Apklausa skiriama visoms "mergytėms", kurios jau ilgesnį laiką stengiasi pastoti ir vis nesėkmingai. Iš savo patirties žinau, kad šios pastangos tampa sunkiu ir pastoviu "darbu". Stengiamasi daryti viską, kas įmanoma, kad tas vaikelis pagaliau ateitų į šeimą, kur jo taip laukiama. Būna visko: ir nusivylimų, ir ašarų, ir dvasinių pakilimų, ir džiaugsmo Tačiau ar niekuomet nepagalvojot apie tokį dalyką: jei jums kažkas duotų 100 proc., kad jūs tikrai turėsite vaikų, kada tik panorėsit (jei nebūtumėt susidūrę su pastojimo problemom), ar tikrai norėtumėte pastoti būtent dabar? Gal dar palauktumėte kokį mėnesiuką ar metelius? Ar vaikelio turėjimas dar netapo "idėja fix", kai visos pastangos metamos šiam reikalui todėl, kad to vaikelio nesigavo turėti tada, kai pirmą kartą apie tai sumąstėt?
Žinoma, greičiausiai ši apklausa labiau tinka toms, kurios negali pastoti jau ilgiau nei metus. Nes per trumpesnį periodą gal tas noras ir situacija ne taip stipriai keičiasi. Bet per ilgesnį laiko tarpą juk atsitinka visko, ane? Ir aplinkybės gali gerokai keistis.

As vaikucio noriu butent dabar. Netgi, jei butu imanoma pasukti atgal laika, tai noreciau tada, kai tik suplanavom. Mes pora meteliu gyvenom sau, taupem pinigelius didesniam bustui, as pabaigiau magistrantura, susiradau darba. O kai jau pribrendom vaikiukui, jis pas mus ateiti kazkotais nepanoro. Na bet mano noras nuo to nesumazejo, o tik dar labiau isaugo . Zinoma, prie to noro prisideda ir baime, kad jo galiu ir is viso nesulaukti, nes laikas bega nenumaldomai greitai...

aš irgi neįsivaizduoju gyvenimo toliau, jei vaikutis bus NE DABAR, nesu kitaip susiplanavusi.Man dabar pats tinkamiausias momentas...

Sveikos merginos,

As buvau neseniai irgi viena is jusu. Laukiau, norejau, verkiau..... Kiekviena men, vis tas pats. Atrode, kad tai niekad nesibaigs . Metus laiko mes kankinomes, jau pradejom lankytis pas gydytojus ir t.t. rado problemu, pradejom gydyma. Dar nebaige ju isgydyti ivyko didziulis siurprizas as pastojau
Nenusiminkite viskas bus gerai Tik nesikankinkite, nueikite pas gydytoja....
Sekmes jums visoms

Sekmes visoms taip besvajojancioms ir lai svajone ilgai netruks ateiti

Ir as labai labai noriu dabar. Bet galimybes nelabai leidzia- darbeli pirmiau reik susirast. Nekeiciu, tiesiog jau 1,5 men. nedirbu. Ir stazo dar reiks del pasalpu.
Ka manot ar skiaciuojamas bendras visas darbo stazas, ar is paskutines darbovietes?

Tikrai noreciau vaikelio BUTENT DABAR! Pirmagymis gerokai praauges, pragyvenimu nesiskundziam, duokdie visa laika ne mazesni ir gerai butu. Ir sveikatos problemu lig siol neturejau. Va tik vyras siek tiek stabdo, nesirizta. Va ka su tokiais daryti. Nors gali buti ir taip, kad kitus Naujuosius sutiksiu su pilvuzu, o gal jau ir su leliuku. Labai to noreciau. Jeigu tik likimas kokio sposo sveikatai neiskres

Arba apgauti Bet jis pas mane nelabai pasiduoda visokioms provokacijoms. Galu gale, tai ir labai nesazininga is mano puses butu.
Siaip tai nesakau, kad jis pries. Pritaria, kad reikia, supranta, kad geriau dabar, o ne veliau, bet vistiek nesirizta. Labai daug apie tai esam snekeje. Manau, kad viskas bus tvarkoj, tereikia tik siek tiek stipriau spustelti ir tikiuosi greit galesit pasveikinti ir mane. Mano padetis nera tokia sudetinga, ne sveikatos gi problema.

na ir as cia ne visai i tema (nes tema skirta negalincioms pastoti, lig siol tos problemos lyg ir neturejau) paklausiu visu mamyciu, kaip jus manot, ar pastoti tinka, kai:
1) is dusios labai labai labai norisi vaikelio, nors materialiai, ar karjeros prasme butu gerai dar truputi palaukti. Cia nekalbu apie atveji, kai nebus is ko prasimaitinti ir prasigyventi.
2) ar kai logiskai viskas suplanuota, apskaiciuota, isskirta tam pinigeliu, bet ugneles tokios dideles nera, tiesiog yra supratimas, jog jau "laikas".

Cia neklausiu apie ta situacija, kai abu atvejai sutampa, nes ir taip aisku, kad ir tas ir tas svarbu.

MANAU, KAD PRIEŠ PASTOJANT NIEKADA NIEKAS NEBUS GALUTINAI IŠSPRĘSTA, PADARYTA, SUVOKTA, TAD VISTIEK IŠEIS IR TURĖTŲ BŪTI VIDURIUKAS TARP TO IR TO , AKLAI VIEN NORO VEDAMAI IRGI NEGALIMA GYVENT, REIKIA APMĄSTYT, SUPLANUOT ATEITĮ PO VAIKELIO GIMIMO, KAIP GI NEPASITIKINT , APSIKROVUS PROBLEMOM, DILEMOSE PASITIKT NAUJĄ BEJĖGĮ ŽMOGUTĮ, UŽ KURĮ ESI VISAPUSIŠKAI ATSAKINGA

Na, manau, kad iškėlusi tokį klausimą, turiu šiek tiek ir pakomentuoti esamą situaciją
Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar tikrai dabar noriu vaikelio, aš net nesusimąsčiusi atsakyčiau, jog taip, jog tai mano pati didžiausia svajonė ir troškimas ir t.t. Ir iš tiesų, nuo pat jaunų dienų visada žinojau, kad norėsiu didelės šeimos, visada norėjau bent jau 3 vaikų Ir štai tau, kad nori, pasirodo net ir vieno vaikelio susilaukti yra sunku Vaikai man jau neatrodo savaime suprantamas dalykas. Jie man atrodo kaip neįkainojama dovana, kurią gali gauti savo gyvenime. Ir pasirodo, prie savo norų, patogumo ir planų vaikelio atėjimo nepritaikysi
Aš taip pat, kaip ir kai kurios čia parašiusios, planavau savo gyvenimą ir kažkada (prieš keletą metelių) nusprendžiau, kad jau laikas turėti leliuką. Cha, laikas... O juk laiką renkamės ne mes. Yra vienas geras posakis: "Susiplanuok savo gyvenimą, Dievą prajuokinsi" Na, kažką aš tikrai prajuokinau, bet man buvo visai nejuokinga. Vaikelis nenorėjo ateiti nei pirmus metus, nei antrus, nei vėliau... Tada žmogus, iš pradžių nustebęs, paskui išsigandęs, o dar vėliau įgavęs šiek tiek proto ir patirties, imi daryti viską, kas įmanoma, kad paspartinti vaikelio atsiradimą. Ilgainiui visos mintys ir pastangos yra metamos tam vienam nepasiekiamam dalykui. Nei planai, nei esama situacija nebetenka prasmės ir reikšmės, nes jau žinai, kad tavo planai nieko verti, nebesi tikras, kad iš viso galėsi kada nors susilaukti vaikų, todėl net nebetaikai į tinkamą situaciją, o tiesiog stengiesi esamu laiku.
O nuo mano planavimo iki dabar situacija stipriai pasikeitė...
Nors ir iškėliau šį klausimą, tai nereiškia, kad žadu sustabdyti "vaikelio paieškų" procesą. Tiesiog nebegaliu, nes baimė ir neužtikrintumas veja pirmyn ir tik pirmyn. Tačiau jeigu pažiūrėsi iš šono, turbūt mano dabartinė situacija yra tikrai nepalanki vaikelio planavimui. Aš dirbu mokslinį darbą ir rašau daktaro disertaciją. Kurie su tuo susidūrė, žino, kad šis periodas yra parduotas vien tik tam. Jau būtų tiesiog būtina išvažiuoti nors pusei metų stažuotis į užsienį. Bet aš vis atidėlioju, nes juk stengiuosi "susiveikti" vaikelį Neturinčiam problemų žmogui protingiausia būtų palaukti kol disertacija bus parašyta ir apginta (Dauguma mano kolegių būtent taip ir daro, ar padarė). Bet aš tiesiog negaliu prarasti dar daugiau laiko
Na, nežinau, bandžiau paaiškinti savo situaciją glaustai, tačiau visgi gavosi labai plačiai. Kažkaip šia tema nemoku kalbėti konkrečiai, nes begalė skirtingų jausmų ir minčių viską sujaukia. Tiesiog šios apklausos būdu norėjau sužinoti, ar tik mano jausmuose taip viskas sujaukta, ar yra ir daugiau panašiam chaose gyvenančių žmonių. Džiaugiuosi už tas, kurioms viskas aišku ir paprasta kaip dieną. Linkiu, kad visoms būtų taip gera ir ramu, kai širdyje vyrauja nepajudinamas žinojimas, ko nori

Impression, skaitau tavo žodžius ir viskas taip pažįstama...Tikrai suprantu, ką kalbi, ką jauti...Nežinau, ar mano žodžiai padės, nežinau, ar jie iš viso reikalingi...
Nors nė viena nepažymėjo laukelio, kad nėštumas tapo "idea fix", manau dauguma jaučiamės būtent taip. Kiekvienas užsiėmimas kitais reikalais (tavo atveju disertacija) atrodo tarsi kokia išdavystė, nes tarsi turėtum užsiimti tik nėštumu...Iš kitos pusės tai tarsi gelbėjimo ratas, tarsi pateisinimas, kodėl dar negali būti nėščia...Kolkas negali, vadinasi ir problemą spręsi "rytoj", vadinasi šiandien kaip ir neturi problemos...Manau, aiškiai išsireiškiu.
Nuo minčių apie nėštumą niekur nepabėgsi...Savęs neapgausi...Tačiau stabdyti savo gyvenimo dėl to nereikia. Rašykim disertacijas, keiskim darbovietes, važiuokim atostogauti ir t.t. Nes to nedarydamos tik dar labiau save nuskriausim, o pakeist nieko nepakeisim. Kai ateis laikas, pastosi, nesvarbu ar rašysi disertaciją, ar ne...Ir tikrai surasi būdų viską suderinti...
Tiesiog reikia stengtis gyventi taip tarsi tos problemos nebūtų. Dėl to kad rausim plaukus nuo galvos, tikrai niekas nepasikeis...Tik dar blogiau...Visgi medicina mums suteikia labia daug vilčių. Impression juk pati žinai, kiek dar neišnaudotų galimybių pastoti. Ir kokia visgi nykstamai maža galimybė su dabartinės medicinos pagalba iš viso nesusilaukti vaikų...

Daiva, tu neįsivaizduoji kaip man gera, kad esi, ir kokie reikalingi yra tavo žodžiai
Ir apskritai, kad yra tokia neakivaizdi galimybė bendrauti ir palengvint savo sielą

Linkiu visoms sekmes

Kai planavau pirma vaika, buvo visai dzin, kad pabaigtas dar tik vienas kursas. Ir, aciu Diievui, kad panorome to vaikiuko, nes nuo minties gimimo iki mano pastojimo praejo ne tiek ir mazai - du metai. Tuo metu, kai vis nesigaudavo, patirdavau panasius jausmus kaip ir jus dabar. Gal del to, man jusu pokalbiai tokie gerai pazystami, idomus ir artimi...
Dabar,kai jau mazei 2 metukai, vel gimsta mintis, kad reiketu gi sesutes ar broliuko Jauciu, kad tas noras vis stipreja ir stipreja.... Tik va, mokslai vis dar nebaigti (esu 1-am magistraturos kurse), neturiu jokio darbelio(negana uz pirma vaika tik tuos sush.....93lt. gavau), ir vis dar nebaigtas remontuoti butas. Taigi issikeliau sau tikslus per pusmeti(!!!) tai igyvendinti... O po to prisijungsiu prie jusu, nes ka gali zinot, gal kol ta antra vaiki pasigausiu vel is naujo buta remontuoti reiks.......
sekmes jums. prisijungsiu prie jusu su ta pacia misija, tikiuos , vasaros pabaigoje

Kai mes panoromo vaikelio, universitete gavau pasiulyma isvaziuoti rasyti baigiamojo darbo i Danija. Tuomet turejau rinktis, ko labiau noriu. Apssispresti reikejo kazkur pries 8 men. iki isvaziavimo. Ir as atsisakiau pasiulymo. Na o vaikelio taip ir nesulaukiau. Veliau gavau pasiulyma dirbti perspektyvesni darba su universiteto rekomendacijom. Ir as vel atsisakiau pasiulymo, nes tebesitikejau greitu metu pastoti. Kai pabaigiau universiteta gavau dar viena pasiulyma dirbti kitur su universiteto rekomendacija. Ir vel tas pats - as nesiryzau, nes tebemaniau greitu metu pastosianti. Siandien as noreciau pakeisti darba, bet dvejoju del to pacio noro. Taip, kad tas vaikelio laukimas ir man tapo "idea fix", bet is kitos puses as to vaikelio is tikruju noriu butent dabar.

labukas busimukes mamukes As tikiu, kad visos tokiomis ir busim - reikia tik labai labai noreti, o butent noru mums tikrai uztenka, ar ne mes planuojame savo dziagsma jau 6 cikla ir neigiami atsakymai vis veda is proto (bent trumpam). Pastaruosius 3 metus atrode naturalu kad nera vaikucio, nes tada saugojomes. O dabar nuo vasaros, kai noras uzvalde tai tikrai tapo paciu didziausiu tikslu, kuri norisi igyvendinti kuo greiciau - "tiesiog cia, tiesiog dabar". Viska noriu kuo labiau paskubinti ir netgi sutikciau su ta mintimi, kad gal jau dabar eiti pas gydytojus Zinoma pirmiausiai tai turetu padaryti maniskis, ar jau bandyt pasiulyt jam tai? ar nebus per anksti? ir jei ka, tai pas kokius specialistus reiktu kreiptis? kokiose gydymo istaigose?

Labai myliu vaikus,be jų savo šeimos net neįsivaizdavau.Galiu drąsiai pasakyti,jog vaikutis -vienintelė tikra mano svajonė.Jei ji išsipildys ,bent dabar man taip atrodo,mano gyvenimas taps gerokai prasmingesnis.Jei ne,tikrai rasiu kam tą neišdalinta meilę atiduoti ir ką sušildyti .
Ar noriu vaikelio dabar?Dar prieš kelis mėnesius būčiau sakiusi,jog vertėtų luktelti:reikia baigti remontą,įsigyti baldus....Nesąmonė.Vaikelis už viską brangiau ir svarbiau.
Gal kitaip galvočiau,jei žinočiau,jog galiu bet kada pastoti.Deja,nesu iš tų.Nors ir žinojau ,kad galiu turėti problemų,nenorėjau tikėti,kad jos iškils man.Kabinausi už gydytojo ir literatūroje rastų žodžių''gali būti sunku pastoti''(vadinasi,gali ir nebūti).
Kai suvokiau,kad tai liečia ir mane ,pradėjau nejučia save kankinti klausimais:KODĖL AŠ,KODĖL MAN?KĄ NE TAIP DARIAU?
Dabar ,nors gydymas tik prasidėjo,jaučiuosi tvirčiau-žinau ,ko noriu ir ko sieksiu.Žinau,kad vyras tikrai su manim,supranta ir palaiko mane,o jo žodžiai''tai ne tavo,o mūsų problema''man brangesni už šimtus ''myliu''.
Pradedu laukti savo stebukliuko dabar,o lauksiu tiek ,kiek reiks...

Lince, sėkmės

LINCE, is visos sirdies Jums linkiu sekmes.Ir tikrai jauciu,kad jus jos butinai sulauksit,tikrai tikrai jauciu.Galbut,net neuzilgo jau

Linkiu sėkmės Lincei ir visoms kitoms moterukems, kurios nori tapti mamytėm, o taip pat ir sau ... tikiuosi nesupyksit....

Ačiū jums visoms už jūsų šiltas širdutes.

perskaiciau jusu zinutes ir net graudu pasidare. Jus taip norite ir laukiate vaikeliu, o jie vis neskuba ir neskuba. Tada nejuciom pagalvoju apie tuos vaikelius, kurie gime nelaukiami, nemylimi, kurie priversti kesti tevu smurta ir panasius dalykus. Ir tada taip norisi supykti ir pagalvoji kokia neteisybe.
Todel nuosirdziai jums linkiu sulaukti savo stebukleliu, ir kad tai ivyktu kuo greiciau. Sekmes jums visoms ir nepraraskite tikejimo.

As irgi noreciau butent dabar... Nors ne taip seniai nutraukiau kontracepcija (tiik apie menuo kaip nesisaugau), bet jau dabar sioks toks nerimas yra. Nenoreciau, kad reiketu laukti labai ilgai (tikiuosi neteks). Bet jeigu ir reikes palaukt - ka gi - palauksiu.

As kaip ir jusu daugelis planavom,kada pradesim si stebukla,deja musu stebuklas delse puse metu,delse metus ,du,....sesis.O mes vis laukiam,laukiam kantriai ,tykime jis tikrai tikrai ateis. Kartais galvoju gal tai Dievo bausme?! bet uz ka??? Viltis mirsta paskutine. Mielosios mano tykekim,ir tai ivyks! Visoms mums linkiu kad kuo greiciau stebuklas aplankytu mus visas,Dieve palaimink mus ir musu laukiamus stebuklus,musu vaikelius!

Benjamina, užjaučiu...O ar bandėte kantriai belaukdami tirtis ar gydytis?

As sutikciau pastot, kad ir siandie, bet stabdo nebaigti mokslai ir neturejimas darbines patirties.. Vis ieskau darbo, bet nesekmingai Kol mokslai nebaigti dar taip nepanikuoju(del darbo neradimo), bet kai baigsiu-taip saugiai nebesijausiu... na o leliu pasigimdyt man tikrai dar yra laiko, man dabar 23m, o planuoju iki 25 tikrai pasigimdyt Tikiuosi man pavyks

Noreciau butent dabar, bet stabdo, kad busimas vaiko tevas ne itin tam pasiruoses..
gasdina jo busima reakcija nestuma, gasdina santykiu pasiketimas.
Taciau vis tik norisi dabar. bet noretusi, kad noreciau ne tik as, bet antroji puse.
nors gal antroji puse pasamoneje to ir nori, taciau neissiduoda (nebent pavyktu kaip nors subtiliai tai isklaust, bet cia jau visas menas), nes po kontraceptiku nutraukimo nesisaugom 3 men.
bet pirmuosius nepavyko del kazkokiu neteisingu bakteriju, o daba sunku psakyti kaip bus... ir norisi, ir baisu visu pasiketimu..

O aš noriu būten dabar ir tas laukimas mane biški nervuoja. esu apsisprendusi 100 %, nors dar ir mokytis planuoju ir darbai prie namo

Na, as irgi noriu dabar, nes pats palankiausias metas, tike psichologiskai jauciuosi pasiruosusi (ir nervuojuosi ir skaudinuosi, kai neiseina), ir finansiskai pats naudingiausias metas. O ir amzius sako, kad jau laikas butu pirmam... Ypac, kai 3 noriu, tai galiu buti treciajam sena mama

O as noreciau bent jau 4-5
Mano vyras irgi nelabai buvo apsisprendes, kol negime dukryte. Daber nori "kuo daugiau ir kuo greiciau"
Antro tai labai noriu jau dabar, o po to, turbut, noresiu bent jau pora trejeta meteliu palaukti, atsigauti. Treciam, ketvirtam irgi busiu sena mama
Nors ka cia apie tokia tolima ateiti, pirma reikia antro sulaukti

mes irgi norim triju,bet nesigauna nei vienas

Matai,del saves tai kolas issityriau paprasciausius tyrimus del chlamidiju ir pan.Dabar liepe vyrui issitirti ir jei viskas gerai,tada mane toliau jau rimciau tirs.Bet cia ir probleme,vyras vis atidelioja...Zino,kad reikia,pazadejo ,kad eis,bet atidelioja del visokiu priezasciu...

Aha,as cia nuo pat pirmu forumo dieneliu,o planuojam dar seniau,lapkricio menesi bus jau 3 metai.Deja,bet toks mano vyras.Vaikelio norejo labai jau pries vesuves,as spyriojaus,paskui kaip praejo koks pusmetis kaip nesulaukem,jam buvo didele psichologine trauma,o as tikejau,kad cia tik laikina,ir tuoj viskas susitvarkys.O dabar jis apsiprato su ta mintim.Nors pazadejo issitirti,bet matau kad jam be galo sunku ir bijo ,kad gali buti blogi rezultatai.O pati zinai,kokie vyrai bailiai...

Matai,jau daug buvo kalbeta apie tai,kad jei kas-as tikrai jo neatstumsiu ir bandysiu gyvent taip kaip yra.Bet jis pats man yra pareiskes kazkada,kad jei jo problema butu,jis pats iseitu,nes nenori man gadinti gyvenimo savo bedom,nes per daug mane myli,kad matytu mane del jo liudna.