Norėčiau sužinoti daugiau šia tema. man reikalinga literatūra kurią galima surasti internete.

Aušra

Yra išleista lietuvių kalba knyga "Dailė, kaip terapija". Internete reiktų ieškoti pagal raktinį žodį ART THERAPY.

Meno terapiją minėjau savo magistriniam darbe. Jei dar reikia - galiu surasti tą tinklapį (ten buvo lietuvių k.).

Būtinai parašyk tą adresiuką. labai įdomu būtų.

Jurgyte, labai reikėtų.

Dr. Kristina–Ona Polukordienė „Meno terapija" :

(http://www.vrc.vu.lt/literature/articles/meno_terapija.htm)

Gal kas tiks.

Sveiki, norečiau psichologo konsultacijos. Nežinau kaip reaguoti i vaiko piešinius, kuriuose ji save būtinai piešia tarp abiejų tėvų, bet kas keisčiausia ant pakylos tokio dydžio, kad pasidaro lygi su tėvais. Ji tai aiškina, kad vaikai - tėvų turtas. Tačiau ir elgesyje yra daug pakitimų: labai pavydi vyro dėmesio man, net vieną kartą pareiškė su istetrija, kad pirmiausia jis turys ją pabučiuoti, o tik paskui mamą; arba neduok Dieve paimu ant rankų svetimą vaiką, nu baisu žiūrėti.
P.S. Piešinyje as su akiniais (juos nešioju), taip pat su pirstais, nosies nėra, su ilga suknele, su karūna; vyras pavaizduotas taip pat su karūna, bet neturi rasnkos pirštų, nors laiko gėlę, turi visus veido "elementus", net ir raukšles.
Prašau pakonsultuokit, nes kai pradeda isteriškai kaltinti mus abu su vyru visur ir prie visų, galvoju, kad čia jau rimta.
Dukrai tuoj bus 6 metai, vienturtė, pagausėjimo nenusimato.....

Ačiū, labai tiko

Atrodo, kad Jusu dukra linkusi idealizuoti savo tevus (piesia su karunomis), kas ir budinga tokio amziaus vaikams. 6 metu vaikai isgyvena taip vadinama Edipine situacija, kuomet "isimyli" priesingos lyties teva, nori buti vyru/zmona, t. y. mergaite nori uzimti mamos vieta teciui. Sios situacijos geras isprendimas yra toks, kad vaikas supranta, jog tarp tevu yra taip pat stiprus rysys, ir ji nera svarbesne teciui labiau negu mama. Tai yra, vaikas turi isgyventi nusivylima. Tuomet uzauges jis ieskos tokio partnerio, kuriam butu svarbiausiuoju, butu pirmuoju, o ne antruoju, kaip savo tevu seimoje. Sugebes atsiskirti nuo tevu ir kurti seima.
Piesinyje turi buti svarbiausios zmogaus kuno dalys, veido bruozai. Kadangi jie yra, tai viskas gerai.
Jeigu jus kaltina nepagristai, tai galbut vaikui nesinori pajausti, kad jis pats kaltas, o ne tevai, kad uz tam tikrus dalykus, jis turi prisiimti atsakomybe, o ne perkelti ja tevams.

Klausimėlis psichologei.
Vyresnėliui dabar 7 m. Nuo mažumės buvo labai judrus, jautrus, emocingas. Net ir dabar pvz.: kada valgo turi plepėti, o jei nekalba tai judina rankas ar kojas po stalu.Bandė kristi ant žemės ir daužyti galvą, turėjo draugą po stalu... Kai jam buvo 3,5 m. trečią darbo dieną pabėgo nuo jo auklė, nes buvo apmėtyta medinėmis kaladėlėmis. Visa šeima nuėjome pas vaikų psichologę.Patys padarėme išvadą - turime va tokį ir ne kitokį vaiką, kurio charakterio nepakeisim. Nupirkau kopijavimo lapų ir jam matant pradėjau piešti, prašydavau, kad padėtų man nuspalvinti kokią labai nedidelę dalelytę. Po truputį vaikiną taip sudominau , kad dabar beveik visos jo emocijos liejasi ant popieriaus lapo (ne ne, moka ir su benraamžiais benrauti). Piešinukai padriki, dažniausiai nespalvoti, nes nėra kada spalvinti - reikia sekančią mintį ant lapo išlieti, bet darželyje piešinukai išbaigti ir grąžūs. Namuose daug darome darbelių, net knygas nusipirkau, kad įdėjų nepritrūktų, kai dirbame kartu darbeliai vėl gi pabaigti.
Pagaliau klausimas: ar leisti vaiką į piešimo būrelį ar pavartyti literatūrą ir pačiai su juo dirbti? Jau kelis kartus iš jo išgirdau, kad negrąžūs jo piešinukai(padrąsinau). Man atrodo, kad yra skirtumas kada jis pats nori piešti ir kada jam bus pasakoma ką piešti? O gal jį kaip tik išmokys susikoncentruoti?