Gal kam teko susidurti su tokia problema, vaikas paniškai bijo gulėti vežimėlyje, tik ant rankų arba lovoje. Del to praktiškai neišeinam į lauką, miega kambary, balkone irgi neiseina uzmigdyt. Kenčiam abi, nebūnam grynam ore. Gal čia reikėtų kreiptis pas neurologą, gal ją kas išgąsdino....nesuprantu, kas yra....prašau patarimo. dabar dukrai 3 men. Dar auginu 3 metų sesę, tai ir šioji turi kentėt retai išeidama į lauką, o dabar toks oras...
Tiesa, pilvo skausmai kankina dažnokai mažąją, gal tame priežastis, gal ją krato vežimas....

sveika, aš turėjau tokią pat bėdelę, buvau ir tokią temą užvedusi, pasiskaityk, nors atsakymai tik keli : http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=204358
dabar sūneliui jau 6,5mėn, viskas susitvarkė, kantrybės, iš to išaugama...

Na ir mums tas pats buvo.Jo visa vasara tiesiog negalejau iseiti i lauka su vezimu.Nes uz keliu minuciu prasidedavo klykimas.Ir vaikas klykdavo tol,kol galiausiai ji paimdavau ant ranku.Tai budavo viena ranka vezima stumiu,kitoje ji nesu Bet dabar ziuriu po truputi pripranta,verkia dar ,bet jau ne daug.Taigi,vezu ji i lauka,nes nesamone istisai namie sedeti

O gal jam kas nors nepatinka, gal graužia kaldrytė, gal per daug/per mažai aprengtas, gal šalta/karšta... O gal tiesiog nebenori gulėt, nori žvalgytis, stebėt aplinką...Aš važinėdavau apsukus mažę, t.y.galvą dėdavau ten, kur kojos turi būti, o kojas ten, kur galva, tai pasivėžindavom nors pusvalandį taip, kol nusibosdavo..Dabar išvis vežimą pamiršom, nusipirkom "kengūrą" ir visur keliaujam, tik su ja.. Nes mažoji tikra smalsiukė..

Aš tai bandyčiau namie įdėt miegantį į vežimą, pasivažinėt kambary kelias dienas, paskui miegantį išnešt į lauke stovintį vežimą... Prikabinėt kokių žaisliukų, kurie važiuojant barškėtų, linguotų...Nu pratinčiau prie vežimo po truputį, kad ir leidžiant vaikui šiek tiek paisterikuoti vežime, bet nekeliant jo iškart ant rankų po pirmo zyzimo..

Sėkmės..

Mums neurologė sakė taip: jei kūdikis bijo vežimo, jis bijo atviros didelės erdvės- tiek laiko prabuvęs mamytės įsčiose, po to- saugiame savo kambary, šiltoj lovelėje, jis, paguldytas į vežimėlį, staiga ima suprasti, kad yra vienas didžiuliame, nepažįstamame pasaulyje- ir dažniausiai tai nutinka apie trečią kūdikio gyvenimo mėnesį, kai jis jau pradeda suprasti aplinką- kur sava, kur svetima. Medžiai, šlamančios šakos, vėjas, mašinų ūžesys, visi šitie garsai ir vaizdai gąsdina mažylį. O prisiglaudęs prie mamytės jis ir vėl jaučiasi saugus- "mano mamytė čia, aš ją jaučiu, užuodžiu, galiu paliesti, taigi viskas gerai, aš saugus"... Dažniausiai tokios bėdelės nutinka kūdikiams su padidėjusiu dirglumu.
Žaisliukai gal ir padėtų nukreipt dėmesį, bet tikrai neilgam... Mano atveju išeitis buvo nešynė- kengūriukas: ir vaikas saugus, nebebijodamas pažindinosi su pasauliu, ir man nereikėjo nervuotis dėl klykiančio vaiko. Kai būdavo geras oras, išeidavom su adijaliuku prie upės, dairydavomės, ir po truputį viskas susitvarkė, dabar jau ir su vežimu išeinam, tik va kad dabar jau aš prie nešynės pripratau, labai jau patogu, tai ją dažniau ir naudojam.
O dėl leidimo isterikuoti- siaubingesnio patarimo nesu girdėjusi. Labai gaila, kad dabar neturiu tos knygutės, kurią skaičiau poliklinikoje- gal kas vartėt- vadinasi "Kaip nuraminti verkiantį kūdikį". Ten buvo žodžiai, nepacituosiu, tik parašysiu kaip atsimenu, ką pasakytų PATS KŪDIKIS, jei galėtų:

"Mama, kai aš verkiu, taip stengiuosi Tau pasakyti, kas man yra negerai. Labai sunku, kai Tu manęs nesupranti... Ašnenoriu likti vienas, ir man labai baisu, kai Tu prie manęs neprieini, aš nesuprantu, kur Tu, o man taip negera... Tuomet jaučiuosi niekam nereikalingas, pats vienas visame pasaulyje... "

Tuo labiau, jei kūdikis kažko bijo, jam tikrai nepadėsit leisdamos jam ir toliau bijoti- atvirkščiai, tai gali tik pabloginti padėtį. Viskam reikia nuoseklumo, kantrybės, švelnių mamos rankų ir pastangų- padėti suprasti kūdikiui, kad jis yra saugus. Kūdikis nėra trejų metukų pyplys, kuris gali klykti ištisą valandą vien todėl, kad mama nenupirko saldainio. Kūdikis niekuomet neverkia šiaip sau...
Sėkmės ir kantrybės visoms mamytėms...
uch, nu ir prirašiau čia..

Aš ir nesakiau, kad leisti vaikui žviegti iki pamėlynavimo..Pati niekad nepalieku vaiko verkiančio...Juk neliepiau palikt gulinčio vaiko vežimo kažkur, o pačiai nueit, vistiek mama visada šalia...Tiesiog galima, jam pradėjus verkt, prieit, pakalbint, parodyt kokį žaisliuką, paskui, jam nusiraminus, pavažinėt, vėl pasitraukt į šoną, stebėt, kaip jis elgiasi...Tikrai nepritariu tai nuomonei, kad, jei jau vaikas zyzalioja, iškart griebt jį ant rankų ir nešiot...Paskui taip ir miega kartu vaikai su tėvais iki mokyklinio amžiaus, nes "juk negalima palikt jų, jie maži, bijo"...
Tiesiog viskam yra ribos ir tas ribas žino tik tem užvedusi mamytė, o mes tik patarinėjam ir tie patarimai visi skirtingi, kad galėtume jai bent kuo nors padėti...

Sutinku su Tavo nuomone, bet mes kalbame ne apie zyzimą, o apie vaiko verksmą, kai jis kažko bijo, todėl ir parašiau, ką parašiau. Nieko asmeniško ir konfliktiško

Mes jau gerokai didesni, bet iki šiol bijome vežimėlio. Net jei į balkone stovintį vežimą įdedam užmigusį sūnelį, tai atsibudęs rėkia iš siaubo. Nori būtinai visą laiką mamą ar tėtį jausti ar bent matyti. Toks jau jautruolis gimė. Iš pradžių buvome panikoje, kai vos atsivežus iš ligoninės į lauką keliaudavome su didžiausiais riksmais. Tačiau radau internete informacijos, kad kai kuriems vaikams būtinas nuolatinis kontaktas su mama (ar tėčiu ). Tuomet įsigijome slingą ir nešiojome visai sekmingai. Tiesa, įguldytas pasiožiuodavo, bet lauke miegodavo puikiausiai. Dabar pasidarė sunkoka ant vieno peties nešioti, tai įsigijome kita nešiokle -- Mei-tai. Ir slinga su žiedais ir Mei-tai pirkome internetu iš tautiečių, kurie juos siuva. Kainavo 70 ir 80 litų. Draugės vaikas vežimėlį pamėgo, kai jau galėjo sėdėti. Tačiau nešioklės net ir tada manau bus naudingos.

tai nevežiok jo su vežimėliu lauke. nusipirk nešynę arba slingą ir nešiokis jame. taip visi galėsit išeit į lauką, pasivaikščiosit, pasėdėsit ant suoliuko. nereikia kankint leliuko ir verst gulėt vežime - kurį laiką iš vis nedėk ten, o po kelių savaičių pabandyk, gal pamiršęs bus ir neberėks. o šiaip su nešyne yra labai patogu ir nesunku - aš visada nešdavausi, kai reikdavo kokius reikalus tvarkyt pėsčiomis, ar kai šiaip tingėdavau su vežimu baladotis iš 5 aukšto - netgi sakyčiau, dar patogiau taip. tik kai jau sveria kokius 8 kg, tada darosi sunkoka, ilgai nebepavaikščiosi.

ačiū, bandysiu

ai, maniskis jau per 9kg , o va vezima retai kada issivezam, taip ir dulka namie... kazkaip tingiu as ji tasyti, o ir maziui nelabai patinka, turim nesyne ir va mokausi risti vaikjuoste- liuks dalykas, ir pamiega mazulis bent biski, ir siaip, ramesnis. pas mus yra taip: vezimas reikalingas, tik kai su teciu einam pasivaiksciot, tada ramus. o siaip- sunku labai, nes uzmiega jis tik ant ranku, tai kai iseinam kur, o jis pradeda "prasyti" miegelio, tenka ir vaika liuliuot, ir dar vezima stumt, uh, sunkoka...

Mano mergyte,taip patnemegsta butu vezimiuke. Kai gime,dar gulejo koki menesiuko,bet poto tai nepaguldysi,iskarto rekdavo. Tai nesiodavau su nesiokle,o kas beliko daryti. Dabarjausedime ir vezime patinka buti,viska mato,mamamato ir visus kitus,nera ko bijote. Dabar jau atsigaunu