Turiu labai didelę problemėlę dėl savo 9 metų mergaitės. Ir žinokite pikta ant jos, bet žinokite ir labai gaila man jos. Nes tai yra mano dalelytė. 7 metus su šeima gyvenome atskirai, o dabar taip susiklostė aplinkybės, kad gyvename pas senelius, bet sostinėje, nors galėtume atskirai su šeima gyventi miestelyje, 60km nuo Vilniaus. Bet visada norėdavau, kad tik vaikams būtų geriau, tad pasiaukojau ir atsikrausčiau į Vilnių pas senelius. Ir tikriausiai suprantate kaip sunku gyventi su tėvais, kai dar yra pas mane 2 vaikai, ir tokie visai neramūs. 2 mergaitės, bet ohoho. Vat, ir nežinau ar taip aš jau įsitikinusi, bet pastebėjau, kad labai pasikeitė mano vaikai. (su mažesne problemų mažiau).
Vyresnė dukra (9m.) labai pasidariusi grubi, labai pikta, labai nervuota, labai išdykusi, nieko neklauso, labai nemandagi su vyresniais, tvarkytis nei saves , nei kambariu nenori, labai atsikalbinėja, su sese nuolat pešasi, nuolat ją erzina dėl kažko, nieko nenori nei lankyti- jokių būrelių, pamokas ruošti nenori, lankė 4m. šokius - metė, nes su ašarom ilgai aš jos neprivedžiosiu. Ir dar, ji lanko mokykloje antrą pamainą, ir vis kai aš jai sakau, kad lankyk šokius, ji sako, kad nori pabūti namie. Nebežinau ir ką man jau daryti. Nenoriu praleisti "kažko", kad vėliau išvis nebesusišnekėčiau. Visada stengiuos bendrauti su dukrytėmis šiltai, visada sakau, kad aš jas labai myliu, bet kai tokia dukra aš nuolat pradėjau ant jos pykti, rėkti, barti, nes jau nebeturiu kantrybės bendrauti normaliai. Nes viena dieną aš jai viską paaiškinu ką ji blogai daro, o ji kitą dieną vistiek daro tą patį ir dar blogiau. Žodžiu neklauso nieko. Ir man daug kas sako, kad ant vaiko negalima pykti, tiesiog ji taip išauklėta, BET turiu 2 dukreles ir auklėju abi vienodai, o mažoji (5m.) labai švelni, labai mandagi, moka bendrauti ir su suaugusiais ir su bendraamžiais, tvarkinga, žodžiu priešingybė vyresnei sesei. Labai prašau, kad padėtumėte tokioje situacijoje arba patartumėte kur kreiptis ir ką daryti. Galbūt čia įtaką daro ir tai kad gyvename su seneliais, nes ji kai yra "tokia", tai ant jos barasi ir seneliai, ir labai dažnai, kiekvieną dieną. Ir dar , tiesa, aną savaitę buvo nutikę taip: vakare manes nebuvo namie, o vaikai buvo su seneliais ir dar buvo atvažiaves mano sūnėnas 8m. Aš atvažiavau vakare į namus, mano vyresnėlė guli verkia, o mažėlė su sūnėnu virtuvėje valgė ir mano mažoji sakė , kad ji sesė verkia dėl to, kad ją barė močiutė ir senelis, ir , kad ji nenori gyventi, nes jai gyvenimas negeras. Mane šitie žodžiai pritrenkęė, kad mano 9 metų dukra taip šneka. Ir nutariau , kad reikia būtinai kažkur kreiptis, kažką daryti. Į kokį būrelį ją galima būtų leisti, kad mokytusi būti švelni, kulturinga, žodžiu kaip mergaitė, nes ji man kaip berniukas.
Dėkoju.

gerai nezinau, as ne psichologe, taciau cia man regis vaiko gynybine reakcija i demesio trukuma, o kame jis, reikia ieskot galu gal ir su psichologo pagalba

Man užkliuvo frazė "BET turiu 2 dukreles ir auklėju abi vienodai, o mažoji (5m.) labai švelni, labai mandagi, moka bendrauti ir su suaugusiais ir su bendraamžiais, tvarkinga, žodžiu priešingybė vyresnei sesei."

Ar tik nebus vyresniosios elgesys - maištas dėl to, jog jaunesnioji yra labiau mylima (net jeigu sakysite, kad mylite vienodai, vis vien ta meilė ir dėmesys, kažkada kliuvusi jai vienai, dabar jau daug metų dalinama dviems), o galbūt ta jaunėlė netgi pavyzdžiu statoma? Jeigu ne jūs tai darote, tai gal seneliai, sulygina vaikus jiems girdint, kad va čia tai vaikas, o šita - tokia ir anokia... Vyresniam vaikui visada sunkiau, nes netgi natūraliai daugeliui simpatiškesni yra "mažyliai", be to, ant jų taisomos vyresniųjų auklėjimo klaidos, iš vyresnio kaip "protingesnio" daugiau reikalaujama, jis būna kaltas, kai nusikalsta abu...

9 metai - gal dar nevėlu parodyti vaikui, kad jis IŠSKIRTINIS. Gabus, puikus pagalbininkas, protingesnis ir pranašenis už "varžovą" leliuką. Panašu, kad vaikas "supasavo", nes jaučia, kad jūsų akyse geresnis už sesę vis tiek netaps, tai kam dar stengtis, geriau gal netgi atkeršyti - jums, sesei, visam pasauliui... Tai dar ne paauglystės maištas ir ne paauglystės depresija, dar turit laiko visa šeima susitarę pozityviai skatinti tą mergaitę... Gal net palepinti...

Manau, kad mergaitės elgėsys pasikeitė ir dėl to, kad pakeitėt gyvenimąją vietą. Kai mes persikraustėm į kitą butą, vienai mano dukrai buvo 4,5. Tuomet ji iš karto pradėjo liūdėti, pasidarė piktoka, nieko neklausė. Vieną kartą duktė treknė praievei kumščiu į pilvą. Tuomet kalbėjom su psichologe, ji sakė kad vaikui nauja gyvenomoji vieta - didelis stresas.

Man tai atrodo,kad jos reakcija i kita vieta.Juk ji ten jau turejo draugiu,ten buvo ipratusi buti. O gal ji ir ten tokiu pat problemu kele? Ar tik kai persikraustet?

Vietos pakeitimas pats savaime neturėtų būti trauma, atvirkščiai, tai gali būti atrakcija, vaikai juk žiūri į ateitį, nori naujovių. Mes irgi pakeitėm gyvenamąją vietą, dukrai esant 5 metų, ir tai atsiliepė vienareikšmiškai teigiamai. Nors, aišku, visokių vaikų yra, visokių reakcijų. Gal vertėtų pastebėti, kaip elgiasi seneliai, gal jie buvo ta negatyvi naujovė vaiko gyvenime? Gal jie nesugeba suvaldyti savo jausmų mažąjai anūkėlei, lepina ją didžiosios sąskaita, gal barnių metu pavyzdžiu stato? Jokiu būdu negalima šitokiu būdu supriešinti vaikų, jeigu taip, tai būtinai pakalbėkite apie tai su seneliais. Vaikui yra didžiausias įžeidimas, kai kitas vaikas nurodomas kaip pavyzdys (gero elgesio, tvarkingumo, paklusnumo), o ypač jei jis jaunesnis... Gali iškeroti neapykanta visam gyvenimui...

Gal galima nenorėti, kad ta mergaitė būtų tokia gerutė. Aš, pvz., vaikystėj buvau gana berniokiška ir atžagari. Ir dabar ne "maloni damutė". Aišku, pati norėčiau švelnutės dukrelės, bet jau kai prisimenu tą takoskyrą tarp "teisingų" mergaičių ir savęs su amžinai nubrozdintais keliais... Laimės pojūčio many tai nekeldavo, anaiptol. Gal mamai reikia pergalvot savo lūkesčius. O jei spaudimą mergaitei "būt kaip visos" daro ir seneliai, gal pagalvot apie galimybę (minėjai, kad ji yra) gyvent be jų.
A, dar-sesers tai neturiu, bet turiu pusseserę, kuri buvo "labiau" mergaitė. Taigi situacija gali būt panaši.

Aš apie mažąją, kad ji labai švelni, labai mandagi, moka bendrauti ir su suaugusiais ir su bendraamžiais, tvarkinga, žodžiu priešingybė vyresnei sesei, jokiu būdu nesakau savo vyresnei dukrai. Gal kartais ir išsprūsta, bet tai būna labai retai, jau kai ... tikrai trūksta kantrybė. O kad išskiriu dukras, tikrai nėra taip. Niekada neparodau, kad kažkuri yra svarbesnė. Ir netgi palepinu vyresnę dažniau negu jaunesnę. Bet kai jau pradedu vyresnei daugiau dėmesio skirti negu reikia, tada ji man pradeda tokį charakterį rodyti, kad išis pradeda su niekuo nesiskaityti. Tikrai esu išbandžiusi visokių būdų, bet niekas nepadeda.
P.S.: taip, o seneliai tai tikrai labai išskiria anūkes, kad mažoji - vat čia tai vaikas, o jau didžioji tokia ir anokia, ir gana dažnai, ir kiek aš bekalbėčiau su savo tėvais, jie vistiek nedaro jokių sprendimų.
O dėl gyvenamosios vietos iš dalies irgi sutinku, todėl kai nuvažiuojam ten kur anksčiau gyvenom vaikas tikrai pasikeičia.

lepute, gal reikia ieškot galimybės gyvent atskirai. Tarp tavo eilučių man lyg ir skaitosi mintis, kad tau pačiai gyvenimas su tėvais ne vien pyragai.Gal mergaitei reikia ne "gerų mergaičių" būrelio, o kaip tik kokio agresyvesnio užsiėmimo, kokio moterų futbolo, žolės riedulio ar gal ko iš rytų kovų menų, ten jos "berniokiškumas" galėtų tapti ne trūkumu, o privalumu.

O gal nereikia panikuoti. Juk "geroms mergaitėms dangus, blogoms - viskas"? Vaikas auga, tėvų autoritetas silpsta, nes atsiranda kiti autoritetai. Vaikas pradeda maištauti. Ir kartais tetrokšta vieno - kad jį suprastų, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra. Jei jaunesnioji už kažką mylima, manau, nebūtinai už tą patį turėtų būti mylima vyresnioji, t.y. vaikai neturėtų būti lyginami.

lepute, uzteko vieno karto,kad pasakytum,jog jaunesnioji geresne... uzfixsavo ilgam...taip,kad patarti kazka labai sunku,bet as kazkur buvau panasi i tavaja dukra-maistavau pries mama(butent tik mama) nes man atrode,kad ji broli myli labiau nei mane...bet isaugau nors pasakyti,kad mama-mano geriausia drauge-negaliu

Nežinau kodėl, bet man visgi atrodo, kad mano vyresnės dukrytės toks elgesys vien dėl to, kad mes gyvename su seneliais arba dėl to, kad nuolat keičiame gyvenamąją vietą. Nes darbo dienomis būname pas senelius Vilniuje, o penktadienio vakarą jau važiuojame į miestelį kur pragyvenome 7 metus.
Kodėl man taip atrodo? Todėl , kad buvo dukrai atostogos ir mes prabuvome 10d. čia savuose namuose. Tikrai visai kitas vaikas. Ramesnė, geresnė, švelnesnė ir t.t. Bet tikrai nesuprantu kodėl.
P.S. dėl to, kad užfiksavo, kad jaunesnioji geresnė ir ji elgiasi taip , aš tikrai nemanau. Nes aš nesakau tų žodžių kiekvieną dieną. Juk būna šeimų kur nuolatos yra sakoma, kad kažkuris vaikas yra geresnis, bet nėra taip kaip su manąja.

o gal tavoji jautresne? mano mama irgi nesakydavo kasdien,tikliau gal tik koki pora kartu yra pasakius,kad brolis ramesnis ar kazka panasau ir patikek, as atsimenu iki dabar...