Labas visoms
turime problema...Mano sūnui 5,5 metuku. Kartais atrodo, kad jis jau paauglys... I nieka neraeaguoja. Gyvena kazkokiam savo susikurtam pasaulely. Visada uzsisvajojes. Vaiksto kazka kalba, saudo... Na jis vienturtis, bet darzely lanko nuo 2 metuku. Ir siaip bendraamziu draugu turi. Ir nepasakyciau, kad demesio jam labai truksta. Na aisku mes griztam is darbu pavarge, bet tikrai randam laiko su juo paskaityti knygele, ar paplepeti. Pries miega visada skaitom pasaka. Ir piktas labai Vakar kai susipykom del to, ka jis pamelavo, pradejo verkt isterikuot ir dauzyt duris.Visiskai nemoka pralaimet ir jeigu kazko negauna, buna didziausia tragedija. Jokia bausme ar kalbejimas rezultatu neduoda. Jis ramiai viska isklauso, kartais apsiverkia, bet man atrodo tik tam, kad mus pagraudint ir susvelnint savo bausme. Ir visada kai bari, ziuri ramiu, lygiu veidu lyg kalbetum ne su juo. Kartais atrodo, kad jis elgiasi taip, kaip as pati budama paaugle. Na nezinau ar pavyko aiskiai isedstyti savo problema,bet tikiuosi sulaukti bent kokio patarimo, nes jau pradedu galvoti, kad reiktu nueiti pas psichologa su juo.

Kiek anksciau as irgi kreipiausi i sia rubrika su pagalbos prasymu del panasiu problemu. Man viena mama patare, tad perduodu patarima ir tau. Isivesk i google.lt - indigo vaikai - ir perskaityk viska, ka ten rasi.
Nezianu tavo poziurio i pasauli, bet gal pades. Man padejo labai, o galejau prarasti vaika.

Perskaicius si patarima, paskubom perziurejau kruva straipsniu...Pasirode laaabai idomu, nors tikrai nustebino. Jau radau keleta vertingu patarimu. Tikuosi ir man tai pades. Aciu

Taip, as irgi buvau labai nustebinta. Ir dar tiksliai nezinau, kaip elgtis su sita informacija, labai daug priestaringu minciu. Bet uztat siek tiek lengviau

Sveikos mielosios mamytės. Mus kankina ta pati problema. Va kaip tik prieš porą dienų neapsikentusi ir gal išsigandusi pagalvojau, kad jei dabar jau elgiasi kaip paauglys, tai kas bus kai bus paauglys.
Maniškis, manyčiau gabus vaikas, kartais stebina savo ypatingu pastabumu, kai visu greičiu lėkdamas dviračiu staiga sustoja, nubėga į pievą ir švytintis parsineša boružėlę. O kartais būna toooooks kažkur tarplanetinėj erdvėj, kad nei manęs girdi,nei mato o ypač kažkodėl darželyj lėtai persirengia. Kartais būna lyg stabo ištiktas, o kai nereikia, tai kruta visos kūno dalys, ir ne bet kaip, o kažkaip perdėtai.
Bet čia ne pačios didžiausios bėdos. Bėdos tame, kad jis siaubingai galvoja ką kiti apie jį pagalvos. Manau, kad gal dar tokiame amžiuje tiek tai neturėtų rūpėti. Ypatingai bijo pasirodyti ko nors nemokantis, gėdijasi išeiti laukan nuo verkimo paraudusiom akim. Atrodo, kad pastoviai tikinam, jog niekas negimė mokėdamas, kad išmokti visko reikia ir nebijoti suklysti, kad reikia viską bandyti tol, kol pavyks. Bet vis tiek, tas nepasitikėjimas ir perdėtas drovumas man kelia nerimą. Nors visi mes skirtingi, bet mažasis sūnus tokių problemų neturi. Šiaip Martynas atrodo gana komunikabilus, susiranda draugų, bet dažnai pastebiu jį atitrūkusį nuo draugų kompanijos ir vieną kur po medžius belaipiojantį. Atsargiai teiravausi ar jam dėl to neskaudu, kad vienas. Jis nustebo, juk sako, man taip patinka.
Na, aš gal čia nesuformulavau aiškios problemos, tačiau gal galėtų psichologė pakomentuoti tą 5 m ir 5 mėn. vaikų patapimą paaugliais ????Ar tai normalu??? O kada jie pabus vaikais???

Gerai, kad Jus nuraminate vaika, kai jis jauciasi ko nors nesugebantis. Man atrodo tai labai normalu gedytis iseiti i lauka paraudusiomis nuo asaru akimis (įsivaizduokite save vaiko vietoje, tarkime, paraudusiomis nuo asaru akimis sutikti pazistamu zmoniu, kai jiems pasakoti del ko verkete visai nenorite).
Gali buti, kad vaikui patinka kartais pabuti vienam- ypac, jei pajautete, kad vaika nustebino Jusu klausimas. Jus rasote, kad jis komunikabilus, tai , vadinasi, kai nori- susiranda draugu, kai nenori- pasirenka buti vienas.

"Tapima paaugliais" as supratau kaip drausminimo problema, kuria galima spresti kartu su vaiku ir tevais. Tuomet reiktu aptarti konkrecias situacijas, kurias norisi labiau kontroliuoti.
Bent jau is to, kiek apibudinote savo vaika, man jis visai nepanasus i paaugli, greiciau i ramaus budo intravertiska vaika, siek tiek drovu. Jeigu Jums neramu- nuveskite vaika psichologiniam ivertinimui, ir gautumete issamu atsakyma.

Ka dar galima pasakyti perskaicius sia situaciją, tai, jeigu vaikui labai rupi kitu zmoniu nuomone, reiskia, jis per mazai pasitiki savimi, reiskia jam gali padeti tai, jeigu Jus kuo labiau ji girsite, pastiprinsite ji, ir neabejosite, kad toks, koks jis yra (su visais pliusais ir minusais) yra normalus, geras vaikas. Ypac stenkites "palaikyti" jo jausmus- jei nerimauja, ka kiti pagalvos, paklauskite, del ko jam neramu, juk normalu nerimauti, kai kazko nezinai (galite pasakyti kai kada, kad, pvz., Jus irgi turbut nerimautumete susidurusi su panasia situacija- tai labai palaiko vaika, ir nerimas mazeja).

Labai dėkoju psichologei už atsakymą. Būtinai pasistengsim abu su vyru jį girti, plaikyti ir besąlygiškai mylėti. Tikrai ir aš pati pastebėjau, kad jis lengvai praranda pasitikėjimą savimi. Bandysim skatinti, kiek tai mums išeis.