Gyvenimas po vyro mirties

#337
QUOTE(locust @ 2011 05 31, 10:23)
4u.gif O gal geriau negalvoti apie tokias datas, dienas? Gal geriau galvoti apie gražias, kartu praleistas akimirkas? Man taip lengviau savo abu tėvus prisiminti.

QUOTE(Rene0 @ 2011 05 31, 17:41)
Tikiuosi, vėlesniais metais ir man tai pavyks.
Nors tikrai niekada negalėjau pasigirti gera atmintim, bet dabar kasdien prisimenu šią dieną pernai. Nuo kovo trečios, kai paralyžavo balso stygą; gegužės trečios, kai echoskopu aptiko darinį aortos lanke; penktą dieną, kai reanimobiliu išvykom į kardiorenimaciją Santariškėse...17 dieną- operacija krūtinės chirurgijos centre. Ir taip kasdien...
Tik prieš metus pradėtas gydymas, o 6 mėn. ir 5 dienos jo jau neturiu .  cray.gif

Nežinau, man nepasimiršta. Nuo pat 2005 12 20, kai sužinojo diagnozę pamenu visas datas: operacijos, sanatorijos, rekonstrukcinės operacijos, pasitikrinimų ir t. t. iki pat pernai 05 18, kai išgirdom nuosprendį.
Vakar įsijungiau Tv gerdama kavą, V. V. Landsbergis kažkurių metų laidoje, kai dar gyveno Anykščiuose, dainavo "jei aš numirsiu, ar tu šukuosi mano plaukus" - nebegalėjau nė kavos gerti. Mano Žmogus turėjo labai gražius plaukus: tankius, banguotus, nė chemija neėmė. Sėdau į mašiną (kaip tik vakar TA praėjau) ir verkdama į kapines. Būta savaitgalį ledų, našlaitės apdaužytos. Kažkaip aprimau, grįžau, tik jaučiausi be galo pavargusi.
Atsakyti
#338
As taip daznai nelankau saviski. Ir ne del to, kad nemylejau ar dar kas o tik del to, kad noriu jam ramybe suteikti. Sako mano atveju zmogui geriau kai pas ji nesilankai. O pamirst tai tikrai niekada neleis man atmintys pamirsti jo. Kai labai blogai buna tai prieinu prie lango ir pasikalbu ziurint i dangu unsure.gif
Sekmadieni tecio diena tai savo dukras ruosiuos vezti i kapines, jos irgi nedaznai ten buna bet per tevo diena tai aplankyti sventa.
Atsakyti
#339
QUOTE(nutė @ 2011 05 31, 19:44)
Nežinau, man nepasimiršta. Nuo pat ...(...). Mano Žmogus turėjo labai gražius plaukus: tankius, banguotus, nė chemija neėmė.


"Paguodėt", kad nepasimirš.
Tuomet šiandien minim pirmąją nevalgymo dieną.
Nuo rytojaus- vėmimo pradžią.

Jei dar būsit su manim,ant Joninių važiuosim antrai chemijai.
Liepos 8 atrasim metastazę smegenyse.
Liepos 15 švęsim mano žmogaus 52 gimtadienį (tiek sukako pernai).
Paskutinės nuotraukos su plaukučiais prieš nuskutant operacijai.
Jei būsit tokios mielos, po savaitės minėsim mano gimtadienį. Kai, tik įžengus, palatos kaimynas paspaudė ranką, o manasis, po pirmos smegenų operacijos, atsistojo ir apkabino.
Tada skaudžiai pajutau, kokie mano glėby sunykę, kaulėti petukai.
Tą dieną išsikėlėm radioterapijai.
Beataugančius savo žmogaus plaukučius purčiau nuo pagalvės kiekvienąsyk, kai tik pakildavo nušliaužti (kitaip nepasakysi) iki tualeto.
Viešpatie, kaip aš jo ilgiuosi.
Atsakyti
#340
QUOTE(Rene0 @ 2011 06 01, 17:48)
"Paguodėt", kad nepasimirš.
Tuomet šiandien minim pirmąją nevalgymo dieną.
Nuo rytojaus- vėmimo pradžią.

Jei dar būsit su manim,ant Joninių važiuosim antrai chemijai.
Liepos 8 atrasim metastazę smegenyse.
Liepos 15 švęsim mano žmogaus 52 gimtadienį (tiek sukako pernai).
Paskutinės nuotraukos su plaukučiais prieš nuskutant operacijai.
Jei būsit tokios mielos, po savaitės minėsim mano gimtadienį. Kai, tik įžengus, palatos kaimynas paspaudė ranką, o manasis, po pirmos smegenų operacijos, atsistojo ir apkabino.
Tada skaudžiai pajutau, kokie mano glėby sunykę, kaulėti petukai.
Tą dieną išsikėlėm radioterapijai.
Beataugančius savo žmogaus plaukučius purčiau nuo pagalvės kiekvienąsyk, kai tik pakildavo nušliaužti (kitaip nepasakysi) iki tualeto.
Viešpatie, kaip aš jo ilgiuosi.

Nieko negaliu del taves padaryti, neprikelsiu jo tau bet meloji Rene0 tokiu atsiminti datu nereikia, nereikia ir tiek. Poto su laiku suprasi. Atleisk zinau skaudu, bet nieko blogo nenorejau, tik truputi pasistenk del saves, na pagaliau del jo pacio. Manau, kad jis noretu to paties, kad prisimintum ji sveika, gyva, kaip jum buvo gera. Tik tiek, stiprybes ir dar karteli stiprybes. Viskas bus gerai console.gif
Atsakyti
#341
QUOTE(mamakubu @ 2011 06 01, 18:16)
... tokiu atsiminti datu nereikia, nereikia ir tiek. (...) stiprybes. Viskas bus gerai console.gif

Ačiū, mamakubu.
Atsiminti gali, kai esi pamiršęs, bet jei nepamiršti... g.gif
Čia toks žodžių žaismas išėjo bigsmile.gif
Aš irgi tikiuosi, kad laikui bėgant tas datas keis naujos.
Tikiuosi kitais metais minėsim tai, kas gero bus nutikę šiemet.
Na, nepatikėsit, bet vakar pasidariau labai fainą tatuiruotę. assa.gif
(Tiesa, tai drugelis- pomirtinio gyvenimo simbolis.Iš lot. kalbos psiche - reiškia siela.)
O rytoj, jei geras oras, skrisim oro balionu. 4u.gif 4u.gif 4u.gif (Dukros gimnazijos baigimo proga.)
Taigi, kaip mėgsta sakyti didysis klasikas (t.y. mano sesė mirksiukas.gif ) : tos pačios akys juokiasi, tos pačios verkia.
Dar rytoj ketinu ištaikyti apsikirpti ir nusidažyti plaukus. Nematau prasmės ir toliau atrodyti apgailėtinai. O be to žilė netinka prie tatuiruotės. ax.gif




Atsakyti
#342
QUOTE(Rene0 @ 2011 06 01, 21:04)
Ačiū, mamakubu.
Atsiminti gali, kai esi pamiršęs, bet jei nepamiršti...  g.gif
Čia toks žodžių žaismas išėjo  bigsmile.gif
Aš irgi tikiuosi, kad laikui bėgant tas datas keis naujos.
Tikiuosi kitais metais minėsim tai, kas gero bus nutikę šiemet. 
Na, nepatikėsit, bet vakar pasidariau labai fainą tatuiruotę.  assa.gif
(Tiesa, tai drugelis- pomirtinio gyvenimo simbolis.Iš lot. kalbos psiche - reiškia siela.)
O rytoj, jei geras oras, skrisim oro balionu.  4u.gif  4u.gif  4u.gif  (Dukros gimnazijos baigimo proga.)
Taigi, kaip mėgsta sakyti didysis klasikas (t.y. mano sesė  mirksiukas.gif  )  : tos pačios akys juokiasi, tos pačios verkia.
Dar rytoj ketinu ištaikyti apsikirpti ir nusidažyti plaukus. Nematau prasmės ir toliau atrodyti apgailėtinai. O be to žilė netinka prie tatuiruotės.  ax.gif

Saunuole Rene0, pradetas pirmas pasikeitimo etapas thumbup.gif Linkiu taip ir toliau 4u.gif
Atsakyti
#343
QUOTE(mamakubu @ 2011 06 02, 08:38)
Saunuole Rene0, pradetas pirmas pasikeitimo etapas thumbup.gif Linkiu taip ir toliau 4u.gif


Kai pagyrei, aš kaip katė išriečiau nugarą, gal dar kas ir paglostys ax.gif
Gal skubu gyventi, kaip darė mano žmogus, žinodamas, kad nedaug dievulio duota.
Gal iš tikro tik imituoju gyvenimą, bandau parodyti sau ir kitiems, kad esu. Ypač sau.
Dabar aš tokios būklės, kad lengvai pasinerčiau į kokią sektą ar kitą velniavą.
Griebiuosi kiekvieno šiaudo, bet kokios veiklos, kur tik randu kokį konkursą spaudoj, siunčiu savo foto ar eiles. Viena forumo mergaitė sakė, kad tai praeis. Tikiuosi. rolleyes.gif
Atsakyti
#344
Pastebėjau tokį dalyką, kad kai tie, kurie po laidotuvių manęs "nebemato" ir "nebepažįsta"ir neigia mano egzistavimą ilgainiui patys tampa nematomi ir manęs jų elgesys nebežeidžia, nebent prajuokina. Supratot, apie ką. Tie su kuriais penkis metus sėdom prie vieno kūčių stalo, kurie, bent išoriškai rodė man pagarbą ir draugiškumą, išėjus grandžiai, kuri mus jungė, nukreipė į mane galingą ginklą- panieką. Greit Joninės, o aš vis pravirkstu prisiminus, kaip minint mėnesį po Jo išėjimo, jo dukra nepriėmė Kalėdų dovanos. Ji buvo nuo mūsų abiejų, kaip ir kasmet. Kaip ir viskas, ką dabar darau- už mus abu.
Šiandien eidama į kapines sutikau juos išeinant. Jokių pėdsakų, kad būta. Reikėjo išmesti nuvytusias gėles, palieti našlaites, vazose beveik nebebuvo vandens, vieną kitą žolytę išrauti. (Nebuvau nuo sekmadienio). Išėjo ir paliko, kaip radę. Tai vadinama tėvo kapo lankymu, ar revizija? Parodymas, kad nenori su manim turėti nieko bendro? Bet, kol būsim gyvi, mus jungs šitas kapas.
Atsakyti
#345
QUOTE(Rene0 @ 2011 06 03, 20:17)
Pastebėjau tokį dalyką, kad kai tie, kurie po laidotuvių manęs "nebemato" ir "nebepažįsta"ir neigia mano egzistavimą ilgainiui patys tampa nematomi ir manęs jų elgesys nebežeidžia, nebent prajuokina. Supratot, apie ką. Tie su kuriais penkis metus sėdom prie vieno kūčių stalo, kurie, bent išoriškai rodė man pagarbą ir draugiškumą, išėjus grandžiai, kuri mus jungė, nukreipė į mane galingą ginklą- panieką. Greit Joninės, o aš vis pravirkstu prisiminus, kaip minint mėnesį po Jo išėjimo, jo dukra nepriėmė Kalėdų dovanos. Ji buvo nuo mūsų abiejų, kaip ir kasmet. Kaip ir viskas, ką dabar darau- už mus abu.
Šiandien eidama į kapines sutikau juos išeinant. Jokių pėdsakų, kad būta. Reikėjo išmesti nuvytusias gėles, palieti našlaites, vazose beveik nebebuvo vandens, vieną kitą žolytę išrauti. (Nebuvau nuo sekmadienio). Išėjo ir paliko, kaip radę. Tai vadinama tėvo kapo lankymu, ar revizija? Parodymas, kad nenori su manim turėti nieko bendro? Bet, kol būsim gyvi, mus jungs šitas kapas.


Suprantu,kad tai Jūsų vyro vaikai.Kodėl manot,kad tai panieka?Jiems taip pat skauda ir jie nesupranta,kaip baisiai skauda Jums.
Atsakyti
#346
QUOTE(Rene0 @ 2011 06 03, 20:17)
Pastebėjau tokį dalyką, kad kai tie, kurie po laidotuvių manęs "nebemato" ir "nebepažįsta"ir neigia mano egzistavimą ilgainiui patys tampa nematomi ir manęs jų elgesys nebežeidžia, nebent prajuokina. Supratot, apie ką. Tie su kuriais penkis metus sėdom prie vieno kūčių stalo, kurie, bent išoriškai rodė man pagarbą ir draugiškumą, išėjus grandžiai, kuri mus jungė, nukreipė į mane galingą ginklą- panieką. Greit Joninės, o aš vis pravirkstu prisiminus, kaip minint mėnesį po Jo išėjimo, jo dukra nepriėmė Kalėdų dovanos. Ji buvo nuo mūsų abiejų, kaip ir kasmet. Kaip ir viskas, ką dabar darau- už mus abu.
Šiandien eidama į kapines sutikau juos išeinant. Jokių pėdsakų, kad būta. Reikėjo išmesti nuvytusias gėles, palieti našlaites, vazose beveik nebebuvo vandens, vieną kitą žolytę išrauti. (Nebuvau nuo sekmadienio). Išėjo ir paliko, kaip radę. Tai vadinama tėvo kapo lankymu, ar revizija? Parodymas, kad nenori su manim turėti nieko bendro? Bet, kol būsim gyvi, mus jungs šitas kapas.


Tavo žmogaus kapą bent jau aplanko savieji. Aišku, dėl nepriežiūros aš jų nepateisinu. Mano atvej, anyta ant sūnaus kapo nebuvo nuo pat Vėlinių, uošvį buvau pati per pusmečio sukaktį nuvežusi.. Suprantu, kad jiems skauda, bet nesuprantu tokio abejingumo. Nėra paklausę, ar jau sutvarkei kapą, kokias gėlytes pasodinai. Kai pradedu kalbėti, matau, kad ši tema jiems nepriimtina, tai užtylu. Man nesunku nuvežti juos į kapines, bet kaip pasisiūlyti, jei matau, kad jų tai nedomina. Dabar statau paminklą - nepaklausė nei kiek kainuos, nepasakė, kad norėtų prisidėti prie paskutinės dovanos savo sūnui. Gal aš dar jauna, gal be gyvenimiškos patirties, bet žinau, kad aš savo vaiko kapą keliais eidama pasiekčiau, jei nebūtų kitos galimybės. O čia pasirenka jo nelankyti...
Atsakyti
#347
QUOTE(ruduo* @ 2011 06 03, 22:19)
Suprantu,kad tai Jūsų vyro vaikai.Kodėl manot,kad tai panieka?Jiems taip pat skauda ir jie nesupranta,kaip baisiai skauda Jums.

Teko kada nors įminti į š. ir pakėlus koją pasižiūrėti? Taip žiūrima į mane. Ir aš tai vadinu PANIEKA.
Skaudą širdį tik tiems, kas ją turi. Kitiems piniginę, ar kitas jautrias kūno dalis.
Jei neranda kelio ant motinos kapo ir čia ne anekdotas, teko pačiai jį parodyti, tai turbūt labai skauda. Usnys žydėjo, kol nesiėmiau supratusi, kad niekam be manęs tai nerūpi. Kai mirties metinės, ir kitos minėtinos dienos yra mano asmeninis reikalas. Aš nesipiktinu. Prižadėjau savo žmogui neapleisti jo pirmos žmonos kapo, man nesunku.
Tik nesuprantu kartais.
Jei pasiilgsti draugės, užbėgi ją aplankyti, pakeliui prigriebus ką nors prie kavos.
Jei pasiilgsi išėjusio žmogaus, uždegi jam žvakelę, pamerki gėlytę, pastovi truputuką...
Jei to nedarai, vadinasi turi svarbesnių reikalų.

Ragana 66
Prie savo žmogaus kapo užrištom akim nueičiau. Mano anyta, laiko mane angelu, visiems pasakoja, kaip aš rūpinausi jos sūnumi.Kai ji per laiduotuves šiureno čiulpinukus, išnešant puolė fotografuoti, minint mėnesį prie kapo skaldė anekdotus, aš ją mintyse priskyriau prie tų, kurie nežino ką daro ir ant kurių negalima pykti. Nors akyse iškilo kaimynė, kurią jau eilę metų pavėžinu į kapines, kur prieš 25-30 m. palaidotas jos sūnus. Ir žinot, nebuvo nė karto, kad nepravirktų.
Atsakyti
#348
QUOTE(Rene0 @ 2011 06 04, 00:32)
Teko kada nors įminti į š. ir pakėlus koją pasižiūrėti? Taip žiūrima į mane. Ir aš tai vadinu PANIEKA.
Skaudą širdį tik tiems, kas ją turi. Kitiems piniginę, ar kitas jautrias kūno dalis.
Jei neranda kelio ant motinos kapo ir čia ne anekdotas, teko pačiai jį parodyti, tai turbūt labai skauda. Usnys žydėjo, kol nesiėmiau supratusi, kad niekam be manęs tai nerūpi. Kai mirties metinės, ir kitos minėtinos dienos yra mano asmeninis reikalas. Aš nesipiktinu. Prižadėjau savo žmogui neapleisti jo pirmos žmonos kapo, man nesunku.
Tik nesuprantu kartais.
Jei pasiilgsti draugės, užbėgi ją aplankyti, pakeliui prigriebus ką nors prie kavos.
Jei pasiilgsi išėjusio žmogaus, uždegi jam žvakelę, pamerki gėlytę, pastovi truputuką...
Jei to nedarai, vadinasi turi svarbesnių reikalų.

Ragana 66
Prie savo žmogaus kapo užrištom akim nueičiau. Mano anyta laiko mane angelu, visiems pasakoja, kaip aš rūpinausi jos sūnumi. Kai ji per laiduotuves šiureno čiulpinukus, išnešant puolė fotografuoti, minint mėnesį prie kapo skaldė anekdotus, aš ją mintyse priskyriau prie tų, kurie nežino ką daro ir ant kurių negalima pykti.  Nors akyse iškilo kaimynė, kurią jau eilę metų pavėžinu į kapines, kur prieš 25-30 m. palaidotas jos sūnus. Ir žinot, nebuvo nė karto, kad nepravirktų.

Rene0, jei atlaidžiai žiūrit į anytą kaip į nepakaltinamą, ko gero, ir anūkai jos tokie patys, kuriems nei emocijų, nei empatijos, nei elementariausio takto jausmo neduota ax.gif
Atsakyti