Vis prisimenu toki atsitikima, istikusi mus , kai dukryte buvo 2 metuku.
Tetis su ja susiruose i koncerta, as buvau darbe ir ketinau veliau prie ju prisijungti.
Jau ruosiausi iseiti is darbo, suskamba mob.telefonas ir vyras man pasako, jog NEBERANDA MUSU VAIKO!
is pradziu galvojau - ka tik isigijau mob. telefona,beveik niekas man neskambina, gal cia koks juokas.
Siaip jis prie humoro, kartais labai juodo.
Nebelabai pamenu ka tada jam pasakiau, tik jau maciau kaip ji dauzau kumsciais, gal netgi spardau.
Nusigavusi i ta vieta reaktyviniu greiciu ir pamaciusi vyro veida, pamaniau jog suspardyti ji dar spesiu. Siap gyvenime zodzio kiseneje neieskantis vyriskaitis atrode taip lyg butu ciulpes duru rankena- zodzio neistaria, kaip vaikas aprengtas nepamena, ka daryti nezino.
Aplinkui zmoniu buvo panasiai tiek, kiek buna per juru svente.Kaip ta vaika rasti?
Man norejosi saukti ,rekti, bet vel pagalvojau,, dar spesiu", nes bijojau prarast savitvarda, o tada ir as nebezinociau ka daryt.
Tada sudariau veiksmu plana:
1.vyra nusiunciau prie pranesejo, kad paskelbtu apie vaiko dingima
2.as einu i ta vieta, kur paskutini karta jie buvo dviese
3.islaikau sveika nuovoka
Apziurejusi aplinka, ejau prie tokiu objektu, kurie domintu vaika: balionu pardavejas, cukraus vatos aparatas....
.... Ir staiga! VELNIO RATAS! Stai kas ja labiausiai domindavo atejus i parka!
daug neberasysiu -radau as savo ta vaika ramiausiai spoksanti i ta velnio rata ir tada man parejo toks drebulys! Tiesiog miriau is dziaugsmo!
Juk galejo visko atsitikt...
Baisiausia man buvo, kad koks pedofilas nenusivestu.........

Gal ir jums yra kas nors panasaus atsitike? Nes ta busena , kai suvoki kad vaiko nera- tokia baisi. Man atrode, jog gabalas manes atskilo, tokia skyle atsirado.
Nemoku net apsakyt. Dabar net rankos dreba.

Kazin ar tie vyrai galvos kartais nepameta?

O prie ko cia vyrai Visiems buna nutinka
Maniskis budamas kokiu 2 metuku irgi parduotuvej nugrybaves buvo... Aciu Dievui, parduotuve nedidele buvo Tik nusisukau - jau nebera. Truputi baisu. Einu i viena puse - ner. I kita - irgi. Ka daryti? Kvieciu - neatsako. Susivokiau greitai. Ant visos parduotuves kuo garsiau surekiau: "Kristupai, nori shokolado?" Girdziu atsakyma: NORIU!!! Einu ton pusen. Radau. Visu pardaveju siaubui vaikis buvo susirades puiku zaidima: tyliausiai sedejo riesutu skyriui ir semtuveliu kapstesi rieshutuose Visas emocijas permushe isivaizdavimas, kad mane kaip ta pelene tuoj pasodins sumaishytus lazdyno ir zemes rieshutus perrinkinet

Bet nepasodino.

Tuja, mazdaug isivaizduoju tavo busena man vien nuo minties, kad kazkas gali nutikti su mano leliuku , galva suskausta, kartis kyla

mums buvo toks atvejis: mes su drauge pirmus metus dirbom vienoj mokykloj, mokslo metu pabaigoj susikrovem savo vaikuchius, pamojavom teveliams ir ishvazhiavom i Palanga i ekskursija. Drauge tada pirmokelius turejo, na ir ka, vienas pirmokelis papludymy pasimete ir nuejo i ne ta puse bet labai operatyviai jo pasigedom, nes ishvykose vius vaikus kaip vishchiukus kas 5 min perskaichiuojam, o jis, kol mes lakstem kaip vishtos perekshles, nuejo pas tokius zhmones ir pasake kad pasimete, pasake ish kur atvyko, kas toks, namu telefona pasake, tie zhmones paskambino policijai ir kai mes pasiekem pirma telefono aparata, tada mobilku neturejom, policija pasake kur jis yra. Streso buvo, nemoku pasakyti, ypach mano draugei, visa kelia paskui praverke...

As taip pliaze irgi buvau pasiklydus kai man buvo 3 metukai.Bet esme ta,kad pasiklydus nusimoviau kelnaites,nusirisau skarele ir nuoga vaikstinejau.Kazkas aisku nuvede i gelbejimo stoti.Mama is strioko apleke pliaza skersai issilgai,uzleke i stoti,zvilgtelejo pro duris akies krasteliu i nuoga vaika,pasake kad ne jos ir toliau isleke ieskot.Kaip per garsiakalbius pasauke mama patiksline koks mano vardas,mama atejus "apsalo",kad nepazino savo vaiko.Bet kaip cia pazinsi is tokio strioko,o ir uzsimaskavus buvau neblogai-tiesiog Ievos kostiumu.

Mums panasiai buvo nutike. Vyriausiam berniukui tada buvo 2 metukai beveik, mes visi trys nuvaziavom i Gariunus. Laukiausi antrojo, vyras kaip tik sustojo prie meskeriu, pasakiau, kad pereisiu eile, o sunu jam palikau. Jis labai domisi visokiais zvejybos reikmenimis, todel ejau sau neskubedama... Kai grizau prie jo, stovejo gana pasimetes, dar paklause, ar Luko nesutikau... Buvau ir as gerokai nustebus, kad manes to klausineja. Puolem ieskoti aplinkui, pirmiausia prie prekeiviu su zaislais, zmoniu - tikra tirstuma, nieks nemate jokio berniuko... Kai jau maniau, kad sirdis sprogs is baimes, vietinis radijas paskelbe, kad pas juos yra paklydes berniukas su zalia kepurele. Mes apsidziauge puolem i ta radijo stoti, kuri prie pat ir buvo, ten moteris su paaugle mergaite buvo ji atvedusios.Kaip mes apsidziaugem!!! Tas musu berniokas siaip labai pykdavo, jei svetimi zmones bandydavo ant ranku paimt, ar pasnekint, rekdavo garsiai. O tuomet jis tyliai dingo... Pasirodo, jam ta mergaite neatrode svetimas ir baisus zmogus, kai ji paeme ant rnku, jis visai nesupyko.
Gerai, kad viskas gerai baigesi... Daugiau nenoreciau to patirt.

Mane irgi buvo pamete. Panasiai buvo, apie 2 metukus. Mama galvojo, kad as prie tecio, tetis galvojo, kad as su mama. O paskui ciupt ciupt - o kur vaikas?! A paskui isgirdo! Rekiau Ignalinos autobusu stoty, taip kad net turbut Labanoro girioj girdejosi, zodziu nuo stoties jie jau buvo gerai paejeje. Atbega i stoti: vaikas plysauja, visokios babcios saldainiukus naftalinu persigerusius kisa, o man jie ne motais!
Tiesa, savo vyrui tai vaiko nepatikeciau. Tas tai tikrai pamestu, vis randa i ka uzsiziopsoti

Oi mane vien nuo tokios minties siurpas nukrate Gerai, kai viskas gerai baigiasi, o ka turi isgyventi tevai, kai vaikas dingsta be zinios..... Tur but numirciau

Mano brolis buvo Palangoj papludimyje pasimetes, jam tada mazdaug 2 metai buvo, o man apie 6. Kiek pamenu as tada deginausi sauluteje, tiksliau beveik miegojau, tevai maudesi juroje, o broliukas pliuskenosi prie kranto. Grizta tevai pasimaude, sako, o kur brolis, as aisku nieko nezinau, pradejo ieskoti, gelbejimo stotyje paprase, kad paskelbtu apie dingusi vaika. Patys nuejo ieskoti, o mane paliko daiktu saugot ir laukti gal gris pats. Tiksliai nepamenu kiek laiko ieskojo, bet atrodo ilgokai. O broliukas sau kaip niekur nieko pakrante nuo tilto iki taip vadinamo bobu pliazo nukeliaves buvo

Vat kaip tik prieš savaitę mano brangiausioji sugalvojo nuklysti... Kaip ir 6 metai jau, atrodo protingas vaikas, tai iš to mandrumo ir gavosi... Buvom Kauno Mole, tai nuėjom į TOYS MARKET... Reikėjo išrinkti dovaną. Kas 2 sekundes atsisuku ir šūkauju Migle neimk, Migle padėk, Migle nečiupink, Migle neik, pasiklysi...Ir vat 5 sekundes neatsisukau...O kai atsisukau - nėra panos.. Jausmas šiaip sau, nes pirmiausiai pagalvojau, kad išlėks iš parduotuvės, o ten jau toje alėjoje gaudyk tu ją. Pirmiausiai nulėkiau prie Barbių - deja... tada jau per visas eiles lėkiau, kol išgirdau bliovimą "aš daugiau jau gyvenime mamos nepamatysiuuuuuu"... Nu tai ir orientavausi link to bliovimo. Pasirodo prie pardavėjų nuėjo ir verkti pradėjo.
Paskui po visų moralų vistik pagyriau, kad teisingai padarė, ir nuėjo pas pardavėjas Vistiek protingas vaikas

va prisiminiau!
Kai man buvo meteliai 3, buvau ir as pasimetus. Taip siek tiek rimciau - ne kokioj parduotuvej mamytei uzsiziopsojus

O buvo taip: shalta ir tamsu ziemos vakara, mama, brolis (10 metu) ir jusu nuolankiausioji, tuo metu buvusi mazas bet kazkaip ne itin kvailas ir stabilios psichikos vaikas stovejome troleibusu stoteleje, idant vaziavome is sveciu namo. Ty kas stovejo ir lauke, o kas uz keliu metru ciuozinejo ant susidariusio leduko (ziema buvo). Bet Istorijos esme tokia, kad mano mamyte visa gyvenima nesiojo skrybeles. Ir paltukus su kailinem apykaklem. O gal ir ne esme, o tiesiog priezastis. Nes paciuozinejusi as pasukau galva i ka tik atvaziavusi troleibusa, ir pamatiau pro duris i vidu lipancia zmogysta su skrybele ir kailiu apie kakla... Ei, mama, nepalik manes! - Strykt i troleibusa. Spejau. Ziurau, kad tos mamos nosis ne tokia. Ir is viso ne mano mama. Nors ir su skrybele. Hm. O troleibusas jau vaziuoja. Va taip buna.


Tiesa sakant, mano mamytes (tos tikros, irgi su skrybele) visisku zioplumu kaltint negalima: paskutine akimirka su visais savo gerbtinais gabaritais ji vis tik sugebejo ishokti man ish paskos pro beuzsidarancias troleibuso duris ir ishgelbeti nuo tu kanciu, kurios mane uzpludo ta akimirka, kai suvokiau, kad ne kiekviena mama, kuri su skrybele, yra tavo.

Tokia tad istorija ishkilo ish mano samones gelmiu paskaicius sia diskusija

Gerai, kad nuovokos nepraradai, as tai net nezinau kaip butu tokioje situacijoje....

As irgi buvau pametus savo vaika darbe. jam tada buvo panasiai 1,5m.Atsiveziau ir palikau biure, kol grisiu is WC "minuitei". Aisku, kelias man iki savo biuro atgal prailgo, nes dar keli darbuotojai sio to manes uzklause. PAreinu i savo darbo vieta, o vaiko nera. Klausiu aplinkiniu bendradarbiu, o tie sako mate, kad kazkoks vaikis kreivoja... Paskui girdziu per centrini pulta kazkokius garsus, lyg vaiko neaiskus garsai. Nubegu i centrale, o mano vaikis issisiepes mygtukus spaudineja, o darbuotoja is centrales trumpam(!) buvo nubegus nunesti mailus ir nepastebejo, kaip jis pas ja islinko. Tai buvo pilna juoko visai firmai, kad turime nauja
" centrales" dabuotoja... O per tas kelias minutes jo praradimo visko prisigalojau: gyvas - negyvas, uzsigavo - neuzisgavo ir t.t.
Dabar kai atsivedu i darba, tai gauna kaip "profesionalas" mygtukus spaudineti ir daro net "pranesimus: "Ma, line #2"...

Man teko nelaimė pamestis savo vaiką...studentė būdama vesdavausi į paskaitas, aišku ateidavo ir kitos maMKOS su savais tai tą kart buvo jiedu dviese. Kaip tik pavasarejo ir tądien saviskį apmoviau kedais(gal toks sportinis apavas ir nuteikė pabėgimui ) auditorijoje stalai buvo ratu isdėlioti ir norint pasiekt išėjimą reik daug nueit, aišku ta taisyklė negalioja jei tau 2 metai ir gali pralįsti po pastale.
Kai dvi mamkos išlindo iš auditorijos abiejų atžalų ir pėdos jau atšalę, puolėm į I aukšta(iš penkto)- nieko, tik minios žmonių, mat neakivaizdininkams sesija jau buvo prasidėjus. Apieškojom visus 6 univero aukštus, vyrų moterų tualetus, gal kokius 5 kartus su ašarom akyse, su įniršiu širdyje, na, jei rasim pasislėpusius prikulsim, nes vis dar tikėjomės kur rasti bekikenančius...praėjus 20 minučių bevaisių paieškų pasiūliau skambinti policijai, nors daug kas atkalbinėjo, ryžtingai susukaU. Susakiau kaip atrodo, mobilaus nr ir pan.Baisu buvo ir nežinomybė, ir tai, kad kas bus jei išėjo į miestą, šeštadienis, žmonių ir mašinų srautai, nei kur ieškoti...o kaip pranešti vyrui, kuris dirbo5 ei,aš pamečiau mūsų vaiką...Nutariau jei per valandą atsiras niekam nieko nesakyti. Sumečiau planą eiti ieškoti kiekvienai į savo namus, į pamėgtas ar žinomas vietas- buvo tikra ekskursija...tik labai kraupiai liūdna. Praėjo ir valanda ir antra susukau vyrui į darbą parlėkė perbalęs, bet laimei nepuolė keikti ir kaltinti, užsikūrėm mašiną ir dar pavažiavom iki darželio ir nieko neradę važiavom pasiimti nelaimės draugės.Labai bijojom, kad nebūtų atsiskyrę o tada vienai randa vaiką o kitai ne-tikras košmaras.o policija vis neskambina ir neskambina, jau ir pyktis praėjo ir tik gyvą ir sveiką vaiką rast besinori...Ką gi, suku vėl į policiją, o ten jau pasirodo po mano pirmo skambucio po 10 minuciu vaikus susėmė ir skambino man, bet as tvarkingai ne toki nr. pasakiau, matyt is streso. Lekiam į komisariata baiminames kad vaikai patyrė šoką, kaip elgsimes, gal reiks psichologo pagalbos, o tie issišiepę iki ausų multikus spokso, saldainiais ir arbata privaisinti, net eit su mumis nebenori, o kai vežemes namo tai tyciojosi iš mūsų mašinos ir gyrėsi, kad policininkų geresnė ir greičiau važiuoja. PO to bandėm išaiškinti ką jie padarė, kad padarė blogai visai nesuvokė, bet dar ir po 3 metų manasis pasakoja savo nuotykį labai linksmai. Beje policija juos rado prekybos centre kitame miesto gale, kai paskambino kasininke mat balandeliai bande be pinigu saldainiu issinesti, kaip jie pateko gyvi į tą miesto galą-neaišku, nes tikrai daug judrių gatvių, kur šviesoforas ėjo per žalią, ar su žmonių srautu, bet buvo ir nereguliuojamų...

Šventojoje šią vasarą mes irgi vos nepametėm vaiko, tiksliau jis vos nepametė mūsų. Mat visą tą laiką mes jį sekėm ir stebėjom. O esmė tame, kad Mindaugas niekada nežiūri kur mes, varo stačiai pirmyn, o jau mes jį vejamės ir reguliuojam kryptį. Taigi, tą kartą buvo taip pat, varinėjo po gatvę, apžiūrinėjo prekes ant prekeivių staliukų, tik kažkaip sugalvojo pažiūrėt kur mes. Ir nepastebėjo, nors mes stovėjom gal už 4 žingsnių. Tada dėjo į kojas, vis geitėjančiu tempu ir varė prie jūros taku, kuriuo mes dažniausiai vakiščiojom. Iš pradžių bėgo tylėdamas, bet paskui kuo toliau, tuo greičiau ir klykdamas MAMAAAA! Penkių metų vaikas bėgo taip greit, kad pavijom jį gal už 150 metrų. Bet pamoka šiokia tokia buvo - dabar karts nuo karto pagano mus akimis, kai kur nors išeinam.

BUVO IR MAN TOKIA ISTORIJA.
MAŽYLEI BUVO TREJI. DIENĄ PRASITŪSĖM MIESTE, PIETŲ MIEGO NEMIEGOJOM, KAI TĖTĖ BAIGĖ DARBĄ VAŽIAVOM NAMO, Į GRIGIŠKES. SUGALVOJOM UŽSUKTI Į ,,MAXIMĄ BAZĘ'' PASIPIRKTI. O MAŽĖ ANT GALINĖS SĖDYNĖS PUČIA Į AKĮ BANDOM ŽADINT - BE ŠANSŲ. TAI MES JĄ IR PALIKOM
PASTATĖM MAŠINĄ PRIE DURŲ, IR VAROM GREITAI GREITAI. GIRDIM:[COLOR=red]ILONA TOKIA IR TOKIA LAUKIA SAVO TĖVELIŲ PRIE INF.
BEGOM PRIE TEN, IR KĄ JŪS MANOT? AKURAT MŪSIŠKĖ.
PASŪIRODO, ATSIKĖLĖ, ATĖJO PATI PRIE INF. IR SAKO : PASAKYKIT TĖVAM KAD ILONA JAU ATSIKĖLĖ
NUO TADA NIEKAD NEPALIEKAM, TYSIAM KARTU NET JEI IR MIEGA

......... ...man irgi buvo tokia situacija,gal 30sekundziu pavirto visa valanda!....Nuvaziavom su vyru i Urmo baze,taip sau vaikstom,musu mazius kartu ir as ziuriu,kad mano vyras pasieme vaika uz rankos ir eina,tai as sau i kita puse nuejau......na ir susitinkam mes prie iejimo,as ziuriu i vyra,jis i mane-nu truksta vaiko! jau kaip issigandau,puoliau atgal i tuos praejimus,vyras is kitos puses,klausinejam,niekas vaiko nemate ,sirdis kala,rankos dreba,asaros byra, puolam i lauka,o ten musu dzigitas stovi,bandele valgo ir musu laukia ........tai pasirodo,kad mano vyras ji vedesi,bet galvojo,kad as salia einu,tai kazka ziurejo ir paleido vaika,o tas ir nuejo,o dar pas mane jis toks bendraujantis,nebijantis zmoniu,tai ir bandele gavo is bobutes kazkokios,kur ceburekus ar ka ten pardavineja .........Aisku paskui juokemes,bet jau issigandau tai juodai .O as ji primokinus,kad niekur neitu,jei nematai mamytes,stovek vietoj ir niekur neik ,tai tas musu nerado ir lauke,na varda pavarde zino ir kiek metu pasako,tai jau vistiek rastume,bet stresas tai baisus!O rubu parduotuvese,tai nesimato tarp tu pakabu,tai pasaukiu vardu-girdziu atsiliepia: KA? Ismokinau,kad atsilieptu,tai ir namie visada girdziu,kad tylu,pasaukiu atsiliepia

Teko toki jausma patirti ir man.Mano Miglei tada buvo 4 m.Gyvenom nelabai dideliam miestely,isleisdavau savo pana i kiema zaisti viena,tik per langa daznai pasizvalgydavau.Ta vakara ir as su ja kartu buvau,tik retkarciais uzbegdavau pasiziureti namo,mat valgyt viriau.Tikrai neilgai uztrukau,iseinu,paneles kieme nera.Nulekiu pas kaimyne,gyvenancia aukstu zemiau(mat jos dukra su maniske draugavo,abi vienmetes),gal rasiu.Ner nei maniskes ,nei kaimynes dukros.Sukames apie nama,ieskom paneliu-nera.I pagalba pasitelkiu savo vyra,prisijungia kiemo vaikai.Musu "mikre" mergicu nerandam.
Ka gi,tevelis sedo ant dviracio(buvom jauni ir biedni)ir ieskot -tokie mazi vaikai juk negalejo toli nueiti.Grizta apsukes rata tusciom ir vel islekia i paieska.As ,aisku,ir negaliu ramiai laukti,sedu ant kito dviracio(apzergt neina,nes buvo su tokia senoviska vaikiska sedyne,nusiverciu cia pat kieme,baisiausiai susimusu ranka,bet niekis,siaip ne taip uzsiropsciu) ir vaziuoju.Mintys galvoje pacios baisiausios-netoli buvo miskas,upelis,per viduri miestelio gelezinkelis.Aplekiu visur,kur tik ismanau,kur paskutiniu metu lankemes.Per asaras vos kelia matau.
Taip belakstant praejo apie dvi valandos.Buvo paskutine liepos diena,paskutine mano atostogu diena.Pradejo temti.Maniskis jau ir sako,kad blogai padarem,jog i policija nesikreipem.Paskambinam,o ten,girdi,sedi dvi tokios -ytes jau visa valanda.Parveze policija mums vaikes i kiema.Tikra ta zodzio prasme,dziaugsmo buvo visam daugiabuciui.
O istorija buvo tokia.Kol mes besisukiojom apie nama,musu paneles tiesiu taikymu trauke i miesto centra,ieskojo turgaus.Rado,tik grizti susisuko galveles ir patrauke visai i kita puse.Teko pereiti gelezinkeli.Mane dukrele nuramino-traukinukas greit vaziavo,bet mes palaukeme
Dviem mazais beklaidziojanciais vaikais susirupino kazkokie zmones ir paskambino i policija.Toliau jau zinote.
P.S. Ta kart krisdama susilauziau nyksti.Baime,vos tik vaikams dingus is kiemo,liko lig siol.

Ash buvau pasiklydusi tuometiniame Leningrade. Ten buvo toks prekyos centras ir jis buvo su tokiom kolonom arkom, nelabai pamenu. Bet mama ejo ish ishores, tu kolonu, o ash ish vidaus, ir uzh kiekvienos kolonos budavo ash greichiau ash greichiau.
Po keliu kolonu bac nera mamos, nubegu i prieki, nu begu atgal nera. Ash i asharas, mane geri dedes nuveda i policija, tam pachiam prekybos centre - universaline, ir bando sakyti praneshima, kad rastas vaikas. Ash dar labiau i dudas, nes ishsigandau uniformuotoju, jie klaust mano vardo, pirma galvoju nepazhystamiems nesakysiu. Na o pasakius man geriau ir nepasidare, nes jie taip ishkraipe mano varda, vietoj Lina buvau ir Alina, ir Lena, ir Ina, bet ne Lina. Tai mama po kokiu 2 val atbega apsiasharojusi bent pasizhiureti i vaika, ina, lena, alina
gerai, kad ash dar nuo vaikystes kalbu rusishkai laisvai , o tai svetimas miestas, svetima kalba brrrr.


[SHADOW=blue]

Na,mum dar tep nebuvo, tfu tfu tfu , bet kaimyne pasakojo savo berniuko pasiklydimo istorija ... buvo jie polikninikoj Zveryne Vilniuje. Kol mama snekejo koridoriuje su kazkokia gydytoja, vaikas istipeno pro duris ir... dingo. Mama visur ieskojo, ir pacioj polikninikoj, ir lauke (ten kazkoks sodas yra), niekur nera . Paskambino vyrui (jis policininkas), tas iskart kolegoms perdave kad dingo toks ir toks. Berniukas hiper aktyvus, svetimu nebijantis, be mamos pasilikt jam irgi ne problema, galejo per tas 10-15 minuciu nezinia kur nusibaladot. Paskui mama atkreipe demesi, kad prie pat polikninikos teritorijos vartu yra troleibusu stotele, o berniuko megstamiausia atrakcija - vazineti troleibusu ar autobusu ... Taip ir buvo . Po kokiu 10 minuciu jai paskambino vyras ir pasake, kad zmones troleibuse pamate viena trimetuka nuvede ji i 3 komisariata ( 3 komisariatas netoli stoties Pylimo gatveje ). Va. Beveik kaip filme apie kudiki mieste ...

paskaiciau ir supratau,kad tera vienintele iseitis-pavadeli vaikui uzdejai,tada gali kazkur iseit.nes kitaip tiek streso...man jau dabar siurpu pagalvojus apie tai,ka jus patyret pamete vaikiukus

as irgi buvau pabegus nuo mamos visai nepiktybiskai! man tada buvo kokie 3.5 metu. mama idave pieno buteliukus ir liepe iseiti i lauka, palaukti,kol ji su broliu(dar lelium visai) issibogins i lauka. tada gyvenom zirmunuose,prie pat misko. as su tais buteliukais palaukiau ir speju man per ilgai pasirode laukt-tai ir nuejau link parduotuves(kelia zinojau) buciau ir nuejus,bet mane pasivijo tokios mergaites is kiemo ir parvede mamai

Раскажу тоже историю. У нас на севере случилась зимой детей обычно возят на санках, бывают санки без спинки, и вот папа везет ребенка, 3-4 лет, ребенок упал, а папа даже не заметил. Хорошо недалеко от дома было, папа возле подъезда осмотрелся

Kai mano mazajai buvo 2metukai,tada dar gyvenome JAV.Nuejau su ja i drabuziu parduotuve.Tik salia stovejo,atsisuku-ner.Begioju tarp kabyklu su rubais,sukalioju,visi ziuri,kaip i durna,nesupranta,ka cia rekauju,nes dukra-Meida,o amerikonams idomiai skamba...O mane jau siaubas apeme:dukra baltaplauke,reta tokiu vaiku ten,visiems grazi.Jau pradejau manyti,gal pavoge koks negras mano vaika...Ziuriu,moterele tokia rodo i kabykla.Taigi,panele mano pajuokavo,palindo po pakabintais rubais ir laukia ,kas bus...O as kokias 5 minutes jau panikoj buvau...

O mes su vyru patys pasimetusią mergytę radom. Prieš beveik 3 metus atostogavom Klaipėdoje ir drybsojom Melnragės paplūdimy. Jau mums besiruošiant į namus atkreipiau dėmesį, kad už kopos sėdi kokių 2-3 metukų mergytė ir verkia. Priėjau, paklausiau, ar nepasiklydo -- pasirodo -- tikrai taip. Vardą pasisakė, po to man davė ranką ir išėjom visi į gelbėjimo stotį. Netoli dar kažkokia moteris deginosi, tai ta baisiausiai susinepatogino -- sako, aš ją jau kokią valandą mačiau beverkiančią, bet galvojau, kad tai jūsų vaikas ir nesikišau
Nuvedėm pas gelbėtojus ir atsisveikinom, nors ir gaila buvo palikti.

Mergaitė tokia graži buvo, šviesiaplaukė. Paaiškino, kad su mama ir jos drauge iš Klaipėdos mikroautobus atvažiavo. Mes dar tuomet vaikų neturėjom, tai tyliai pagalvojau, kaip norėčiau tokios dukrelės... O jau kitą vasarą vaikščiojau tame pačiame pajūryje

Beje, gal baisiausią vaiko dingimo istoriją, laimei, laimingai pasibaigusią, šiemet laikraščiai aprašė. Vasarą šeima kažkur kaime susipyko, žmona viena į namus išvažiavo, o girtam vyrui paliko du mažamečius vaikus . Tai galiausiai kai jis parsirado namo, parsivežė tik vieną vaiką, o 1,5 metukų mergytė buvo dingusi. Ją policija po intensyvių paieškų rado tik ryte -- per naktį mažylė išbuvo miške Laimei, jai nieko neatsitiko. Bet tokius tėvelius, kurie per savo santykių aiškinimąsi praterioja vaikus, tai aš

buvom ir mes saviskes pamete vyresnelei tuomet buvo 4 su puse, sventem Naujamety, artejo 12, tad mes , kaip dauguma patraukeme i miesto aikste, prie eglutes, kur liejos sampanas, skraide raketos, fejerverkai ir kiti sptogmenys, bei tusti buteliai musu buvo ne tiek ir mazai-as, vyras , mazoji musu , bei didzioji(paklydele),mano sesuo bei vyro tevai.as nesiojaus savo mazaja , o vyresnele buvau patikejus kitu globai, bet kadangi ju buvo ne vienas, ir kiekvienam atrode, kad ja priziuri kazkas kitas, tai taip ir gavosi...taigi ismuse 12, isgereme sampano, pasigrozejom fejerverkais, (dukra dar buvo) ir patraukeme prie masinos vaziuot namo-dukros nebera...niekas nezino kur ir kada ja pametem o vienam pasimetusiam vaikui aplinka tikrai ne kokia-ikauses besilinksminantis jaunimelis, vis dar sproginejantys sprogmenys ir t.t visa laime, kad tai ivyko ne didmiesty, nors zmoniu ir cia buvo ne mazai , tik paiesku plotas mazesnis...ka gi visi issiskirste ir eme ieskot, o mane su mazaja ikiso i masina ir liepe laukt lengva pasakyt-lauk, kai 1 min. laukimo prilygsta 1 val.na, bet po kokiu 10 min. uosvis parsivede paklydele, sake rado pas kazkokias merginas ant ranku, kurios jau klausinejo adreso.tad dar sulaukem visu kol susirinks prie masinos(telefonai neveikia, ner kaip pranest, kad atsirado) ir visi gryzome namo.tai va tokia Naujametine istorija

o mazaja taip pat buvom pamete.Tai atsitiko Akropoly, tada ji buvo 1,5 metuku pyple.Mes elektromarkete rinkomes televizoriu, o ji zujo apie kojas... ir staiga dingo aplekem visa parde nera, tada vyras patrauke viena kryptim, as kita. Radau foto parduotuvej ramiausiai verciancia fotoalbumus is lentynos...

Nu žinot tikrai nenorėčiau tokios situacijos. Ir taip baimės įvaro,kai žiūri abu o paskui tik vienas pradedsi sukiotis širdis muša o jis kuo ramiausiai prie tėtčio kojų syovi arba net už manęs. Juk du sunkiau suganyt.

Aš turbūt žiopliulė maža buvau, nes ne kartą pasiklydus buvau..
Gal kokie 2-3 metukai man tuo metu buvo. Atostogavom Šventojoj ir gyvenom namukuose, o vituvė buvo atskiram namely. Aš su mama toj virtuvytėj sukinėjaus, kai sugalvojau į savo namuką grįžt. Visai šalia -namelis priešais, tik įėjimas iš kitos pusės. Ir kai išėjau, tai išėjau. Gal po valandos rado bevaikštinėjančią taku šalia kanalo. Sakė, žvejų šaukštas rankoj ir sau ramiai žygiuoju. Nei išsigandus, nei apsiverkus. Ko apie tėvelius nepasakysi...
O kitas kartas tai dar tėvams baisesnis buvo. Nes pasiklydau miške. Su tėvais, jaunesne sesute bei teta ir dėde buvom išvažiavę grybaut. Man tuo metu buvo gal 4-5 m. Tėvai grybavo skirtingose miško keliuko pusėse. Bet, kaip patys sako, tuo metu buvo netoli vienas nuo kito ir nuo to keliuko. Tai aš paėmiau kažkokį grybą iš mamos ir nešiau tėčiui parodyt. Ir kaip "nugrybavau", taip "nugrybavau". Jie greitai manęs pasigedo, pradėjo šaukti vardu... Aš girdžiu kaip jie mane šaukia ir, kaip man atrodė, einu keliuku į tą pusę, iš kurios šaukia... O pasirodo, varau visai į priešingą pusę... Ir jau nužygiavus buvau nemažai, kai kažkokį medkirtį sutikau ant dviračio atvažiuojantį. Laimei, kad žmogus girdėjo mano tėvelius berėkiančius, tai pasisodino mane ant to dviračio ir parvežė... Tada tai jau baisu buvo visiems. Miške, jau ir temt buvo pradėję.... Mama ir po šiai dienai susigraudina, prisiminus...

Nenoriu i tokia situacija pakliuti Galvoju savo vaikinui 2 m. proga padovanoti pakabuka su isgraviruotu jo vardu ir tevu telefonu numeriais. Vaikinui siuo metu labai patinka apyrankes, tai reikes kazkaip ji pritvirtinti prie apyrankes

Dukra buvo aštuonerių, kai pasiklydo viešbutyje. Veiksmas vyko Džersyje. Viešbutis, kuriame gyvenom buvo ant jūros kranto, o tokių panašių viešbučių palei jūrą buvo gal kokie 7. Dukra sugalvojo nueit pasivaikščiot pakrante, kol mes su vyru kažką veikėm kambary. Atstumas nedidelis, tad mes ją drąsiai išleidom. Praėjo geras pusvalandis, o jos vis nėr. Mobilaus telefono ji tada dar neturėjo. Na, ir puolėm mes jos ieškot. Vyras bėgo į vieną pusę, o aš kitą. Jaudinomės, nes buvo baigus tik 2 klases, tad anglų kalbos žinios tikrai prastos. Pagaliau mes ją radom, besišnekučiuojančią su viešbučio darbuotoju visai kitam viešbuty. Pasirodo, ji pamiršo viešbučio pavadinimą, o įėjimai į visus viešbučius labai panašūs. Tas vietinis darbuotojas pasakojo, kad ji visai neblogai angliškai kalbėjo, sugebėjo paaiškint, iš kur atvykus, kad pasiklydo. Matyt, iš baimės prisiminė viską, ką mokėjo.

as tai girdejau buda, kad vaikiukus parduotuvej pametus reik pamokint tiesiog atsisest kur ant zemes ir ramiai laukt, nes kai buna kad zuja ir vaikas ir mama, tai vis prasilenkia. ..

O maniškį tėtis išmokė pasiklydus kur nors parduotuvėj garsiai šaukti "MAMA" arba prieiti prie pardavėjų, bet kadangi jis tokiose situacijose tikrai pardavėjoms nepasakytų, kad pasiklydo, savo vardo bei pavardės, tai geresnis pirmas variantas. Jau išbandėm Tik išgirdusi jo balsą, iškart žinau kurioj pusėj ieškot

Mes tai jau ne syki buvome "pasimete" nuo vaiko, nes jis savaranksikai iseina kokiam Akropolyje pvz. saldainiuku pirkti, aisku mums nepraneses apie savo planus. bet syki vyras "Jysk" parduotuveje kazka ziurinejo, vaika laike uz rankos, as pire iejimo irgi kazka ziureinaju, tik matau atlekia vyras visas paderusiomis akimis: Ar neisejo jis cia? ne sakau, nebuvo, liepem policininkui saugot duris, o patuys nulekem per parduotuve iekoti, nes staigiai dingo. As jau itariau, kur jis galetu buti, sakau vyrui, ar ziurejai po lovomis? Sako ziurejau - nera. As nueinu prie lovu ir klausiu darbuotoja sales, gal matet toki berniuka, o ji taip tingiai - maciau. Sakau kur? O ji bakst pirstu - po sita lova:) vaikas pasirodo biski pavargo ir nutare tyliai po lova paguleti, nors su jo judrumju dazniausiai tai mauna kur nors, bet si syki vat pasislepe.

Jo, aš irgi buvau strioko aptrurėjusi.. Susiruošiau su savo mergina pas mamą nuvažiuoti. Susikroviau kalną daiktų - naktipuodis, žaislai, nu vnž, visokie pričendalai, išsinešiau tą krūvą, užrakinau buto duris, saviškei įdaviau kokį tai maišelį nešti ir sakau, tu pamažu lipk, aš viską nunešiu į mašiną ir atbėgsiu tavęs paimti. Paaiškinau kurioje pusėje mašina, nes pas mus du išėjimai iš namo. Ta - gerai, gerai, supratau...Nu, ką bėgte nuvarau į mašiną, į bagažinę sumetu daiktus ir varau pažiūrėti kaip jai sekasi lipti. Jofana - vaiko nė kvapo, o lipti iš trečio aukšto... Aš šaukiu vardu - nieko, nubėgu į patį viršų - nieko. Galvoju, jėzau, gal nusirito, į apačią, rėkiu vardą - nieko. Nu nežinau, praėjo max 2 min., bet aš jau buvau šoke. Po to, nubėgu į kitą išėjimą - stovi gražuolė ant šaligatvio ir bliauna visu balsu - "mamos noriuuuuu , kur mano mamaaaa ". NU siaubas, kai puolėm viena kitai į glėbį. O jinai po to aiškino man, kad galvojo, kad aš ją palikau, o aš net nesumečiau, kad jinai tokiu žaibišku nurėplios nuo to trečio aukšto, tai dabar jau, kai lipam, tai neduokdie aš per tris laiptus žemyn palipu, tuoj rėkia - tu manęs palauk, nepalik

Tai kad jie būna, kad visai nepergyvena dėl to pametimo, o dėl parduotuvių - nelabai ką pašauksi (didelėse aišku) "mama" kai parduotuvėj keli korpusai. Na bet didelėse paprastai juk yra stebėjimo kameros, - tai jei vaikas neišrėpliojęs iš parduotuvės teritorijos, iškart panikuoti turbūt nereiktų

Mane irgi mama Palangoj buvo pametus Mazyte buvau Lakste visur, ieskojo, o as sau ramiausiai ant soliuko atsigulus rankom- kojom makaluoju. Mama klausia:"Ka darai?" O as: "Pas tave plaukiu!"

O buvo taip. Kažkokios tai šventės metu atėjo pas mus kaimynai. Gyvename name ir bendraujame trys šeimos. Taigi vyrai sustojo garaže, o mes, moterytės, nuėjome į namo gerti šampaniuko. Prie tėčio krapštėsi tada kokių 2-jų metų mūsų mažylis. Po kokios valandos aš išeinu į lauką parsivesti, nueinu prie vyriškos kompanijos ir klausiu - "o kur vaikas?", o jie atsisukę ištįsusiais veidais atsako -"koks vaikas?". Visi puolėme ieškoti, tada dar tvoros nebuvo. Radom ramiai žaidžianti su gretimo kiemo kaimynų vaikais. O siaube. Geri abudu - ir mama ir tėtis, ką čia bepridursi.

cia tai tikrai gera ideja.

Kai mano sūnučiui buvo dveji, jį taip pat buvau pametusi. Stovėjau eilėje, jis pradėjo zurgsti, ištrūko iš rakos. Na vaikštinėjo aplink prie mokyklinių prekių, apžiūrinėjo. Bet vos tik nusisukau sumokėti - dingo kaip į vandenį. Po visą universalinę laksčiau kaip pamišusi, visų klausinėjau, bet niekas nieko nematė, po to ir po kitas parduotuves, kirpyklą, banką laksčiau. Net akyse aptemo, maniau iš siaubo tuoj nugriūsiu. Buvau įsitikinusi, kad mano vaiką pagrobė. Jau ruošiausi skambinti į policiją, bet išgirdau muzikinių prekių pardavėją rėkiant: "Kieno čia tas vaikis?' Pasirodo tas pardavėjas išėjo pietauti, o maniškis palindo po prekystaliu, ir pusvalandį sau ramiausiai ten dirbo darbus - ištraukinėjo laidus, kompaktus, kasetes išmėtė. Nežinau ar jis ten padarė kokių nuostolių, bet aš iš tos laimės jau nebegirdėjau pardavėjo bumbėjo, tik pasiėmiau sūnutį ir išlėkiau kaip ant sparnų.

Mūsų tėtis irgi buvo vaiką pametęs Ir nepatikėsit kur- ogi sau ant sprando. Nu kaip bobulė ant kaktos akinius užsikelia, pamiršta, o paskui pradeda blaškytis, kur tie akiniai . Tiesiog nešės savo pupą ant pečių pasisodinęs, sutiko draugą su dviem vaikais, paplepėjo, anas tėtis savo vaikus susiskaičiavo, nu ir maniškis pradėjo blaškytis:"Kur vaikas?! vaikas kuuuurrr!!!?" Kai tas vaikas tuo tarpu ramiausiai ant pečių snūduriavo. Vos nenumirau iš juoko