taigi, kas jums sunkiausia, koks periodas
Man didžiausias vargas su visom 3 pilvo diegliai ir žindymas naktį, dar sunkoka vaikutį tampyti, kol net nesėdi, dar, aišku, lauks dantukų dygimas, visų spintelių darinėjimas ir kiek pamenu anksčiau, man po dieglių pats sunkiausias periodas, kai vaikutis dar nevaikšto, bet jau nori eit, ta vaikščiojimo pradžia, kai vieno nepaleisi , po metų nebėra taip sunku...

man asmeniskas, sunkiausia - tai miego trukumas. Mano mazoji nuo 3 iki 6 menesiu buvo rimtai pamaisius diena su naktimi , eidavo miegoti apie 3-4 val nakties, o keldavosi iki 12 dienos, dar su visokiais pavalgymais ir t.t. Tai toks naktinejimas gali pribaigti dabar jau uzmiegam iki 1 val ir keliames apie 10 tai net gyvenimas prasviesejo

Nežinau, kokie sunkumai laukia kitą pusmetį, bet faktas, kad jau pusę metų neišsimiegu. Paskaičiavau, kad mano paros vidurkis - 5-6 val. geriausiu atveju. O anksčiau net nepusryčiaudavau, kad tik ilgiau lovoj pasivartyčiau...

Man tai nesiotis vaika visur kartu, nes niekur nepasilikdavo, valgyti darai vaikas vienoj rankoj - samtis kitoj, ir t.t. Labai laukiau kol prades pats vaikscioti, bet tas nieko nepakeite - nesioju dar ir dabar aisku maziau

Aš tai palyginus laiminga, mažė nuo pat pirmų savaičių labai gerai miega (naktį ) ir dantys, bei ligos (tpfū, tpfū, tpfū) nekamuoja.
Bet jaučiu, dabar vat tai jau prasideda smagumai - prieš savaitę mergina savarankiškai atsistojo Ir dabar nieko kito per visą dieną ir nedaro - stovinėja, griuvinėja, makaluojasi, kariasi ant kaklo, virsta... Apie pažaidimą manieže nėra nė kalbos - atsistoją, pasimaivo išsišiepusi, o paskui kojos virpt virpt ir sėdi, verkia, o paskui vėl stojasi, griūna, makaluojasi... Pažiūrėt gražu, bet dabar "dirbt" su vaiku visą dieną reikia...

Miego trukumas turbut kankina visas mamas. As irgi miegu max 4-5 val per para. Diena kazkaip nepavyksta numigti. Tai tenka tenkintis naktiniu miegeliu tarp maitinimu. O maitinu pakankamai daznai, bent jau man taip atrodo kas 2-3 val. Diena dazniau, nakti reciau. Nes nakti kaip ir stengiasi vaikas miegoti. Diena tai jau niekaip. Akys didziausios ir turi uzsiimti istisai su juo, nes kitaip didziausias riksmas . Kai einu pavalgyti dazniausiai palieku rekianti, o po to vel nesiojimas arba zaidimai. Gal ir pati kalta, kad pripratinau vaika prie ranku, bet ka reikejo daryti , kai jam skaudejo pilvuka. Nesiojom vis. Aisku bandem palikti rekianti. Viena karta laukem visa valanda, kol pasidare visas melynas nuo rekimo. Zodziu man kantrybe greiciau baigesi. Paguodzia tik tai, visi sako, kad berniukams reikia issirekti ir dauguma tokie neramus ir reikalauja daug demesio. Va taip mes ir gyvenam .

Kolkas jokiu sunkumu Miega gerai, jei blogai issimiegam, tai diena stengiuos numigt kartu su vaiku. Dantys dar nesikala, tai bedos nera, pilvuko skausmai buvo nebaisus Isvis, kai pagalvoju, tai mano mazas visai geras vaikas

manau jau man prasidejo tas sunkusis etpas, nes vaikas pradejo ropoti nuo 6,1 men!visur eina ir stojasi, o dar jis toks ziopliukas, visur reikia saugoti, tai niekaip neatitruksi

Man sunkiausia yra planavimas. Ka besiruosiu nuveikti - retai pavyksta laikytis, nors vaikui nieko neskauda. Bet jau demesio reikalauja Su visais pasiekimais (ropojimas, stojimasis ir t.t.) man darosi lengviau, nes idomiau. O ir ji vis ilgiau pazaidzia pati, nes gali nueiti kur nori kai atsibosta vienoje vietoje. Bet man sunkiausia yra netureti minutes sau, nes visalaik reikia ganyti Tikiuosi, kokiu 5 metuku jau nebebijosiu palikti vienos kambaryje
Tiesa, dar migdymas dienos metu nelengvas.

Mums sunkiausi buvo pirmi 2 mėn. Nešiojom pasikeisdami visi. Dabar lengviau jau galima kažkuo sudominti, kažkaip užimti.Tik va nė minutės nenori viena būti.Reikia neštis kartu .Aišku pagrindinis yra miego trūkumas.Ir dieną galėtų ilgiau pamiegoti.

Sunkiausia istverti rutina ir savo poreikiu netenkinima. Pasiilgstu savo darbo, bendradarbiu, kvalifikacijos kelimo seminaru...

Sunkiausia kai nieks nepadeda, tenka keltis naktim (kitasyki net kas 15 min.), dygstant dantims tenka vienai isklausyti visu riksmu ir verkslenimu, pradejus ropoti ir stotis tenka vienai speti aplakstyti ir apie vaika ir valgyt padaryti, o jei dar vaikas nevalgus, vel tie pergyvenimai.....
Zodziu iki metu labai sunkus periodas, vaikas dar negali pasakyti ar parodyti kas jam yra, ko jis verkia, kas jam skauda, o mums tenka pacioms viska issiaiskinti.... O dabar neperseniausiai atsirado dar vienas sunkaumas - vaikas pradejo rodyti kaprizus.... va kaip su tuo kariauti tai as isvis nebezinau... tokia kaprizna ji tapo..... nieko negaliu padaryti...
Va taip ir tenka paciai su savo sunkumais kovoti....

Man irgi ziauriausi yra verkimai , kai niekas nepadeda ir nezinai, ko nori ir kas yra. Atrodo, visas verkimo priezastis pasalini ir glaudi, ir guodi, bet nepadeda, tada norisi sokt pro langa

Man irgi sunkiausia kai kalantis dantim pradeda zyzt, pastoviai ant rankų,dieną miega kas 20-30 min ,dar gerai,kad nors naktį miega.Ech......

Man sunkiausia buvo patys pirmi mėnesiai, kol nebuvau pripratusi ir nežinoaju kaip elgtis su mažiuku. Be to turėjau didelių problemų su krūtimis, kamavo dideli uždegimai, labai stipriai išsekau besirūpindama tiek mažiuku, tiek besigydydama.
O vėliau sunkumai prasidėjo nuo pusės metų, kai išėjau iš darbo. Vaikas atsigirebdavo naktiniu "dėmesiu". O dar dantų dygimas prasidėjo, kuris mus kankina iki šiol su aukštom temperatūrom ir neramiu miegeliu.

Sunkiausi buvo pirmas menuo, nes reikejo apsiprasti ir man, ir mano mazyliu, susigroti, suprasti vienas kita. Jis pas mane nakti miegodamas visaip burbuliuodavo, snopuodavo, tai kai nepripratusi negaledavau salia miegoti. Tekdavo su vyru keiciantis miegoti. bet po to ir pradejo geriau miegoti, ir as apsipratau.
Aisku dar ir pilviuko pirmieji skausmai tuos tris pirmus menesius musu neaplenke. Tai labai sunku buvo matyti, kaip skauda

Maan aisku buvo labai ramstis depresijose ir daug pagalbos suteike mano mama. Del to jai labai dekinga

sunkiausia, kai jau visko nori, bet dar nekazhinka gali - nuo 6 iki 18 men. kai mokosi sedeti, kai mokosi ropoti, kai mokosi vaikshchioti ir kai mokosi kalbeti. visas tas laikotarpis praeina bangom - kiekviena karta, kai ishmoksta nauja dalyka, kuriam laikui buna ramu... ishmokes sedeti, dzhiaugiasi atsiverusiais naujais vaizdais, ishmokes ropoti ir vaikshchiot - atsiverusiomis galimybemis, ishmokes kalbeti - galimybe gauti butent tai, ko nori...

Man sunkiausi irgi turbut buvo pirmieji menesiai. Nors kai dabar pagalvoju, fiziskai nebuvo labai sunku - pusetinai miegojo, nesirgo, verkdavo nedaug, isvengem pilvo diegliu, bet psichologiskai buvo sunku, uzpuole depresijos Turbut perdaug buvau pratus prie gyvenimo vien sau, o viskas aukstyn kojom apsiverte... ir dar ta atsakomybe, baime, kad viska gerai daryciau...
Dabar su baime laukiu isejimo i darba-kaip reikes derinti demesi ir rupinimasi vaiku su mokymusi. Va tada tai tikrai pajusiu miego trukuma

Mane labiausiai tai rutina vargina. Ir tai, kad tapau tokia priklausoma nuo to mažo, kad ir labai mylimo žmogučio. Vyras labai užsiėmęs, man retai kada pavyksta iš namų ištrūkti, tai ojojoj... O ir namie - nei knygą paskaitysi, nei arbatos ramiai išgersi...

O man tai pirmojo pusmecio bedos jau pasimirso Na sunkumu tikrai buvo, bet kaip ir visom
Nuo 7 men, kai pradejo stotis, reikedavo visada uz nugaros stoveti ir buti pasiruosusiai gaudyti.
O paskui, kai pradejo vaikscioti, gal iki 11 men eidavo tik mane uz pirsto pasiemes. Nelengva buvo, uztat kol kas didesniu traumu nebuvo, o sunus tikrai judrus.
Uztat dabar charakteris "skleidziasi'. Tad oi buna triuksmo, jei negauna, ko nori

mums iki metu dar augti nemazai reikia, bet tik neseniai isitikinau, kad kelimasis nakti, nevalgymas, zirzliukai, noras buti tasomai ant ranku ir t.t yra gelytes.man sunkiausia, kai uoga susirgo ir teko ligoninej paguleti.nerealiai issekina bejegiska busena, kai negali savo mazei padeti....
manau, kad tai sunkiausia ir ne tik iki metu. kenteciau viska, kad daugiu netektu matyti taip draskomos savo saulytes

Mes kol kas jokiu dideliu sunkumu nepatyrem - is pradziu gal kiek sunkiau buvo, o dabar viskas lyg tai neblogai. Nakti kol kas miega - tpfu, tpfu, tpfu ir tuk, tuk,tuk...
Buvo kelios sunkesnes naktys kai uzpuole solga. Manau, kad baisiausia ir sunkiausia, kai mazylis suserga. Linkiu jums o kartu ir sau , kad musu mazyliai nesirgtu. Augtu sveiki ir geri vaikuciai!

Is pat pradziu baisu ir sunku viskas,turbut del nezinojimo,patirties nebuvimo (o ir is kur ji bus,jei vaikas pirmas?),bet visko ismokstama.Man tai sunkiausia prisitaikyti prie nauju mano vaiko poreikiu.Turbut laikotarpis iki vieneriu metu yra tas,kai sunku daug kas.Bet gi leliukai auga...

Nors ir labai neramus vaikas, man niekas nėra per daug sunku. Labiausiai nepatikdavo naktį šliaužt į vonią keisti pampersą, ir maudyti, nes iki 2 mėn rėkdavo iki pamėlynavimo . O dabar ryte labai anksti keliasi - apie 7-8 val. jau žadina ir mane, o aš miegot einu apie 1 val., tai noris ryte ilgiau pamiegot....O vakare nenoriu miego anksčiau nors tu ką

Sunkiausia ir pirmais metais ir veliau yra ligos(ir vaiko, ir pacios), ypac ligonines-neduok tu dieve

O visa kita baikos ir malonumai

Dabar laukiuosi antro ir svarbiausia man, kad butu sveikas

sunkiausia buvo tik pirma menesi,o po to jau geriau,nors maniskis irgi keliasi nakti valgyti kas 2-3val,bet iskart po to uzmiega todel jokios problemos,o ir as nesu miegale man uztenka 5-6 val. pamiegoti, kad gerai jausciaus
kol kas galiu pasidziaugti turiu gera suneli,nereksniuka ,labai megsta vienas zaisti,i zaisliukus dairytis,o dar ir supyne pagelbsti,turim tokia kuri pati supa ir dar groja,taigi galiu viska namuose suspeti pasidaryti (thanks god)

Sunku buvo pirmus du menesius, kol pilvuka skaudejo, dar vaistu gerimas, kol ismokom sugerti gerai, o dabar prisigalvojam visko, kad tik maziau ant ranku tampyti, duodu ir siek tiek pazysti, tai pati daugiau dometis aplinka pradeda, o siaip viskas atrodo puikiai, kai sulauki grazios vaiko sypseneles, tai tada taip viskas paprasta atrodo

Pačios lengviausios tai buvo primosios dvi savaitės po gimimo: sūnelis tik valgė ir miegojo. Po to prasidėjo "džiausmai": pilvuko problemos. kamavomes abu ilgai ir skausmingai. vaikas klykdavo, nemiegodavo, užsimigdydavau mažiuką tik ant savęs užsidėjusi. taip jis kažkiek pamiegodavo, o aš, žinoma, nė kiek. labai greitai nusilpau, lauke vežimėlį stumdavo vyras ir dar mane prilaikydavo, kad į griovį kokį nenusirisčiau:) kuo toliau, tuo buvo blogiau: vaikas miegodavo po 15 min. ir vėl klykdavo. tiek pavargdavau, kad jau nuo nemiego ir akys nusilpo ir galvą dažnai skaudėdavo. nuo trijų mėn. prasidėjo kitokie kaprizai...gal prasidėjo dantų dygimo sindromas? vaikas zyzia, malas, nemiega...kartais atrodydavo, kad išprotėsiu...
dabar mano kleckui jau pusę metų. dar neturim nė vieno dantuko, ir vis dar zyziam, bet jis jau darosi sąmoningesnis. kleckas leidžiasi pakalbinamas, pralinksminamas. kartais juokiasi nesustodamas tikiuosi, kad visos problemos išaugamos, išskyrus, žinoma, charakterį

Žindymas naktimis ir periodiškai užeinantys stiprūs zyzimo ir neramumo priepuoliai. Žinau, kad dar po metų tai atrodys tik "baikos ir malonumai", kaip rašė mamytė svetima, bet kol kas jaučiuosi išsekusi ir pavargusi. Bet kuo toliau, tuo geriau, tad

paskaiciau apie kitu vaikucius ir nusiraminau, as galvojau, kad tik mano vaikas toks reksnys, rankinukas ir beproto daug demesio reikalaujantis zmogutis. mano sunus bene pirmas mano gyvenime matytas kudikis, tad sunku nuo pat gimimo, jam dabar puse metu ir dabar sunku. nes nezinau kartais kaip elgtis, kaip aukleti, kaip maitinti. dabar arteja kosiu valgymo metas, o tai dar papildomas darbas...butu kas pasakes, kad taip sunku vaikus auginti, buciau tikrai dar ilgiau sau pagyvenusi....labiau subrendus, pasiruosusi...nors kudikis ir planuotas buvo ir labai laukiamas...gyvenimo siurprizas....sekmes, mamos!

Man baisiausias buvo pirmas menuo: dvi savaites inkubatoriuj, vamzdeliai ir zondai, pirmom dienom nieko neveikiau, kaip tik raudojau... Po to - santariskiu mustras - nustatytu laiku nusitraukite piena, maitinkite, vaiku i lova neimkite ir tt.. o dabar, kai pasidaro sunku ir uzknisa sedejimas namie apsikabinus puodus, seilinukus ir "isaugtus" savo rubus, atsimenu ta menesi ir iskart lengviau pasidaro....

Man sunkiausia yra su vaiko miegu.Ypac nakti.pamiega kokia valanda ir verkia kokias 10 min.ir vel tas pats,iki ryto paskui aciu dievui visa diena miega ir issimiega.

Sunkiausia yra rutina, aišku visaip stengiuosi ją skaidrinti, bet kai jokie giminės šalia negyvena- viską darom patys, dar maitinu tai negalim kad ir pasišokt, pavalgyt ramiai mieste, žodžiu daugiau laiko skirti sau ir vyrui.
Šiaip mano lialius tikrai labai geras vaikas buvo iki kokių 5 mėnesių, o po to buvo mėnuo zyzimų ir kančių (mokėmės sėdėt, didysis dantų dygimas, vidurių užkietėjimai ir tt). Dabar vėl gerai (tfu tfu tfu). Ir žinoma kėlimasis, keliasi 7 valandą ir jau nebeliko savaitgalinių pasivoliojimų lovoje.

Sunkiausia buvo isvysti soka ir skausma savo mazyles veidelyje kai skiepijome ja pirma karta. Jos dideles melynos akys nesuprasdamos zvelge i mane ir klause KODEL???
Isivaizduoju ka tau teko pergyventi ligonineje. Tikiausi tavo uoga dabar sveika ir linksma.

sunkiausia, kai pati visko nori: ir buti gera mama, ir profesineje srityje elgtis lyg niekur nieko, t.y. nereikalauti sau jokiu nuolaidu.
As einu i darba nuo 4 men.Dabar mazyliui jau 11 men.Ir dar maitinu, ir keliuosi naktimis 3-4 kartus.
Ir deviza turiu - kai labai sunku, dar truput sunkiau - nieko nereiskia Svarbiausia, kad sunkumai verti rezultato - t.y. mielo mazo zmogaus, kursi tave viena karta pavadina mama.

man sunkiausia - atleisti sau, kai kazka padarau netobulai, ir suvokti, kad dar daug kartu taip padarysiu padarai kazka ne taip, tada paziuri i savo zmogeliuka, o jis tokiomis tyromis akytemis paziuri atgal - taip sirdi suspaudzia... atrodo pati save nubaustum, kad netikus mama va kas man sunkiausia... ir dar kai vyras pradeda pirstu baksnot po mano klaidas ir aiskint, kad ta ir ana blogai darau - ir taip jau skaudu, o dar jis paantrina

Man tai sunkiausias laiko trukumas, nes niekur nepaleidžia net grindų negali išplauti

Man sunkiausia tai buvo tas Gabrielės nemiegojimas naktį , tas sunkus rytas, kai negali akių praplėšt
Beje, nemiegojau tai nei daug, nei mažai- 2 metus. Dabar jau tikrai geriau, bet dar pasitaiko prastų naktų .

sunkiausi kaip ir visom mamytem bemieges naktys, dantukai, nenoras valgyti, kaip pirma karta uzsigauna. kai skauda ir nezinai kur, tai sirdis plysta. ir daugelis kitu dalyku. Visom mamytem kantrybes su savo angeleliais

Kur tos kantrybės gauti,kai mažius jau stovi,bet dar pats nevaikšto,kai,rodos,tik užmigdei,o jis jau keliasi,kai neįmanoma nė sekundei nuleisti nuo jo akių,nes vėl bus didžiulis guzas,kai tie dantys lenda lenda ir vis niekaip neišlenda ir t.t. ir t.t.Juokas pro ašaras,bet sunkiausia tai turbūt tas sėdėjimas namuose,kai lauke blogas oras ir iš nuobodulio tiesiog nėr kur dėtis.Tada ir vyras blogas,ir vaikai negražūs... Man pats sunkiausias laikotarpis dabar,kai mano vaikis jau gana tvirtai stovi ir labai nori vaikščioti,bet kojos dar ne visada laiko.Jis visur lenda,lipa,griūna,žliumbia ir vėl lipa.O jam dar tik dešimtas mėnuo.Kad gi bus tie metai?

Man irgi buvo sunkiausia kai mano mažiukė žiūrėjo man į akis ir staiga adata bakst...
Ji galvojo, kad tai aš ją įskaudinau ir kaip širdį man skaudėjo, o kiek dar tų skiepų laukia.Va už kelių savaičių dar vienas
Šiaip mano vaikas labai geras, aš kas vakarą Dievui padėkoju už nuostabų kūdikį.
Bet va rašau tai spjaudausi per petį ir vis stuksiu į medinį lovos kraštą. Miegam mes naktį po 10 - 11 valandų. Ir vakare pati užmiega, tik suvystau visada. Dabar tik su neramumu širdelėj laukiu kada dantukai prasidės. Bet man atrodo viskas gerai, kol netenka ligų patirti. Nes pats sunkiausias dalykas, kad negali Tu, Mama, savo vaikeliui skausmo palengvinti, nors atiduotum viską, kad skaudėtų Tau, o ne Jam, Tavo pačiam brangiausiam žmogui...

Kadangi mažiukei jau beveik metai, jaučiuosi kompetetinga atsakyti į šį klausimą.
Ilgai galvojau, ir sugalvojau
Kai tik pastojau, atrodė sunkiausia - laimingai išnešioti vaikelį. Išnešiojau super gerai ir lengvai. PO to sunkiausia atrodė pagimdyti - daug apie tai skaičiau, kursus lankėm ir t.t. Pagimdžiau. Tikrai ne super lengvai, bet dabar jau viskas pasimiršo. Kai gimė dukrytė, atrodė sunkiausia - išauginti iki trijų mėnesių - maitinimas, pilvo diegliai ir viskas nauja. Užaugo, nė nepastebėjau. Po to sekė kiti etapai - dantų dygimas, primaitinimas, ropojimai, pirmi kritimai, pirmos mėlynės. Bet viskas kažkaip tikrai lengvai ir tarsi savaime praėjo.
Na o dabar man atrodo sunkiausia kaip reiks grįžti į darbą ir palikti tokią mielą, savą, truputį palepintą dukrytę svetimam žmogui Tai guodžiu save, kad kai surasim auklę, išeisiu, tai irgi neatrodys sunku, baisu.

Oi kokią gerą temą radau, čia kaip tikra lietuvė galiu pasidžiaugti kad ne man vienai tenka tie sunkumai ir rūpesčiai.
Iš tikrųjų tai manau svarbiausia - POŽIŪRIS. Čia daug pasisakiusių mamų, kurios natūraliai priima naują režimą ir sunkumus. o pas mane buvo kažkodėl kitaip: laukiausi planuotai, labai norėjau leliuko, mylėjau ir stropiai lankėm gimdymo kursus.
Bet vaikiuką gavom truputį anksčiau - bac - cezaris - vaikas. UPS. Prasidėjo baisulinė depresija - žliumbiau kelio nematydama kokias 2 savaites. Viskas buvo baisu - kad valgo iš mano krūies ir man skauda, kad verkia, o aš nemoku nuramint, kad pilvą diegia, o jokie patarimai neveiksmingi. Kad vyras visur važinėja (aišku dėl manęs) o aš sėdžiu namie, kad naktį reikia dažnai keltis...
Problemos tapo išgyvenamos sulyg suvokimu, kad tai mano šiltutė mažiukė dalelė, kuriai reikia miegoti ant mano rankų, nes šaltas pasaulis ją išgsdino, kuri tokia smalsi kad negali sau leist miegot dieną ilgiau nei 20 minučių, kuri taip greit auga, kad naktį turi valgyt kas 2 val, o vežimėlyje užmigt be šansų nes tada tėvelių balsai nutolsta, geriau kai jie užmigdo ant rankų, o tik tada ten deda ir t.t.
ir dabar rašau su miegančiu angeliuku ant rankų..
na, lyriškai parašiau, nors dažnai susiraukus pamirštu koks tai stebuklas...bet yra SM, kuri tai primena ir vyras, kuris visada palaiko, o gryžęs iš darbo perima nešulėlį į savo rankas...

man tai sunkiausia, net nezinau...nakti lyg ir issimiegu, nors tenka ir keltis maitint zyzliuka siaip gal sunkiausia buvo pirmom dienom grizus is ligonines...tada mazylis diena miegodavo, o nakti skandalai didziausi buvo, tai iki paryciu migdydavom, bet aciu dievui, ir tai tik pora dienu buvo o dabar tai ramybes neduoda, nors ir mazas, bandraut siaubingai nori, diena nemiega beveik, tai visad su juo reik but, nes kitaip triuksmas, o nekreip demesio irgi negaliu...
na tai cia turbut man dabar ir sunkiausia, kad normaliai nieko padaryt nespeju...

Mums sunkiausia miegas dieną. Kol užmigdai, kokia valanda praeina, miega kaip zuikis, tik kas ir prabunda, vėl migdyk, pats nesimigdo, supti reikia, soskę čiulpia, jei tik iškrenta, vėl zirzia... O grindys namie girgžda nerealiai, tai kai tik užmiega, tenka likti savo vietoj, kol įmigs

pirmomis dienomis galvojau, kad isprotesiu kai ateidavo laikas maitinti, bet ne todel, kad skauda, o todel, kad vaikai papo paimti nesugeba, verkia, rekia, bet nesupranta, kad visos problemos gali buti issprestos, reikia tik paimti mano papa ir viskas
veliau galvojau, kad isprotesiu kai atejo laikas pratinti vaikus prie kietesnio maisto ir valgymo is saukstelio.
dantuku dar neturime, bet sunkiu dienu del to jau turejome, bet ir tai dar nera labai baisu.
vaikai pradejo vaiksciot vaikstynese, tai labai baisu del to, kad visko nesuziuresiu. galiu pamirsti paslepti koki pavojinga daikta ar pan.

Man viskas buvo sunku tol, kol suvokiau, kad dabar ne AŠ pasaulyje svarbiausia. Kad yra žymiai svarbesnis, ir už MANE, ir už bet ką KITĄ. Kuris yra visiškai nuo manęs priklausomas (žinoma kol kas ) ir jei aš gerai jausiuos, tai ir jam bus gerai Tas suvokimas, kaip su ranka nuėmė visus sunkumus

Dabar jau savo kailiu patyriau ir zinau,kad pats sunkiausias ir baisiausias dalykas yra,kai vaikelis suserga Prasideda saves kaltinimas,kad "nedaziurejai",daktarai ne taip gydo,dar daug visko.
Visa kita-tik uogytes,prisitaikai ir gyveni,dziaugiesi savo klecku ir svajoji,kaip bus gerai,kai nebereiks su vezimu visur tasytis,virt kosiu,keltis naktimis po kelis kartus ir t.t.

Kol kas man sunkiausia- miego trūkumas. Pirmus mėnesius buvo tikras košmaras. Dieną numikti negalėdavau. Akys įdubo, energijos nebėra. Apie savęs prisižiūrėjimą nėra nė kalbos. Dabar po truputį viskas taisosi.

Mano mazius nakti keliasi 1-2 kartus, tai ishsimiegu. Bet diena atrodo nieko nespeju. Tos jo miego pertraukeles tokios trumpos atrodo. Reikia ir susitvarkyt ir valgyt padaryt. Tai dazhniausiai nespeju padaryt valgyt ir vyras jau pradeda bambet, kad nebedarau valgyt. O ash nespeju. Dabar dar interneta namie isivedem