Nedrisau kalbeti sia tema, bet nebegaliu. Mire mociute 1998. Palyginus ilgas laiko tarpas. Tada buvau 18-niolikos. Ja radom jos bute, umus sirdies sustojimas. Laidotuve isgyvenau labai sunkiai, po ju raminamieji, kosmarai, baime. Su ja niekad labai artimos nebuvom, tik tiek kad daug bendravom nes gyveno salia. Nesakau kad jos nemylejau, bet tokio jausmo kaip kitai, mamos mamai nebuvo. Jau praejo 7 metai, gyvenu toli, turiu vyra bet niekaip negaliu issivaduoti is tos nepaaiskinamos baimes, sapnu. turinys tu kosmaru beveik vienodas. Tame bute kur ji mire prabego visa mano vaikyste, buvau 11-os metu kai perejome i jos nama, o ji i musu buta. Sapnuoju ta buta, ten gyvenu, o tevu dabartiniai namai tusti. Arba kad ten einu ir ja sutinku, sapne zinau kad ji mirus, bijau ten buti. ir realybeje po laidotuviu i buta neidavau, persekiojo ta pati baime, sapnai. Patare nueiti prie kapo pasikalbeti kaip kad su gyvu zmogum, taip padariau padejo, bet praejus porai metu vel tas pats - nezinau kodel mane tai persekioja. Pernai mire mano paskutine mociute, labai noreciau ja sapnuoti, nes taip ja mylejau ir pasiildau deja...... Patarkit kaip atsikratyti tos baimes. negalvoju apie tai, bet vis sapnuoju. Stogelis pavaziavo gal

mane irgi kankina košmarai. Viename net visą procesą, kaip žmogus pasikaria mačiau. Visą dieną po tokių sapnų blogai jaučiuosi, kartais net verkiu.
Įdomu ar įmanoma to atsikratyti- išgyti?

Uzsakykit,mergaites -uz mirusius misias.Pamatysit pades

Tai , kad užsakinėjamos tos mišios ir dažnai, tik ne aš tai darau, ar yra skirtumas?

Būtent tu turi mišias užsakyti. Asmeniškai man padėjo, kai sapnavau velionį tevą. Daugiau nebesapnuoju.

Man ir padejo,pabandyk

Tikrai reiketu gal uzsakyti, bet kad nebunu lietuvoje teks pakenteti iki vasaros. Nes is tikruju ir jos kapa aplankau karta i metus. Gal skambetu ir kavailai, bet ji turbut jauciasi vienisa. Bet pala, pirmuosius kelis metus tai dazai uzsakydaom misias ir kasdien nueidavau i kapus , vistiek tas pats. Na reiks misias uzsakyti, tikekimes pades.

Kad sapnuoji tą butą yra todėl, kad ten prabėgo tavo vaikystė. Aš irgi niekad nesapnuoju dabartinių namų, o tik tevų, kur visą vaikystę-jaunystę gyvenau.
Jei dažnokai imu sapnuoti močiutę - užperku mišias.
Jei esi tikinti - pasimelsk, pasakyk, kaip tave slegia baisūs sapnai ir prisiminimai. Gal viename iš sapnų kaip tik suprasi, kodėl tau taip sapnuojasi močiutė: gal paprasčiausiai tereikia kažkokio jausmo: susitaikymo mintyse, galbūt atsiprašymo, galbūt parodymo, kad esi laiminga. Linkėk aa močiutei ramybės.
Truputį nusivažiavau į gelmes
Sėkmės.

Aciu jums uz patarimus. Pastaruoju metu ramiai miegu Bet zinau kad veliau prades kartotis. Tai ivyksta kas menesi ar du. Bet kai tas pats tesiasi jau 5-6 metai tai todel ir pergyvenu. Tikekimes viskas susitvarkys.

Patariu: uzpirk misias, pasventink namus, padegink po viena zvakele namie, o baznycioj po 2, palinkek ramybes, pasimelsk, ir ne viena diena,praeis.

Man labai padeda, kai apsilankau kapinese. Kai vyras mire, sapnuodavau ji kasnakt. Pavyzdziui, diena iskyla koks klausimas, tai sapne is jo sulaukiu kokio tai komentaro. Praejo jau keli metai ir sapnuoju reciau. Bet jei susapnuoju serija sapnu apie ji, nueinu i kapines, uzdegu zvakute. Siaip visada ji sapnuoju geros nuotaikos, bet pora kartu sapnai buvo slogus. Va tada uzpirkau misias pati ir butinai pati jas isklausiau.

Svarbiausia turbut reikia nebijoti mirusiu. Gyvieji buna kartais baisesni savo poelgiais. Mano senelis savo name baige gyvenima pats, bet jokios baimes nejauciau. Jis buvo geras zmogus ir toki ji prisimenu iki siol. Ir sapnuose mane aplanko koks buvo gyvas.

Gerai zmones sako, kad apie mirusius geriau kalbeti gerai arba nieko.