Mums iki gimdymo liko apie 1,5 mėn. Per visą nėštumą gydytojai žiūrėdavę echoskopu pradžioj lyties nematė, po to vieni pasakė, kad bus berniukas (apie 21 savaitę). Kažkur apie 26-28 savaitę užtikrino, kad jau mergaitė.
Iki šiol šia mintimi ir gyvenom abu su vyru. Įsigijom nemažai gražių ružavų drabužėlių ir pan.

Šiandien, 32 nėštumo savaitę ultragarsu užtikrino ir ekrane parodė visus vyriškus atributus. aišku, svarbiausia, kad vaikas sveikas, bet man kažkaip sunku prie šios minties įprast. Ir jaučiuosi tokia kalta

Žinau, kad dar laiko yra pripratimui, bet nežinau, kaip pakeist savo mintis. Mačiau, kad ir vyras šiek tiek nusivylęs........ Labai nenoriu vaikelio užgauti tokiomis savo mintimis, todėl prašau pagalbos.........

As visa nestuma jauciau, kad turesiu berniuka ir prisipazinsiu irgi norejau mergaites (ir del to jauciausi labai kalta ). Jauciu, kad dauguma moteru pirmo vaikelio nori mergytes. Bet nusiramink, kai gims kudikelis ir pajusi ji ant savo krutines, tikrai tau nebebus svarbu ar tai berniukas, ar mergyte.
P.S. man gime mergyte, bet kai man tai pasake buvau labai nustebusi

JANIKE, o tu galvok taip: turesiu sunu, ismokysiu ji kojines bei indus plaut, rubus i vieta pasidet, kavos puodeli bent jau iki kriaukles nunest, ir t.t. ir pan. O kai jis ves, jo zmona tada ateis ir tau aciu pasakys, kad toki gera ir faina vyra jai uzauginai.

Visgi nepasitikėk per daug tais echoskopais. Man per pirmą nėštumą visų echoskopų metu sakė, kad pirmagimį sūnų turėsiu (beje labiau jo ir norėjau), o kai gimdykloj pasakė, kad mergaitė, pagalvojau "gal kaip netaip pažiūrėjo". O dabar labai džiaugiuosi dukrą turėdama. Kai laukiaus antrosios jau pati mergaitės norėjau. Įtariu ir tau džiaugsmas, kad turi berniuką, ateis po gimdymo. O dabar nesuk galvos sau- kitos mamos (tėčiai ypač) mėnulio dienas skaičiuoja, visokiais monais užsiima, kad tik sūnaus susilauktų

Na kaip galima taip rimtai priimti tuos echoskopu parodymus? Juk jie daznai klysta.
Geriausiai yra galvoti ne apie berniuka ar mergaite, bet apie zmogu. Isivaizduok, kaip nuostabu, ateina mazas zmogutis, o tau teko misija juo pasirupint ir "i gyvenima isleist".

Kai gims lialiukas pamilsi jį visa širdimi, nebus svarbi mergytė ar berniukas.
Aš labai norėjau mergytės, kas gims nežinojau, bet kai pagimdžiau kažkaip ir pamiršau tą didelį savo norą, toks fainulka tas lialius buvo.

Nepergyvenk Mylėsi ir berniuką labai.
Kodėl manai, kad vyras nusivylęs? Gal tau tik atrodo?
Jums tai pirmas vaikas. Turėsit ir mergaitę O ružavus drabužėlius ir berniukui galėsi uždėt Didelė čia bėda

teisngai visos pataria - svarbu, kad galvotum kaip apie zmogu.
P.S. as tai noreciau pirmiau berniusko, o antros mergaites - broliukas visada sesutei padetu

Kai aš laukiausi Augustės - per kelias vėlesnes echoskopijas man buvo tvirtinama, kad turėsiu berniuką - tai žinojo turbūt visas pasaulis, kaupiau krūvas žydrų ir mėlynų drabužėlių, tėvelis spėjo net sūnų "aplaistyti" su draugais, o va ėmiau ir pagimdžiau mergytę. Mama tik kitą dieną vakare sužinojo, kad mergytė, nes buvom taip įteigę, kad berniukas, tai ji net vargšė po gimdymo nepaklausė, kas gimė... Uošvienė nepatikėjo, kol nepamatė savo akim (pas ją tik sūnūs ir iki Augustės tik anūkai buvo)...
Žinoma, praėjo nemažai jau laiko, gal echoskopai patobulėjo, tačiau jais tikėti šimtu procentu nėra prasmės. O kiekvienas mažas angeliukas, kokios lyties bebūtų, atneša į šeimą daug džiaugsmo ir giedros
Žydrų drabužių dar ir dabar turim - dalį sunešiojom, dalį išdovanojom, o dalį laikom...gal dar bus sūnytis

Labai norejau dukrytes, bet nuojauta sake ka kita ir neapgavo. Turiu sunu. Ir kartais prisimenu savo pacios mintis, dar kai laukiausi: "labai noriu mergytes, bet jeigu jai butu kas nors, tada geriau berniukas, bet sveikutis". Matyt pati issiprasiau.
Bet kuriuo atveju visi mazyliai labai

taip svarbiausia sveikas, o koks skirtumas kas bus mergaite ar berniukas.

Tikrai, dėl rūbelių tu nepergyvenk, vaikiukas tikrai "nebrokys" kitos lyties spalvos
O aš pasakysu, kodėl noriu sūnaus. Jis užaugs, bus už mane didesnis, o man vistiek būtų mažytis berniukas. Kai pamatau savo pusseserę stovinčią tarp dviejų paauglių sūnų, toks pavydas suima, nygaliuuuuu
Šiaip labai norėjau mergaitės, ji ir gimė, bet dabar labai noriu berniuko
JANIKE, tu negalvok, kad turėsi berniuką, o galvok, kad turėsi SŪNŲ. Jis užaugs, bus nepaprasto grožio bernas, eis su tėčiu žvejoti, žiūrės abu krepšinį ir rėkaus, paremontuos tau mašiną ir įsuks perdegusias lemputes. Ir dar - prabėgus tik kokiems 2 metams po gimimo pastoviai girdėsi iš jo karščiausius ir nuoširdžiausius meilės prisipažinimus
Pukšėk, storėk ir nesinervuok. Sūnus - jėga

Dziaukis,kad vaikelis -sveikas O ,kad sunelis ,cia Tau mamyte, tik dziaugsmas
Leliukui,nera reiksmes ,ar ruzavi, ar melsvi rubeliai
Nepulk i bereikalinga panika
Sekmes Jums

atsimenu sita jausma...Patriau didziuli stresa, pries vyra ir sunu iki siol geda, nes kaip suzinojau kad bus berniukas net apsizliumbiau, iki 34 ar 36sav tikejau kad bus mergyte. po keliu dienu apsipratau su zinia ir pagimdziau nuostabu ir labai mylima berniuka.
Sekmes

oi, ačiū labai už patarimus ir padrąsinimus

viską perskaičiusi net apsiašarojau....

Labiausiai patiko tai, kad po kelerių metų girdėjusi karščiausius meilės prisipažinimus

Manau, kad esu protinga mamytė, todėl jau dabar nenoriu liūdinti savo džiaugsmelio, gyvenančio pilvuke. O jis, mano dičkis, vakar net mažiau judėjo. Tikiuosi, kad vėl pradėsim intensyviai spardytis ir džiaugtis vienas kitu

As irgi lyg ir mergaites norejau, bet kai pasake, kad gims sunus, tiesiog su tuo susitaikiau. Ir net negalvojau, kad jo nenoriu, nes pirmiausia, kai tik ktokia mintis uzeidavo, man pasidarydavo geda pries suneli, nors ir dar negimusi. Isivaizduok, kaip pati jaustumeis, jei tau mama pasakytu, kaip nervavosi uszinojus, kad busi mergaite. Jaustumeis nelaukta. Todel labai mylek ir norek savo sunelio.
Kitas dalykas, kai gims sunus, pamatysi, kaip ji mylesi ir neisivaizduosi, kad vietoj jo galetu but mergaite. As dabar ziuriu i savo suneli ir net mintis nekyla, kad jis galejo but mergaite : ) Labai svelnus, geras. Mano mama sako, kad as buvau daug labiau uzsispyrus ir nesvelni. Taip kad ir mergaites skirtingos, ir berniuku yra visokiu. Kartais is sunaus daugiau pagalbos sulauksi, nei is dukters. Ir as nesuprantu tu kurie kategoriskai sako, kad vienos ar kitos lyties vaiko nenoretu, is kur jie gali zinot, jei dar neaugino. Gal jau kai trecias vaikas ir turi abieju lyciu, tai gali rinktis. O kai pirmas, tai koks skirtumas kas bus. turesi antra, gal bus mergaite.
As tai visada svajoju turet porele, ir mergaite, ir berniuka. Tada tikrai gali pajusti visa gyvenimo dziaugsma.

Pamanyk, rūbų prisipirkai. Tai ar iki pilnametystės prikrovei tų rūbų? Mano mergučė augo su mėlynais rūbais (pusseserė savo sūniuko visus drabužėlius atidavė) ir nemanė prieštarauti. Beje, mano nėštumas irgi buvo palydėtas kalbomis apie sūnelį. Net viena moteriškė, tvirtinusi, kad dar niekam nesuklydusi nustatydama kūdikio lytį, ir ta suklydo... Likus dviem savaitėm iki gimdymo irgi darė man echoskopiją ir džiugiai pranešė, kad gims didelis sūnelis, nes labai gerai matyti visi tie "atributai". Ir vardą turėjau berniukišką - Mykolas (mat gimė per mykolines). Taigi mano Mykolei dabar pusšeštų. Ir aš džiaugiuosi augindama sveiką dukrą!

ir aš liguistai norėjau mergaitės, tiesiog svajojau nuo vaikytės, tiksliau norėjau 2 mergaičių, ir vyro širdis linko labiau prie mergaitės, todėl kai 18 gydytoją pasakė , panašu kad berniukas, bet negarantuoju, namuose parėjus apsiverkiau, o vyras tik pasakė neisivaizuoju kaip jį reiks auklėti. Bet širdyje tikėjau gal gal... mergytė...ir kai 33 savaitė, vaikutis nesirodė kas esąs, tikrai suteikė vilčių mergaitės atsiradimui.Visi aplinkiniai saką kad esu labai graži, ir bus sūnus...
Bet prisimažinsiu giliai giliai širdyje, jaučiau kad bus berniukas, kad ir kaip bandžiau save apgauti, nepavykdavo, paskui galbojau koks galų gale skirtumas, gi priešinga lytis traukia, todėl berniukai lyg tai mamas labiau myli...
Prisipažinsiu jei laukčiausi antro būtų nesvarbu, aišku mergytės norėčiau kaip ir kiekviena mama, bet pagalvojų apie sūnelį gi tai pačiai lyčiai augti kartu žymiai geriau, tiek vaikystėje, tiek kaip vaikai suaugę....

Del meiles prisipazinimu, tai jau tikrai tiesa. Kartais net nesmagu buna pries vyra, kad sunus manes taip pavydi, nelabai leidzia net prisiliesti - tuoj braunasi i viduri. Apskritai laiko mane didesniu autoritetu: jei tetis draudzia, tuoj pasigirsta atsakymas - "kaip mama pasakys, taip ir bus". Nezinau, gerai tai ar blogai, bet kad sirdi paglosto - tai jau tikrai.

brangioji, nežinau ar tai tau padės, bet papasakosiu savo istoriją... kai laukiausi pirmo-buvo nesvarbu kas gims-svarbu sveikas-gimė sūnus. kai laukiausi antro-nėštumas buvo kitoks, labai norėjau ir buvau tikra kad gims mergytė.. deja, dievas pasišaipė iš manęs ir gimė berniukas cezario pjūvio dėka...tuo metu operacinėje žliumbiau kaip išprotėjusi, gydytojai buvo pašiurpę, net nenorėjau žiūrėti į vaiką nes mintyse žlugo mano svajonė turėti dukrą-trečio net negalvoju turėti ... (fu, kad tik vėl neprisikarksėčiau)... mane prifarširavo raminančių ir paliko išsimiegoti per naktį, nes operacija vyko vidurnaktį... Ryte atėjusi gydytoja paklausė ar man aplamai įdomu mano vaikas... nedrąsiai susigėdusi atsakiau, kad taip.... o kai atvežė -pamačiau, kad jis toks gražutis, tokia mano kopija (galit grožėtis avatare ) ir iškart jį įsimylėjau... Dabar tai pats nuostabiausias vaikas žėmėje... mama, aš tave myliu-girdžiu milijonus kartų per dieną.... niekada nenuobodžiauji, nes pilnas velniūkiško pasiutimo... nepatyli nei minutės... Jis mano brangutis, mano meilė, mano saulė, mano turtas ir visas pasaulis -čia jis taip man sako kasdien... O už mano tokį nusistatymą dievas tikriausiai mane nubaudė-davė mano brangučiui širdelės problemų Todėl mylėkit tuos žmogučius pilvelyje, kad ir kas jie būtų... jie mūsų kūnas ir kraujas.... ir visai nesvarbu, kas-mergytė ar berniukas.... svarbu, kad būtų sveiki... kad nereiktų graužtis taip kaip man...

As irgi norejau mergytes, beveik buvau isitikinusi, kad jos ir laukiuosi, taigi kai 36 sav. suzinojau , kad ten mano pilve tupi bernuzelis nezinojau kas man darosi. Bijojau, kad nemylesiu savo vaiko, bet per likusias 5 sav. susitaikiau su ta mintimi. O dabar nebeisivaizduoju savo gyvenimo be jo Dabar net dziaugiuosi, kad ne mergyte, nes dar turiu svajone Kitaip kazin ar ryzciausi dar vienam vaikui po tokio sunkaus gimdymo. Ir visai nesvarbu jeigu ir antras butu berniukas - svarbiausia, kad vaikas sveikas, o meiles ir dziaugsmo namuose daugeja su kiekviena diena

Kai laukiausi pirmą kartą, kažkodėl buvau labai įsitikinusi, kad bus berniukas. Beveik nuo pat pradžių vadinau jį Rokučiu, bet kartą mano kursiokas neiškentė, sako " o tu pagalvok, kas jeigu ten mergytė - tupi ji ten susirietus ir jaučia, kad tu lauki ne jos , o kažkokio Rokučio, įsivaizduoji, kaip jai širdelę skauda". Pasakė ir taip užgavo dūšią- blioviau kelias dienas. Laimė, gimė Rokutis, bet po to per sekančius du nėštumus aš bijodavau net pagalvot apie lytį...

As pati sau bijau prisipazinti, ka as galvoju, na bet jums pasakysiu: du kartus laukiausi ir abukart bijojau, kad tik negimtu mergaite, nes gali buti, kad jos nekesiu... Mano pacios santykiai su mama niekada nebuvo artimi, greiciau priesiski, nuo pat vaikystes teko klausyti kaltinimu ir priekaistu uz butas-nebutas nuodemes, uz tai, kad tevas nesirupina seima, kad esu blogo charakterio ir uz tai, kad apskritai gimiau. Dabar, aishku, moku atsikirsti, bet is esmes niekas nepasikeite: prisimenat Sopranus - kuo daugiau ten apie motina sokinejo, tuo didesne nuskriaustuole ji vaizdavo?
Kai smelio dezeje salia savo berniuko matau zaidziancias mergaites, negaleciau apibudinti, koks tai jausmas, bet tikrai ne simpatija.
Neduok dieve, jei taip jausciausi gimus dukrytei.

Julijana, aš irgi negalėjau įsivaizduoti, kad galėsiu auginti bernus. pati turiu sesę, gyvenom su seneliais, o kai senelis mirė tėtis vienas laikė frontą mūsų bobinčiuj o ir pats jis buvo ramus ir labai geras žmogus... o dar kai ištekėjau-vyras sako pas mane bus dukros, nes taip išbūrė jam tipo ne kartą bet vat auginam du berniukus ( o gal jis kur ir dukrų pridirbęs turi??? ) Tiesiog dabar tau toks įsivaizdavimas, kad nemylėsi, asociacijos su motina, bet juk tu nebūsi tokia kaip tavo motina? tu mylėsi ir nekaltinsi savo vaiko dėl velniai žino ko.. dabar gal tau taip atrodo, kad nemylėsi, nekęsi, bet patikėk-pamilsi savo dukrytę iš karto... taip kaip aš pamilau savo antrą berniuką... vat mano kaimynė išvis negalėjo pakęsti bet kokių vaikų, o kai gimė savo-myli dabar visus iš eilės nežinau, bet vieninteliu atveju galiu pateisinti neapykantą kūdikiui-tada, kai jis išprievartavimo vaisius... bet ir su tuo psichologo pagalba galima susidoroti..

svarbu, kad vaikelis sveikas . O visa kita tik smulkmenos

Pritariu daugumai - juk svarbiausia gyvas, sveikas leliukas, su 2 rankytem, 2 kojytem ir t.t. Mudu abu su vyru nuo pat nestumo pradzios buvom tokios nuomones. Tiesa, kai apie 23 sav. ekrane gydytoja iskilmingai pabaxnojo i mazyte ataugele ( suprask - pimpaliukas ), takart tik ir supratau, kad kazkur giliai giliai kiekviename zmoguje yra potroskis tureti "savo rusies" vaikiuka... Tadien supratau, kad labiau vis delto noriu "kasyciu", o vyras nuosirdziai prisipazino sirdies gilumoj bernioko norejes. 32sav. musu pyplys "atsiskleide visu groziu" - uztikrintai berniukas. O ka - nuostabu. Svarbiausia - uzauginti padoru zmoguti

Man echoskopa dare kelis kartus, ir ne karto nepaliko vilties, kad gims berniukas, 100% mergyte. Kai sakydavau, kad gal visgi yra kazkokia tikimybe, kad nevisada echoskopai nustato lyti, man atsakydavo: "jei tarp koju nieko nera, tai ir neuzaugs" . Labai norejau berniuko, o kai 100% mergyte garantavo, truputi liudejau ir taikiausi. Visi drabuzeliai rausvi, raudoni, geleti, su garbanelem, etc., sukneliu kruvos pripirktos, mama primezge ziemai kepuraiciu mergytei. O kai jau uzsitesus nestumui pagulde i ligonine, suzinojau, kad ten tupi "labiau jis"... Tada jau apsiziumbiau ... Kai nuo pirmu savaiciu taikiausi su mergytes gimimu, pilvuka "Atamane" vadindavom, o cia - se tau... Bet kai issirito mano mazius, buvau laaabai laiminga. Dievinu savo "Atamana"

o aš vis dar nežinau kas pilvelyje gyvena. Širdis sako, kad mergaitė, o echoskopas rodo 0, nes vaikiukas kaip jogas kojytes sukryžiavęs sėdi ir tiek žinių.
Kraitelis žaliai baltai geltonas - laukiu savo slapuko, nesvarbu kas, mylėsiu savo leliuką. jau greit turėtume pasimatyti
Gal pradžioje labiau tikėjausi mergaitės, ir vardą susapnavau ir visada sapnuose tik mergaitė, nes tiesiog giminėj daugiau mergaičių, o mažų berniukų nė mačiusi nebuvau... bet susidraugavau su bendradarbio broliuku - supratau, kad vaikai yra vaikai

as norejau mergytes, kol buvo pilvelyje, nepaprasto svelnumo, niekada neuskaudindavo, tik kutendavo. Echoskopas nieko nerode..
Kai gime vaikis, vyras su tokiu kiek isigandusiu veidu sako: gime berniukas..ar bus gerai? Mane sueme juokas, sakau, o tai ka ruosiesi sugrazinti ji atgal, kad pasikeistu lyti? Kas gime tas gerai, juk as cia nieko negalejau padaryti nuo pat pradziu:)
Dabar turiu mamos suneli...myli nepaprastai, gina nuo visu, o jei pasipuosiu kur eiti, tai isgirstu komplimenta "Mama, taigi tu princese!!!
Zodziu, kas reikia, tas ir bus:)

Kai pastojau nuo pat pirmos dienos su vyru svajojome apie mergaite, jau mergaitiskus vardus galvojome koks cia geriau tiktu, bet po apsilankymo pas daktare jau patys monitoriuje pamayene kad bus visai ne mergaite. Atsimenu kai vaziavome namo abu tylejom ir kiekvienas buvom paskendes savo muntyse. Prie namu vyras pasake tu isivaizduoji kai jis uzaugs jam masina reikes pirkti ir jo panas islaikyt. Dabar jau eina penkti metai kai mes auginame berniuka, as tai negaliu atsidziaugti jis mano vaikas geras meilus visa laika pasiruoses uzjausti ir padeti, o ir tetis dziaugiasi labai, turi su kuom vasara dviraciais vazinetis, zaidzia valdomom masinelem abu. Tai, kad nera to blogo kas neiseitu i gera. Ir tikrai neverta del to pergyventi.

Na as irgi iki kokios 30 savaites buvau issitikinusi, kad mergyte turesiu - kaip svajojau nuo vaikystes
Taip, buvo sunku susitaikyti su berniuku, apie kuri netycia prasitare gydytoja darydama echoskopa.
O dabar su didziausia meile, nekantrumu laukiu savo angelelio... Susigyvenau su savo mazuteliu ir myliu ji...

Man visa nestuma visi kale i galva, kad bus berniukas, berniukas ir dar karta berniukas, tol, kol pati tuo beveik patikejau. Darant ultragarsa vaiko lyties nesimate. Bet drabuzelius pirkau universalius. Kai man pagimdzius akusere pasake "mergaite", tai net nustebom su vyru. Nustebom, bet jokiu budu nenusivylem.

Na tik nekaltinkit savęs tokiais dalykais. Jei už kiekvieną netinkamą nusistatymą pultų bausti, žemėje turbūt žmonių būtų nė nelikę. Tuolab nebaudžia per tuos, kuriuos savo stebuklais vadinate Ne į visus klausimus žmogui išeina atsakyti. Apie šį atvejį gal ką galėtų pasakyti medicina... Tik nenubaudė, o apdovanojo tave tokiu stebulu. Na turi problemų maža širdelė , bet tai tikrai ne bausmė nei tau, nei tavo vaikui. Aš taip bandau galvoti

As svajojau apie mergaite visa gyvenima...30 savaite eckoskopijos metu pasake,kad bus berniukas...net pasokau...buvo sokas...bet pripratau prie NAUJO jausmo,minties...ir labai dziaugiuos,kad suzinojau taipries gimdyma-turejau laiko apsipratimui...nescios emocijos kartais nevaldomos...ir tau viskas susidelios i savo vietas...patikek...SUNUS- nuostabu!!!

Man tai jau praeities etapas,bet as jauciu malonuma malonuma bendradama su jaunesnėm mamom.Jos teisios, kad nesvarbu kas šalia tavęs, sūnus ar dukra.Likusvienai aš turiu du gerus patarėjus ir padėjėjus, taip kad džiaukėmės kas šalia mūsu.

Aš sakau taip: gali norėt besąlygiškai vienos ar kitos lyties vaiko. Gali ir nusivilt, išgirdus, jog lauki ne to, ko nori. Bet visos negatyvios mintys ar emocijos išgaruoja kaip dūmai vos pamačius vaiką. o kai pradedi auginti, atrodo, taip ir turėjo būti.

Pirmosios norėjau mergaitės. Gimė berniukas. Auginau ir džiagiausi. Laukiausi antrojo. Troškau berniuko (jiems, matot, lengviau ant šio svieto). Gimė mergaitė. Esu labai patenkinta ir kitaip net neįsivaizduoju. Porelė :

Merginos, nesupykit, bet kai dauguma parašėte, kad kažkurį laiką jautėtės kalta, kad gims vienos, ar kitos lyties naujagimis - tai man iš tiesų labai liūdna pasidarė. Prie ko čia jūsų kaltė - niekaip nesuprantu Šiame procese lygiaverčiai abu partneriai... Be to, kokie čia norėjimai, juk ne nuo mūsų norų viskas priklauso, viskas aukščiausiojo užprogramuota: ne tik lytis, bet ir atėjimo laikas (tą teko pajusti pačiai). Kiek moterų negali pastoti ar tai sunkiai pavyksta, manau, jos iš tiesų džiaugiasi mažu kūdikėliu. Be to, čia įžvelgiu dar vieną grėsmę: tas moters nerimas, kaltės jausmas nėštumo metu turi neigiamų pasekmių vėlesniame vaiko gyvenime. Vaikas gali turėti panašius kompleksus: padidintą baimės jausmą, savęs nuvertinimą, nepagrįstą kaltės jausmą ir daugelį kitų. Aš turiu du sūnus ir super Mano darugė turi dvi dukras - liuks . Smurka turi porelę - irgi cool (atleisk, Smurka, čia tik palyginau ).

Kai ilgai nesiseka sulaukti nė vieno, tai norisi tiesiog sveiko kūdikėlio. Jau nesvarbu - berniukas, mergaitė, Avinukas ar Žuvytė. Net nenorėčiau žinoti, ką nešioju, o tada ir nekiltų tokios "didžiulės" psichologinės problemos. Geriausia būtų staigmena.

Pilnai sutinku Sėkmės tau, tikiu, kad viskas bus gerai...

Su vyru stovime ant to planavimo laiptelio...
ir galvojame, kad nenorėsim žinoti, kas gims...kaip senais laikais- tai stebuklas, tebūnie tai stebuklas ir šiais modernizacijos laikais...

O visos šitos istorijos man priminė tą istoriją su berniuku Nedu, kurį motina marino badu (gal pamenat tą istoriją) Ji augino dvi mergaites, jas gražiai rengė, gerais maistais maitino, o berniuko nekentė, nes jis berniukas... nors visi trys jos vaikai- tas pats kraujas, tas pats kūnas, tie patys plaukiukai, akytės, nosytė, burnytė....

Visada norėjau dviejų vaikų,berniuko ir mergaitės. Ir štai pastojau 8 sav gydytoja pasakė,kad dvynukai. Nuo tos akimirkos visą laiką iš galvos neišėjo mintis apie lytį. Norėjau porelės arba tada jau dviejų mergaičių. Man visą laiką mergaitės buvo mielesnės,gražesnės. Kai 15 sav padarė tyrimą ultragarsu genetikos centre pasakė,kad vienoj placentoj ir tik vieno matosi lytis tai berniuko,o kadangi jie vienoj placentoj tai abu identiški,bet mažylyje sakė,kad atskirose placentose. Aišku buvau nusiminus labai jau norėjau savo išsvajotos mergaitės apie trečia tikrai net nemastau labai smarkiai liūdėjau,kodėl man taip nepasisekė. Tačiau antrą kart genetikos centre buvau 27 sav ir jau davė 70 % ,kad bus mergaitė. Mano laimei nebuvo ribų tačiau džiausgiausi labai atsargiai juk per šį laiką jau beveik buvau susitaikius su ta mintim,kad bus berniukai.
Ir šiandien turiu nuostabią porytę,jūs tikriausiai visos žinot bet dabar berniuklą myliu labiau jis mielesnis,smagiau paimti,aišku myliu abu vienodai tik berniukas mano,o mergaitė tėčio taip ir norėjau,kad būtų. Va jums mano visa istorija. Kad berniukų nereikia bijoti jie patys mieliausi ,,padariukai''

Dar vaikučio neplanuoju, bet labai noriu ir svajoju tik apie pirmąjį mėlynakį sūnelį

O aš sužinojau, kad turėsiu berniuką vieną dieną prieš...gimdant. Taip jau buvo, kad, reikėjo atlikti echoskopijos tyrimą ir mano spėjimai pasitvirtino. Visą nėštumą troškau tik berniuko ir negalėjau nė pagalvoti, jog galėtų gimti mergaitė. Turbūt iš pradžių būčiau nusivilusi, jei būtų buvę kitaip.
Na, bet kaip sakoma, geriau nevarykim Dievo į medį, svarbu, kad gimtų sveikas vaikelis

Kai laukiausi pirmos norėjau mergaitės ir gimė, antrą kartą norėjau sūnaus, bet ir vėl mergaitė. Žinoma vyras vis dar laukia sūnaus, na gal ir sulauksim pagranduko. Ir man norėtūsi jam pagimdyti sūnuką. Bet vyras patenkintas ir dukromis. Kaip atėjo aplankyti po antro gimdymo, atnešė 50 rožių, tai seselės vis klausė: tai pirmas sūnus ir vyras labai jau dukros norėjo? Ne, sakau ir pirma dukra. Tai labai jau jos stebėjosi.

Kai laukiau antro, žinoma norėjau mergaitės, o dar gydytoja pasakė kaip nepasisekė, labai nuliūdau,bet tik akimirkai, kol nepamačiau sūnelio. Dabar kitaip net neįsivaizduoju.

Matau, kad temos autorė jau turi sūnų Nu ir kaip, ar teko kada gyvenime matyti gražesnį vaiką? turbūt atsidžiaugti negali tuom, kad gimė būtent šitas Matukas, o ne kažkas kitas

aš kai laukiausi antro aišku norėjau mergytės,bet kai sužinojau kad bus berniukas nė kiek nenuliūdau.Esu trijų savo vyrų karalienė.O be to gimus Mariukui,kai mano kūdikis vos ne vos sugebėjo išgyventi,tikrai žinau kad lytis nesvarbu,kad tik gyventų ir būtų sveikas.

Nea... nelygiaverciai Vyras turi X ir Y, o moteris turi X ir X. tai vat su kokia raidele spermiukas pirmas dasibrauna iki mamytes, toks vaikiukas ir gaunasi
X mamos ir Y tevelio - BERNIUKAS
X mamos ir X tevelio - MERGAITE

tai va... dabar zinote ka kaltinti (As juokauju)

Lali gerai parase is medicinines puses.
O siaip tai nevarykit Dievo i medi, merginos, noriu to ar noriu to.
Na, gal ir galima noreti, bet nervuotis po to, kad svajone neissipilde, tai butu mazu maziausia kvaila.
Manau, kad siais laikais vyrai irgi turetu buti protingi.
Sveikas kudikelis-stai kas svarbiausia
Linkejimai visoms supermamoms ir ju leliukams!