Kaip auklejat savo vaikus? Ar turit kokia tai savo auklejimo sistema? Ar kokie nors psichologijos ar pedagogikos sulai yra jums autoritetas? Ar laikotes vienos auklejimo teorijos? Ka darot kai pamatot, kad praktiskai ji nepritaikoma arba tampa nepritaikoma arba niekaip neprisitaiko kokioje nors situacijoje? Ar su vaikais bendraujate kaip su daugais ar stengiates buti autoritetas?

Oho, kiek klausimu Vaiku auklejimas - sunkus darbas. Radau viena idomu interneto psl. apie krikscioniska vaiku auklejima (tiesa sakant jie ten neissiduoda kokios rusies krikscionys yra arba as neradau ) Stai istraukele is ju teksto, kuri man pasirode idomi ir intriguojanti (Isverciu i lietuviu kalba)

"daugelis krikscioniu saziningai iesko savo gyvenimo tikslo ar prasmes. Jie eina i baznycia, dalyvauja pamaldose, meldziasi ir galiausiai atsivercia Biblija. Kai jie ima ieskoti Dievo patarimu kaip gyventi, jie skaito: "Veiskites ir dauginkites..."(Pradzios knyga), bet patys galvoja "Tai buvo skirta senoves zmonems tais senais laikais, ne man. Ekspertai sako, kad zemeje ir taip yra per daug zmoniu, taigi geriau jau tureti viena ar du vaikus." Jie iesko toliau ir perskaito: "Pakluskite savo vyrams..." (Laiskas efezieciams) ir jie sako "Tai pasene, mes siais laikais zinome daugiau. Santuokos konsultantai sako, kad viskas turi buti sazininga ir lygu tarp sutuoktiniu ir ne viena zmona neturi viskame paklusti savo vyrui." Ir jie skaito: "Kas gailisi rykstes, tas nekencia savo vaiko, o kas ji myli, tas pataiso rykste" (Patarliu knyga) ir jie sako "As negaliu suduoti savo vaikui, pediatrai ir vaiku psichologai sako, kad taip as ji ismokysiu smurtauti" ir t.t. Galiausiai jie uzvercia Biblija ir sako, kad Dievo valia cia neparasyta ir jos reikia eiti ieskoti kitur. Jie uzmerkia akis, kad nematytu Dievo zodziu, o vietoje to klauso ekspertu, iesko zmogiskos isminties..."

Nesiulau cia aptarineti Biblijos, bet butu idomu kas yra ta knyga, teorija ar ismintis, kuria vadovaudamiesi jus auklejate savo vaikus? Ir kaip jums sekasi (cia toms, kurios jau turi vyresniu vaiku)?

Brangiosios, tik nepaverskite geros temos bobturgiu, teologijoje isprususiu profesionaliu saremiu vieta. Maria, juk Rimaiste laisvas zmogus, kaip ir tu, ir cituoja tai, ka nori. Si tema ne apie citatos teisinguma, o apie musu elgesi su vaikais.
o i tema pratesiu veliau, dabar begu is darbo

Mamce,
tema tikrai puiki, o teologinių samprotavimų kaip ir tik ir nenorėčiau šiame forume. Čia pasauliečių, o ne katalikų forumas. Kalbam apie auklėjimą . Mane tiesiog šiek tiek erzina tokios temos, kurios kvepia propoganda...
Prisiskaičiau savu laiku nemažai psichologinių knygų. Štai ir praeitą savaitę prarijau knygelę iš praktinės psichologijos, bet realiai pritaikomo mažai. Laikausi principo, kad vaikas yra žmogus, tik mažas, bet lygiavertis su suagusiu. Kai nepagrįstai įskaudinu-atsiprašau. Nesusivaldžiusi ir plekštelėjusi per sėdimąją esu tik kelis kartus ir jau senokai. Mano vyresnėliui dabar 10 metų. Jaučiu, kad prasidėjo paauglystės laikotarpis. Be to skyrybos su jo tėvu labai jį paveikė. Sunku jam ir aš kartais nuolaidžiauju jam dėl to, bet tai negerai. Šiaip klausiu jo nuomonės įvairiais klausimais. Visų pirma noriu būti jam jo drauge.

bukit geros jeigu aptarinet religijas, sektas ir t.t. gal kitaip tema pavadint reiktu.

O i tema tai stengiosi buti drauge, neginciamu autoritetu vaiku auklejime kaip ir kituose srityse man nera, viska vertinu ir pritaikau arba ne pagal savo pacios nuovoka ir intuicija.
O su vaiku tai tai taip. Tai laisvas protaujantis zmogus, kuriam tevai turi padeti augti ir vystytis, lygus suaugusiam.

Miela Marija, visai neketinu cia teologiniu diskusiju varineti. Is tiesu man rupi kaip vaikus (konkreciu atveju kol kas tik viena mano vaika) aukleti. Na, radau internete puslapi. Intriguojantis pasirode. Ypatingai pati pradzia, kuria cia ir pacitavau. Zmones tiesiai ima is Biblijos mintis ir jas taiko praktiskai. Ir netgi teigia turi neblogu rezultatu. Bet as nesakau, kad dabar visi taip darykime! Paskaiciusi daugiau nebuvau labai suzaveta siulomais metodais. Todel ir neduodu nuorodos i ta psl, nes nemanau, kad ten is tiesu visa tiesa apie vaiku auklejima parasyta. Netgi labai abejoju ar apskitai yra galima tokia atskira ypatinga krikscioniska pedagogika.


Todel ir klausiu O KAIP DAROTE JUS? Kaip auklejate, ka darote, kuo vadovaujates, ko reikalaujate is vaiku, kaip pasiekiate, kad jie jusu klausytu, gerbtu, myletu ir butu patys laimingi?

Pvz., mano vyro tevu parankine knyga auklejimui buvo B. Spoko "Vaikas ir jo prieziura". Nieko vyra mano isauklejo.

Na, jau buvau pradejusi destyti savo "rimta" poziuri vaiku auklejimo klausimais, kai mano zuikis, issitraukes apatini stalciu, pasilipes ant jo zaibo greitumu paspaude kompo mygtuka ir ji isjunge. Ech..., antrakart taip jau nebera ikvepimo rasyti... Be to, vos jam taip pasielgus, apstaugiau vaikair, aisku, tuoj pat pasijutau tokia kalta, kalta Vel eilini karta pagalvojau, kad teorijos teorijomis, bet nuo saves nepabegsi. Kaip raso vienoje knygoje (sorry, krikscioniskoje ) mes elgsimes ir reaguosime i savo vaikus lygiai taip, kaip elgdavosi su mumis musu tevai. Ir niekur nuo to nepabegsi. Nes mums tai iauge i krauja. Ir kuo toliau as stebiu save ir analizuoju, tuo geriau matau, kad i viska , ka daro mano vaikas, nepaisant perskaitytos kruvos siuolaikines literaturos vaiku auklejimo klausimais, as reaguoju taip pat audringai, kaip ir temperamentingoji mano mama (aisku, nieko panasaus niekada neskaiciusi). Deja, deja, kad ir kaip man tai nepatiktu, nieko negaliu su savimi padaryti. Zinoma, noredama isugdyti savo vaika imlu, smalsu, lauisva, pasitikinti savimi, as jam leidziu daug daugiau nei man leisdavo mano mama (Pvz.: leidziu paciam kisti sakute i rozete, kad suprastu, jog rozete ytra skirta tik tam vienam dalykui ir t.t.) Taciau tai tik formos skirtumas.
As kalbu apie reagavima, pvz.: i savo reakcija, kai vaikas padaro tai kas man nepatinka. As zinau, kad rekti negalima, kad veiksmingiau viska isaiskinti ramiai ir t.t. ir t.p., bet pirmoji mano reakcija buna kaukimas. Kai apkaukiu, issilieju, tada myluoju ir atsiprasineju, nes, jauciu kalte pries savo vaika, kad ji zlugdau moraliskai. O is kur as tai zinau? Ogi is tos pacios teorijos. Taigi, ji man ir padeda (suvokti , kada as neteisi) ir trukdo (jauciu pastoviai kalte - tai zlugdo mane, kaip asmenybe ).
Ka as visu tuo norejau pasakyti? Yra bendros teorijos, kuriu as stengiuosi laikyti, stengiuosi ugdyti vaika ne tik toki, kad galetu priimti ir nugaleti musu visuomenes issukius, bet taip pat kad galetu pasipriesinti bendram spaudimui, nepasiduoti visuomenes nuomonei. O is tiesu, manau, kad mes cia nelabai ka galime nuveikti. Zmogus gimsta ir atsinesa su savimi savo charakteri, likima ir daugybe nuo musu nepriklausanciu dalyku. Svarbiausia, leisti jam augti ir augti kartu su juo. Juk ne tik mes jmokome kazko mazaji zmogu - jis mus taip pat moko kantrybes, atlaidumo, atsidavimo ir, kartais, meiles bei atleidimo sau paciam...

Labai aciu, Mamce, kad parasei As lygiai taip pat elgiuosi - skaitau knygas ("ryju"), suprantu kaip blogai elgiuosi su savo vaiku ir labai aiskiai matau, kad tai, ka prisiekiau niekada nedaryti - viska pritaikau savo vaikui Del to labai liudna buna. Tai, kad mes kartojam tas pacias auklejimo klaidas, kurias dare musu tevai (ne tik klaidas, bet ir tai, ka jie dare gerai!!! - tas labai svarbu ) raso ne tik krikscioniskos knygos. Del to, kad musu ismokimas pirmaisiais gyvenimo metais yra labai greitas ir labai patikimas. O dabar islenda visame gyvenime ir ypatingai vaiku auklejime... O pakeisti tai labai sunku. Nors imanoma.... Noretusi kai kuriuos dalykus pakeisti...

O man knygos apie vaikų auklėjimą labai padeda suvokti, KODĖL vaikas taip elgiasi. Pvz., sudaužė puoduką ir dar juokiasi, bet juk juokiasi ne iš bjaurumo (kaip man iš karto atrodytų), o iš pasimetimo, toks lyg ir noras pabandyti pralinksminti mamą . Kai atsirado tas susivokimas, tai ir aš kitaip pradėjau reaguoti į jo eibes. Žinoma, toli gražu ne visada pas mane sveikas protas laiku suveikia Būna, pirmiau aprėkiu, tik paskui pagalvoju, bet vis tik pastebiu pažangą, kad dabar mažiau rėkauju be reikalo

Man irgi visos rekomendacijos ir knygos tepadejo suvokti savo dukros elgesi. o jau reaguoju as tai ne pagalknygas, o pagal situacija. Nesu mama-robotas, prigrusta instrukciju. Zinau, kad nepedagogiska, bet viena karta i ta pacia situacija reaguoju vienaip, kita karta - kitaip. Jei busiu pavargusi, blogos nuotaikos, uz kaprizus ir ozius aprėksiu taip, kad sienos drebes. O jei esu pailsejusi ir geros nuotaikos - galiu viska ir juokais nuleisti. Viena vertus - nelabai gerai, bet kita vertus - o kas pasake, kad vaikas visada susidurs tik su taisyklinga realybe? Juk toks spontaniskas auklejimas - irgi pedagogika. tegul zino, akd mama irgi zmogus, kad ir as bunu islipus is lovos ta arba ne ta koja.
Tik viename dalyke saves nevarzau. Nuolat kartoju dukrai, kad ja labai myliu. Net ir aprekusi, kai jau pati nusiraminu, pasakau: as tave labai labai myliu, bet dabarsiaubingai supykau del to ir ano.

anksčiau skaičiau daug literatūros vaikų auklėjimo tema, maniau, kad daug kas neužsiliko, kankino mintys, kad daug ko dar nemoku, nesu ideali mama, bet pabuvau pas psichologę, tai ji pasakė, kad faktiškai viską darau, kaip reikia ir vyras buvo mokykloj susirinkime, tai sakė, kad ten psichologė kalbėjo viską kaip aš , man padeda INTUICIJA, anksčiau sukauptos teorinės žinos ir labiausiai, aišku, pati PRAKTIKA, bet gaila, kad pradžioj vaikai vistiek-tarsi gyvi eksperimentai, pirmiau stengies su jais pritapt buity, išmokyt elementarių gyvenimiškų taisyklių, švaros, tvarkos, pagrindinių įgūdžių, ir kartu su jais daug ką išmoksti arba naujai į tai pažvelgi... tik jiems paūgėjus pradedi nebe taip skubėt, labiau koreguot save, pradedi dėt akcentus į jų teigiamą požiūrį į save, į šeimą, į gyvenimą, žodžiu, viską tobulint...
Dabar stengiuos save labiau valdyt, būt jiems autoritetu, jei esu suirzus, geriau nieko jiems nesakau, einu šalin, o kai nuotaika gera, tada viską nuodugniai išaiškinu ir t.t., išmoksti kažkokios pusiausvyros, iš kažkur viską žinai...
O iš tėvų auklėjimo man teišsinešiau labai nedaug, daug ką atmetu

Pamenu, kai laukiausi, ypač paskutinėmis dienomis, buvau labai sunerimusi: kaip aš tą vaikelį auginsiu, ką darysiu, jei jis ilgai verks, o aš nežinosiu, kas jam yra, kaip auklėsiu ir pan. Tuomet mano žvilgsnis krypo į knygyno lentynas, vis ieškojau (ir, žinoma, radau) labai įvairių knygų apie kūdikių ir vaikų auginimą, maitinimą, auklėjimą. Bet mano vyras, metęs skeptišką žvilgsnį į kai kurias jų, man tepasakė: "Jei manai, kad jos padės išspręsti daugelį problemų, pirk. Bet prieš tai pagalvok, kokios knygos ir kokios teorijos padėjo tavo ar mano močiutėms užauginti savo vaikus. Širdis, vidinis balsas ir tėvų auklėjimo pavyzdys..."

Skaitem knygas, su vyru kalbejomes apie savo seimose auklejima, taremes kas geraiu, ka galetume padaryti,kad vaikai jaustusi geraiau ir isejo...snypstas
Gyvenimas pats padiktavo vaiku auklejima, pagal tam tikras situacijas, musu seimos vertybes ir poziuri i tam tikrus daiktus. dabar sakyciau mes savo seimoje turime savo auklejimo modeli
pagarba vienas kitam, visada kas be nutiktu nemeluoti, o viska papasakoti,
isklausyti kalbanti, jokio smurto ir uzgauliojimu.Vaikai jau paauge ir daug ka supranta, tai visada stengiames sprendimus priimti kartu ar del atostogu ar del kazkokio daikto pirkimo

Savo vaikus auginu pagal N. Kondratenko sistema. Nei karto jiems nebedariau pusryciu , nebepadedu ruosti namu darbu.. Jie dabar auga savarankiski, atsakingi, zinantys ko nori is gyvenimo ir nesitikintys kazka nemokamai gauti is kitu. Pradzioj buvo nelengva taip persiversti ir keisti auklejima is pagrindu, bet kai matau rezultata, kad vaikai keiciasi, keiciuosi as, tai dziugina. Nuosirdziai rekomenduoju mokymus, kuriuose destoma, kaip ta sistema pritaikyti praktikoje.