Gyvenimas po vyro mirties

Neplanuoji grįžt ?
[/quote]

Labai ačiū... Už šiuos žodžius...
Taip norisi, kad nebt tiek neskaudėtų... Tikrai nenoriu jo pamiršti, nenoriu apie jį negalvoti, nenoriu nieko daugiau, kad tik taip stipriai neskaudėtų... Kai skauda galvą - gali išgerti aspirino, kai esi ištroškusi - gali atsigerti, kai šalta - gali apsirengti... O su šituo skausmu nieko negali padaryti... Negali jo nei sumažiti, nei padalinti kitiems, nei atidėti vėlesniam laikui...
Kaip išmokti savęs negailėti? Kaip jūs tai sugebate? Man rodos, kad aš nieko kito ir nedarau, tik gailiuosi savęs... Net nežinau, gal jo gailiu dar labiau... Jis nesirgo, buvo tvirtas, pilnas gyvybės... Pilnas svajonių ir planų... Jeigu būtų sunkiai sirgęs, gal būtų palengvėję, kad jis nebesikankina... Bet dabar... Klausiu ir klausiu savęs, kodėl... už ką...???
Grįžti planuoju būtinai... Tik nežinau - kada... Labai daug visokių trukdžių... Kai čia važiavau - tikėjausi, kad kvėpuodama tuo oru, kuriuo kvėpavo jis - jausiuosi arčiau jo ir man bus lengviau... Dabar nebežinau... Bet žinau, jeigu būsiu Lietuvoje, kur jo nebuvo jau keleri metai, taip ir nesugebėsiu suvokti, kad jo nebėra... Net nežinau, kas geriau...
Dabar žinau tik tiek, kad mano vieta yra Lietuvoje, mūsų abiejų statytame name Vilniaus pakrašty... Žinau - kad būtinai ten grįšiu, kai tik galėsiu, kai sugebėsiu... Tik nežinau, kada ta akimirka ateis...

Tai kad skaudės,Malvinute, ir nieko nepadarysi...Aš kažkaip labiausiai priimu kaip palyginimą su kažkokios kūno dalies netekimu. Iš pradžių skausmas,šokas,po to žaizdos sutvarstomos,kraujas nebeplūsta, palengva jos gyja,bet jau visą gyvenimą teks gyventi be to.Juk žmonės gyvena be rankos,kojos.Prisitaiko,tačiau juk nepamiršta,kad turėjo...
Tiesiog nėra kito kelio.

Aš galiu pasakyti tik už save.Gailiu savęs,žinoma,tik tiesiog matau,kad tai kelias,kuris niekur neveda.Galiu tapti vaikštančia kančia,bet ką tektų iškentėti mūsų vaikams? Jie jau neteko tėčio,o dar ir mama nėra tvirta.Į ką jiems atsiremti?Kas jiems duos stabilumą ir ramybę?
Va jei vaikų neturėčiau,tada gal ir nebematyčiau labai didelės prasmės tame likusiame gyvenime...O Tau teks judviejų planus įgyvendint,vaikus užaugint,tai didžiulis tikslas.
Šiaip tai labiausiai padeda darbas,rūpesčiai,draugai,artimieji.Šventės labai sunkios...

O į Tavo paskutinį klausimą nėra atsakymo.Jei tik gali,neieškok jo.Gavai tikros ir didelės laimės,ne visiems juk tiek duota.
Parašyk kaip sekasi.

Taip skauda, kai pagalvoju, kad galėjau būti jam geresnė žmona, meilesnė, galėjau dažniau apkabinti, dažniau pasakyti jam kad jį myliu... Jam taip to reikėdavo... Bet tiesiog gyvenome įprastą gyvenimą, rutina, rūpesčiai, kasdienybė... Kartais pamiršdavom vienas kitą pagloboti... Niekada sau to nesugebėsiu atleisti. Vien dėl tos priežasties kartais, pagalvoju, kad geriau, kai žmogus tave palieka ligos patale. Turi laiko tinkamai atsisveikinti, atiduoti visą save jam... Nors, nežinau, tai irgi be galo sunku - matyti mylimo akis ir žinoti, kad ateina ta diena, kai jis daugiau neatsimerks...
Visi tie materialūs dalykai - nėra bėda. Va - sulūžo mašina, ir tiek jos... Tegu sau stovi, kol kas kada pataisys. Pasidkolinau iš vyro draugo nuvažiuoti į ligoninę. Atsitiks dar kas nors - rasiu išeitį... Gal ne taip greitai, kaip tai sutvarkytų mato tetulis, bet vistiek kaip nors išsisuksiu. Tokie dalykai manęs nė kiek negasdina.
Bet jau šiandien mane purto pagalvojus apie pirmas Kalėdas be jo...

Praeis ir pirmos, ir antros Kalėdos be Jo... ir gimtadieniai, ir kitos šventės. Savaitgaliais, kai matai aplink pilnas, darnias seimas, norisi šunimi kaukti... Bet... Negali...Nes yra vaikai.

Klausėt, Malvinute, kaip aš sugebėjau įsileisti į širdį naujus jausmus. Kažkaip sugebėjau... Beje, sugebėjau juos ir paleisti. Aš vėl viena su vaikais ir šiek tiek sukruvinta širdim, bet... Viskas praeina. Kaip aš sakau, blogiau jau nebebus, tai tada nebe taip ir skauda. Aš savo žmogaus tikrai nebesišaukiu kasnakt, per visą vienatvės laiką esu sapnavusi gal porą sykių... Neleidžiu sau suskysti, neleidžiu sau apie tai galvoti. Tai yra buvęs mano gyvenimo etapas, kuriame aš numiriau. Dabar gyvenu kitą gyvenimą ir į praeitį nebesidairau, nes vistiek nieko nebepakeisi, tik dar labiau skauda ir darosi savęs gaila... Bet iki tokio suvokimo dar teks nueiti gausiomis ašaromis laistytą kelią... Ir neskubėkit dirbtinai gyventi, išgedėkit bent dalį liūdesio, kitaip atkrisit. Viskam savas laikas... Ir kai reikės paguodos ar kažkokio padrąsinančio žodžio, žinokt, jog čia yra likimo sesių, kurios kažkada perėjo tą patį pragarą....

Vakar žiūrėjau filmą "Gabalėlis dangaus", apie jauną moterį, sergančią vėžiu ir pasmerktą mirti... Labai gražus filmas. Norėčiau sau tokių laidotuvių...

Mielosios, noriu paklausti, ar kuriai iš jūsų teko ginčytis su uošviais ar šiaip kokiais giminaičiais dėl jūsų žmogaus laidojimo vietos...?
Aš nebesuprantu, ar pasaulis iš proto kraustosi, ar aš čia iš didelio skausmo jau nebesugebu mąstyti ir priimti tinkamų sprendimų...
Mes gyvename Vilniaus priemiestyje. Mano žmogus kilęs iš Zarasų. Ten šiuo metu gyvena jo mama (tetis atgulė poilsio prieš pusantrų metų). Mano vyras buvo vienturtis sūnus...
Žuvo jis Norvegijoje, todėl jo palaikai buvo kremuoti ir aš vis dar tebeturiu urną. Lapkričio 13 d. bus pusė metelių nuo tos baisiausios dienos. Ketinu urną parvešti namo ir palaidoti. Svarsčiau ilgai, kur derėtų palaidoti. Rinktis teko tarp Zarasų ir Vilniaus... Savaime suprantama, mano anyta visom keturuom už Zarasus. Tačiau po ilgų svarstymų priėjau išvadą, kad mano žmogaus vieta Karveliškių kapinėse, visai netoli mūsų namelių. Esu tirkra, kad ten grįšiu, kad ten augs mūsų vaikai. Jau dabar esu pasakiusi visiems saviškiams, kad jei kas man nutiktų - noriu būti kremuota ir palaidota šalia savo žmogaus. Noriu, kad vaikai mūsų kapą lankytų vienoje vietoje... Ir kad tas kapas nebūtų kitame Lietuvos gale, kad ruoštis reikėtų kaip į turistinį žygį...
Galų gale, noriu, kad jis būtų netoliese, kad bet kada, kai tik užplūs noras, galėčiau kad ir pėsčiomis pas jį nušliaužti...
Mano anyta ant manęs labai supyko dėl mano sprendimo. Ji manęs nesupranta, sako, kad ji likusi viena, kad jai labai sunku, ir kad nori kad jos vienintelis sūnus būtų palaidotas šalia tėčio. Ji - matai - daugiau už mane gyvenime patyrusi... Žinau, bet kitaip ir negali būti. Negaliu rungtis su kita karta.
Aš jos norą suprantu, tačiau aš galvoju apie save ir apie mūsų vaikus. Lygiai taip, kaip ir ji tegalvoja tik apie save... Noriu, kad mūsų vaikų tėtulis būtų šalia... Juk seneliai yra viena, o tėvai - visai kas kita... Galų gale, mes savo namais laikėme tuos tikruosius "mūsų" namus, o tėvų namai - tai ir yra tėvų (bet ne mūsų) namai, į kuriuos visada miela sugrįžti pasisvečiuoti... Tik tiek... Mano anyta visada norėdavo "nusisavinti" savo vienintelį sūnų... Aš suprantu - jis jos vienintelis... Bet jis turėjo šeimą, mane, vaikus. Ir mes buvome jam svarbiausi pasaulyje. Ji to kažkaip ir nesugebėjo pripažinti. Jos šeimos vizija buvo ji pati, jos vyras ir sūnus... O mes su vaikais - jau antrame plane. Nors niekada to nesakė, bet buvo akivaizdu iš jos darbų...
Labiausiai mane pritrenkė, kai Londone gyvenantis mano žmogaus pusbrolis pradėjo mane mokyti gyvenimo tiesų ir įrodinėti, kad mano žmogaus vieta Zarasuose...
Mielosios, kaip čia yra, ar aš egoistė, ar per daug noriu... Ar esu neteisinga ir savanaudė...? Kažkaip iki šiol man tokių minčių lyg ir nekilo, bet kai visi aplinkui pradėjo maištauti - susimąsčiau...

Malvinut, visu pirma labai uzjauciu del netekties Kas liecia tavo vyro laidojimo vieta, pasakysiu labai grubiai Tavo vyras turejo savo seima, kuri ir sprendzia, kur jis turetu buti palaidotas, ir ta seima esate tu ir jusu vaikai, o ne jo tevai Jei pavyktu, nebediskutuokite ta tema su jo gimine - anyta, pusbroliais ir pan. Pasakyk, kad juos tikrai supranti, kad gerbi ju nuomone, bet nusprendei, kad tevelis atgultu poilsio arciau savo (ne tevu!) namu. Nesileisk i tuscias diskusijas, kuriu metu tave kazkas spaustu ar tavim manipuliuotu, bandydami primesti savo nuomone. Man labai gaila, kad jo mama nenori ar negali suprasti, kad situs sprendimus turi priimti tu, o ne ji. Susituokdami jus sukurete nauja seima, palikdami tevu seimas, ir savojoje tvarketes, kaip jums atrode protingiau ir patogiau. Labai gaila, kad vieno is jusu nebera, bet jis tebera tavo zmogus, tavo seimos dalis, su kuriuo susijusius sprendimus ir priimtumete jus abu, siuo atveju - tu viena
Kai jausiesi pasimetus, imsi abejoti savo sprendimu, pagalvok, kur jis pats butu norejes buti palaidotas? Nemanai, kad salia savo seimos, kad vaikai ir zmona galetu ji dazniau ir lengviau aplankyti? Jei tuo neabejoji, pranesk savo sprendima anytai ir jo artimiesiems, mandagiai pridurdama, kad tvirtai apsisprendei ir neketini persigalvoti. Tikiu, kad bus ir nusivylimo, galbut it pykcio ar net apkalbu, bet su laiku priims tavo valia ir ims gerbti tavo sprendima. Svarbiausia nesileisk i bereiksmes diskusijas, jei sprendimas jau priimtas Jo zutis buvo didele netektis ir skausmas ir jo mamai, buk svelni su ja, bet savo sprendimo del to keisti neprivalai

Mano vyras palaidotas savo senelių kape.Tik,kad mes iš vieno miesto,tai problemos nebuvo.Buvo variantas rinktis visai naują kapavietę ar naudoti esamą.Kadangi kapaviečių prižiūrime nemažai,nenorėjau naujos. Be to norėjau,kad anytai būtų arčiau,nes tai jos vienturtis sūnus.Tačiau žinau,kad ji būtų pritarusi ir kitokiam mano sprendimui...Dėl organų donorystės,laidotuvių,kapavietės viską paliko man spręsti ir ne todėl,kad neturėtų savo nuomonės.Tiesiog jau aš su vaikais buvom jo šeima labiau, nei ji.Abi buvom pasiryžę nusileisti,tai ir problemos neliko.
Tavo atveju,net nežinau...Tau liko Jūsų vaikai...Ji gi per trumpą laiką neteko vyro ir vienturčio sūnaus.Nėra čia abi puses pilnai tenkinančio sprendimo.Vienai pusei teks nusileisti.Aš nusileisčiau.
Matau aš Jį vaikuose,Jo nuveiktuose darbuose,nuotraukose, prisiminimuose,tik ne tame žemės lopinėly..

Ačiū, Elodie, man tikrai palengvėjo perskaičius...
Ruduo..., Tikrai ne dėl to pasirinkau savo žmogų laidoti prie savų namų, kad atimčiau jį iš jo motinos. Mano pasirinkimo priežastis - noras, kad jis būtų arčiau mūsų...
Aš irgi esu tos nuomonės, kad mano žmogus paliko savo tėvų šeimą tada, kai pasirinko būti su manimi. Ir kad mes esame viena ląstelė....
Jo mamą aš suprantu, jai irgi skauda. Tik niekaip nesuprantu to egoizmo... Kodėl ji turėdama savo palaidotą vyrą šalimais, nesupranta, kad aš irgi noriu tik turėti jį šalia, kad su vaikais galėtumėme jį aplankyti kada tik sugalvosime.
Kai palaidojo savo vyrą - sakė, kad jai gedulas iki gyvenimo pabaigos. Praėjus vos pusantrų metų - ji man drįsta sakyti, kad apie savo vyrą jau nebegalvoja. Suprask, kad ir man tuoj viskas praeis, o dėl sūnaus vėlgi jai skauda labiausiai iš visų...
Na, mes visada buvom skirtingos, vertinome skirtingus dalykus, mastėme skirtingai... Turėjome ir turime skirtingus prioritetus... Jos draugė visada buvo puikybė prieš kitus, noras pasirodyti, sumenkinti kitus... Negražu taip sakyti, gal ir nederėtų, bet tai tikra tiesa. Ji visą gyvenimą rūpinosi tik tuo, kaip čia dabar pasirodyti ir pasipuikuoti.... Mažo miestelio inteligentė... (pseudo)...
O man ir mano žmogui vienodai šviečia kitų nuomonė. Mes turim savo - ir mums to pakanka...
Va dar berašydama prisiminiau... Kartą anyta man pasakė: juk galima urną ir persilaidoti... Niekada nedrįsčiau to padaryti... Niekada...

Jo mamos pasirinkimo priežastis turbūt ta pati,kad būtų arčiau jos...
O įstatymiškai Tu esi laidojimo organizatorė ir tą gražiai gali anytai priminti.Bus kaip Tu nuspręsi.Gal ir tas vyro pusbrolis jos prašymu paskambino ?

Siandien 10 metu kaip netekau savo MB. Dabar toli labai randuos , uzdegiau zvakutes jo atminimui.

As daznai uzdegu zvake MB atminimui, daugiau nei metai nebera jo
O siandiena dar labiau viska drasko tai, kad jo mama prisijungusi facebuke i jo anketa, jo vardu kelia jo nuotraukas, raso pasisakymus....toks jausmas, kad jis gyvas...