Tai ka as patyriau man yra be galo skaudi patirtis.Anksciau,kai isgerdavau kartais pratrukdavau verkti,puldavau i depresija.Taip atsipalaiduodavau.Ryta atsikelus pasijausdavau daug geriau.Dabar sio atsipalaidavimo budo ne laso sau nebeleidziu nuo tos dienos,kai suzinojau jog laukiusi.Visa tai tvenkiasi manyje,bet as tai gramzdinu gilyn.Lankiausi pas psichologe,bet ten padeti "automatiskai" susvelnindavau,negaledavau visko issakyti.Noriu kaip nors issilieti,bet atrodo bus per daug skaudu...........sunku ir berasyti.............

net neisivaizduoju ka Tau teko patirti, bet, matyt, tai labai slegia. Is Tavo parasymo, manau, Tau butina issikalbeti. Jei negali atsiverti artimiems zmonems, gal bandyk su kunigu arba su vienuolem (aisku,nezinau koks Tavo santykis su religija). Gal ilgiau reiktu su psichologu pabendraut. Turbut ana netiko, jei neistengei atsiverti. Butinai kazka reikia daryti su ta patirtim, kuri neleidzia ramiai gyventi.. O jeigu dar laukiesi! Vaikuciui nerimas ir visi stresai pereina, turbut ta zinai. Sekmes Tau!

Pagal tavo aprašymą susidarė toks įspūdis kad ir aš panašiai jaučiuosi, o išsipasakoti negaliu nes man atrodo kad niekas manes negalės suprasti. Ir šiaip man atrodo kad mano išgyvenimai , mano sielos skausmai tik man jie yra svarbūs ir skausmingi, o kitam žmogui tai atrodys juokinga. Esu labai jautrus žmogus todėl dėl kiekvienos nemalonios smulkmenos labai išgyvenu. Noriu pasakyti kad stiprybės semiuosi bažnyčioje, maldoje ir man tai padeda. pabandyk ir tu pasikalbėt su kunigu, daugiau melstis, skaityti litanijas, atlik išpažintį priimk komuniją, pamatysi kaip dvasiškai sustiprėsi ir pasijusi laimingesnė. Dabar kai tu laukiesi tu turi galvoti apie vaikelį, nes vaikelis viską jaučia jeig mamai blogai tai ir vaikeliui blogai jis pergyvena už savo brangiausia žmogu MAMA.

Aciu uz geranoriskus ir grazius patarimus,bet kuniga jau "bandziau"...sake daugiau melstis ir tiketi Dievu,bet as anksciau ir melsdavausi...verkdama kone kruvinom asarom.Tik tos maldos dievo ausies nepasieke ,tai dabar to nebepraktikuoju..........
Apskritai,ko gero,viena zmogu geriausiai gali suprasti tik panasaus likimo kitas zmogus.

Apskritai,ko gero,viena zmogu geriausiai gali suprasti tik panasaus likimo kitas zmogus.

[/quote]


Gal Tu ir teisi...tik ka daryt, kai tokio zmogaus salia nera? Turbut del to Tau ir yra sunku, kad tokio zmogaus nera. O is kitos puses, tai Tavo patirties niekas nepakeis- ji tokia yra- tik labai svarbu, kaip su ja susitaikyt, nes gyventi vistiek reikia... gal del to mes ir ieskom "atramos"- draugu, kunigu, vienuoliu, psichologu...

Gal Tu ir teisi...tik ka daryt, kai tokio zmogaus salia nera? Turbut del to Tau ir yra sunku, kad tokio zmogaus nera. O is kitos puses, tai Tavo patirties niekas nepakeis- ji tokia yra- tik labai svarbu, kaip su ja susitaikyt, nes gyventi vistiek reikia... gal del to mes ir ieskom "atramos"- draugu, kunigu, vienuoliu, psichologu...

[/quote]

O as dar nenoriu ir negaliu susitaikyt.Man per skaudu...tiesiog ta patirtis tai nera konkreciai kos nors ivykis,tai daug buvusiu ivykiu per viena laikotarpi ir nezinau kas galetu mane suprasti,nes bent jau puses tiek neisgyvenusiam paprasciausiai net nesitiki,kad tiek galejo ivykti ir as neperdedu

Įsivaizduok, kad visa tai, ką patyrei buvo reikalinga tam, kad taptum stipresnė, pakiltum į aukštesnį lygį.. Svarbu nenuleisti rankų ir eiti pirmyn. Neužsidaryk tame praeitame etape, ištrūk iš jo.. Laikykis! Tikiuosi greitai tie prisiminimai atrodys tolimi ir nebe tavo

sveika, perskaiciau Tavo postus.. labiausiai man uzkliuvo, tai, jog kai buvai pas psichologe Tau atrode, kad negali issakyti, ir cia forume, susidaro ispudis,kad kalbi per aplinkui, negali ivardinti ivykiu.. gal Tu dar neprisitvenkus konkretizuoti, t.y. spresti problemos. Nepalietus esmes neimanoma padeti.

Tai butent man ir per sunku apie tai kalbeti ir rasyti,bet,kad visa tai gramzdinu,man siaip jau nera lengviau... tai nebeapsimoka man cia daugiau ka ir berasyti...cia jau mano problemos ir matyt niekam neimanoma padeti ju isspresti

Na, jei niekam nesakysi, kas ir kaip, tia kaip tau galima patėt? Rašyk čia ir žinok tikrai atsiras kas tave supras, o jei nesupras, tiek to tegul , bet juk blogiau jau nebus.

mane del daugleiu dalyku grauzia sazine ir kai buna blogai nebezinau ka daryti. Dabar labai suslubavo sveikata todel teko daug gydytoju aplankyti manualine terapija, aktyvios med centre, tiansi produkcija bandziau ir pas ekstrasensa buvau ir pas bureja...na visi pataria siekti tikejimo ir savo nuodemes ispazinti per kuniga...as negaliu to padaryti dar nepribrendau...man tai kvaila atrodo, - va todel ir kenciu dabar skausmus. Taigi ir tau patariu kazko imtis, bet tik iki galo.

Kiskute - čia tavęs niekas nepažįsta, išsisakysi, užregistruosi naują savo nicką, sąskaitą ir ramiai gyvensi forume toliau. o kaip kitaip įmanoma jas išspręsti, jeigu tu jų neišsakai? niekaip. jei įvardintum problemas, atsirastų žmonių, turinčių panašią patirtį.. kažką patartų daugiau.
ir atleisk - nesu psichologė, tiesiog turėjau tą pačią bėdą - man tavo būsena kvepia depresija

imanoma padeti visiems, jeigu jie leidzia tai padaryti.. nenoriu Taves raginti aprasyti, siuo metu mes, esancios forume tik galim Tave palaikyti bet negalim Tau padeti apsispresti ka nors savyje keisti. Gal butu ne pro sali pasikalbeti su psichologe? Gali rasyti man i az, jeigu reikes pagalbos
Papildyta:

man irgi kaiptais keista atrodo, pas visokius sarlatanus eini, o profesionalios pagalbos neieskai, vaistai sielos neisgydis, o juo labiau savikalta

Ir kaip besijaucia kiskute ? , kaip jos kudikelis pilvelyje, neliudek juk laukia toks dziaugsmas - turesi kudikeli

Aciū Tas dziaugsmas mane ir palaiko...juk pirmiausia dabar verta gyventi jau vien del vaikelio .Siaip,kai tik suzinojau,kad laukiuosi tada ir susiemiau:juk negaliu stresu kenkti savo maziukui,jis mano gyvenimo prasme ...... tik kartais buna sukyla prisiminimai,kaip ir tada,kai parasiau apie savo bedas temos pradzioj,buvo prasidejusios "tos dienos" ,bet dabar jau geriau
........cia del mano gyvenimo,kai visko buvo:ir nelaiminga meile ir pripratimas gerti ir moralinis ir dvasinis ritimasis zemyn ir bandymai zudytis,nerealus vienisumas ir sunkumai.......tik pries kelis metus...noreciau parasyti knyga apie tai,bet labai bijau,atrodo cia tik mano skausmas,niekas nesupras,kaip ir,atrodo,jei papasakosiu...
aciū uz palaikyma

Miela, Kiskute, perskaiciau, kad laukiesi ir labai sunerimau. Tavo vaikelis viska jaucia jau pilvelyje, o jam gimus Taves laukia didelis stresas, prisiminimai, arba kitaip tariant flashback,ai , jeigu juos stengiesi gniauzti, turi tendencija lysti lauk, ypac stresinese situacijose.. Noreciau Tau palinketi, issilaisvinti nuo ju greiciau, nei gims vaikelis, jam reikes gyventi savo gyvenima, o ne nerimauti del mamos.. Jeigu gali, nueik pas psichologe issikalbeti, jie nesikandzioja, leisk sau padeti..

Gal yra ziniu kaip dabar ta mamyte jauciasi, kaip vaikelis? Gal kartais uzeis ir pasidalins su mumis kaip jai sekasi

O kaip tau MamyteSkorpione ir nestumas ir tos dienos vienu metu? Dar karta perskaiciau pirma posta - rasei, kad laukiesi

Sveikos visos,tos ,kurios, buvote del manes susirupinusios .Didelis AČIŪ visoms
Dabar jauciuosi daug geriau,nera laiko apie kazka galvoti,o ir stipresne,manau tapau .Dabar, stengiuos begti per gyvenima ir nesigrezioti atgal,kad ir kaip sunku butu.

Manau Giedre, mazylis gales tavim didziuotis... tu tikrai stipri ir puiki mama... sekmes tau ir sirdies ramybes

pas mane panasi beda,ne isgyvenimais gal,bet praeitis persekioja,nepalieka ramybej nors tu ka,buna tokiu sukiu dienu(nei is sio,nei is to),kad atrodo,neatleisiu niekada gyvenime,visa diena apie tai galvoju,verkiu,vakare neuzmiegu,vel verkiu...tada jau vyras skuba i pagalba,tiesiog leidzia issizliumbti ant peties,tiesiogine ta zodzio prasme...Supranta,nes isgyveno ta pati,tik jo tai nepersekioja.Jis sako-:tai ko man truko,as kuriu dabar,savo vaikams!-Na ir as taip,bet negaliu pamirsti.Vaikyste buvo nelengva,nors tevai taip nemano Myliu savo tevus be galo,jie geri zmones,tik "savotisko" mastymo(ju gyvenimas dar sunkesnis,nes patys nesistenge kitaip-cia jau mano nuomone),kartais atrodo,kad butu daug lengviau,jei galeciau nusispjauti,ar paprasciausiai ju nekesti,nieko jiems nejausti,bet....sakau,busiu laiminga,jei mano vaikai bent per puse gerbs,rupinsis ir myles mus,taip kaip as savuosius...ech
bet kazkaip net ir nesistengiu su tuo kovoti,nes zinau,kad prisiminus visada bus skaudu,neesu del nieko kalta,nors dazniausiai taip ir jausdavausi,praeities nepakeisiu,galiu tik pasistengti gyventi geriau ateity(kad mano vaikams veliau taip nebutu),tiesiog isgyvenu tuos "sunkiadienius" ir tiek ,o kas man belieka,juk atminti istrins ne bent liga ar senatve.....
sioj situacijoj linkiu stiprybes,neleisti praeiciai saves zlugdyti,kad ir kokia ji buvo,nes mes vis dar galim padaryti savo ar net kitu zmoguciu ateiti kitokia,tegul tai buna kaip koks stimulas gyventi kitaip,buti stipresnioms