Nu va dabar sedziu ir nzn ka daryt... atrodo gyvenimas slysta is po koju... katik susipykau su mama, laukiu gristancio pikto tecio. Ir viskas prasidejo nuo to, kad tevai pradejo nepasitiketi manim. Nebebendrauja taip kaip anksciau. Nezinau nei ka daryti, bandau pati juos uzkalbinti bet jie nekreipia i mane demesio.man siaip labai skaudu, dar uzdraude bendrauti su tuo zmogum kurio as vieninteliu galiu pasisneketi ir issipasakoti. niekam neatvirauju. Mano manimu tevai kaiptik tokiu atveju turetu padeti man, o ne smerkti... Labai sunku gyventi. Dabar net mama pradejo mane kaltinti, kad per mane ji negali nei dirbti nei megoti nei skaityti knygos. Ji manes klausia is kur as turiu pinigu as juos susitaupiau jai taip ir pasakiau o ji netiki manimi ir prisigalvoja visokiu nesamoniu. man skaudu kad daugiau nebebendrauja su manim, isvis sako eik ir gyvenk viena. As nusibodau jai vieni vargai per mane... nebezinau ka daryt, nebenoriu isvis jiems rodytis, noriu iseit is namu, bet neturiu kur, nebegaliu kenteti, perdaug skaudu...

situacija skamba liudnai. bet sunku kazka atsakyti, nezinant, nei kiek jums metu, ar jus mokotes, ar studijuojate, ir t.t.
sakot, tevai staiga pradejo nepasitiket -- matyt, buvo tam pagrindas, jei anksciau santykiai buvo normalus. gal kazkuo juos nuvylete, nuliudinote?

Man tokios problemos kildavo dar kai buvau paaugle: manes niekas nemyli as niekam nereikalinga. Dabar tik juokas ima. Pabandyk pasikalbeti su mama dviese kaip su drauge, pasakyk kaip jautiesi, isklausyk jos. Be jokiu pykciu, ramiai spreskit problema. Juk jie tavo tevai ir nemanau kad jie tikrai taves nenoretu, kaip tu kad sakai. Gal tai buvo is pykcio pasakyti zodziai. Gal pati kuo nusidejai. Juk tevai nori pacio geriausio savo vaikams