Help - Search - Member List - Calendar
Full Version: Senas žmogus namie
Supermamų klubas > Tarp mūsų, mergaičių... > Kertelė sielai
Helenee
Mergaitės, gal kas nors turėjote situacijq, kada jums, ar jūsų draugams teko rūpintis labai senu žmogumi, kuris negali "apsitarnauti pats"?
Mes visi pasensime, ir ne visiems gyvenimas nutruks tada, kai dar busime kupini jegu. Gal but teks metu metus kankintis lovoje tarp mirties ir gyvenimo, kai kunas ir protas atsakys tarnauti.
Kas tas senas, bejegis zmogus- ar jis vis dar suauges zmogus, ar jis jau vel vaikas?
Seno zmogaus pasaulis susiaureja, nauji ispudziai koncentruojais tik ties jo lova, protas atsisako priimti naujas savokas ir nebesugeba sukurti adekvatu pasaulio paveiksla.
Amerikieciai laikosi nuostatos, kad senas zmogus turi gyventi atskirai nuo savo seimos- jis ir jo seimos nariai turetu "atsiristi", kad zmogus iseitu lengvai.
Ne paslaptis, kad labai daug zmoniu tiki energijos "vampyravimu", nors ir bando tai neigti, bet visgi pabuve su silpnu, liudnu, lyguotu zmogumi mes visada atsidustame- "Jis mane beveik suvalge, jis mane issiurbe" ir bando nuo jo atsiriboti, apsisaugoti. Neretas yra ir paties seno zmogaus prasymas: "palaikyk mane uz rankos, duok man pasisemti jegu".
Tikime mes ar netikime tokiais dalykais, bet visi susidureme su tuo, kad labai senas zmogus daznai praranda visa savo branduma, savigarbos ir gedos jausma, ir tampa namu tyronu...
kaip neprarasti savigarbos ir neuzmirsti apie pagarba senam zmogui?
kaip rupintis juo bet nesileisti buti issekintai?
kaip rasti savyje kantrybes ir neprarasti balanso?
Aimma
Teisingai apibūdinai situaciją. Nepaminėjai dar to, kad niekada negalėsi pabūti viena, kai namuose senas, ligotas žmogus. Niekada negalėsi klausyti visu garsu muzikos. Niekada negalėsi apsimesti, kad tavęs nėra namuose, nors drybsai su ledais ir knyga lovoje. Žinoma, postas ne apie tai, ko netenki, bet kaip suderinti pareigą su visais laukiančiais sunkumais. Atvirai sakau, aš nežinau. Todėl tempiu laiką ir nepasiimu tetos. Manau, kad susidūrus su visais tokio žmogaus riboto pasaulio atributais, prarasiu save kaip žmogų, tapsiu pikta, nelaiminga. Kai bendrauju su savo teta, labiausia piktina jos egoizmas- jai sunkiausia, ji nelaimingiausia ir t.t. Jeigu tai būtų tėvai, nieko nepadarysi. Bet pastebėjau, kad tėvai instinktyviai gaili vaikų ir neskuba užsikrauti ant galvos. Nors taip pat esu pastebėjus, kad liga visai sumaišo ir jiems prioritetus. Tarkim, draugė važiuoja darytis sunkios operacijos, kuri pakeis jos gyvenimą, o mama išsigandus klausinėja, o kas mane žiūrės 2 savaites? Bjaurus tas gyvenimas. Apsaugok, dieve, nuo tokios senatvės doh.gif
p. Kikimora
Aimma - turėtum sakyti - apsaugok dieve nuo senatvės. praleisdama "tokios". nes senas žmogus, kaip ir mažas vaiaks reikalauja kito žmogaus priežiūros. Va, Heleneee vampyravo savo mamą - reikalavo jai vystyklus keisti ir šiaip dėmesio prašė, žveigė naktimis tongue.gif kad tik panešiotų, nu tikras tironas bigsmile.gif o va kai reikia imtis atsakomybės už tėvus frusty.gif: nu nėra nei poreikio nei atsakomybės, nei dėkingumo. Dažnai zirzimas - kaip ir vaiko - dėmesio prašymas.
#Mia#
Mes slaugem mociute, aisku sunkiausia buvo mamai, nes jos kartu gyveno. Diena samdem moteriske, vakarais mama(kartais isleisdavom pailseti), savaitgaliais as su broliu. Bet kai mire vis tiek pagalvojau, kad galejo dar palaukti, nors pavargo mama juodai. Sunkiausia kai negali padeti, kai nesusisneki skauda ar apsiversti nori, o viskas kazkaip greitai pasimirsta.
Nors as sakiau, kad jei kazkas man kad nebandytu namie palikti, yra slaugos namai, bet patys jau dabar susitaikem, kad tevus priziuresim tik namie (aisku, samdysim pagalbininkus). Nes kas beatsitiktu, gera grizti kai taves laukia, nors ir nesugeba parodyti.
Kukulake
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 08 21, 12:11)
Aimma - turėtum sakyti - apsaugok dieve nuo senatvės. praleisdama "tokios". nes senas žmogus, kaip ir mažas vaiaks reikalauja kito žmogaus priežiūros. Va, Heleneee vampyravo savo mamą - reikalavo jai vystyklus keisti ir šiaip dėmesio prašė, žveigė naktimis  tongue.gif  kad tik panešiotų, nu tikras tironas  bigsmile.gif o va kai reikia imtis atsakomybės už tėvus frusty.gif: nu nėra nei poreikio nei atsakomybės, nei dėkingumo.  Dažnai zirzimas - kaip ir vaiko - dėmesio prašymas.
*



Visu pirma, tevu slaugymas nera kazkoks "skolos ismokejimas". Mes patys dabar auginam vaikus ir darom ta pati ka musu tevai dare. O musu vaikai irgi darys ta pati.
As manau, kad jei nera laiko pasirupinti ligotais tevais nieko cia bloga "priduoti" juos i tuos namus, kur tas rupestis jiems bus suteikiamas. Labai tikiuosi, kad as senatveje nebusiu tiek nukvakusi ir neversiu savo vaiku manim rupintis, o mielu noru keliausiu i seneliu namus.
Urartu
QUOTE(Kukulake @ 2007 08 21, 15:09)
As manau, kad jei nera laiko pasirupinti ligotais tevais nieko cia bloga "priduoti" juos i tuos namus, kur tas rupestis jiems bus suteikiamas.
*


Laikas visuomet yra. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo to, kai paskirstomi prioritetai... cool.gif
Kukulake
QUOTE(Urartu @ 2007 08 21, 15:25)
Laikas visuomet yra. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo to, kai paskirstomi prioritetai... cool.gif
*



Na mano atveju, kai gyvenu uzsienyje kazkaip nelabai iseina... Tevus cia veztis neketinu, nes neturiu daug vietos, o be to ir jie patys nevaziuotu.
ŠEFĖ
Pati susiduriau su tokia situacija pries 5 metus, ir iki siol visa tai atsimenu kaip didžiausia kosmara, nors galbut kai kam tai skamba kaip nuodeme blush2.gif Slaugiau savo artima zmogu is pradžiu 2 men ligonineje paskui puse metu namuose iki paskutinio jo atodusio unsure.gif Tikrai nesakysiu kad buvo lengva ryztis tokiam zingsniui, bet nugalejo meile artimui, kad ryzciausi tokiai aukai: bemiegems naktims, lekimo is darbo i namus pamaitinti, apiprausti, suleisti vaistu, isklausyti aimanu ir t.t. Veliau teko visiskai atsiduoti to zmogaus globojimui ir buti ištisa para kartu, buvo labai sunku, nebeliko privatumo, laiko sau,issekau, pykau ant to seno žmogaus, už jo vaikiska ir bejegiska užsispyrima ir protestavima buti su kitais...kartais maniau geriau jam mirti nei manes nei saves nebekankinant...maniau išprotesiu, pagalbos ir supratimo ieskojau visur artimuosiuose, drauguose, knygose, pas psichologa, maldose....padejo tik viena - artimas ir labai atviras pokalbis su dabar jau mirusiu Tevu Stanislovu, kuris padejo susivokti savyje ir suvokti ta sena zmogu...toliau buvimas salia to zmogaus pasidare ramus, deja jis tesesi tik savaite, po jos jis iskeliavo anapilin, o stovedama salia jo supratau, kad padariau viska ka galejau, kad palengvinciu sio zmogaus kancias ir padaryciau paskutines dienas nors kiek laimingas...džiaugiausi del to, o sieloj buvo labai gera verysad.gif
p. Kikimora
QUOTE(Kukulake @ 2007 08 21, 15:09)
As manau, kad jei nera laiko pasirupinti ligotais tevais nieko cia bloga "priduoti" juos i tuos namus, kur tas rupestis jiems bus suteikiamas. Labai tikiuosi, kad as senatveje nebusiu tiek nukvakusi ir neversiu savo vaiku manim rupintis, o mielu noru keliausiu i seneliu namus.
*




QUOTE(Kukulake @ 2007 08 21, 15:29)
Na mano atveju, kai gyvenu uzsienyje kazkaip nelabai iseina... Tevus cia veztis neketinu, nes neturiu daug vietos, o be to ir jie patys nevaziuotu.
*


unsure.gif jei laiko turi, tai jau vietos nebe? nes jie nukvakę? ir galima "priduoti" kaip seną nebereikalingą daiktą?

Superžmona- drinks_cheers.gif būtent - jausmas, kad padariau viską ką galėjau.... nors labai sunku, labai išsunkia... ir ypatingai sunku, kai reikia ne tik šiaip priežiūros, bet būtent medicininės...
Mintibutė
Man si situacija labai gerai pazystama: teko priziureti Alzhaimeriu sergancia senute.Darbas tikrai ne lengu nervu zmoniems.Reikalinga auksine kantrybe ir gelezine valia,o svarbiausia tyra siela.Neturint siu savybiu beprasmiska ir prasideti.Nenoreciau ne rasyt kaip yra sunku,nes tam reiketu atskiros temos.
Visiems,kas priziuri senukus(ypac ne savam prote) linkiu stiprybes ir zmogiskos meiles 4u.gif
ŠEFĖ
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 08 21, 16:33)
unsure.gif jei laiko turi, tai jau vietos nebe? nes jie nukvakę? ir galima "priduoti" kaip seną nebereikalingą daiktą?

Superžmona-  drinks_cheers.gif  būtent - jausmas, kad padariau viską ką galėjau.... nors labai sunku, labai išsunkia...  ir ypatingai sunku, kai reikia ne tik šiaip priežiūros, bet būtent medicininės...
*


taip manuoju atveju zmogus sirgo veziu, o po operacijos jis isplito toliau ir suumejo unsure.gif
p. Kikimora
QUOTE(SUPERŽMONA @ 2007 08 21, 18:36)
taip manuoju atveju zmogus sirgo veziu, o po operacijos jis isplito toliau ir suumejo unsure.gif
*


console.gif mano patirtis analogiška...
ŠEFĖ
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 08 21, 18:38)
console.gif mano patirtis analogiška...
*


tada tiesiog begalines stiprybes tau 4u.gif
p. Kikimora
QUOTE(SUPERŽMONA @ 2007 08 21, 18:40)
tada tiesiog begalines stiprybes tau 4u.gif
*


jau praėjo 4u.gif tiesiog ta patirtis tokia... kad atsikalbinėjimai apie nukvakusių "pridavimą" kiek stulbina mirksiukas.gif
ŠEFĖ
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 08 21, 18:47)
jau praėjo  4u.gif tiesiog ta patirtis tokia... kad atsikalbinėjimai apie nukvakusių "pridavimą" kiek stulbina  mirksiukas.gif
*


aaaa supratau blush2.gif mane irgi tokios kalbos stulbina mirksiukas.gif
_una_
QUOTE(Helenee @ 2007 08 20, 20:09)
kaip neprarasti savigarbos ir neuzmirsti apie pagarba senam zmogui?
kaip rupintis juo bet nesileisti buti issekintai?
kaip rasti savyje kantrybes ir neprarasti balanso?
*


Šitai turėsi surasti pati ir vėl prarasi, susitaikysi ir vėl pyksiesi, bet visa, ką išdalinam kitiems, sugrįžta su kaupu, gal iš kitur, gal po daugelio metų, bet sugrįžta...
Prieš 5 metus parsivežiau savo senus tėvus "numirti", nes jau nebeišeidavo iš ligoninių, vieni gyvent nebegalėjo. Dabar jau penkeri metai laikinai kenčiam nepatogumus, man tai tikrai laikinai, o vaikams - pusė gyvenimo... Bet pabumbam pabumbam, vieni kitus apraminam ir vėl gerai. Juk būna ir visai gerų dienų.
Visokių būna situacijų, bet šiuo klausimu amerikiečiams nepritariu - neišmesi iš gyvenimo visų nepatogių dalykų, kad ir kaip stengtumeis. Man rodos, viskas, kas gyvenime mums nutinka, ir yra gyvenimas.
Kukulake
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 08 21, 16:33)
unsure.gif jei laiko turi, tai jau vietos nebe? nes jie nukvakę? ir galima "priduoti" kaip seną nebereikalingą daiktą?

*



Pastebejai kelis tau nepatinkancius zodzius ir nutarei isvartyti viska taip kaip tau reikia, nes nesupratai ne velnio ka as noriu pasakyt... doh.gif
Is kur zinai, kad turiu laiko? Is kur zinai kiek pas mane vietos? Savo tevu nevadinu nukvakusiais, nes jie kol kas dar darbingi sveiki zmones. O del to zodzio "priduoti" prasyciau nesipiktinti, nes ji parasiau su humoru taip pat kaip ir mane vaikai gales priduoti. Sutiksiu su mielu noru, nes nenoresiu jiems ant galvos uzsikart kai jie ir taip savo rupesciu tures (na nebent vaiku netures ir patys nores manim uzsiimti)..
Urartu
QUOTE(Una Li @ 2007 08 21, 20:58)
Man rodos, viskas, kas gyvenime mums nutinka, ir yra gyvenimas.
*


Labai išmintingi žodžiai...
Papildyta:
QUOTE(Kukulake @ 2007 08 21, 22:28)
Sutiksiu su mielu noru, nes nenoresiu jiems ant galvos uzsikart
*


Žmogus planuoja - Dievulis juokiasi... Turbūt girdėjai tokį posakį? Ir apskritai, turbūt labai gera jau šiandien žinoti, ko norėsi po daugelio metų... cool.gif
ŠEFĖ
QUOTE(Una Li @ 2007 08 21, 20:58)
Visokių būna situacijų, bet šiuo klausimu amerikiečiams nepritariu - neišmesi iš gyvenimo visų nepatogių dalykų, kad ir kaip stengtumeis. Man rodos, viskas, kas gyvenime mums nutinka, ir yra gyvenimas.
*


drinks_cheers.gif drinks_cheers.gif
Helenee
Na, sio seno zmogaus slauga atiteko mano tevui, nors as praleidziu ten daug laiko, bet visgi kruvis atiteko ne man.
Tiesiog sunku susitaikyti su tokia zmogaus metamorfoze...
Nematau nieko baisaus tame, kad zmogus tapo "fiziologiskesnis" ir ji reikia slaugyti, bet tas papuves charakteris....
o tie aimanojimai, tik tada, kai zinoma, kad kazkas juos gali isgirsti... argi tikras skausmas nera tylus??

turejau analogiska pokalbi psichoanalitiku forume, "is psichologines puses"... dauguma mano, kad brandi senatve, tai tyli ir ismintinga senatve, kad tikrai ne visi praranda zmogiska veida, kad jei zmogus ir vaikysteje ir senatveje vienodas- jis nei laselio nesubrendo, kad "senatvej reikia ruostis is anksto"... hm...
idomu, ar buna ta brandi senatve, apie kuria tiek pasaku kuriama... ar tai tik zmogaus pastangos pasislepti nuo realybes idealizuojant tai, kas ju laukia...
man atrodo, kad sename zmoguje "egzaltuoja"visi jo charakterio trukumai, kuriu jis neistenge nuslyfuoti....
ne tai baisu tapti nasta, kiek baisu tuos savo artimuosius "suvalgyti"...





Papildyta:
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 08 21, 18:47)
tiesiog ta patirtis tokia... kad atsikalbinėjimai apie nukvakusių "pridavimą" kiek stulbina  mirksiukas.gif
*



Gaunamos slaugos kokybes prasme zmonems ten gali buti geriau.
Tai kiekvieno zmogaus pasirinkimas. Ir daznai skausmingas.
Jei zmogs neranda savyje tiek tvirtumo is dvasiniu jegu, kad slaugyti mirstanti ir psichologiskai nesuzlugti paciam - geriau jau patiketi tai "slaugai".
"kiek stulbina" musu zmoniu tendencija puoseleti kapus ir uzmirsti pasakyti bent viena silta zodeli gyviesiems...





ŠEFĖ
[quote=Helenee,2007 08 22, 18:15]
Gaunamos slaugos kokybes prasme zmonems ten gali buti geriau.
Tai kiekvieno zmogaus pasirinkimas. Ir daznai skausmingas.

Jei zmogs neranda savyje tiek tvirtumo is dvasiniu jegu, kad slaugyti mirstanti ir psichologiskai nesuzlugti paciam - geriau jau patiketi tai "slaugai".
"kiek stulbina" musu zmoniu tendencija puoseleti kapus ir uzmirsti pasakyti bent viena silta zodeli gyviesiems...

nepasakyciau, kad visose tokio pobudžio istaigose yra puiki slaugos kokybe :mmmtaciau ne visada tokiam pasirinkimui pritaria pats sergantysis, kartais is to buna tik dar daugiau problemu mirksiukas.gif sutinku drinks_cheers.gif bet dazniausiai tie kurie puoseleja kapus pasako ir silta zodi, o tie kam sunku pasayti gera zodi nelabai ir kapus lanko (skaudi patirtis) blush2.gif

Brūkšniukas
Man regis seno žmogaus slaugymas yra didžiulis savo paties išbandymas - ne tik meilės tam žmogui, bet ir savo paties charakterio... Mano močiutė po sunkaus kojos lūžio ir insulto dar išgyveno dešimt metų ir tik paskutinius keletą metų ji buvo pakirsta lovos. Ji daug žinojo, daug pasakodavo ir aš jos labai labai ilgiuosi wub.gif nors faktas lieka faktu - po operacijos protas buvo nebe tas, ir kartais budavo tiesiog neįmanoma su ja susišnekėti. O kaip gaila verysad.gif Nes aš atsiminiau ir tą močiutę, kuri buvo žvali, užsispyrusi ir visuomet linksma, ir tą, kuri liko po operacijos - vos ne du skirtingus žmones verysad.gif


Bet aš labai noriu, kad mano vaikas kuo daugiau pažintų savo senelius ir kuo daugiau praleistų laiko su jais. Atsimenu kaip bijojau, kai buvau nėščia ir tėvui diagnozavo vėžį - buvome susipykę, ir kaip aš verkdama meldžiausi, kad spėčiau tėvui ant kelių savo kūdikį padėti. Laimei vaikiui jau penki, o tėvas - gyvas ir sveikas wub.gif
p. Kikimora
QUOTE(Helenee @ 2007 08 22, 18:15)
Gaunamos slaugos kokybes prasme zmonems ten gali buti geriau.
Tai kiekvieno zmogaus pasirinkimas. Ir daznai skausmingas.
Jei zmogs neranda savyje tiek tvirtumo is dvasiniu jegu, kad slaugyti mirstanti ir psichologiskai nesuzlugti paciam - geriau jau patiketi tai "slaugai".
"kiek stulbina" musu zmoniu tendencija puoseleti kapus ir uzmirsti pasakyti bent viena silta zodeli gyviesiems...
*


Helenee - yra dar toks dalykas kaip psichologinis faktorius... būti namuose, ir būti kažkur... tarp svetimų, gal irgi mirštančių, gal nuolat dejuojančių.... Savą žmogų net ir mirštantis žmogus junta.... Kai merdėjo mama, ji savaitę išbuvo praktiškai be sąmonės. Atvažiavo kunigas - kalba. su mumis po to - ne. Atvažiavo jos brolis - atgavo sąmonę pusvalandžiui, pasakė, kas jai atrodė svarbu ir vėl į sapną..... Bijau kad mane būtų labiau sužlugdžiusi sąžinės graužatis po to, kad nepadariau visko ką galėjau.
Dėl kapų - pritariu......
Dajevu
Mano mama savo tėvus slaugė, senelis 6 metus ant lovos pragulėjo savęs neapsitarnaudamas ir beveik neprotaudamas doh.gif , siaubas buvo, mama metė darbą, atrodė, kad pati irlai netištvers, košmariška atmosfera buvo, visada baimė, kad ką sau nepasidarytų dėl tokios situacijos.
Atiduoti lengviausia, per metus savęs neapsitarnaujančius žmones numarina, pradeda leisti raminančius kiekvieną dieną ir ilgai netenka laukti kol numirs. Ne kiekvienas taip gali pasielgti su savo tėvais schmoll.gif
_una_
QUOTE(Helenee @ 2007 08 22, 19:15)
turejau analogiska pokalbi psichoanalitiku forume, "is psichologines puses"... dauguma mano, kad brandi senatve, tai tyli ir ismintinga senatve, kad tikrai ne visi praranda zmogiska veida, kad jei zmogus ir vaikysteje ir senatveje vienodas- jis nei laselio nesubrendo, kad "senatvej reikia ruostis is anksto"... hm...
idomu, ar buna ta brandi senatve, apie kuria tiek pasaku kuriama... ar tai tik zmogaus pastangos pasislepti nuo realybes idealizuojant tai, kas ju laukia...
man atrodo, kad sename zmoguje "egzaltuoja"visi jo charakterio trukumai, kuriu jis neistenge nuslyfuoti....
ne tai baisu tapti nasta, kiek baisu tuos savo artimuosius "suvalgyti"...
*


Žinai patarlę: "Į ką jaunas įprasi, tą senas rasi"? Jei žmogus visą gyvenimą ugdėsi charakterį, nenustojo siekti tobulumo, jis tikrai nepavirs į pabaisą. Turiu 87m. anytą. Ji vis dar gyvena savarankiškai, tik mes prinešame malkų, pasirūpiname sugedusiais daiktais, padedame, kur reikia pagalbos. Ji turi griežtą dienotvarkę, keletą valandų per dieną skiria skaitymui, būtinai ką nors paskaito prancūziškai, nes taip tikisi sristabdyti natūralią smegenų atrofiją (neseniai išvertė eilėraščių knygą ir ilgai juos taisė, kol nusprendė, kad jau atitinka prasmę. Šiaip jau pati niekada eilių nerašė ir yra logikos, o ne jausmo žmogus). Kitą dalį laiko skiria siuvinėjimui. Kasdien pasimeldžia už savo 8 vaikus, 22 vaikaičius ir 3 provaikaičius (bei jų antrąsias puses). Kartais pykteliu ant jos, kai ji susižeidžia ar susitrenkia (vis dėlto, koordinacija nebe ta) ir kreipiasi pagalbos tik tada, kai pradeda alpti... Norėčiau tokia būti.
Tikrai ne visi seni žmonės yra sunki našta. Ir net po insultų, ištiktą senatvės demencijos ar alzheimerio žmogų įmanoma pakęsti, jei jo charakteris nebuvo labai bjaurus. Bėda, kad senatvėje taupus tampa šykščiu, griežtas - piktu ir t.t. Tai "dirbkim" su savim, kol galim, gyvenkim ne amžinos jaunystės svajone, bet keliaudami iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą priimdami visus jo privalumus ir trūkumus.
QUOTE(Helenee @ 2007 08 22, 19:15)
Gaunamos slaugos kokybes prasme zmonems ten gali buti geriau.
Tai kiekvieno zmogaus pasirinkimas. Ir daznai skausmingas.
Jei zmogs neranda savyje tiek tvirtumo is dvasiniu jegu, kad slaugyti mirstanti ir psichologiskai nesuzlugti paciam - geriau jau patiketi tai "slaugai".
*


Nedrįsčiau pasmerkti nė vieno, atidavusio artimuosius į slaugos namus, bet labai džiaugiuosi, kad kol kas užtenku jėgų ir turiu galimybę pasirūpinti savo tėvais. Ir nenorėčiau sulaukti mirties senelių namuose ar ligoninėje tarp svetimų žmonių, bet ar mes galime rinktis?
zvaigzdute
Sugyvenu su tokia situacija ne vienus metus. Vyro mama serga Parkinsonu jau daugeli metu, o kazkur metai, kaip viena liga po kitos susirgo ir vyro tetis, kuris dabar nera savarankiskas. Sunku. Fiziskai ir moraliskai. Tuo labiau, kad nejauciu jiems ypatingu jausmu, isskyrus pagarba kaip vyro tevams, kadangi jiedu visuomet buvo gana "nesentimentalus". Mano su vyru visas gyvenimas sukasi apie tevus, prisitaikant prie ju poreikiu: iseigines, atostogos, dienos planai. Ir visgi niekuomet jiems neparodau, jeigu man negera, jeigu noreciau begt laukais toli nuo namu. Kaip tik visuomet papokstauju, stengiuosi padeti, kaip galedama. Issikalbu, issikraunu pati su savim, su mama, su drauge.
O visa tai pakelti man padeda mintis, kad visi busim seni ir kai kas sirgsim, busim nesavarankiski. Tikiuosi, kad tokiu atveju salia manes bus zmogus, kuris su manim elgsis kaip su zmogum, t.y. siluma ir meile.
Agotukas.
QUOTE(Una Li @ 2007 08 25, 19:43)
Žinai patarlę: "Į ką jaunas įprasi, tą senas rasi"? Jei žmogus visą gyvenimą ugdėsi charakterį, nenustojo siekti tobulumo, jis tikrai nepavirs į pabaisą.
*


Nesutinku su tavimi schmoll.gif Seni žmonės retai kada būna sveiki, o jei liga būna pvz neurologinė, tai visai blogai sad.gif Niekada nebūčiau galvojusi, kad šiltas, geras, nuoširdus žmogus, gali tapti visiškai kitokiu unsure.gif Išvešėjęs egoizmas, vaidyba, kiekvieną dieną grasinimas, kad jau miršta, įtarumas (pvz negers vaistų, nes nori ją nunuodyti, o be jų visai blogai doh.gif )... Žinau, kad tai liga, bet labai sunku su tuo susitaikyti verysad.gif Yra toks pasakymas "priklus karšint". Bet jei jau toks nuostabus žmogus gali išsunkt šeimą, kas bus su manimi pvz blink.gif
_una_
QUOTE(Agotukas. @ 2007 08 26, 13:24)
Išvešėjęs egoizmas, vaidyba, kiekvieną dieną grasinimas, kad jau miršta, įtarumas (pvz negers vaistų, nes nori ją nunuodyti, o be jų visai blogai  doh.gif  )... Žinau, kad tai liga, bet labai sunku su tuo susitaikyti  verysad.gif
*


Patyriau lygiai tą patį drinks_cheers.gif , bet mūsų atveju situaciją pakeitė antidepresantai (kuriuos įkalbėti gerti buvo labai sunku). Tai, kas atrodė egoizmo ir sunkaus charakterio pasekmė, dingo praėjus dviem savaitėm nuo vaistų paskyrimo pradžios. Žinoma, dabar juos vartoja nuolat, nes vos nutraukia, problemos grįžta, bet ligonė jau pati suvokia, kas darosi ir pastebi, kad ji pati jaučiasi geriau gerdama antidepresantus. Tikriausiai ne su visom ligom tokia išeitis yra, bet tikrai nebūčiau patikėjusi, kad tai ne asmenybės, o chemijos problema mastau.gif
Minerva
Pažįstama situacija. Slaugėme močiutę, kuriai buvo ūmi vėžio forma, žmogų "suėdusi" per keletą mėnesių. Buvo žiauriai sunku, bet pagrinde - psichologiškai, nes buvo labai sunku suprasti, kad žmogus, gyvenime tikras šaunuolis ir savarankiškas, guli ant patalo ir pagerėjimo nebebus. Žinoma, keturiems suaugusiems žmonėms ir vienam ligoniui dviejų kambarių bute vietos per daug nebuvo, bet tuo metu apie tai kažkaip negalvojome.

Paskutinę močiutės gyvenimo savaitę paguldėme ją į slaugos ligoninę, esančią visiškai šalia mano tėvų namų. Ir paguldėme tik todėl, kad puikiai pažinojome personalą, kad kiekvieną dieną galėjome būti pas močiutę palatoje (grįždavome namo tik pavalgyti) ir, pagrindinė priežastis - pačios močiutės pageidavimas. Jos žodžiais, ji nenorėjo mirti mano tėvų namuose, nes juose reikės mano šeimai gyventi toliau.

Jau keli metai močiutės nebėra - užgeso ant mano tėvų rankų. Bet yra jausmas, kad padarėme viską, kad paskutiniai jos gyvenimo mėnesiai būtų orūs.

Sergantis senas žmogus namuose - labai sunku. Bet būtent tada ir supranti pagrindines gyvenimo vertybes - toks iki skausmo tikras tas gyvenimo skonis.
ŠEFĖ

Sergantis senas žmogus namuose - labai sunku. Bet būtent tada ir supranti pagrindines gyvenimo vertybes - toks iki skausmo tikras tas gyvenimo skonis.
*

[/quote]

drinks_cheers.gif drinks_cheers.gif
Aimma
Vienas dalykas yra pasiimti žmogų, sergantį nepagydoma liga, kitas - jį karšinti neaišku kiek metų. Aišku, sunku su vėžiu sergančiu, dienas baigiančiu žmogumi. Bet, dovanokit už cinizmą, žinai, kad tai laikina. Na, pakentėsi kelis mėnesius, pusę metų, kelis metus, po to gal tikrai jausi kažkokį dvasinį pasitenkinimą, juk padėjai, dalinai save. Visai kas kita karšinimas. Draugės mama pasiėmė seną tetą ( neturėjo kur dėtis ta teta, be to buvo sena ir ligota). Išgyveno teta 21 metus toje šeimoje, užaugusių ir ištekėjusių vaikų gyvenimą paversdama pragaru. Geroji draugės mama pati mirė praėjus keliems metams po tetos mirties. Nežinau, kodėl neatsiliepia čia tos, kurių namuose nuo ryto iki vakaro yra nelaimingas, senas, ligotas žmogus. Toks, kurio visos kalbos sukasi apie miegojimą ar nemigą, tuštinimosi ypatybes, vaistų poveikį, ir taip 6,10, 12 metų? Matyt, tokiom moterims internetas nereikalingas, jos emociškai kitaip pasikrauna. Dar pasikartosiu: neduok dieve, sulaukt tokios senatvės, prarasti proto ir užsikrauti vaikams ant galvos. Tfu, tfu..., kad neprisišnekėčiau.
_una_
QUOTE(Aimma @ 2007 08 27, 19:22)
Nežinau, kodėl neatsiliepia čia tos, kurių namuose nuo ryto iki vakaro yra nelaimingas, senas, ligotas žmogus. Toks, kurio visos kalbos sukasi apie miegojimą ar nemigą, tuštinimosi ypatybes, vaistų poveikį, ir taip 6,10, 12 metų? Matyt, tokiom moterims internetas nereikalingas, jos emociškai kitaip pasikrauna.
*


Atsiliepia biggrin.gif , jos turi temelę čia.

lijalik
Mes irgi slaugėm močiutę, kuri mirė nuo senatvės, nes jau buvo 92 metų. Slaugė mama, aš su savo dukra tik padėdavau. Labai ją mylėjom, taip, kad dukra, kuriai buvo tuo metu 17 metų pati aprengė mirusią babytę, neleido niekam. Buvo sunku, nes negalėjom dėti pampersų , teko kitaip gelbėtis. Bet ne apie tai. Gerai , kad mama jau pensijoj, tai galėjo būt ištisas dienas, o ką daryt, jeigu dirbi. Aš esu ligota moteriškė, nors man dar smile.gif 44, bet savo vaikams pasakiau, kol esu pilno proto liepiu mane atiduot,kai jau negalėsiu save aptarnaut, į senelių namus, bet turi mane ten aplankyt ir lauktuvių atvešt smile.gif Beto ten busiu tarp savo bendraamžių, o ne uždaryta kambarėlį. Galėsiu su babytėm paplepėt. Nežinau ar tai gerai , bet manau, kad senelių namai tai ne taip jau baisu. smile.gif
Sentinel
Mes su draugu gyvename 1 kambario bute drauge su jo 95 metų močiute.MB mama gyvena su patėviu kitur,maniškis su močiute vienas gyvena nuo 16 metų. Močiutė yra pagal savo amžių tikrai stipri- atmintis nešlubuoja, kalba protingai tik sunkokai vaikšto. Mama kasdien ateina ir vis ką nors atneša...Ima pyktis kad negaliu aš rūpintis ir MB, juk mes kartu gyvename tai kam mamai save dar labiau alinti,nors jos sveikata tikrai prasta... Močiutė savimi pasirūpina ,apsiprausia ir t.t. Mąstome,kad reiktų pirkt namą (šiaip ar taip negyvensim visąlaik viename kambary), tada močiutė turėtų savo kambarį , būtų ir mums ir jai geriau.Nežinau, gal mama bijo kad mes netinkamai pasiūpinsime močiute...Mama apskritai mąsto,jei močiutė atsiguls ant patalo ,tai mesti darbą ir rūpintis vien tik ja... Nežinau,žinoma, tai ne mano močiutė ,bet ją labai gerbiu ir myliu.Mano tėvai man yra sakę ,kad kai tik negalės savim patys pasirūpinti - atiduoti į senelių namus.Na nežinau , taip elgtis nenorėčiau,bet mąstant apie save tai pati nenorėčiau būti vaikams našta senatvėje juk jie turės ir savo rūpesčių...
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.
Invision Power Board © 2001-2014 Invision Power Services, Inc.