Sveiki! man yra 15 metu.. as esu pakeitusi gana daug mokyklu.. yra viena priezastis. lb sunku pritapti delto, kad lb nepasitikiu savimi, esu lb nedrasi mokykloje..klasiokai mane pazysta visiskai kitoke.. pilka pelyte, o namuose su gerais draugais bunu drasi, pasitikinti savimi.visiskai kitoke..nzn ka daryti kodel man tjp iseina..praeitais metais jau buvau pripratusi prie savo klases turejau draugiu, bet atsitiko taip, kad isskirste klases ir dbr papuoliau y silpnesne klase.. ten neturiu nei vienos pazystamos.. vel tas pats kartojasi, kad as nebedrasi vel..o toje senesneje klaseje buvau jau beveik atsiverusi.. dbr vel viskas is pradziu. ka man daryti? delto labai jaudinuosi, netgi pradejo is nervu metyti veida dememis.

sveika, beveik visi zmones nepasitiki savimi, ir kiekvienas randa strategija kaip ta nepasitikejima apieti tavo amziuje dar viska pries akis juolab kad turi draugu, vadinasi su tavimi viskas ok! priezasciu reiktu ieskoti seimoje, kieno pavyzdziu seki. Jeigu ka rasyk man i az

jaunysteje ir as buvau nedrasi,dabar kas pazista net neisivaizduoja kad as galejau buti nedrasi,ne su visais lengvai galedavau bendrauti,kai suaugau pasikeite viskas,istekejau 19m. tai gyvenimas ismoke,tik pastebejau kad gerai jauciuosi dideliam kolektyve.nepasiduok,tikek , viskas bus gerai

MAN BEVEIK 30 IR AŠ JAUČIU TĄ PATĮ NEPASITIKĖJIMĄ DAR DABAR. GAL VIENUR JIS IŠNYKO, KITAIS ATVEJAIS LIKO IR STIPRIAI-KALBĖTI PRIE BŪRIO SUPER SUNKU. KAIP TO IŠVENGTI IR KAIP APEITI, NEŽINIA. AR TAI AUKLĖJIMO PASEKMĖ-BUVAU GRIEŽTAI LAIKOMA, GALIMA PAMANYT KAIP NEUBRENDĖLĖ O GAL TIK TĖVAI SAUGOJO LABAI. DABAR DĖL TOKIO NEBENDRAVIMO AR NEDRĄSOS BENDRAUTI TURIU MAŽAI PAŽĮSTAMŲ IR DRAUGŲ

Labutis... Man taip pat beveik trisdesimt ir turiu ta pacia problema. Tiksliau, turejau. Manau, kad tai ytr pernelyg griezto auklejimo pasekme... pati uzaugau tokioje aplinkoje. Kaip su tuo kovoti.... As paprasciausiai pradejau pati save kitaip vertinti, daugiau teigiamai apie save galvoti... Tas ateina ne is karto( reikia mokintis tapti stipria asmenybe), bet ateina.
Agniux, linkiu kuo geriau apie sve galvoti ir nebijoti to, ka apie tave pagalvos kiti zmones

is nepasitikejimo savimi i subrendusia asmenybe ilgas kelias , taciau butinas, jis pilnas atradim. Ir as juo einu geriausia, kai kas nors lydi tuo keliu, nes as tai linkus nepripazinti savo vertes ir vis atkristi. As lankau psichoterapija, kol kas viskas ok

man kartais irgi atrodo kad reiktų ir psichologo ir psichoterapeuto nes ką darau, nieko neįvertinu, man tai atrodo ššš... amžinai jaučiuosi neverta nieko, kad mane sekioja tik arkliško darbo reikalaujantys dalykai o kiti plaukia pasroviui ir daugiau turi nei aš tiek dėdama visur pastangų, o neturiu nieko
gal tai tik nuostata, bet man visur labai sunku ir atrodo kad aš amžiais nežinau tiek kiek dauguma žino, nors domiuosi daug kuo. moku mažai arba ne tą ką reikia. ką dirbu, kam padedu, sunkiai ir be atsako. ir mama jaučiuosi be ryšio-be kantrybės, nuolat pavargus

va va.. labai saves neivertini, juolab, Tau atrodo, jog tik dedema dideles pastangas kazka gausi.. o kiti gauna vien uz tai, kad jie tiesiog yra.. blogiausia, kad aplinkiniai Tave vertina taip, kaip jiems save pateiki.. gal tikrai reiktu pas ka nors pavaiksciot jeigu ka, rasyk i az

BENE BŪSI SPECIALISTĖ TOKIOJ SRITY?

cia labai garsus klausimas? ar labai rimtas? truputi esu