sveikutes.as irgi galvoji,kad kazkas panasaus yra.labai bijau iseiti is namu(kartais po pora savaiciu prasedziu namie),bijau,kad kas uzkalbins,jeigu pradedu sneket su nauju zmogum pradedu uzsikirtinerti arba taip jaudintis,kad sneku be perstojo,ka reikia ir ko nereikia.labiausia nervuoja tas,kad negaliu susirasti draugu,pasidaro labai liudna.dar nezinau ar del to bet buna kartais apima nesuvaldomas pyktis.del to pacio isejimo is namu baimes,kad visi ziures ir t.t. buvau praradus kelis darbus.

Sveikos visos! Kaip jauciates ,gal pavyko susitvarkyti su problemom? Perskaiciau jusu mintis ir noriu pasakyti ,kad man taip pat yra sociofobija.Labai daug metu kenciu nuo sio sutrikimo ir jauciuosi,taip kaip daugelis iš jūsų čia rašiusių.Su Justee galėčiau pasakyti, kad viskas atitinka 100 proc., dar plius Skiipe problemos del raudonio taip pat atitinka. Lankiausi pas psihiatra ir šis man diagnozavo sociofobiją. Beje ,Justee, jeigu dar kada skaitysi mano pasisakymą,parašyk kaip vadinosi vaistai ,kuriuos tu vartojai? Kaip dabar laikaisi ,ar padejo vaistai?

Sveikos. Na pagaliau supratau, kad as ne viena kankinuosi nuo SOCIAFOBIJOS...o man tik 18metu . Vaikstau pas psichologe, geriu vaistus, padeda tikrai nedaug, turbut reiketu kad daugiau psichologe su manimi bendrautu..arteja nauji mokslo metai, ir vel galesiu klaseje kankintis, ta prasme negaliu normaliai sedeti ir klausytis ka mokytoja aiskina, nes atrodo kad y mane visi ziuri, nors is tikro taip nera kaip apsizvalgau, o kai dar mokytojas papraso manes kanors papasakoti tai patikekit norisi begti is klases, uzspaudzia gerkle, pradeda dauzytis sirdis ir sakau mokytojui kad nelabai moku , nors zinau viska atmintinai, o tada ir pazymiai krenta ...zodziu kosmaras kazkoks..ziuriu ir pavydziu kitiem draugam kaip jie pasitikinciai atsakineja Na o artimieji sako jog viskas ateina su laiku. kai reikia uz save pakovoti

Sveikutes
Ar jums padeda vaistai nuo šios problemos? Niekada negėriau, o ir mano psichoterapeutė kažkaip nesiūlo vaistų, sako, kad jie nepadės išgyti. Nebent jei dėl sociofobijos jau išsivystė depresija, tada jie sumažins depresines nuotaikas
Man tai iš kasdieninių situacijų gatvėje pvz. baisiausia yra sutikti kito žmogaus žvilgsnį, o jei taip nutinka tai visa pasimetu, išraustu ir labai gėda man dėl tokios mano reakcijos Aišku irgi jaučiuosi visų stebima, labai nejauku išeiti į gatvę...Bet kaip šitai apsnukina gyvenimą! O jūs ar turite draugų, darbą?

Geriu tokius vaistus CIPRALEX,jie yra nuo itampos ir kaip antidepresantai. Jie gal ir panaikina tokia berekalinga itampa.baimes priepolius, bet kad pakeistu tavo bendravima su aplinkiniais taip nera, bent jau as to nepajutau, na gal siek tiek.Manau cia tokia liga, kad paciam reikia labai stengtis, vaistai pacio zmogaus nepakeis...

pas ka lankaisi?

pas psichologe

Lankausi ne Lietuvoje

sveikkutes na paskaiciau ir supratau kad paauglysteja gal iki 16metu as taip pat jauciausi o gal jums nereik nuleisti ranku ir grieptis vaistu.gal reik pagalvoti apie ateiti kad jus galit buti pacios geriausio, graziosios ir paciausiossssss.... asmeniskai nuo kiekvienos interesu
pagalvokit apie savo esamus ar busimus vaikus,vyrus,darba ar kas jums svarbu gyvenime ir 100prc. sueme save i rankas pasakykit kad as galiu as padarysiu, as paklbesiu ir t.t.t.... man asmeniskai labai svarbu kad ne as pati o kas is salies pastebetu mano privalumus juk tai aktualu dabar net ieskantis darbo..... linkiu stiprybes o ne vaistuku(gal jie nera blogai)man stimula dave aplinkybes
jei nevertinsim saves pacios tikrai musu nevertins ir kiti( na cia mano gyvenimo patirtis) na net vezininkai nenuleidzia ranku ir pasitikedami savim isgyja, taigi auksciau nosytes i virsu o jei zandukai ir paraudonuos tai juk neblogai pasitikekim savimi ir viskas bus ok

Sociofobiją išprovokuoja vaikystėje ar jaunystėje patirti nemalonūs išgyvenimai,stresai,psichinės traumos.Tai ne siaip kompleksai,kurie dažnai baigiasi su paauglyste,tai daug sudėtingesni procesai, todėl kartais reikalingas ir medikamentinis gydymas. Aš pvz.vaikystėje išgyvenau didelį stresą, tai buvo išgąstis,ko pasekoje išsivystė sociofobija,vėliau peraugusi į depresiją..

na aš net nenumaniau kad yra tokia liga. kaip suprantu aš ją tik lengvesne forma turiu. man paskambinti kirpėjai yra didžiausias iššūkis, nejaukiai jaučiuosi kai būnu tarp žmonių ir pan,bet jau pradėjau suprasti,kad kai gražiai apsirengiu,pasidažau,tada kažkaip net visai ir malonu ir norisi to dėmesio. žodžiu mūsų ligos didžiausias vaistas-kita liga -žvaigždžių liga

O man atvirkščiai. Jei kokia nors proga šventiškiau apsirengiu, pasidažau, nors ir žiūrėdama į veidrodį esu labai patenkinta rezultatu, vos paėjus porą metrų nuo namų, bėgu atgal visko nusivalyti, persirengti. Vieną kartą didelių didelių pastangų dėka pavyko prisiversti pasipuošti ir nepulti iš karto visko valyti, bet visą vakarą jaučiausi siaubingai nejaukiai, nevalingai nusivalinėjau nuo veido pudrą, prisiglosčiau šiek tiek papūstus plaukus, o galiausiai vistiek bėgau namo. Todėl mano kasdienybė - surišti plaukai, džinsai, sportbačiai, platoki marškinėliai ir nulis makiažo, stengiuosi kuo mažiau į save atkreipt dėmesį. Tiesiog kai pasipuošiu, atrodo, kad visi į mane pašaipiai žiūri, nors iš tikrųjų draugai tik giria, kad gražiai atrodau, o aš tiesiog netikiu... Gal kam nors panašiai yra? Kaip sprendžiate šią problemą?

Gal tai tiesiog stiliaus paieškos,jei nejaukiai jautiesi pasidažius -vadinasi tau ir nereikia to daryti. Jei tau smagu ir patogu surišta uodega,tai ir pirmyn, reikia rengtis taip ,kad pačiai patiktų ir tiktų. Nemanau,kad tai sociofobija..

Taip, čia ne sociofobija, čia, matyt, priedas prie jos.

sveiki, gal noretumete sau ir kitiems padeti? as turiu pasiulyma - galetumeme susitikti ir kartais praleisti siek tiek laiko vienas su kitu , issipasakoti problemas ir manau jog sitaip galim vienas kitam padet ir palengvint sawo ir kitu gyvenimus
parasykite man i email : nobodiesx@gmail.com

O mane puošni apranga irgi veikia neigiamai- ypač tada, kai esu priversta išgyventi tai, kas sociofobui yra labai keblu- pvz. diplominių gynimai, viešos kalbos šventėse, kai reikia būt pasipuošus ar pasitempus- ne dėl stiliaus ar baimės blogai atrodyti- o dėl to, kad nuo vaikystės man tokia apranga siejasi su jauduliu- toks kaip refleksas- atrodo, kad jie stiprina jaudulį, ar sukelia jį vos apsivilkus Todėl į tokias progas, visada vaikščiodavau neitin pasipuošusi, nes kasdieniškumo ir paprastumo pojūtis ar iliuzija padeda bent kiek mažiau įsitempti- bet esmės vis tiek nepanaikina, ir problema lieka

man nepadeda gera isvaizda jaustis geriau su zmonemis. bet jei to netureciau, turbut visai nieko nebeistengiau daryt.

Ir aš turiu tokią baimę. Ir mano draugė turi. Gal todėl abi labai gerai sutariam. Vadinam viena kita autistėm.
Papildyta:

gera mintis

sweikos, mane dažnai lydi nerimas, kuris sukelia viduje kažkokį labai nestabilų ir savęs netvirtą jausmą. Vaikystejėje tokios nuolatinės įtampos kaip dabar nebuvo visisškai, tačiau viskas prasidėjo nuo 7 klasės, įsivariau sau fobiją, bijoti būti kuomet aplink daug žmonių, būtent uždaroje aplinkoje, tuomet atrodo kad visi į tave žiūri o jei dar ko paklausia ar mėgina ant juokų palazdavot, tai šakės stoviu kaip burokas.. Jausmas neapsakomai sunkina gyvenima, tą akiirką norisi skradžiai žemėn pradingt, pasidaro tikrai gėda, kojos ima tirpti, širdis daužytis, ir pasidaro taip silpna lyg katik būčiau prabėgus krosą..
Labai stengiuosi save nugalėt, nes bijau pažįstamų žmonių, sutikti ypatingai parduotuvėje. Bet kad ir kaip to bijau, visviena einu į parduotuvę apsipirkti ir vis laaabai tikiuosi,kad nieko iš pažįstamų nesutiksiu. Į akis žiūrėti kitiem aš nebijau, ir netgi avirkščiai, pvz ilipus i autobusa visalaik apsiziuriu kas aplinkui. Siaip save skaitau tikrai grazia, turiu ir drauga ir darba ir studijuoju universitete, bet taip per visus tuos metus taip ir nesusipazinau su visais kursiokais. Yra keleta kursiokiu ir kursioku,kurios mane myli tokia kokia as esu ir tas mane labai dziugina
Kartais pagalvoju, jaunesne buvau - protingesne, nei man rupejo ka sutiksiu parduotuvej is pazistamu, o dabar sukvailejau? susireiksminau per daug i save?
Bet su laiku tikrai astebejau toki dalyka, kad kuo daugiau su kazkuo bendrauji, iseini i lauka, kazka veiki, zodziu buni uzsiemus, tuo maziau galvoji apie save, kad kazkas kazka apie tavo poelgi ar veiksma pagalvos, nusisypsos ar dar ka nors padarys.. Labai reikia stengtis uzsiimti save, kad kuo maziau laiko liktu pasalinem, visiskai nereikalingom mintim.

Mano problema labai labai rimta Nes metų gėda sakyti kiek, o nedirbus dar normalaus darbo- nors baigiau magistrą- dirbinėju virtualiai , pagal autorinę sutartį, ir tokį mechanišką, beveik juodą darbą Ir tai įsidarbinau per pažįstamą. Apie ėjimą į darbo pokalbius ar į patį darbą - į kolektyvą, ypač jei darbas su žmonėmis (o tokią specialybę baigiau, kad jo majo- darbas grynai su žmonėmis, ir netgi studijų laiku netyčia usiminė kažkas iš dėstytojų, kad sociofobiją turintis asmuo negali dirbti tokio darbo )-negali būtų nė kalbos- man tai tiesiog nerealu- jei jau į gatvę išeiti problema -


Bet visa bėda, jog tada kai stojau į univerkę, dar mano situacija nebuvo tokia rimta, toli gražu, ir stodama galvojau, o ir visi sakė, kad priprasiu kai pradėsiu praktikuotis, - bet univerkėj susirgau stipria depresija. Tiksliau dar paskutinėse klasėse buvau pradėjusi gilia depresija sirgti, bet tada dar tik pradžia buvo, todėl pasekmių nesimatė tokių, kaip kad sociofobija - ir būtent po kelių metų labai sunkios depresijos ir atsirado ta kvaraba- sociofobija, su panikos priepuoliais, ir t.t.

Sunku, nes yra draugų, kurie nesupranta kodėl neinu dirbti normalaus darbo, laiko tai apsileidimu, o paskutiniu metu netgi prie kitų ta draugė pradėjo mane menkinti, netgi kelti toną ant manęs dėl to darbo- nes aš visad kalbuosi su ja ką galėčiau/norėčiau dirbti, bet nesiryžtu to daryti, ir jai tai atrodo tiesiog kaip apsileidimas ir tikras siaubas tokiuose metuose. O man sunku, nes kokį gi darbą ne su monėm gali dirbti, kai esi baigusi tik tokią specialybę, kuri tik su žmonėmis?- galiausiai juk visi darbai su žmonėmis beveik, arba kolektyve.

Žmonės nesupranta, matomai, kuo sociofobija skiriasi nuo paprasto jaudinimosi prieš svarbius gyvenimo įvykius ar svarbias progas, ir galvoja, kad tai tėra vaikiškas negebėjimas perlipti per save, ir naivus nieko nedarymas, tingėjimas ar pan. Nesupranta žmonės tokių dalykų

Mesk tu tokius draugus, nes blogina tavo situaciją Rask žmonių, kurie supras, kurie turi panašių bėdų, nes neturintys tai niekad nesupras, tik kvailai burbuliuos

Sunku, nes mes nuo mokyklos suolo kartu visur buvome, ir aš tikrai ją branginau- bet paskutiniu metu kažkur dingo tas žmogutis, su kuriuo tiek metų braidžiau po rudenio lapus, dalinausi svajonėmis, su kuriuo buvo galima tylėti žiūrint į užšalusį ežerą, ir jausti viena kitą be žodžių. Atsirado kažkoks lyg ir nevisai adekvatus šiurkštumas mano atžvilgiu prie kitų žmonių akių, kai aš paprasčiausiai išsakiau savo nuomonę klausimais, nesusijusiais su ja asmeniškai (t.y. kalbant apie politiką, kultūrą ir pan) - kažkoks piktumas, kai aš pasiūliau padiskutuoti man įdomia tema (iš minėtų sričių), mėginimas pateikti mano argumentus prieš kitus žmones kaip kvailus ir erzinančius tiek, kad galima stipriai pakelti toną -bet žmonės paprastai taip kelia toną tik tada, kai kas nors asmeniškai jiems padaro kažką baisaus- o čia juk tokia paprasta situacija, ir neutrali tema buvo (neliečianti nieko asmeniškai) juo labiau kad aš geranoriškai tik paplepėt norėjau, man įdomu buvo už/prieš argumentai Ir jau tendensija tampa pabrėžimas prie kitų žmonių, kokį aš paprastą ir pagarbos nevertą darbą dirbu, kaip aš nieko nesiekiu (kas liūdniausia, tai sakoma tokiu tonu, lyg tai kažkokiu būdu giliai žeistų ją asmeniškai- t.y. kad aš dirbu paprastą darbą, kad esu pasyvi ir t.t.). Nu su kažkada tokiu jaukiu ir mielu žmogučiu pradėjau jaustis kaip su kokiu darbdaviu, lyg mūsų santykiai būtų ne draugių, o šefo ir pavaldinio, arba pamokslaujančių tėvų ir kokio lodariaujančio, apsileidusio paauglio. O malonesnę žinutę po daug mėnesnių tylos gavau tik tada, kai per aplinkinius šaltinius sužinojo, jog susiradau kitą darbą (tiesa, ir jis nelabai ką žadantis- nes irgi namuose)- liūdna buvo, nes pasijutau, jog tiek metų nešiojau žmogų širdyje, o brangi ir reikalinga būsiu tik tada, kai turėsiu gerą darbą, būsiu aktyvi ir visokeriopai susitvarkiusi Tokiais momentais pagalvoji, kam reikalingi draugai- jei jų elgesys niekuo nesiskiria nuo darbdavio, ar ironiškų svetimų Galiausiai pradedi jausti, kad gyveni ir dirbi ne sau, ne dėl to, kad man reikia- o kad pasiteisinti prieš kitus- betgi, pošimts, ką visa tai bendro turi su draugyste ir kodėl draugams turi rūpėti kur, kaip ir už kiek aš dirbu- ir būsiu mylima tik tada, jei tai atitiks jų lūkesčius. Užtai labai svarsčiau paskutiniu metu galimybę atsisveikinti. Aš neneigiu, kad esu su būdo trūkumais, pasyvi ar neitin gerai dirbanti- bet niekaip nesuprantu, kodėl tai turi rūpėti draugams Na taip- aš, kaip sociofobė, nepasakysiu kaskart susitikus, kad buvau ten ir ten, bendravau su tokia ir tokia įdomia asmenybe, ir mes kartu nuveikėme tą ir aną- bet juk apie tokius dalykus galima pakalbėti ir su svetimais- taksistu, kirpėja, dėstytoju- man draugai yra kas kita- daug giliau, jautriau. Taip ir buvo seniau.
Man nuo mokylos vyresnių klasių išsivystė gili depresija (visoks egzistencializmas+ mokslo krūvis nemazas, nepaliekantis laiko tu problemu ir klausimu sprendimui+ganetinai konservatyvi, specifine mokykla, kurioje labai lengva pasigauti kaltes ir frustracijos jausma del egzistenciniu klausimu kelimo apskritai+ ir zinoma mano pacios silpni nervai bei asmenines silpnybes/trukumai).

Ir ką- ir studijų metais tik blogėjo- visą laik nuo pirmo kurso vaistus nuo tos depresuchos vartoju iki šiol (jau apie dešimt metu, nes be ju nemiegu nors tu ka). I r ta nelemta sociofobija pradėjo rastis jau paskutiniuose kursuose- kad jei pradžioje tik sakyt mintinus tekstus buvo baisu, paskui ir kalbėti, o galiausiai- būtent tada kai studijų paskutiniani metai ir seminarai visokie, ir praktika- tada jau net sėdėti ratuku per seminarą tapo neregėta kančia ir išbandymu

Tada panikos atakos ir t.t.
Taigi, situacija ne geryn, o tik blogyn ėjo- ir aišku- visi žmonės tobulėjo natūraliai tobulėjo, drąsėjo- o man vyko atvirkštinis procesas- kuo labiau aš stengdavausi išeiti ir peržengti save, kuo daugiau visokių tokių stresų buvo - tuo sparčiau man blogėjo- ir aišku, žmonėms teisingas įspūdis- kad visi tobulėja, kažko siekia, o aš stoviu vietoje ir degraduoju. Kas svarbiausia- skirtingai nei čia minėjo kakas- kuo daugiau aš einu į mones, tuo fobija didėja- o pagerėja tik labai ilgai užsisėdėjus namuose- tik pradedu bandyti išlįsti iš savo irštvos- tai po kiek laiko net į gatvę negaliu išeit .

Ir ką- ir galiausiai atsirado rimti depersonalizacijos, derealizacijos požymiai- ir studijos nuo to nukentėt pradėjo- net stipriai įsipjovus peiliu, ar užmynus ant stiklų- jokio skausmo, kaip zombis- tik galvos skausmas baisus (bet čia nuo vaistų gali būti, arba nuo tų visų nervų migrena man). Laiko pojūtis taip išnykdavo kartasi, kad kaip užhipnotizuota kokia- aš kakaip visada jausdavausi taip, lyg esu mirusi ir guliu po žeme- mane švelniai apsiviję augalų šaknys- kurios iš lėto naikina mane, siurbia, ir aš ištirpstu, o kartu ir mano visas niūrus vidinis pasaulis- mano akys- augalų viršunėlės- ir aš per jas kaip per radarus iš po žemių matau pasaulį ir jaučiu saulės šviesą, žmones, ką jie veikia, bet tame manęs nėra. Nu net akyse tas vaizdas- ta tamsa, ir pro plyšelius (augalų stiebelius) besiskverbianti saulė. Bet čia kai jau labai blogai būdavo. Ir skambina man taip begulint po žeme kažkas į telefoną- nugi kursiokė klausia kur esi, egzaminas vyksta Nu visiškai laiko ir erdvės pojūčio kažkokie praradimai kaip apsirūkius ko. Prasidėjo žinoma nuo lengvesnių formų, kurias dar galima nurašyti šiaip keistai savijautai(pasikeitęs daiktų kontūrų, žmonių veido bruožų ryškumas ir pan.), ir kurioms užtenka valios pastangų. Nu bet čia tai tiesiog kaip sąmonės užtemimai kokie. Aišku, apie studijų kokybę ar karjeros bandymus tokius laiku nedrįsau net svajoti, nors pagal amžių kaip ir priklausė.

Vat taip ir gavosi- beje, ta draugė irgi anksčiau depresavo, bet neįklimpo taip giliai- ji sugebėjo ir karjerą padaryti neblogą, ir gerus darbus susirasti, ir nestovi vietoje. Aš nežinau- nenoriu visos situacijos dėl to darbo suversti tik depresijai ir sociofobijai (o kai tai tęsiaisi tiek laiko ir iš tikro sąveikauja su blogosiomis mano savybėmis- nieko jau nebeįtikinsi, kad nesimuliuoji- nes ir pati to nežinai, juk savęs nejauti)-gal iš tikro esu pasyvi- kai tai tęsiasi dešimt metų, tai nelabai jau ir atskirsi, ar iš tikro pasidarei tingia atmata- ar čia dėl ligos, ar dėl nepasitikėjimo savimi nes sociofobija trukdo imtis darbų su žmonėmis- o ta depersonalizacija ir derealizaija -tie priepuoliai- kelia baimę imtis kitų veiklų, nes kai viskas kaip per miglą, tarsi gyventum ne šiame pasaulyje- tai labai sunku sužadinti savyje bet kokius jausmus- jų tiesiog nebelieka- įskaitant ir atsakomybės jausmą, motyvaciją, gėdą dėl tokios padėties, susidomėjimą kažkuo.

O tą draugę aš tikrai branginau, nenoriu apie ją sakyti ką nors blogo- tiesiog nemoku varyti ant žmonių, kuriuos mylėjau- jie visada turės dalelę mano širdyje, brangių prisiminimų - noriu kad mano atmintyje, tokia ir išliktų, kokia buvo- todėl vis svarstau galimybę gražiai atsisveikinti- gal tiesiog kartais reikia paleisti žmones, kad atrastume save, kad tie žmonės turėtų galimybę viską perkainuoti, kitiems gal tiesiog reikia naujumo gyvenime, todėl ilgainiui jie pradeda be priežasties irzti, grubokai elgtis- tarsi norėdami pailsėti nuo pastovumo santykiuose... Juk per prievartą mielas nebūsi- tik skaudu, kai atiduodi ką turi geriausio (nors gal nelabai ir ką turi )- ir vis tiek lieki nevertu draugystės, bent jau žmogiškos (ne profesinės) pagarbos, mandagaus, taktiško, šilto kalbėjimo...

Tai tokia sociofobės patirtis- atsiprašau kad tiek prirašiau

Laikykis, reikia bandyti rasti savyje jegu kazkokiu. As galvoju, uz visus psichologus geriau galima padeti paciai sau. Bandyti susidurti su savo baimemis, padaryti akistata, kad suprastum, kad nera tau ko bijoti, nei sociumo, nei kt. nei komentaru. Cia svarbiausias savo vertes, proto ir grozio pripazinimas. Ir tada jokie komentarai neismus taves is veziu.

Aš vis tiek manau, kad reikia atsiriboti nuo tokio žmogaus, juk ji daro psichologinį spaudimą ir blogina tavo situaciją. O juk svarbiausia esi tu, nes sergi. Arba reiktų ilgo pokalbio apie viską jei ji tokia brangi ir paaiškėtų daugiau... ar ji gali suprasti, ar jums nepakeliui.

Labai sunku ir beveik graudu buvo skaityti tavo istorija.As irgi manau turiu panasiu problemu, tik bandau is ju kapstytis.Pradzioje lankiau individualia psichoterapija,padedavo bet tam kartui. Pradejau lankyti grupe,nors pradzioj buvo tikrai labai sunku- net savo nuomone pareiksti,bet nusprendziau-eisiu iki galo,nes gyenimas vegetuojant-ne gyvenimas.Ir tau reiketu prisiversti eiti dirbti,nes uzsisedejimas namuose pavojingas siai ligai,turi akis i aki susidurti su savo baime,t.y. zmonemis,nes begimas nuo jos (zmoniu) kaskart vis stumia tave i gilesne ir gilesne depresija, kuri atsiranda is nepasitenkinimo jausmo savimi. Todel turi kazka daryti, kad butum sau dekinga bent uz tai kad nenuleidi ranku,o stengiesi.Kad nors ir su didziausiom vidinem jegom iveikei ir nepabegai nuo situacijos, keliancios tau baime. Uz tokius, nors ir mazus pasiekimus, po truputi rasis meile sau. Ko tau is visos sirdies ir linkiu.

Ačiū už palaikymą

Blogiausia, kad kai aš prisiverčiu kad ir drebėdama kažką padaryti tokio- susidurti su savo baime- tai būna labai akivaizdu, visiems matoma- būna kad žmonės susižvalgo net matydami mano drebėjimą ir trukčiojimą- tai po to aš jaučiu, kad kaip tik įklimpstu dar giliau, nes savivertės tai nepakelia. Tiesa, sunku pasakyti nuo ko tai priklauso- nes būna vieną sykį eini, kalbi lyg ir pusė bėdos jautiesi- nu o kitąsyk vien ramiai sėdėti rateliu su kitais žmonėm negali- pradeda trukčioti galva, nudelbtas kaip psich. ligonės žvilgsnis tik į žemę, sukaustyti judesiai- ir visa tai , matosi, kad atkreipia kitų dėmesį- o dar jei reikia kalbėti- nu tada tai psio.

Labai sunku pasakyti kas lemia tokią savijautą- nes kaip ir sakiau vienąsyk lyg ir beveik nebijai net ir kalbėdama- kitąsyk vien sėdėti ramiai negali ir net šalta smegenyse darosi vien sėdint (panikos priepuolis).

Beje pastebėjau, kad tas drebėjimas ir trukčiomas galvos iki kraštutinumo ryškus pasidaro prieš mėnesines, ir ta fobija tada ryškiausiai pasireiškia- tai dabar pas mane net visokie tokie išėjimai į žmones ir reikalai planuojami taip, kad neišpultų tuo laiku, nes nervai išklerę juodai būna tada ir visos baimės šimtąkart padidėja

Šiandien skambinau į universitetą, pradėsiu ruoštis stojimui- persikvalifikuoti, nors tai bus antras aukštasis, ir dar bakalauras (nors magistrą esu baigusi kitos spec)- kad galėčiau dirbti darbą, kuris nereikalauja daug tiesioginio bendravimo- o ir šiaip, nesijaučiau aname atradusi save- tai kažkaip dabar arba niekada, galvoju, o likti su ta specialybe bijau, nes ji yra kiekvieno sociofobo siaubas, o dar girdėjau kad nuo sociofobijos ne visi pasveiksta- tai kažkaip norisi apsidrausti, turėti dar ir tokią specialybę, kuriai netaip truktydų ši bjauri liga, jei matyčiau kad nesitaiso situacija.

Artimiausiu metu eisiu į piešimo kursus- jau skambinau- taai vėl išbandymas- nu o tikri sociofobai žino ką reiškia piešimas/rašymas/ar bet kokių tikslios koordinacijos reikalaujančių judesių dalymas rankomis kai kas nors žiūri O čia juk piešimo kursai - nu nusipirksiu buteliuką gero gėrimo, ir pasivaišinsiu prieš pat eidama- kitaip nieko nebus

Na zinok tikrai PMS tik pridaro sunkumu gerai savijautai ir as tai pastebejau,siaip bent jau man labai pateda kava, kuri tikrai pakelia bendra organizmo energijos tonusa dar magnis kartais pagelbsti. O tu i psichoterapine grupe nenori nueiti?

O man kaip tik nuon kavos dreba viskas- širdis kalatojasi, rankos dreba, žarnas suka- nu tie patys simptomai kaip nuo baimės būna po kavos- tai vengiu, ypač jei reikia kur eiti, kalbėtis.

O nueiti į psichoterapinę grupę- tai nebent tiems, kurie beveik neturi sociofobijos, arba labai lengvą formą

Nuėjau aš tada į tuos kursus -nu prieš tai pora valandų prieš užsiėmimą alaus skardinytę išgėriau- nu kai atėjo laikas į studiją- žiūriu, kad nieko nebijau, rami, tik kad akyse truputį dvejinasi, ir nematysiu ką piešiu - o dar norėjo padaryti kažkokį eksperimentą- kažką ten liepti nupiešti, kad įvertintų lygį- o aš pabijojau, kad nelabai matysiu ką piešiu -nu niekada man taip nebūdavo- o skardinytė alučio- juk ne tiek ir daug, dargi porą valandų prieš- paprastai man nuo sociofobiško adrenalino tuoj pat išsisklaidydavo visų gėrimų poveikis, ir jo dažniausiai iš viso nesijausdavo, arba jis išsisklaidydavo vos pajutus įtampą- tai laikiau tai neveiksminga priemone- o ir šiaip negerianti esu gyvenime- tai nežinau kodėl tas poveikis kartais būna toks kaip šįkart, o kartais iš viso jokio- kaip sulčių išgėrus. Nu sunku nuspėti Ale papiešti neteko- daliai pasiūlė ateiti pirmadienį, kad mažiau būtų žmonių, - tai aš taip ir nusprendžiau- išsigandau, kad nelabai matysiu ką piešiu O dargi visai nepagalvojau, kad reikia atsinešti didelį lapą, ne taip kaip pirmokiukai per dailės pamokas- ir atsinešiau būtent tokį- visi išsiėmė didelius lapus- o aš... -nu kaip aš taip nedasiprotėjau- tai eisiu pirmadieny, baisoka, gerti negerai kiekvienąkart- o ir nevisada padeda- tai vėl..

svytejimas ezero dugne, kaip gerai, kad tiek daug papasakojai apie save! Praktiškai viskas pažįstama ir išgyventa Ar sakei savo draugei, kas yra sociofobija? Juk tai ne būdo bruožas, ne tingėjimas, o liga. Jei draugė yra labai artimas žmogus, galėtum su ja nuoširdžiai apie tai pasikalbėti.
O su alkoholiu reikia atsargiau, nes vieną kartą išgėrus gal padės, o paskui bus sunku sustoti Pabandyk apsilankyti pas psichoterapeutą...
Rudenėja, o kiek žmonių būna psichoterapinėje grupėje? Ar visi jie ten dėl sociofobijos? Ir apie ką yra kalbama?

Sakiau, bet kaip supratau iš jos reakcijos, tai jai tai pasirodė kaip koks nors bandymas simuliuoti, ar eilinis nereikšmingas skundas, bandymas pateisinti savo neveiklumą ar tingumą. Žodžiu nepriėmė už rimtą, kaip supratau.

Šiandien buvau toj pešimo pamokoj pirmoj- nu aišku visąlaik įsitempus, į šalis bijanti pasižiūrėti, ir greta sėdintiems į akis pasukti galvą- bet pusė bėdos- nu bet vos tik dėstytojas pradeda eiti per studentus komentuodamas piešinį kiekvieno- ir kai eilė prie manęs artėja- tiesiog ramiai sėdėti negaliu- galva net kratytis kaip nuo parkinsono pradeda, negali jos net sukinėti, kaip dreba, nes sukinėjant atrodo kratytis į šonus iš vis pradės, o ir taip kratosi , trukčioja (seniau net nežinojau kad taip gali būti- bet tai daug baisiau už raudonavimą ar ką kitą)žvilgsnis tik žemyn ir akių negaliu pakelt į dėstytoją, tiesiai sėdėti net negali- dėstytojas dar tik artėja prie tavęs komentuodamas kitų darbus- o tavo eilė artėja- ir psio panikos priepuolis ir tas galvos trukčiojimas- kaip ATA popiežiaus Jono Pauliaus . Tai vat tau ir susidūrimas su savo baime- grįžti po to dar labiau įsibaiminus, net namuose dar ilgai drebanti ir įsitempusi visa- norisi kokį kuolą praryti, kad įsistatytų į kaklą ir prilaikytų galvą nuo to kratymosi- nes labai bjaurus jausmas- ir labai pastebima, išties durniau nei durnai atrodo. Jau net dėstytojas nevisada komentuodavo mano darbą- taip santūriai stengėsi, lyg apeiti- matė viską, suprato

Tai kaip paskiau sakyti, kad išėjimas į žmones padeda? - man jis labai kenkia- tik pablogina situaciją savaitei į priekį- paskui vos ne visą sav. įsitempus net namie būni- bet kaip gi neiti- ju nesėdėsi užsidarius- vnž šūds ne gyvenimas

Jo, su tais drebėjimais man irgi panašiai. Man didžiausia problema yra pažiūrėti į akis, va tada, kai sutinku žvilgsnį, man galva pradeda drebėti, nes tada jaučiu be galo didelę įtampą. Jeigu tik išrausčiau, tai būtų žymiai lengviau ir turbūt visai dėl to nepergyvenčiau. Aš manau, kad "išėjimas į žmones" padeda tik tuo atveju, jei patiri kažkokių teigiamų emocijų išėjus, pvz jei manęs koks praeivis ko nors paklausia, o aš sugeba atsakyti į klausimą, tai jau pasijaučiu daug geriau ir nesigailiu, jog išėjau iš namų...Bet dažnai išėjimas baigiasi tuo, kad paskui dar labiau nesinori niekur eiti. Dabar irgi jaučiuosi prastai, nes prieš kelias dienas nesugebėjau atsisveikinti su vienu pažįstamu. Maždaug situacija - aš sėdžiu kokių 10 žmonių grupėje ir vienas žmogus ruošiasi išeiti, matau, kad jis tuoj prieis prie manęs atsisveikinti ir mane apima tokia panika, tokia baimė ir mintis, kad nesugebėsiu to padaryti O jau matau, kaip jis prieina, sako kad turi išeiti ar kažką pan. o aš sėdžiu nuleidusi galvą ir tarsi nieko negirdžiu, be to, kažkaip tarsi nesąmoningai norėdama sumažinti įtampą staigiai pasisuku ir perrėkdama tą beatsisveikinantį žmogų kažką pasakau šalia sėdidnčiam. Matau kaip tas pažįstamas nustebęs ir nusivylęs dar pažvelgia į mane ir ramiai nueina...Nu po viso šito jaučiuosi labai blogai ir bijau, kad su manim dabar išvis nebendraus tas žmogus, juk jis norėjo tik atsisveikinti, o aš nusisukau ir dar garsiau puoliau kalbėti su kitu žmogumi Ir kaip dabar išvis man reikės jį susitikti kur nors, labai gėda dar labiau nenoriu niekur eiti
svytejimas ezero dugne, mūsų pojūčiai labai panašūs, kartasi atrodo, kad rašytum apie mane

Vat vat- aš irgi dažnai atsiduriu tokiose situacijose kaip tu paminėjai. Ir nemalonumų per jas būna- kai kur nenueini, ko nors nepadarai, snepasveikini, nepadėkoji, žodžio nepasakai deramo. Daug kas jaučiu kiaulišku elgesiu palaiko Man tai net sunku buvo specialiai ateiti gėlių įteikti savo bakalaurinio ir magistrinio vadovams- nieko neįteikiau, tik trumpai žodžiu ačiū pasakiau- nors mėgstu daryti puokštes ir labai norėjau padaryti ypatingo kažką, atsidėkoti kokia dovanėle
Užtai ypač man sunku kai būna visokios grupelės, ir paeiliui reikia pasisakyti, tai kai artėja mano elė.....

-o kažkada senai tik vystupalinti vienai ant kokios scenos ar prieš klasę sakyti eilėraščius buvo baisu- o pasisakyti iš vietos tik duok- nu iki ko dabar priėjo reikalai tai baisu... Kas durniausia, kad atrodo žmogui bręstant ir solidėjant, baigus univerkę, turėtų reikalai taisytis, tai man atvirkščiai darosi- ech, kad nors pusė tos drąsos kaip vaikystėje turėjau, dabar kas duotų. (nors visada buvau iš tų labiau besijaudinančių- bet tikrai ne taip kaip dabar).

Todėl ir į psichoterapinę grupę nuėjimas , galimas daiktas pakenktų netgi- ir tai būtų tiesiog žygdarbis.

Nu kaip išsikapstyti iš to š...gyvenimas eina šuniui ant uodegos...

Švytėjimas ežero dugne , ar vaistus kokius nors vartoji? aš tau būtinai siūlyčiau
apsilankyti pas psichoterapeutą, viską papasakoti,kas su tavim darosi,aš manau kad tau galima padėti.Sakau išsavo patirties..

Aš vartoju vaistus nuo depresijos jau apie dešimt metų (nuo jos ir prasidėjo man ta sociofobija), ir lankausi pas psichiatrą, nes be tų vaistų nemiegu. Kiek žinau tuos pačius vaistus rašo ir dėl sociofobijos- bet man tai sociofobijos jie netvarko- kartais rodosi, kaip tik, kai ilgiau nevartoji jų- sociofobija sumažėja- bet užtai neišsimiegu tada.. Tiesa, su psichiatru apie sociofobiją nekalbėjau- bet jei nepadeda šie vaistai, tai kažin ar padės kiti

Aš manau, kad būtina pasikalbėti su juo apie sociofobiją, galbūt tai vaistų šalutinis poveikis ir reikia ieškoti kitų

sveiki visi
As jau kaip 2 metai sergu sia liga ir noreciau pasakyt jog mes labai daug prarandam is gyvenimo malunumu pradejau gydyma pries kelis menesius ir supratau jog sis dalykas yra laikinas jei nori jog jis toks butu . as nei tewam nei draugam niekam nesu sakes jog sergu sia liga na aisku vienam yra sunku istvert tokius dalykus bet as jusu biski nesuprantu gi manau kai susitinka tokio pacio likimo "broliai" (biski nusisneku bet manau minti supratote ) ir tik viena man berods panele pritare jog gera mintis butu susitikt ir praleist siek tiek laiko kartu o daugiau nieks demesio neatkreipe i tai Zodziu viskas imanoma kai tu to nori kaip cia kazkas pasake
nepatingekit jei galit ir parasykit man i email:
sociofobija@gmail.com
Manau mes turim visi daug bendru temu apie ka pakalbet veliau jei kas nors atsirastu pagalbininku ka nors sugalvotume kaip galetume kartu bandyt spresti sias problemas, beje jei kas susidomes turiu toki gydyma , kuris manau lb padeda tai yra social anxiety terapija . TAIGI NEPATINGEKITE IR PARASYKITE

Paprastai zmoniu buna apie 10, kalbam apie savo problemas, reaguojam i kitu, gincijames ratu susede. Yra pas mus ir mikciojanciu ir labao droviu zmoniu, bet kaip as ir sakiau-nuo baimes begti nereikia,o su ja susidurti akis i aki, siuo atveju tai bendravimas su zmonemis.
Papildyta:
O jei bijote akiu kontakto siaip ganetinai padeda akiniai, tarsi atstumas tarp taves ir kito zmogaus atsiranda,pabandykite

svytejimas ezero dugne, labai sujaudino tavo istorija. is tesu nezinau ar man sociofobija ar kazkas kito, bet lyginant su tavim dar labai lengva jos forma. as visada pasimetu, kai demesys atkreipiamas i mane, kai vertinami mano sugebejimai, reikia kazka pasakyti, issisukti is situacijos, atsakyti i klausima. bet labiausiai kas neduoda gyvent pilnavercio gyvenimo - bendravimo problemos, bijau pasilikt su zmogum viena, net dirbt bijau eit, nes zinau, kad nepritapsiu, busiu nemegstama del savo nebendravimo. negaliu jaustis ir elgtis laisvai. dabar vel pradejau lankytis pas psichoterapeute, dirbame kognityvines terapijos metodais.
noreciau patarti tau, pamegink nueiti pas psichoterapeuta, tavyje gludi daug vidiniu problemu, neigiamu nuostatu i save. su gydytoju pasikalbek apie sociofobija, galbut priderins kitokius vaistus, kurie leis geriau pasijusti. juk jei nepadeda vaistai, gal jie tau netinka? be to psichiatrai gydo vaistais, o vaistai mazina tik simptomus, bet ne priezasti. linkiu tau stiprybes visa tai isgyventi. ir nenuvertink saves, juk is parasymu atrodai tikrai idomus, turintis humoro jausma zmogutis

Sweiki visi!
Kaip nekeista jau 2 metus sekmingai gydausi sociofobija ir tik db uztikau sita saita tai va visko perskaityti dar nespejau, bet galiu pasakyti tiek, kad beveik visi raso, "kokia bloga ta socio ir dar fobija". Na sukelia sunkumu gyvenime, bet jei ir toliau taip sau sakysime, irodinesime, kad ji mums pridaro daug bedu, mes tiktai stiprinsime savigailes ir baimes jausma =] turbut kilo klausimas, tai gi ka reiketu daryti?
Ogi reiketu gydytis yra keleta, gal ir daugiau gydymo budu, populiariausias yra psichoterapija, kuri deja neveikia ( metus gydziausi ir jokiu rezultatu, tik laikini) nes psichoterapija remiasi nuostata, kad viska reikia analizuoti, o tai sukelia tik dar didesne baime ir pns. o gydymas kuri as jau praktikuoju pora metu vadinasi "Cognitive Behaviour theraphy" gal kai kas jau apie skaitea ar girdejo. Ir jis TIKRAI PADEDA! Sis gydymas yra priesingas psichoterapijai, viska kas buvo ateityje, visi neigiami isgyvenimai ir pns. viska reikia pamirsti, ismokti gyventi cia ir db, ismokti dziaugtis gyvenimu, pakeisti senus, neigiamus isitikinimus apie save ir pasauly, per daug nesitiketi, zodziu VISISKAI PAKEISTI MASTYMA, kad musu paciu mintys gydytu mus. Tai va esu studentas ir labai patenkintas situo gydymu, noreciau ir jums padeti kas turi socio ir dar fobija Taipogi bus kuriama grupe, tai yra viena is iveikimo sociofobijos daliu...bet apie viska dar ateityje...tad kas netingi ir tikrai pasiryze gydytis laukiu laisku: nedewax@f-1.lt arba parasykit per skype, mielai pabendrausiu: nedewax

Sveiki:)

paskaičiau temą ir apšalau nu gi čia apie mane, o aš net nežinojau tokios ligos... džiaugiuosi, kad čia užsukau, lengviau kovoti, kai žinai su kuo reikia kovoti tiesa, dabar mano padėtis žymiai geresnė nei buvo dirbau su savim pati, rėmiausi su savo baimėm, stūmiau save i kvailas situacijas, kad nebijočiau atrodyt kvailai, ir kad baigtusi visi tie "kas ka pagalvos" "kaip galejau taip apsikvailint"
dabar tokių minčių jau net nekyla, ar bent jų nepastebiu, bet dar kartais išduoda drebančios rankos, raudoni žandai ir įtampa. tiesa jau kurkas rečiau ir smagu matyt, kad visi nusiteikę bendraut prisijungiu prie jūsų mielai prisidėsiu prie susitikimų, ar kokios panašios veiklos. galbūt galėčiau ir kitiem truputi padėt:)

Sveiki, norejau paklaust gal kas Vilniuje daro kokius susitikimus sociofobiku ar kas nors panasaus? Ieskau bet kokios pagalbos nuo sios ligos ypac butu naudoingi man kokie susitikimai ar kazkas panasaus Zdz jeigu galite padeti pasiulykite nes man to labai reikia...

Sveiki , kaip sekasi ? noreciau pabendrauti irgi ... jis parasiau tau emeila , bet tu kazkur dinges...

labs mano email sociofobija@gmail.com , as ziurejau bet nk negavau tai jei gali duok savo email

Oi žmonės, jei jūs su tokiu polėkiu ir džiaugsmu jau iškart galvojate apie susitikimus, ir jų norite, vadinasi nėra jums jokios sociofobijos

O jei kas neatsako, į kvietimą, tai manau dėl to, kad dėl to ir kalta pati sociofobija Juk čia tokia specifinė problema, kuri su buvimu grupėje suderinama esant tik labai lengvai formai

cia matai kaip kam as pvz manau ir jauciu kad as darau progresija... dbr net galiu susitikt kad ir su kokia nepazistama mergina... anksciau budawo kad lb nervuodavausi ir kai pamatydavau tarkim vaziuoju susitikt ir pamatydavau ta zmogu laukianti manes as nzn koks jausmas budawo manyje.. fui... bet dbr net nzn kaip bet persilauziau ir vis darau progresa nesijauciu kaltas kai tyliu... nesidziaugiu jeigu suskeliu viena bairi i diena ar i savaite.. man tai darosi iprasta vel kaip anksciau buwo, bet aisku dar yra daug kur tobulet ir man reikia dar daug tobulet. Tad manau ir jus visi turite stengtis del sawes nes jus sawo gyvenima kuriate o ne kiti. na aisku sunku tai daryt , pvz as is mokyklos grizdavau visa laika sugniuzdytas ant tiek kad nzn... isprotet buwo galima o dbr jeigu ir sugniuzdytas lb greitai atsistatau betai retokai dbr taip buna... kad as taip pasikeisciau man uzteko daugiau nei puses metu na tarkim kad nuo rugsejo suzinojau kad turiu sia problema ir tiek... nes is tiesu tai buwo labai sunku ir sunkiausia patiket kad tu gali sau padet... o kai patikesi tau visi keliai atsivers taigi sekmes visiems!!!

sociofobija@gmail.com - jei noresite parasykite

as tai iki pat 18 isvis nebendravau su vaikinais , man vyr lytis buvo kita planeta , as ju bijojau , o dabar bendrauju ir man lengviau bendraut su vyr lytim negu su merginom

Pritariu Tie, kam sociofobija- net pagalvot negali apie susitikima.
Jei kas iesko grupiu, tai gal problema ne sociofobija, o kazkas kito? gal poreikis issikalbeti, buti suprastam, paskatintam? Gal padetu paprasciausias apsilankymas pas psichologa..

pasnekejau su jis 006 , saunus vaikinukas , tikrai jam ne sociafobija , tiesiog taip kaip jam nutiko gali nutikt kiekvienam jaunam zmogui atvykusiam i kita miesta studijuoti , stresas gi naturalu o siciafobija tai yra bendravimo , zmoniu baime tiesiog , noras buti vienam nes sunku buti grupeje

kogero jus teisus del sito:) ta lengva sociofobijos forma, tai gal tik nepasitikejimas, ar stresas, gal kokia depresija ar jaudulys...

o gal tai noras kuo greiciau pasveikt ;d