokių dalykų, kuriuos darai tu ir kurie erzina ir tavo vyrą lygiai taip pat kaip ir tave? Ir tai yra normalu, nes jūs du skirtingi žmonės su skirtingais įpročiais, skirtingu auklėjimu. Mano santuokoje irgi buvo tokių pykčių būtent po tiek pat laiko vedybinio gyvenimo. Tačiau mano vyras visą laiką priekaištaudavo dėl tvarkos, nes jis yra pedantas, o man nieko tokio, kad vaikas pažaidžia su puodais ar žaislus po kambarį išmėto. O vyras negali to pakęsti, jį netvarka ir nedisciplina slegia. Kažkur 5 vedybinio gyvenimo metais paprasčiausiai tie visi kampai apsilaužo, susitaikai su tuo, kad tavo žmogus toks ir ne kitoks, šimtą kartų aptari visus erzinančius dalykus, ieškai kompromisų ir t.t. Manau tokia jau to vedybinio gyvenimo kaina.
Dabar mes 8 metai kaip vedę ir iš tų problemų tik juokas ima. Paprasčiausiai jeigu jis man pradeda priekaištauti dėl neplautų grindų, o aš jam dėl smirdančių kojų dedam tašką, pasibučiuojam ir bandom pasakyti vienas kitam komplimentų. Pvz: aš jam sakau : man patinka, kad tu mane apkabini, kad mūsų vaikas sveikas, o jis pagiria mano šukuoseną ar pasiekimus darbe

tai man irgi norisi pakalbeti, nes isiap daug laiko praleidziu namie, bet kai jis prapliurpia be uzsiciaupimo visa valanda, tai man nesinori tada pasakotis... ka as zinau, nesuprantu kodel tokia reakcija, bet tada tyliu ir pykstu
o del tvarkos jau buvom susitare, net grafika pasidare buvom (tai tada viskas buvo labai ), bet jis dabar jo nebesilaiko ir vel konfliktuojam... o as negaliu nekreipt demesio, kai atsikeliu, o ten stovi kruva indu nuo vakar, nuo jo pusryciavimo ir kai buvo pazadeta, kad isplaus...

Sunku ka ir pasakyt, gal pabandyk, vos jam izengus pro duris garsiai garsiai pasakot kokios muilo operos turini. Nesvarbu, kad neziuri, sukurk. Kalbek be sustojimo ir neleisk jam isiterpt. Tuo pat metu kilnok puodu dangcius kartu su juo. Jis pakelia paziuri ir tu is paskos. Gal pamates is sono savo elgesi bent supras, kad vistik nelabai graziai elgiasi.

O nepaglvojai, kad yra tokių dalykų, kuriuos darai tu ir kurie erzina ir tavo vyrą lygiai taip pat kaip ir tave?

pagalvojau. ir ju yra. jis man pasako, o as kiek galiu stengiuos keistis, kad nebutu del ko bartis.... nors kartais mane irgi erzina, ko jis reikalauja, bet patyliu
bet siap as nesu pedante, jei ka, man gali irgi buti daiktai ne vietoj ir pan, bet taip kad galetum praeiti

va taip ir pabandysiu prajuokinai tu cia mane

Va, del to mes ketinam pirkti indaplove, bus visiems ramiau

Pas mus situacija is esmes labai panasi, tik variantas del tvarkos atvirkstinis. Mano vyras nerealus pedantas ir ta savo tvarka baigia visus uzknisti. Jis viska kontroliuoja ar viskas tvarkinga, ar svariai isplauta, ar vietose padeta, pastoviai bumba ir taip mes gyvenam jau 6 metai. Supratau kad as jo niekada nepakeisiu ir jis pats nepasikeis, bandau tiesiog nekreipti demesio ir apsimetu kad man dzin del tos jo tvarkos. Tik labai kartais vaiko gaila pasidaro kad jis ir jam per daug daznai liepia susideti zaislus, nemetyti knyguciu, jis gi dar toks mazas bet jau dabar matosi kad bus toks pats kaip tevelis. Taip ir gyvenam, tik vienas pliusas tas kad as zinau kad mano vyras visada pasitempes ir kad niekur nerasiu uzkistu nesvariu kojiniu, neplautu indu. (Nors kartais tai butu daug geriau)

tokiem zmonem, kurie pasakoja nekreipdami demesio ar ju pasnekovui idomu, labai nepatinka kai juos pertraukineji, pradedi pasakoti ka nors visai ne i tema, arba isvis negirdi ka jis pasakoja ir pradedi ziureti telika ir tarpe jo nesustojancio pasakojimo, karts nuo karto atsuki koki kvaila zvilgsni ir paklausi " man pasigirdo? ar tu sakei kazka? ''
na jei jis tave savo elgesiu erzina, ir savo elgesyje nieko nesiruosia keisti, tai kodel tau nepradeti elgtis taip kad imtum ji erziti
jis netvarkingas ir tu buk netvarkinga, ypac paderink kai pas ji ateina koks draugas. ismetyk visur nerupestingai savo daiktus, rankine, lupdazius, veidrodeli, nagu laka, acetono buteliuka, kaip sakoma padaryk namie moteriska haosa, tegu ji pradeda erzinti tavo nevietoj palikti daiktai. Tada kai branguji davesi iki nervu priepolio bus daug lengviau surasti kompromisa del tvarkos namuose
tiesa siuo perijodu, kol namuose nusistatinesit nauja hierarhijos lygi,dar butinai reikia ismokti nekreiti demesio ka apie tave pagalvos kiti, nes ispuls ir tokiu atveju kad kai namuose bus haosas uzeis ir tavo kokia drauge
tiesa mano vyra labai efektyviai veikdavo, kai as prie savo draugiu sunepatogindavau del nevietoj numestu jo kojiniu. protinga drauge tave supras, jei nesupras tai pasnibzdek tyliai jai i ausi kad bandai savajam išmušti keleta blogu iprociu...
ir netiesa kad peraukleti zmogaus neimanoma, imanoma tik reikia atrasti tinkama auklejimo buda.
sekmes bandanciom peraukleti savo vyrus,

Man labai patiko sitas patarimas Rimtai pabandyk, turetu suveikti.
O mes su vyru abu megstam pasipasakoti dienos ivykius - tai ir kalbam vienas per kita, vienas viena bajka papasakoja, kitas kita ir t.t. O dar pasakodamas visa laika turi ir vaika kalbinti, nes jei tik pajaucia kad jai demesio neskiriama iskart pradeda saukti mama mama mama tete tete
Bet man tai dzin - as vienu metu galiu ir su vaiku zaisti, ir su vyru sneket ir telika paziuret ir dar paskaityt ka nors. Kas mano vyrui visiskai nesuvokiama

Na, kas liecia tvarka, tai pas mus situacija analogiska! Toks jausmas, kad as cia parasiau! Taigi viska isbandziau: kalbejau, prasiau, aiskinau,pykau, rekiau, nesisnekejau ir t.t. Kuri laika padedavo, bet neilgai. Zodziu praradau vilti ji pakeist. Siuo metu, remdamasi dainos zodziais: "jei nori keist pasauli, pirmiausiai keisk save", esu saves keitimo stadijoj.

as sita patarima jau isbandziau. labai gerai veikia is pradziu nerealiai isiuto, nes pasak jo as saipiausi is jo naturalaus elgesio, megdziojau visai nepanasiai kaip jis daro na bet koks skirtumas svarbu, kad zmogus bent keleta dienu suprato ka daro ne taip.... gaila, kad tos kelios dienos jau baigesi ir viskas vel is pradziu

Nzn net kaip ir rasyt... zodziu mudu su vyru gyvenam metus tik, bet jau yra viena problema del kurios visad buna barniai...atseit as jo niekur neleidziu "pasitusint" - cia jo nuomone...jei is salies tai neleidau tik du sykius kiekviena kart jis man tai priekaistauja, bet jis manes ir nesupranta...mes turim labai nenuorama suneli (7men.) pacios suprantat kaip su tokiu sunku... as kartais net kokias 4-5paras normaliai nemiegu, o dar i mokslus einu, todel nenuostabu kad rauna stoga...o tada ir vaikas erzina ir kartais norisi surekt, kad to nebutu man reikia kad mane kas palaikytu, o jis tada nori eit tusintis-issikraut... nu kaip gali nekilti parkiu??? man sunku, o jis nori palikt mane su vaiku, kad as dar labiau isproteciau?...nzn ka daryt, kaip su juo sneket? gal ka pasiulyt galit? o gal cia tiesiog mano pavydas, kad as negaliu iseit "tusintis"?

Gali būt ir pavydas. O išleist vyrą siūlyčiau, nes jei labai norės, ras paaiškinimų, kur,ko ir kodėl eina. Dabar sako atvirai, vadinas, santykiai tvarkoj, neapgaudinėjat ir nesislapstot. Bandykit vaiką palikt tėvams ar giminaičiams, paieškot valandinės auklės ir eit kartu. Jei ne, tai išleisk jį mainais už tai, kad būsi išleista pati. Geriau pailsėkit po vieną, nei abu eikit iš proto, sėdėdami su vaiku.

O pas mus kita problema- nei aš, nei jis niekur eit nenorim. Nuo vaikelio kartais noris pasprukt, o štai kur? Taip ir įkalbinėjam vienas kitą

Labai taikliai pasakyta

Isivaizduoju, kaip jautiesi. Sita situacija is tos operos: "Jis neivertina mano darbo namuose, neisklauso manes ir nesistengia manes suprasti" Taciau is savo patirties ( tiesa, ne tokios jau ir ilgos ) galiu pasakyti, kad ir kokie vyrai butu, mes juose rasime dalykeliu, kurie mus varys is proto! Ir tai - normalu: juk susitinka du visiskai skirtingai aukleti, pagaliau skirtingu lyciu ( o tai - esme. Teko skaityti rimta knyga apie tai, kaip skiriasi vyru ir moteru smegenys,etc ) zmones. Belieka tik pagalvoti, kiek tavyje yra dalykeliu, kurie gali nervinti tavo vyra! Tokiais atvekais, kai esu kazkuo nepatenkinta, bandau problema isaiskinti svelniai ir kantriai, duodu moki nors palyginima su jam nepatinkanciu mano bruozu ar iprociu. Pvz.: "sitas tavo elgesys mane varo is proto taip pat kaip tave mano ..... " . Tai privercia vyra isivaizduoti situacija, kuomet jis buna izeistas ar suerzintas. Pabandyk - gal isdegs. Sekmes

užjaučiu. auginau ir aš nenuoramą ir vyras nelabai suprato, bet skaudama širdim kelis kartus palikau vieną su vaiku geram pusdieniui, tai greit suisuprotėjo, kad vienam visą dieną ir be miego naktį nesaldu. Po to nusprendėm kad penkt. ir šešt. naktį su vaiku miega jis. o aš eidavau į kitą kambarį ir dar migdomųjų makteldavau, kad vaiko rėkiančio negirdėčiau. Ir nebebijodavau ilgesniam laikui vyrą su vaiku palikti. Finiše po 1,5m išėjau į darbą naktimis.

Va šitą problemą tai mes išsprendėm - nusipirkom indaplovę išsimokėtinai . Manau reikia problemas ne kelt, o naikint .
Tik va dabar nuo kompo jo negaliu atplėšt, bijau ir kompą reiks panaikint

Jo, indaplove yra gerai. Pas mus yra ir delto nekyla problemu (na nebent as isvaziavusi savaitei randu uzkrauta indaplove ir supelejusius indus joje)
Del kalbejimo irgi maniskis labai kalbus, net buna, kad jei pas mane ateina drauge, tai jis kalba su ja, o as lieku tik arbatai virti. Bet sakysim, as isklausau ji nuosirdziai, nebesistengiu pasakoti, nes zinau, kad jam tiesiog neuzteks kantrybes isijausti i mano dienos eiga.
Kol sedejau su vaiku 4 metus tai stogas nerealiai vaziavo, nes esu is zmoniu, kuriems sedejimas namie yra kancia plius vaikas gyvas sidabras, nuolat reikia stebeti kas vyksta. Problemos yra ir dabar del isejimo pas draugus ar i koki vakareli, nes vargas yra pabuti su vaiku, kaip ir laisves apribojimas (negali nieko kito veikti, demesys sukoncentruotas i vaikas, arba bent jau reikia monitorinti, ka jis veikia). Del to pykstames, bet tikiuosi, kad rasiu iseiti ir po darbo samdysim aukle, kuri pasiimtu vaika is darzelio ir su juo pabutu, kad nreiktu lekti is darbo isdegus akis, pasiimti vaiko is darzelio. Manau, kad zirzliukei tiesiog reiktu galimybes pravedinti galva, tada ne taip klius vyro nesamones. Tiesiog kad pvz. kai jis grizta ir tauski per puodus tu tuo metu butum kur nors paliesta, o butu svetimas zmogus, kuris perduoda vaiko prieziura vyrui. Gal jis tada tiesiog jaus reikalas persirengti. Zinoma tam arba reikia finansu arba artimuju galinciu padeti.

turiu problemu del niekaip neivykstanciu vedybu. su draugu jau tris metus gyvenam kartu, draugaujam dar ilgiau. siuo metu isirenginejam buta, kuri nusipirkom kartu. jau pries gera pusmeti mano sirdele pradejo virpet, kad visai gerai butu susituokti. pas mane giminej seima yra labai didele vertybe ir santuoka yra svarbus dalykas, o maniskio giminaiciai vos ne visi (pradedant tevais ir broliais) yra po kelis kartus issituoke. taigi, as pradejau po truputi uzsiminti ir gavau atgal atsakyma, kad nespausciau dabar gi pries pora menesiu jis pats pasake, kad butu gerai siemet susituokti, as vos nenumiriau is laimes jis dar taip graziai pasnekejo, kad abu turim stengtis, kad ta svente butu grazi ir, kad jis pasipirs kaip tikras vyras su ziedu. ogi spekit kaip sekasi toliau. nevyksta NIEKO. jeigu bandau kaip nors, kad ir svelniausiais budais uzsiminti apie tai, esu kaltinama lindimu, spaudimu ir dievazi kuom dar. pasidariau ziauriai uzsidariusi, nes ambicijos kerta per smegenis, kai pagalvoju, kad prasineju mane vesti. o kai nieko nieko nekalbu apie tai ir apskritai nelabai apie save kalbu, tai tada atrodo, kad taip ir turetu buti ir situoacija normali (tik ne man, nes sedziu itampoj pati su savim viena).
kartais pradedu galvot, kad ne ta zmogu issirnkau, nes kai atejo laikas priimti sprendimus visam gyvenimui, vyksta visiska nesamone
help.

NESUPRANTU .MES JAU VEDĘ DAUGIAU KAIP 10 METŲ,O TOKIŲ PROBLEMŲ TIKRAI PAS MUS NEBUVO.GALBŪT MES MOKAM VIENAS KITĄ IŠKLAUSYTI?

mes taip pat susituoke jau metukai, bet draugavome ilgai ir tikrai negalvojau, kad atsiras tokiu problemu kurios kankina mus dabar, o gal tiksliau mane . mano vyras mane "aukleja", jam niekaip neitinku, tai ta tai ana as ne ten padejusi, tai ta tai ana man reiketui daryti, tai to tai ano jis nevalgys. jis labai noretu, grizes is darbo tik guleti ir televizoriu ziureti, apie pasikalbejima nereiketu man nei galvoti pradeda dejuoti, kad jis pavarges ir panasiai, kai valgo as ir negaliu jo kalbinti, nes jis "valgo"
zodziu nezinau kas darosi, as be to taip pat dirbu ir kai pareinu is darbo ir taip noretusi kuo daugiau paplepeti su savo brangiausiuoju, bet .....
as nesu pedante, bet namu tarnaite taip pat nenoreciau buti
net nezinau, bet tokiu dalykeliu anksciau nebudavo, tai yra pries vedybas, nors gyvenome ir kartu.
aplamai net nezinau, bet vyro siluma, demesys, taip pat praveso, o man to labai truksta.
leliu dar neturime, bet mintyse kazkurtai jau sukasi, bet kai viskas taip keistai klostosi, nezinau ar mes jau subrende leliukams

Sakoma, kad žmogus, nuo kitų gyvulių, skiriasi tuo, kad gali į viską pažiūrėti iš kito žmogaus pozicijos. Suprasti kitą. Matyti viską kitomis akimis. Tavo vyras irgi gali. Gal nenori. Čia jau kitas klausimas. O tau irgi vertėtų susimąstyti kodėl jis elgiasi būtent taip.

Vat skaitau ir toks jausmas, kad zmona parase (tik laikas neatitinka)
Vaistai nuo landziojimo po puodus: savaite ant virykles ir kitose lengvai pasiekiamose vietose laikomi tik tusti ir svarus puodai... Barsciai ir plovas isukami pasluosten ir i orkaite. Lenktis, ieskoti - Tinges
Dar vienas patarimas - tik grizo - siuksliu kibira jam i dantis ir lauk. Parejo - maiseli ir tegul ikloja. Po to mars ranku plaut... Per ta laika energijos perteklius issivades... Jei neturit suns, pats laikas pamastyt... irgi puikus energijos zaibolaidis...





Trumpai pabandysiu paaiskint kitos puses savijauta: nemoku gyvent muziejuje. Daiktai turi tarnauti man, o ne as jiems. Patikek, tik tau atrodo, kad jis galetu gyvent kiaulinyke. Tiesiog riba, po kurios BUTINA tvarkytis, jo samoneje yra siek tiek toliau. Jo manymu dulkiu sluoksnis ar indu kruva nera kazkas baisaus. Ir tas pats tavo akis badantis dulkiu sluoksnis bus pamatytas tada, kai is sluoksnelio taps sluoksniu... Iki tol jo NERA.

Vaistai del indu: jei nori, kad nesikauptu kruva indu kriaukleje, svarius susirast turi buti sudetingiau, nei issiplaut esancius kriaukleje (dziovykloje virs kriaukles laikomi tik keletas butiniausiu, kiti - spinteleje uz kruopu kruvos ) Vyrai baisus tinginiai, bet pritruke lekstes suplaus visus indus, kad nebereiktu vel slapt ranku.

Del kojiniu: hmmmm.... nesupratau, o kam plaut, jei dar kruva svariu? Baigsis, visas kartu i skalbimo masina ir vel yra.... Tiesa, sandeliavimui butinas rimtas polietileninis maiselis skalbiniu dezeje.... (maximos netiks, praleidzia ora) Prie tokios tvarkos pripras greitai....

O mano patirtis siuo klausimu (namu tvarkymosi) yra labai skaudi. Gyvenau su savo vaikinu daugiau nei metus, esu pedante, nors ne tai blogiausia - tiesiog negaledavau nepasakyti, nepaburbeti del visokiu menkniekiu (tik dabar tai menkniekiai atrodo). Jis daug dirbo, mokesi, o as nutaikiusi laisva minutele vis savo - kada tvarkysimes, kada man padesi, kodel as viska viena turiu daryti ir t.t. Tiesa, jis padedavo, taciau kokiais budais as ji priversdavau, net geda pasakoti
Del to dazniausiai ir bardavomes, na dar prisigalvodavau, kad del jo uzimtumo man demesio truksta. Man tie pykciai nieko nereiske, jauciausi save pateisinanti, o jam kaupesi, kaupesi (siaip jis laabai kantrus zmogus).
Atejo ta dienele, kai jis man pasipirso, o keliu savaiciu, barniams nesiliovus - isejo
Sake, kad tikejosi, jog sis jo zingsnis mane apramins, o as dar labiau isijauciau, pajutusi savininkiskumo jausma.
Dabar nagus grauziuos ir nezinau, kaip ji susigrazinti

O pasikalbeti nebandei? Tik ar galesi visa gyvenima nebambet del ne vietoje ismetytu daiktu? Pedantu jis tikrai netaps, net iki tvarkingo sunku bus išauklet....

Jis ir nera labai netvarkingas, netgi sakyciau tvarkingas, tik as tokia, kad is to dideli burbula padarydavau, paskui dar pridedavau, kad man demesio truksta tai taip viskas ir isejo
Manau, buciau pamazu apsipratusi, kad as buiti tvarkau. pamazu jau buvau beapsiprantanti, bet jis padare toki zingsni del jauciamos itampos namie...
Taip sirdele dabar skauda ir kaltinu save, kad gera zmogu praradau

Tvarka, maisto gaminimas ir kiti buities darbai........jie niekada nesibaigia ir kiekvienas tai supranta savaip, teisingi žodžiai, kad kiekvienam RIBA yra skirtingam lygyje.Kadangi susitinka du skirtingi žmonės su skirtingu charakteriu, skirtingai išauklėti ir su skirtingu požiūriu į tvarką ir netgi į .....gyvenimą, todėl ir iškyla nesutarimų.O juos pašalinti irgi reikalinga abipusė tolerancija.Gyvenime būna ir blogiau nei kankintis dėl tvarkos........Tas kas neapsikenčia su netvarka...... tvarko pats, tas kas neapsikenčia su perauklėjimu arba veTrimu ką nors keisti , jei jo nuomone nėra tikslo........išeina.Išeina ten ku galbūt nereiks klausytis priekaištų, nepasitenkinimo.
Aplamai kuo žmogus daugiau užsiėmęs, tuo mažiau kreipia dėmesį į smulkmenas(koks skirtumas kiek kartų plausi grindis per savaitę 1 ar 7). Aišku jei sėdi namuos ir lauki kol nukris dulkė ant grindų, čia kitas reikalas, bet jei namo grįžti tik ištiesti pavargusį kūną ir numalšinti alkį-dulkių nematysi.

SUTINKU, KAD VISI MES ESAM SKIRTINGI ŽMONĖS, SU SAVO CHORAKTERIU IR KAIP TEN BEBŪTŲ KIEKVIENAS GALVOJAM APIE SAVE IR NORIM BŪTI MYLIMI.DIDUMA BENDRAVIMO IR SUDARO TIE KASDIENINIAI BUITINIAI RŪPESČIAI,AŠ LYGIAI TAIP PAT LABAI MĖGSTU TVARKĄ IR ATRODO KAD TIK MAN RŪPI VIETOJ PADĖTI PUODAI AR IŠPLAUTOS GRINDYS, BET GALMA SAKYTI PATI PRIE TO IR PRIPRATINAU, TAI MANIŠKIS IR NESISTENGIA.BUVO SUNKIAUSIA GAL PIRMUS TREJUS METUS, O DABAR ERZINA TIK KAI BŪNU LABAI PAVARGUSI.MANAU KAD PIRMIAUSIA REIKIA KEISTIS NUO SAVĘS IR PAGALVOT KĄ PATI DUOT GALI, O NE TIK REIKALAUT, GERUMU GALIMA DAUGIAU PASIEKT NEI PRIEKAIŠTAIS, TADA ŽMOGUS PAPRASČIAUSIAI JAUČIASI NEVERTINAMAS IR NEREIKALINGAS

na na, mano vyras labai super zmogus viskas gerai, del indu ir t.t....na as dazniausiai juos plaunu, bet nebedavoju:), bet del koju plovimo ir kojiniu..........labai daznai pykstames.....nepakenciu kai jis gulas i lova nenusiploves koju!jau kai pradeda man jos smirdeti, paskau jam....susipykstam..vaje...As augau labai tvarkingoje seimoje, visada apsiprausdavau rytais, vakarais...o jis ne. Tiesiog dabar darau taip...Sakau eik kojyciu nusiplauti...sako nea, labai esu pavarges, sakau ar link vinios nueitum, sako taip, na tai as tau jas nuplausiu....na ir nuplaunu...ir nematau cia jokio pazeminimo....nes pamenu kai as sirgau, labai karsciavau, na jis ir mane prause,nes nepajegdavau nieko.Manau reikia ieskoti kazkokiu kompromisu....o beje mano vyras yra nenugincijamas, jeigu ka jis pasake, viskas tik jo tiesa...va del to tai jau sunku taikytis..na bet vistiek reikia nusileisti..as juk myliu ji....o geriausiai patarsiu visoms,,,zinot kas veikia??????jeigu vyras krykstauja ir sako vaje as nenoriu cia to daryti, ano, tai Jus ji apkabinkit, prisiglauskit ir psakakykit:- tu toks geras vyras ir kodel taip reki?pamatysit kaip atsileis....

skaitau lyg pati buciau parasiusi, mano vyras prisiziurejas rusisku filmu reikalauja, kad as visada matyciau jo nuotaika ir elgciausi pagal ja
jis visiskai nieko niekada nedaro del namu tvarkos, tai motersdarbas, kosmaras kazkoks, na dabar jau bent savo indus iki kriaukles nuo stalo nusinesa, pradzioj atsistodavo pasdumdavo- aciu
na 2 kartus per metus zole nupjauna ir kiema pries didziasias sventes nusluoja, bet jau reikalauja ir aukleja mane, kad as netvarkinga ir nesvari, as siuo metu auginu 2 pametinukus vaikus, apie tvarka manau nelaikas kalbeti, nors skaitau, kad pakankamai svariai gyvenam, visko pasitaiko zinoma
tau gerai dar nera vaiku
tvarka ne didziausia problema, bet tas iejimas i namus ir nuzvelgimas visu ar vaikas su kojinem, ar as susisukavusi, ar nosis vaiku nebega, ar batai nesimeto tikrai veda is kantrybes
o tas jo jei jau pasake ka nors tai turi sokti ir ruoj pat vykdyti, nesamone kazkokia

kas liecia vaiku auklejima, visai nesutariam, jis nori kad jie nuo mazens butu idealus ir niekada i kelnes nedarytu, o jei daro tai siknium vadina ir nenori su juo niekur eiti, nesuprantu kaip tai galima
vienu zodziu mano namuose i kompromisus nelabai kas leidziasi
del maisto tyliu, nieko negali paeksperimentuoti, yra 4 patiekalai ir juos tik turiu gaminti, o kur dar vaikams atskirai , zodziu mn jau sukasi mintys apie skyrybas, tuo labiau, jei as nedarau ko jis nori pats sako mes skirtingi zmones, mums nereikia gyventi kartu, cia tik laiko klausimas kiek istempsim, taip ir gyvenu, ir nezinau kuo gi cia viskas baigsis

Trumpai pabandysiu paaiskint kitos puses savijauta: nemoku gyvent muziejuje. Daiktai turi tarnauti man, o ne as jiems. Patikek, tik tau atrodo, kad jis galetu gyvent kiaulinyke. Tiesiog riba, po kurios BUTINA tvarkytis, jo samoneje yra siek tiek toliau. Jo manymu dulkiu sluoksnis ar indu kruva nera kazkas baisaus. Ir tas pats tavo akis badantis dulkiu sluoksnis bus pamatytas tada, kai is sluoksnelio taps sluoksniu... Iki tol jo NERA.




as ir pati nenoriu gyvent muziejuje patinka man, kai namuose buna jauki netvarka, kai ne viskas guli tiksliai savo vietose, o del keliu dulkiu niekad nesikabineju, nes tai nera labai svarbu. paprasciausiai, kai vyras masto, jog tvarkytis galiu tik as, o jis neturi laiko, yra pavarges ar dar kokios nors bedos, tai tiesa sakant nervina. dabar musu situacija tokia, kad gyvename skirtinguose miestuose ir pas ji gryztu karta i dvi savaites. ir gryzus ka randu? kartais net tu paciu kojiniu ant zemes, kurios gulejo ir praeita syk, arba dvi savaites nejudintus drabuzius kambario kampe (nors gal jis ten savo spinta pasidares ). tai va tada mane ir ima pyktis. kai namuose bunu labai mazai. o gryzus negaliu pailset ar pasidziaugti buvimu kartu, bet tvarkausi, nes jis pats neberanda savo daiktu ir del to baisiausiai nirsta.... kartais atrodo, kad del tvarkos, tai man pakliuvo nerealus vyras nors visur kur jis toks

Per 3 bendro gyvenimo metus ismokiau vyra siokios tokios tvarkos:
1. Kojines nebesimeto - dedamos i plautinu rubu krepsi (anksciau ju budavo visur pilna).
2. Batus nusiauna vos iejes i namus (anksciau nusiaudavo tik daejes iki spintos, kai nusirenginedavo).
3. Po remonto perstateme darbo kambari kartu, isvaleme (beje, jam net 5 metu dulkiu sluoksnis netrukdytu ), puse nereikalingu daiktu ismetem (jisai pats, tiesa man pazirzint, ismete). O dabar labai patenkintas ir, sakyciau, stebuklingai prisiziuri - nei stalas nukrautas, viskas daugmaz savo vietose (kad galeciau dulkes nuvalyti ).
4. Mete rukyti. Sakysit, kas cia bendro su tvarka. Ogi rukydavo namie, visos sienos buvo pageltusios nuo nikotino, langai, net riebaluoti nuo cigareciu dumu, kompas irgi pajuodes. Dabar jau gerai
5. Paskuitinis islipes is lovos pats pakloja lova! - cia, beje, vienas is paskutiniuju pasiekimu. Svarbiausia nepamirsti pagirti!
6. Savaitgali, man neprasant, pirma karta suplove didziule kruva indu, tame tarpe buvo ir kepimo skarda, ir puodai. Zinoma, nepamirsau pagirti - kad nebutu paskutinis kartas
7. Neprasytas nuvaro masina i plovykla (anksciau budavo, kol neprizirsi, tol nevarys - prie dureliu net prisiliesti bijodavai, o viduj nuo dulkiu nebudavo kuo kvepuoti!).
8. Siuksles irgi neprasytas daznai isnesa.
9. Neretai sutvarko vaiko zaislus (na, vaikas siaip jau pats pas mus tvarkosi, bet kartais reikia jam padeti ).
10. Dar, ismoko siokiu tokiu manieru - neberiaugioja ir nebezda kur papuola (anksciau jis man tvirtindavo, kad namie nori jaustis visiskai atsiplaidaves, bet sutarem, jog man tai visiskai nemalonu ir nepriimtina - taigi, bent jau prie manes daugiau taip nebuna, nebent kartais nevalingai ).

Vat ko nedaro - tai nevalo dulkiu, nesiurbia, nevalo grindu, negamina ir nelygina. Na bet, cia jau mano pasirinkimas - situose darbeliuose as juo nepasitikiu, tad ir nesiskundziu

Beje, noriu pasakyti, kad is pradziu ir as juodai pykdavau, ir konfliktuodavom. Vyrai nepasikeis staigiai vos mes paburbesim, taciau jie puikiai isidemi, ko mes is ju tikimes, ko noretumem, ir kas mus gali padaryti laimingas Taigi, reikia tik laiko, ir jeigu bus noras, ypac, ji pakelia visokie pagyrimai (moteros, sito niekada nepamirskite!!!), pamazele sis bei tas pasikeis. Ir dar, vyram s juodai nepatinka spaudimas - jie pasikeis tada, kai jus jau busite praradusios vilti Juk ir vyras nenori, kad namie butu viada susiraukusi zmona, o zinodamas, kas jai pakelia nuotaika, anksciau ar veliau tuo pasinaudos - tik reikia jam suteikti sansa, galimybe paciam pasirinkti ir apsispresti, nustebinti (beje, ir kai jie tai daro, tai daro del to, jog jie taip nusprende+ o ne todel, kad jus 3 metus del to burbejot ).
Kantrybes!!!! (gaila tik, kad ji niekur neparduodama )

Nu prijuokinai

Visko buvo ir pas mus... Gal čia daugelis vyrų taip įpratę nesitvarkyt. Maniškis visur mėto savo rūbus, jei sutvarkau tai niekaip be mano pagalbos neranda Tai galiausiai aš jam paskyriau vieną vietą namie jo rūbams. Ten toks bardakas, bet kas keisčiausia jis visad atranda ko ieško O štai lentynose gražiai sudėliotų nemato
O dėl tvarkos tai viskas Ypač gimus vaikams daugiau padeda, bent jau apie save susitvarko ir nejaukia

Na, gal jus dar per mazai kartu, arba ne ta zmogu pasirinkai.
As, kaip ir Vigei minejo, daug del ko susitarem su vyru (nesvarioms kojinems maisas, batai savo vieta turi namie, nors pries kokius 6-is metus megdavo tipenti su batais po visus namus), lova kloja tas kas paskutinis atsikelia is jos, uz gerus darbus butinai pagyrimas ir ne tik... , PVZ.: siandien visa seima pavalgem pietus, as dar sedejau prie stalo ir kava geriau, vyras atsistojo nusinese ir savo lekste issiplove (vaikai dar valge) as jam atkisau ranaka su savo lekste ir didele sypsena ir sakau -Tu taip smagiai plauni isplauk ir kitas lekstes! , na ir suplove.
Zinoma buvo laikas kai as viena plusdavau namie su namu ruosa, bet kiek atsimenu ir neprasydavau vyro kad padetu, bet kai jau nuo vaiku ir nuo namu ruosos buvau galutinai pavargusi, tai vyras pats neprasomas padedavo (ir tikiuosi pades toliau) ir tikrai nebijo nei leksciu isplauti, ir dulkiu siurblio paimti ir visai seimynai valgyti padaryti .
Manau ir tavo vyras mano, kad tai suprantamas dalykas jog tu turi tvarkytis, gaminti valgi(tuo labiau jei tu niekur nedirbi ir dar vaiku nera) . Manau, kad geruoju tikrai galima daug ko pasiekti, o jei ne - rimtai pamastyk ar su tuo zmogum tikrai nori praleisti visa gyvenima, nes tokios problemos tik smulkmenos, ateityje gali kilti daug rimtesnes problemos !

Mes kai pradėjom kartu gyventi (prieš 6 metus), tai kojos ir kojinės irgi nelabai norėjo plauti, dabar jau kasdien tai daro, ir net kojines išsiplauna, nors kai nusipirkom skalbenkę- pripirkau daug kojinių ir jam geriau. Indus išplauti neskuba, bet katilus, keptuves, kriauklę, aplink kriauklę, stalą Lovą pataiso,pasiurblioja. Darbo stalas apkibęs dulkėm ir nuo kavos puodelio dugno apipieštas rutuliukais-išvalau. Atskirai skiriau jam vietos drabužiams, ten chaosas juodas-sutvarkau. Įrankiai(plaktukai, atsuktuvai ir t.t.) irgi buna pastoviai išmėtyti- sutvarkau. Turim tris vaikus, tai dar prisidėjo chaoso -trupiniai, žaislai, drabužiai, indai, lapai, pieštukai.....WC- man. O šiukšlių kibirą jei vieną dieną neišmesi, tai ryt jau aplinkui kalnas. Patalinės jau nebelyginu, o drabužius tik tuos kur dabar apsirengsiu....Vienu žodžiu, atsibodo ir man kasdien burbuliuoti ir tvarkytis Vieną kitą dieną praleidžių, susitvarkau, vakare vėl siaubiakas. Bet ištikrųjų sunku priprasti prie jovalo, bet teks. Stengiuos daugiau pati padaryti, negu iš kitų reikalauti....bet pagalbos vistiek paprašau- tu pasiurbliok ar dar ką padaryk, o aš niamu pataisysiu

Na, skaitant visu pasisakymus, ka galiu pasakyt... mano vyras tikras stebuklas Jis ne tik mane supranta ir dziaugsme, ir rupesciuose, bet ir LABAI tvarkingas. Tvarkos dalyku mes nesidalinam( vyriski, moteriski). Kas tuo metu gali tvarkyt, tas ir tvarko. Nebaisu mano vyrui nei kambarius siurbliuot, nei indus plaut, nei virtuve tvarkyt, net vaikiukui pampersa pakeist nesigedi ( kaip kad daugelis vyru is principo nekeicia). Vakar buvo 4metai nuo musu draugystes pradzios ir as jam pasakiau: "Niekam nelinkeciau tokio vyro kaip Tu. Nes jei kas toki turetu, tai ne as vienintele tureciau pati nuostabiausia "

Na mano vyras tikrai ne auksinis, nors as taip pat. Kas liecia pagalba,tai jos nelabai sulaukiu. Buna,kad jis sedi prie interneto, o as lakstau duoduosi po namus, o jei ko paprasau padeti, pvz padziauti skalbinius, tai skalbiniai 2 valandas guli nepadziauti, kol as galu gale pabaigiu savo darbus ir einu pati padziauti. o tada jau buna banga..... pyksta,kad as dziaunu, o ne jis..... mane taip nervina tokie dalykai O kai nescia prasydavau issiurbti kilimus, nes buvo sudetingas nestumas, tai pasake- tu ka ligone? Va va Kai atkirtau, jei sis nestumas nesibaigs gimdymu, tai daugiau vaiku nebebus, tada susiprotejo (nes jau bus 2 nesekmingi nestumai), bet trumpam. Jis labai panasus i savo mama- kurios pagindinis posakis- edachodik chod (neateina eile- LT). Jis pats piktinasi,kad mano tete toks tinginys, tipo tarybiniu laiku vyras, negerbia moteru, tik vyro darbas svarbus, moters- nieko vertas.... Bet ziuriu maniskis butu toks pats.... Ir vigi manau pinigau zmones keicia, iki atlyginimo pakelimo ir geresniu pareigu gavimo, buvo normalus, zmogiskesnis. O dabar jauciasi - kas as toks! Labai nefaina.... jei nebutu vaiku, tai tikrai spjauciau i jo puse, bet dabar.... norisi,kad vaikai turetu abu tevus. Juolab be situ bjauriu (mano akiai) savybiu, jis negeria, neruko, rupinasi vaikais, nelaksto po darbo (tikiuosi), grizta laiku namo... tik as nesu laiminga, gero zodzio is jo neisgirsi (nebent apie maisto gaminima), vaikus negraziai rengiu, pati negraziai rengiuosi, tas netinka, tas nepatinka O norisi is zmogaus isgirsti ka nors gero, kas suteikia sparnus... nors tai ir butu mazyte smulkmena.
Atleiskit, norejosi kam nors issilieti... o neturiu kam

O jis žino kaip jaučiatės? Reikėtų rasti būdą pasikalbėti, abipusiškai. Ne kaltinti, ne reikalauti ar priekaištauti, bet papasakoti vienas kitam kaip jaučiatės. Nebūtinai bus malonu, bet tai kelias į vienas kito supratimą, o tai santykiam svarbu. Gal apie tai, as jus itin aštru jis nė nesusimąsto ir gal jums irgi turi n "kaip turi būti" vizijų.

Sveikutės
Laikykitės, apie kokį aš jums egzempliorių papasakosiu tai išgriūsit iš kojų, jei neblogiau
Ištekėjusi jau 7metai, su tarpais tai gal apie 5,5 metų ir būtų.
Kaip ir visoms tikriausiai, pažinties pradžia buvo daug žadanti, puiki, nepakartojama. Susipažinau su dabartiniu vyru kai man buvo 25metai, jam 35m. skirtumas nemažas, išpradžių trikdė amžiaus skirtumai, paskui pripratau. Draugystė tikrai buvo ypatinga, išskirtinė nepalyginsi su ankstesnėmis, džentelmenų - džentelmenas, pasitempęs, skambinti jan netekdavo pats visada perskambindavo, dar ir skyrė atstumas, bet ir tai jam buvonekliūtis, galėtų pavargęs atlėkti pas mane, gėlės, šompanas ir t.t, žodžiu visko per akis, tikrai nestokojau jo dėmesio. Man pasirodė puikus variantas tokiai kaip aš, nes charakteris mano tai o jojoj . Keista buvo, kad nebuvo dar vedęs, aišku pasidomėjau juo išsamiai, turiu prieigą, nebūčiau tęsusi pažinties, jei būtų vędęs ar išsiskyręs. Susipažinau su jo seserim už jį vyresnė sukūrusi šeimą turi du vaikus, taip pat su jo teta. Supratau, kad kilęs iš normalios, neasocialios šeimos, aišku kaip ir kiekvienoje šeimoje galima rasti kabliukų taip ir jo šeimoje,jo mama buvo išsiskyrusi su tėvu ir viena augino du vaikus, nes kai susipažinom abiejų tėvų jau neturėjo - mirę, labai į dušią nelindau, kažkaip nepasirodė tada reikšminga. Ot gal ir reikėjo kaip dabar supratau susimąstyt, kad vyras augo be tėvo rankos ir žodžio. Su seserim radom bendrą kalbą, šeip nesiskundžiu, esu lapai plepi. O jau su jo kaip išsiaiškinau netikra teta(vyro senelio antra žmona) tai vaje vaje tau, mus dvi negalima būtų palikti vienoje patalpoje plaukus nurautume viena kitai ir gerklę perkąstume, supratau iškarto kai susipažinau su ja. Kai pirmą pažinties dieną ( ji buvo peršąlusi) pavaišino arbata dar ten kažkuo neprisimenu jau, bet gerai įsiminiau jos žodžius už tai, kai pasisiūliau išplauti puodelius, man atrėžė: "tu man neįtiksi išplaut". Kadangi esu nepasikėlusi, esu tinkamai išauklėta (niekada neišsišoku, žinau savo vietą, gerbiu vyresnius ir jei jie ir neteisūs) nors buvo tikrai nemalonus, ypač pirmas įspūdis, neveltui kaip tik ją pamačiau - man nepatiko (turiu šiokią tokią uoslę žmonėms, beje pasitvirtina, esu žuvis), nors apibusiškas jausmas, supratau, kad ir aš jai nepatikau, bet nepasitenkinimo neparodžiau. Dar teko apsilankyti keletą kartų pas ją, vėl sulaukdavau kažkokių replikų, priekaištų, nuspręndžiau sausai daugiau neiti pas ją. Neapsikenčiau pasakiau būsimam vyrui apie jo tetos elgesį, nors tai vyko ne visada prie jo, jis mane aišku užstojo prieš ją, su ja griežtai pakalbėjo. Šiaip buvo viskas gersi, neskaitant jo tetos.
Kai susituokėm, teko man kraustytis su savo daiktais pas vyrą į jo 2kambarių butą, kurį laiką gyvenau viena jo bute, jis tarnavo kitame mieste, pasitarusi su vyru, pasiūliau išnuomoti kambarį studentei, kadangi tuo metu niekur nedirbau būtų dar šiokios tokios pajamos (nepaminėjau vyras - kariškis, tai teko pagyventi ant lagaminų, kraustytis į kitą miestą). Kai išnuomavau visą butą, nuspręndėm kartu gyventi kur jis dirba, vėl teko kraustytis man su daiktais, nes paskyrė tarnybą ilgesniam laikui. Pradžioje buvo viskas gerai, sutardavom, sakydavo komplimentus, girdavo kaip gaminu(nors kai gyvenau sub tėvais niekada negamindavau - nemėgau, tik kai ištekėjau pradėjau, ir puikiai sekėsi, mama mano skaniai gamina - turbūt pavekdėjau ) Ir apskritai pasikeičiau į geresnę pusę, pradėjau daryti ko iki tol nedarydavau, buvo noras būti gera žmona, kadangi ir vėl nedirbau niekur teko tvarkytis namuose (nebuvau linkusi būti namų šeimininkė), į darbą nešdavau karštus pietus, kai ateidavo pasitikdavau su garuojančia vakariene ant stalo, stengiausi visaip.
Kai atsikėlėm į jo butą prasidėjo kažkokie nesutarimai jau po 1,5metų kažkur. Nesusiradau niekaip darbo, o man buvo nuobodu sėdėt namuose tik prie puodų, jau nebesulaukiau nei komplimentų, nei šiltesnio dėmesio, viskas pradėjo išgaruoti, nors man niekada neprikaišiojo, kad nedirbu niekur. Pati pergyvenau, kad nerandu darbo, nelinkusi sėdėti koją ant kojos susidėjus, bet mane vyras atkalbinėdavo: " kam man dirbti". Jaučiausi labai blogai, negalėdama savęs realizuoti, esu veikli, nenusėdinti vietoje, draugių neturėjau buvau viena dar dideliam mieste. Bet nepaliaujamai ieškojau darbo, susiradau pradėjau dirbti, atsigavau, paskui perėjau į įdomesnį darbą, dar kelis pakeičiau darbus, atsirado įvairovė, susidraugavau su bendradarbe, leidom laisvalaikį kartu. Su vyru ir tai rasdavom laiko susipykti, kodėl nekeliu darbo metu ragelio, po darbo pasilieku ilgiau, atvažiuodavo pasiimti, darbas buvo toks, kad tekdavo padirbėti (nors nepavadinčiau savęs darboholike). Įkalbinėjo išeiti iš darbo, vėliau pati išėjau kai pradėjo nebemokėti laiku. Važiuodavom pas mano tėvus, pradėjau pastebėt kaip jis tik atvažiuoja pas uošvius kaip jį kas apsėda visas suglumęs, pasimetęs, nusikalęs amžiais, be žodžių, su giminėmis neturi apie ką kalbėt, susiraukęs amžiais (pamačius jo veido išraiškas nors tu šaukis iš nevilties, tuo labiau giminėms teko mažai jį matyti, įsivaizduoju kokį įspūdį apie jį susidarė). Mama klausdavo manęs kas jam. Kalbėjausi su juo kame reikalas, pasakydavo, kad su kuo nenori nebendrauja, jam neįdomu, ženyjosi ne su uošviais o su manim, mano sesers nepripažįsta kaip - svainės (siaubo filmas) . Prasidėjo dar didesni nesutarimai (netoleruoju, kad vyras nepripažįsta žmonos šeimos) dėl to. Pasakiau: " jei tu nepripažįsti mano šeimos, giminės, tai aš irgi tavo". Pasiūliau atnaujinti butą, padaryti remontą, vos įkalbėjau, jam ir taip gerai, imiausi pati visos iniciatyvos, nes nieko nesugalvodavo namų labui, pati plyteles, tapetus nuiminėjau, kad turėčiau veiklos, prižiūrėjau darbininkus, padėdavau jiems, domėjausi viskuo. Tai man labai patiko, visa galva pasinėriau į atnaujinimo darbus, nes nedirbau. Kartu pirkom reikalingas medžiagas, plyteles, tapetus ir .t.t. Pats nieko nedarė namuose, teisindavosi, kad nieko nemoka. Kai pamatė rezultatus patiko ir jam, pritarė mano idėjai. Susitvarkėm butą, liko baldus nusipirkti. Pradėjo lysti dar didesni jo keistumai, tėvai man jau pastabas pradėjo sakyti, kad su juo kažkas negerai, ir pati pradėjau pastebėt.
Kai išėjo (kaip jis sako į užtarnautą pensiją) prasidėjo katastrofa, pirmiausiai sumažėjo biudžetas, apsileido, dar labiau aptingo, namuose nė pirštas apie pirštą nepaklibino, valgo kaip ne savo burna, net bjauru žiūrėt, rūbų kaip ir indų krūvos, nespėdavau tvarkytis, sakai , o jam tas pats. Išeini ir ateini randi drybsantį prie televizoriaus, pagalbos, dėmesio - nulis. Aš viena iš kailio nėriausi, mano tėvas net atvažiavo jo bute rozetes, santechniką tvarkyti. Man realiai buvo gėda prieš tėvus, tėvai turi sodybą, augina daržus, tai visai žiemai visko nuo iki užtekdavo, o žentas nė užpakalio nepakeldavo uošviam padėt nei karto, net nepasisiūlydavo. Uošvis pastoviai dar jo mašiną tvarkydavo (ką mato, kad žentas be rankų). Žiauriai vyru nusivyliau, nei ačiū, nei labas, nei visogero neišgirsi gyvenime nei man, nei uošviam. Nesiteikė darbo ieškotis, gaudavo pensiją, sakydavo išėjo į užtarnautą poilsį ir kalba baigta, ar:" jei nepatinka varyk pas tėvus ten bus tau geriau,ar susirask pati kitą darbą". Kai jam pasiūlydavau: " eik į statybas ten padirbėk",atkirsdavo: "pati eik į statybas ir dirbk". Dar jo ta teta užveikdavo vaikščiodavo ištisai pas ją, turbūt pasitarimams, smegenis jam susukdavo visai, neįmanoma būdavo susišnekėt. Beto, kur jis eis dirbt tai jam per šalta, tai per karšta, nėra tikslo dirbt kurs nepatinka, per sunku, kaip yra taip ir gerai. Aš tai apšąlus, kaip žmogus taip pasikeitė kardinaliai, atsikirtinėt pradėjo, pakeltu tonu kalba, nieko nemato, nieko nežino ko nepklausi, pastoviai primindinėt viską reikia, amžiaias pamiršta viską, cackintis kaip su mažu vaiku, jokio savarankiškumo. Išbrūkau į darbą, padirbo, išėjo, kai sumažino algas, neapsimokėjo, nes daug atskaičiuodavo iš pensijos, nekas ir likdavo. Pastovūs vizitai pas tetą užkniso, namuose nesusilauksi, kaip medum tepta ten jam, namuose viena sukis kaip nori, darbininkas gi tik tetai visur padeda. Sugebėjau kai buvo geresni laikai dar universitete vakarinėje grupėje studijuoti. Ir ką jūs manot, iš pas kods mano vyrelis nusliūkino, įstojo, ir abu studijavom tą patį dalyką . Jam aišku teta viskuo padėdavo ką reikėdavo, pastebėjau, kad man pradėjo nenusikleisti net ir moksluose. Bet neapsiejo ir be mano pagalbos, kaip visada ir visur - mokiausi už abu: spauzdindavau referatus, kursinius, praktikos ataskaitas, diplominio darbą. Galiausiai kai buvo striuka su pinigais (savo pinigais mokėjau už savo mokslą) teko iš bendrų pinigų sutaupyti jam už mokslus sumokėti, nes pats nesugeba. Dar tėvai buvo paskolinę pinigų tai sumokėjau už jo mokslus. Bet ir to jis neįvertino kaip ir visada.
Atėjo krizė, atsirado skolų už butą, didesnių problemų, man vienai tik rūpėjo kaip viską sutvarkyti, jam tai kas. Besidrąskydamai pašlijo sveikata, paguldė į ligoninę, visiškai išsekau, svoris krito, mama pamačius išsigando, nes lankė ligoninėje, nes kai bendraudavom nesiskundžiu, neišpeždavo teisybės apie mano padėtį (buvo gėda skųstis, ar guostis). Beto teko parduoti automobilį, pinigų trūko, seniai nevažiavau pas tėvus, tai ir nieko nežinojo. Į ligoninę atsliūkiną truputį pasitryna ir rauna namo, neužsibūdavo, nei užjausdavo, nei suprasdavo - nulis emocijų. Vienu žodžiu jam taspats. Taip buvo skaudu, kad man teko kardinaliai gyvenimą pakeisti, pačiai pasikeisti ir dėl ko... Pasigydžiusi išvažiavau pas tėvus, nes mama kategoriškai pasakė, kad neleis man numirt. Pas tėvus aišku atsigavau, šviežias oras, sveikas maistas, poilsis, teigiamos emocijos atsistojau ant kojų. Nepatogu pasidarė, kad esu išlaikytinė tėvų, nesu gi neįgali kokia. Vėl grįžau namo pas vyrą, grįžusi išsigandau namuose kaip bomžyne, nešvaru, betvarkė, skalbinių dėžė pilna per viršų lenda rūbai. Vonia baisi, nėra kaip nusiprausti, jėrgau. Pats pabaisėjęs, apsileidęs, plaukais nekirptais, nesiskūtęs, sukūdęs, purvinais rūbais vaikšto, patalynė nepakeista šakės. Norėjosi imt ir bėgt į kojas iš ten, nei pradžios, nei pabaigos nesimatė darbui. Vyras gi žmoną kietai pasitiko. Aišku aprėkiau, kad su protu visiškai susipyko ar ką, liepiau tuoj pat kuoptis. Kaip Vingių Jonas išsliūkino nuo lovos apsitvarkė, patalynę nuimė. Kol aš ten susitvarkiau, tai akys ant kaktos iššoko.
Vyras aišku niekur nedirbo, ir negalvojo, man jau nejuokais apimė panika, kad galim prarast jo būtą dėl skolų. Išgrūdau, kad paimtų už šildymą kompensaciją, vistiek susidarė skola, jo pensija išeidavo buto išlaidoms, dalis mano pinigų buto išlaidoms ir visi mano likę pinigai maistui. Daugiau visiškai niekam neužtekdavo. Pradėjau ragint važiuot į užsienį padirbėt, nes baigsis blogai, išpradžių spyriojosi, paskui lyg susiprotėjo, vėl apsigalvojo, bet kur nenori dirbti. Beto baisu tokį ir nusiųst kur, be galvos grįž, prapuls vienas be auklės, problema vaikštanti.
Su juo neįmanoma buvo per visus kartu pragyventus metus išsiaiškinti, kas negerai, ir pas psichologus ėjom, niekas nepadėjo, į kalbas neina, tik susiriejam ir viskas. Bandžiau ir geruoju ir bloguoju kalbėtis, sakyti kas negerai, ką netaip daro, o jis tik atšaudavo: "iki vestuvių viskas buvo gerai, o dabar tu pasikeitei, nežinai ko nori, viskuo nepatenkinta". Savęs neteisinu, esu su ccharakteriu, bet abejoju kad mano vietoj atsidūrusi moteris apsikęstų su tokiu individu. Namuose vyro nėra, pagalbos jokios, dar atsikalbinėja, išvadina visaip, viskas ant mano pečių, visi sprendimai, problemos ir kt. Kiek galima taip tyčiotis iš gyvo žmogaus, ir kaip galima taip užkalti visiškai be sąžinės graužaties. Gyvenime nepripažins, kad neteisus, kaltas, ir neatsiprašys. Pripratęs tik kitų sąskaitą į rojų važiuoti, savo darbu, nei prakaitu nėra nieko pasiekęs kočia stebėtis, mamos numylėtinis buvo, augo be tėvo - tai ir toks rezultatas. Neturi žalio supratimo kas yra žmona, šeima, uošviai, svainė. Kartais pasiklausiusi jo kalbų suabejoju jo sveika nuovoka.
Džiaugiuosi bent tuo, kad neturiu vaiko nuo tokio, neduok Dieve, bijau net pagalvot koks būtų. Nors nėra pakėlęs rankos ir visiškai nerūko ir negeria, bet jau nebematau jame jokių pliusų, pavargau nuo jo ir noriu tik skirtis, vienaip ar kitaip niekas neriša, nematau jokių perspektyvų, jo išlaikinėt nesiruošiu. Jau tokiuose metuose neperdarysi, neveltui ir nebuvo dar vedęs, toli gražu ne jam vedybinis gyvenimas. Aš dar jauna ir noriu gyvent normalų gyvenimą, o ne vergovę vargt kažkokiam liurbiui tarnaut.
Tikiuosi viskas mano gyvenime pagerės, susitvarkys.
Ir jums to linkiu, svarbiausia savęs nesužlugdyti, išlikti moterim, tikėkit savim, nebūkim skūduru vyrams kojoms išsivalyti
Didžiausios sėkmės visoms

Labas vakaras
Norėčiau užduoti klausimą kuris neduoda man ramybės . Kur tas paskutinis taškas kai reikia skirtis su vyru,kada jūs supratot kad kitos išeities nėra-vienintelė išeitis skyrybos. Ar verta dėl vaikų,dėl bendro turto gyventi kartu. Gal reikia ieškoti kitą išeitį,gal galima pasikalbėti su šeimos psichologu,nors žinau ką jis gali pasakyti. Mano vyras gali būti "geru" ir "suprantančiu" tik dvi-trys dienas,paskui ta pati istorija. Neturiu pasitikėjimo,nežinau ko laukti iš juo kitą dieną... Pradėjo išgėrinėti,gali visą savaitę gerti,ne daug bet užtenka tam,kad kabinėtis prie manęs,vaikų. Ką daryti nežinau. 1000 000 kartų galvojau dėl vaikų ir kitų dalykų išsaugoti mūsų šeimą.Nenoriu daryti greitu išvadų,bet man rodos laukti stebuklo iš jo per vėlu. Arba kentėti,gyventi banguotą gyvenimą,arba skirtis. Gyvenam kartu 12 metų. Iš 12 bendrų gyvenimo metų jaučiausi laiminga du-trys metus. O aš noriu gyventi su žmogumi kuris mane gerbia,nesityčioja,nepavydi,pasitiki,noriu pagarbos sau,kitiems žmonėms.O jis gerbia tik save,nors kartais pagalvoju kad save jis irgi negerbia.
Papildyta:

Labas vakara meskene. Peskaičiau jūsu istorija nuo a iki z. Sveikinu ,kad pagaliau esate laisva ir metėt lauk tokį vyrą - Oblomovą ( tikras I.Gonačarovo romano herojus). Man panašu,kad jūsų ex vyras serga depersija,gal jam reikėjo vaistus gerti,bet suprantu,kad jeigu žmogus nenori nieko keisti savo gyvenimą dėl savęs ir kitų ,nieko nepadarysi ir jį nepriversi.

1.drugles visi mes esame ne auksiniai,juk ne angelai ir ne dievai,todėl nereikia dėl šitu dalykų "parintis" Mes moteris esame stipresnes negu vyrai,bet gražus žodžiai ,komplimentai,kažkoks gražus žestas iš vyro pusės ir mes galim tapti švelnios ir mylinčios....tačiau jie iš kitos planetos,jie nesupranta,kad mes norim girdėti,jausti,norim būti gerbiamos.
2. Va ir aš dėl vaikų gyvenu,noriu kad jie turėtu abu tėvus ( auginam du berniukus). Mano irgi nerūko,anksčiau ir išgerdavo labai retai,bet dabar pamėgo pakelti stikliuką. Irgi mano nelaksto,žinau kad nieko neturi,ateina laiku namo,kiek gali vyras rūpinasi vaikais,nors dažniausiai aš turiu viską paaiškinti,užrašyti,paruoši drabuželius jeigu jis vienas veš mažesnį sūnu į daržely,bet dėl šitų dalykų nesuku galvos,ne tas svarbu.
Neatsiprašinek,labai gerai Tave suprantu drugles
Papildyta:
+2011 09 27, 17:23-->
hi,o ką daryti kai kabu tik aš,o jis sako kad aš nusišneku ir jam nusibodo klausyti. Dažnai pradėdu kalbėti,aiškinti jam,bet jis mane ne girdi,jam svarbiau serialą apie mentus pasižiūrėti. Neblogai išmanau psichologiją,pedagogiką,o pati esu kaip batsiūvis be batų

Labas rytas visoms Kažkokios neaktyvios mamos,nors suprantu,kad nelabai lengva atvirauti tokiomis temomis. O gal dėl to,kad tylim ir nenorim viešumo kenčiam pačios ir mūsų vaikai.
Geros dienos ir geros visoms nuotaikos

Į šį klausimą tau niekas neatsakys, tai klausimas, į kurį atsakymą gali rasti tik tu pati. Pamėgink įsivaizduoti savo gyvenimą jau be vyro - tiesiog eilinę tokio gyvenimo dieną, pamėgink įsivaizduoti šventes, pamėgink pajusti savo savijautą tomis dienomis - kai šalia jau nėra to vyro. O vaikams taip pat neatneša laimės tėvų barniai, įtampa namuose. Žinoma, idealu gyventi pilnoje šeimoje kai darnūs santykiai, bet gyvenimas būna visoks, ir sprendimai įvairūs... Tiesiog tikėk, kad tai, ką tu nuspręsi ir yra pats teiningiausias sprendimas TAU.