Gyvenimas po vyro mirties

Rene0, viskas ateina su laiku... Nežinau, ar labai jau aš protinga ir stipri, bet paprasčiausia man gyvenimas nepaliko galimybių. Turiu du mažus vaikus, kuriems turiu atstoti ir mamą, ir tėtį. Sūnelis tėčio neatsimena, o mažajai tėčio išėjimas buvo trauma, kuri labai aktyviai pasireiškė darželyje. Po ilgų diskusijų su auklėtojom, psichologėm priėjom išvados, kad mano vaikas liūdės, verks, nesijaus saugi ir laiminga tol, kol tai atsispindės mano nuotaikose. Ir aš nebeturiu pasirinkimo - turiu gyventi dėl vaikų, nes jam paskutinę akimirką prisiekiau juos užauginti gerais ir laimingais žmonėmis...

Kita vertus, aš atsimenu paskutines akimirkas ligininėje - nuskausminamieji jau neveikė, pastoviai apsvaigęs... Suleidžia vaistų, o jie isteka atgal per odą, mėlynės ant užpakalio, visas sutinęs, nes organizmui trūko baltymų ir dar skysčiai kaupėsi. Duodi valgyti, o Jis iškart springsta, vemia, prasideda zondavimas, neretai pasibaigiantis vidiniu kraujavimu... Į ligoninę atsigulė sverdamas 50 kg (as tiek sveriau laidotuviu diena), manau, kad ten tikrai svorio nepriaugo... Viešpatie, kaip Jis kentėjo ir kovojo dėl mūsų. Ir ar aš galiu būti tokia silpna, kad palūžčiau, ar aš galiu norėti, kad jis būtų šalia, kai jam taip skauda... Perdaug stipriai jį myliu, kad laikyčiau šalia tokiom sąlygom. O gal man lengviau ir del to, kad as tikrai padariau viska, kad ji isgelbeciau ar prasviesinciau jo gyvenima. Man kartais uzeina mintys, kad Jo mama taip isgyvena, nes jaucia kalte - ji isties mazai su juo bendravo, mazai buvo paskutinem akimirkom, gal dar nuoskaudos is vaikystes... O mano sazine rami, gal todel ir tvardausi. Kita vertus, net ir nesapnuodama Jo, as nuolat jauciu jo buvima. Tikrai pasidariau stipresne, logiskesne, kartais gal ir naglesne, kuo tikrai nepasizymejau... Viena bureja sake, kad Jo ranka man bus nuolat ant peties, kol as sustipresiu ir rasiu savo kelia. Kazkodel tikiu, jog tai tiesa.

Laikykis, likimo sese ... Jei galiu kuo nors padeti, kad ir palikimo tvarkymosi klausimais, ar siaip, rasyk i az...

Sveika ir sveikos.
Manasis išėjo ir, tarsi, atsiėmė viską, ką gera buvo davęs. Automobilis sugedo dar važiuojant į mišias prieš laidotuves. Sugedo namie viskas, kas tik gali sugesti (visa santechnika, dingo vanduo). Viskas, ką dariau, nesisekė. Už viską permokėjau, buvau apgaudinėjama. Pabundu ryte ir galvoju: kas dar gali nutikti? Tiesiog jau sportinis azartas- kas dar? Gal stogą nuneš? Dings elekra? Susilaužysiu koją? Trys mėnesiai- tobula nesėkmių virtinė.
Netyčia vieną rytą pastebėjau, kad ėmė sektis. Viskas, ką dariau, rišosi sklandžia grandinėle.Mudvi su dukra tuomet pirštų galiukais, kad nenubaidytume tos paukštės, ėmėmės darbų. Ką darėm, sekėsi sklandžiai. Stengėmės kuo daugiau nuveikti, nes sėkmė neužsibus. Loterijos bilieto, aišku, nepirkau, būtų virš naglumo. Sklandi sėkmė svečiavosi tris dienas.
Dabar, kai taip saulėta, pati sau sakau: kas gi galėtų nutikti blogo tokią gražią dieną?
Nesakykim,kad gyvenimas-tai zebras. Geriau tikėkim, kad pianinas: jame juodų klavišų mažiau...

Aš net kunigą paskutiniam patepimui atvedžiau ne tik dėl jo sielos išganymo, bet ir todėl, kad, kai pati numirsiu, žinočiau kur jo ieškoti. Moteriška logika, ar ne?

Sveikute. Pirmi metai ir man buvo kazkoks kosmaras. Viskas kas susije su vandeniu, tas viskas mano bute luzo. Pradzioje vonioje gyvatukas prakiuro, sutaisem, jis prakiuro kitoje vietoje ir vel taisem tada trecioje ir ketvirtoje. Jau netaisiau, pirkau nauja. Poto pratekejo stogas, stipriai tekejo, ta vasara buvo broliai-mizniai tai ant ju ir uzpuoliau Prisikentejau tada, galvojau, kad jau paciai stoga nuvarys. Poro kriaukle virtuveje, tualetas, radiatorius. Viskas tiesiog sliauke nuo to vandens, kazkoks prakeiksmas. Po metu lyg ir susitvarke, bet dabar paniskai-liguistai bijau vandens ciurlenimo, vis galvoju, kad kazkur teka. Isivariau sau liga Dabar sau sakau: viskas kas gyvenime darosi, tik i gera ir visa laika priduriu sau, kad viskas bus gerai. Jums linkiu to paties

Kartais pagalvoju, kad tam nesėkmių kūrėjui turėtų kada nors pristigti fantazijos.
Žinau, kad nelaimė po vieną nevaikšto, bet kad tokiais būriais...
Sesė mane, panašiai kaip tu, guodė vis pasakodama savo bėdas, artimųjų ar kaimynų nelaimes, tai pusbrolio namas sudegė. Žinojimas, kad kiti turi bėdų, dažnai didesnių už manąsias, ramina kaip tikrą lietuvį (čia juokauju ), duoda supratimą, kad visi turi bėdų, visiems viskas genda, su kuo bepakalbi, kad nėra mano nelaimė didžiausia. Aišku, mes, praradusios savo žmogų, esam labai pažeidžiamos, išmuštos iš vėžių, sutrikusios. Jeigu būtų tas žmogus šalia, kartu lopytume skyles, ar kviestume santechiką, tos bėdos visai nebūtų tokios baisios.
Sėkmės ir tau. Nueik, paklausyk upelio čiurlenimo, ir kai girdėsi tik upelio čiurlenimą, viskas bus gerai

Zinok as tai pasidariau labai gelezine. Nes kai tave aplanko tokio pabudzio beda kai netenki mylimo zmogaus ir tiek viska tenka iskesti, istverti tai man kitu zmoniu verkslenimas pasidaro toks nereiksmingas. Mintyse galvoju, dieve jei jus aplankytu tas kas mane paziureciau kaip tada verktumet. Gal ir savanaudiskai skamba, bet as skaitau nera nieko baisesnio uz artimo netekti. Mes aisku stiprios bet kiek tu zmogau gali panesti, juk viskas poto ateity i sveikata persiduoda. O jos tai nieks neatstatys

Per mamos dieną kalbasi sesuo su broliene.
Kur pirkai tuos sausainius, kuriuos buvai atsivežusi pas mus per laidotuves?
Ar tuos, su baltu glaistu? Nepamenu.
Kada buvo tos laiduotuvės, jau visi metai praėjo, kur čia atsiminsi, sakei, kad tik vienoj kepyklėlėj pas jus tokius kepa...
Ir taip kalbasi man girdint ! Kaip jos drįsta? Kalba apie mano žmogaus laiduotuves. Ir tik aš puikiausiai pamenu, kad tai buvo ne prieš metus, o prieš 5 mėn. ir 4 dienas. Galiu joms apsakyti kiekvieną tų dienų akimirką. Negi tik tuos sausainukus verta prisiminti tiems žmonėms, kurie atvežė man užuojautą?

Dieve kaip tau dar skauda Nors man ne ka geriau. Tai zenklas, kad dar ir pas mane ne viskas gerai gyvenime (ko bijau labiausiai)

Mano vyras sirgo širdies nepakankamumu, nuolat skundėsi skausmais širdies plote. Aš nuolat laikydavau ranką jam ant širdutės, pamasažuodavau, paglostydavau, kitaip neužmigdavom, kaip mano ranka ant jo krūtinės. Tikėjau, kad mano rankų šiluma sumažins skausmą, kaip nors ekstrasensiškai nors dalelė skausmo pereis man...
Kai gydytojai aptiko tarpuplaučio naviką aortos lanke (tada jį dar vadino dariniu), aš kaltinau save. Žinau, kad tai visiška kvailystė, bet ir dabar manęs neapleidžia mintis, kad nuo mano rankos šilumos, nuo kokios energijos iš jos tas darinys susiformavo...

ReneO, o gal kaip tik priešingai, be Jūsų rankos darinys būtų atsiradęs anksčiau

As irgi ta pagalvojau. Nieks negali zinoti kaip butu jeigu butu. Tai geriau galvokim, kad mes nieko blogo tikrai nepadarem, nepabloginom, nepaspartinom liga
ReneO parasysiu i pastuka, gavau tavo laiskuti

Stenokardija. Sakau, gerai, kad ne vėžys, tas suėda. Čia pasisaugosim, nenuvarginsim širdutės, dar daug metų tuksės.
Vėžys. Plaučių. Sakau, gerai, kad ne galvoj, čia išoperuos ir be dalies plaučių žmonės kuo puikiausiai nugyvena.
Metastazė į smegenis. Sakau, sustabdys radioterapija,tegu jis ten stovi, gal niekada neatsinaujins, svarbu, kad nesimeta į vidaus organus.
...Ir ten...pati stebėjau echoskopiją...
Atrodo savo žodžiais prišaukiau visas ligas, kvieste sukviečiau vieną po kitos
Ačiū, nute ir tau už paguodos žodžius. Kol yra kas guodžia, tol bus guodžiamųjų Kaip Jums? Ar nors kiek apsipratot?

Papildyta:
Atsakymas mamakubu į "kas būtų jeigu būtų". Tu teisi. Yra kaip yra.
Manasis sakydavo: "Būt šuo nešikęs, būt zuikį pagavęs"