Vakar atsitiko kazkas baisaus: mes su vyru dukrytes akivaizdoje, svelniai tariant, apsistumdem, po to jis isvaziavo, o mes su issigandusia dukrele verkem. Abu esam is pakankamai darniu seimu, turim aukstuosius issilavinimus, todel man si situacija atrodo tokia nepriimtina, kad jauciuosi atsidurus kryzkelej: ar verta testi seimynini gyvenima?
Si karta konfliktas kilo del tevelio nepkankamo demesio seimai. Musu tetis labai daug dirba: turi savo versla ir yra nemazai pasiekes. Taciau pastaruosius du menesius mes jo beveik nematom: iprastu metu pradejes darbo diena, grizta epie 20 val., o savaitgaliais taip pat suranda priezasciu, kaip issprukti i darba. Zinoma as bandziau organizuoti seimyninius savaitgalius, taciau arba mano iniciatyva nueina niekais, arba trumpam kur isvaziuojam, bet tarp musu nevyksta joks nuosirdus pokalbis arba as bandau ji prasnekinti, o jis kazkur skrajoja. O skaudziausia tai, kad dukryte anksciau klausinedavo, kade tetis gris, o dabar ji to nebeklausia. Man baisu, kad viena diena jai tevelis bus reikalingas pinigeliams ismelzti, o ne nuosirdziam bendravimui.
Viena beda ne beda: pastaruoju metu is vyro uzuominu, pradedu suprasti, kokiu jis save laiko reiksmingu, daug pasiekusiu, o as paprasta namu seimininke turi u tenkintis jo laiko trupineliais ir reguliaria suma pinigeliu, ir jei pvz. viena savaite man ju prireikia daugiau, kita jie buna isskaiciuojami. Pastara situacija puikiai apibudina fraze is seno multiko:"maistininkas mire slove drakonui". Ji labai tinka dar ir del to, kad vyras anksciau buvo kiek kitas vertybes turintis zmogus, pvz abu gimdem dukreles, paprastos romantiskos staigmenos man pamaloninti ir tt.
Objektyvumo delei, turiu pripazinti, kad ir as nesu auksine: labai umi, galiu nevisai pelnytai apsaukti, o veliau labai gailetis. Todel konfliktai pas mus kyla ir del tvarkos palaikymo: as pedante, visa diena blizginanti namus, o jis nevaleika, kuriam ne tiek svarbi nesvariu kojiniu vieta. is dalies ji cia pateisinu: Po darbo dienos norisi grizti i jaukius namus, o ne i muzieju. Tuo tarpu as jauciuosi neivertinta, jauciu nepagarba savo darbui, i kuri ieina ir vaiku prieziura.
Ir dar vienas svarbus dalykas: kokius metus, didesniu konfliktu metu, vyras vis grasina, kad iseis, negyvens su isterike ir, kad ir mums ir vaikams nuo to bus tik geriau. Tai ar verta visa ta makalyne dar narplioti? asmeniskai man seimos issaugojimas labai svarbus.

Labai šlykštu, bet taip jau yra - namų šeimininkės darbą sugeba įvertinti ir gerbti tik nedaugelis. O ir pačios namų šeimininkės dažnai jaučiasi nepilnavertės palyginti su tomis, kurios dirba. Kokios priežastys lemia, kad tu nedirbi? Vaikai jau lyg ir paaugę, galėtų darželį lankyti ar su aukle būti Sakai, kad esi su aukštuoju - tai pirmyn, susirask darbą. Jeigu ir netapsi vyro akyse tokia pat "svarbi", kaip jis (na, jei uždirbsi mažiau), bet bent jau nereikės kaip išmaldos laukti jo normuojamų piniginių išmokų, nebūsi absoliučiai nuo jo priklausoma ir pati prisidėsi prie šeimos biudžeto. Be to, darbas (aišku, žiūrint koks, bet aš kalbu ne apie žemai kvalifikuotus darbus) verčia žmogų pasitempti, gražiau atrodyti, nei sėdint namuose. Ir sutuoktiniui būsi jau nebe "saugiai padėta" namuose, prie vaikų, o kažką veikianti sferoje, kurioje jis neturi jokios įtakos ir negali kontroliuoti - o tai apgaubia tave jei ne paslaptimi, tai bent šiokia tokia intriga, nes ne viskas būna aišku kaip ant delno. O vaikai, manau, būtų laimingesni turiningesniais savaitgaliais ir vakarais, praleistais su abiem tėvais, o ne išbūdami kiaurą parą su liūdinčia mama ir retkarčiais akies krašteliu pamatydami piktą ir susireikšminusį tėtį. Nemanau, kad čia šeimos išsaugojimo klausimas, tiesiog tau reikia šį bei tą pakeisti. Išskyrus nebent vieną atvejį - jeigu "svarbus" darbas maskuoja kitą priežastį, kuri yra kartu ir dėmesio stokos priežastis... Bet negalvok apie tai, geriau pasirūpink savim ir savęs realizavimu už šeimos ribų

Aciu uz palaikyma.
Taip, galimybe pradeti dirbti yra svarstyta nekarta, net ir su vyru taremes, kad padesiu versle (yra galimybe dirbti atskirose vietose, taigi trinties nebus), tuo paciu galesiu pati reguliuoti darbo grafika ir skirti laiko mazems. Taciau ar nesukels tai nauju problemu?
Siuo metu pradeti darba trukdo tai, kad dar maitinu mazaja, kuri linkusi i alergijas, be to negaliu surasti aukles, o i lopsi leisti bijau, nes ir taip jau turi adenoidus. Bet cia issprendziamos problemos ir manau, kad patarimu pasinaudosiu pacioje artimiausioje ateityje.
Kad vyras nesuka i sona, del tam tikru priezasciu, zinau 100 proc. Bet beda kita, ji ir jo vertybes ziauriai keicia pinigai, jis tapo saltesnis, egoistiskesnis ir net nezinau kaip ta savybe ivardinti, gal saltas abejingumas...

YAZMIN, gal tai ka parasysiu tau nepatiks, bet siek tiek kitos nuomones irgi nepakenks: tavo situacijoje matau keleta problemu.
Viena is ju pati svarbiausia, tai zmona-namu seimininke. Is pradziu vyrus toks atros puses "ikalinimas" ar jos pacios pasirinkimas, labai veza. Koks gi kaifas, kai grizti po darbo, namai tvarkingi, indai suplauti, vaikai suguldyti, vakariene ant stalo garuoja, zmona issiziojus laukia. Bet veliau, jiems visa tai pasidaro nebeidomu. Jie tokius zmonos darbus pradeda vertinti kaip visiskai suprantama dalyka, kol galu gale jos buvimas namuose perauga i ju manymy "nieko neveikima". Tuomet vyras grizes namo jauciasi super protingu, super biznierium, galu gale super diedu, galinciu ir islaikanciu seima, bei... super vargsu, nes turi "kvaila" zmona, kuri tesugeba tik namie sedeti. Ji tampa jam nebeidomi ir tada iskyla antra problema - "meiluze". Gal ji bus is darbo aplinkos, gal ne, bet tai bus zmogus, su kuriuo vyrui bus idomu kalbetis apie galimybes uzdirbti pinigus, apie galu gale jos praleista darbo diena ir t.t. ir pan.

Tavo atveju siulyciau ieskotis darbo, primigtynai vyrui kalbeti, jog galbut ir tu galetum dalyvauti jo biznyje. Tiesa - tai taip pat gali sukelti dideliu problemu. O vaikai uzauga net ir tuomet, kai abu tevai dirba nuo ryto iki vakaro. Nemanau, jog turi aukoti save del vaiku ar del vyro uzgaidu. Apsispresk ko is sito gyvenimo nori ir rinkis savo kelia, o ne eik kitu keliu, kol galu gale nusibosi ir vyrui ir vaikams ir sau. Be to gyvenimas nera vien tik rozem klotas... O jai taip ir gali buti, tuomet grazios rozes turi laaabai didelius spyglius!

Aišku, darbas čia labai padėtų ir tavo pačios dvasinei būsenai, ir vyro požiūris galbūt pasikeistų. Pati 5 metus sėdėjau namie su vaiku, žinau kaip važiuoja stogas. Padėjus dirbti, nori nenori turi pasidažyti, pasilakuoti, pasirūpinti madingesnių rūbelių.
Nu bet su tuo vyro susireikšminimu: nežinau, nežinau, ką čia galėtų reikšti... Kažkaip neįtikėtina, kad žmogaus vertybių sistema pasikeistų per tokį trumpą laiką. Gal iki galo jo neperpratai iki šiol, gal jis visada buvo garbėtroška, tik sėkmė ir pinigai tai galiausiai atskleidė?
O išsiaiškinti greičiau padėtų ne pasistumdymai, o tiesiai (tik be pykčio) išsakytas "man nepatinka tas ir tas, o norėčiau to ir to".

Patikek, daugeli zmoniu keicia pinigai. Ypac ateje greitai ir nesunkiai.
Tau sunku kazka patarti-pati turetum pajusti ka daryt, kad isgelbetum santuoka.
Pradzioje bandyk pasikeisti, nerek neisterikuok, nekuopk tu namu. Gink dieva nepriekaistauk jam del ilgo darbo. Priesingai-tu pavarges brangusis o vel eini i darba? Aciu tau! Juk del musu. As su mazem vaziuoju i teatra, kavine ar pan...Kai jis gris lai randa jus tris bedukstancias, o tavo akys te paslaptingai ziba.
O gal jis tiesiog turi kokiu problemu su verslu? Gal jam kaip tik kas nebesiseka?

Buvo kad ir as panasiai elgdavausi Vyras kai nedirbo as gera darba turiu ir pinigu buvo, yra tas, kai gerai gauni nori dar daugiau ir tapdavau tokia taupi, irgi skaiciuodavau kiekviena penca, jauciausi seimos lydere, net ji sumenkindavau Grizdavau pavargusi, nieko nenorejau, o sekmadieni per savo iseigine miegodavau, eiti niekur nepriversi, jokiu draugu. O jis laukdavo manes issilges. Del to ir kildavo visokie barniai. Viskas susitvarke kai jis isidarbino. Aisku cia labai neteisinga, juk seima neturi del to kenteti. Ir dabar sumazinau darbo valandas, viskas atsistate i savo vezias. Manau, iseitis butu jei abu dirbtumet, viskas lygiai. Gal jis jauciasi seimos variklis Tikrai uzjauciu

Mano manymu, pirmas žingsnis - atviras pokalbis su vyru, kaip banaliai toks patarimas beskambėtų. Pasakyk, kokie jo pasikeitimai tave skaudina/stebina/tau nepatinka, pakalbėk, kaip tu jautiesi. Ir svarstykit, ką daryti - kartu. Juo labiau, kad rašei, jog dar palyginus neseniai tarpusavio supratimas buvo puikus.
Nemanau, kad labai gerai darysi (aš taip nedaryčiau , deperatiškai "persiorientuodama" - namų netvarkydama ar, pametusi vaikus auklėms ar dar kažkam, puldama ieškoti darbų, daryti karjeros ir tt. Juo labiau, kad turi pakankamai mažutį vaiką (plius, vis dar pačios maitinamą).
Jokia čia problema, kad esi namų šeimininkė, gali su vaikais daug puikių dalykų nuveikti ir, palikdama juos tik valandai kitai, gali pati tobulėti (baseinai, kalbos ir pan.)
Kažkas atsitiko tam tavo vyrui Tarkis su juo, planuokit kartu, nedaryk sprendimų viena. Linkiu, kad viskas susitvarkytų

Nuosirdziai aciu visoms uz atsakymus ir patarimus. Su vyru bandom kabetis.

Vazmin, tu nesupyk,bet kaip man gera pasidarė,kai perskaičiau tavo tema. vat skaitau ir matau save,tik pas mus vienas vaikas ir vyras toli grazu ne verslinikas. O isidarbinimas napadejo. Tada grizdavau pavargusi ir viska ta pati turedavau padaryti buityje ka ir pries tai, nes negaliu gyventi kol kambariai nusutvarkyti. vaikas sirgo, kelimaisi naktimis.nuovargis darbe nervai namie.o vyras nuo to nepasikeite. gal tavo butu kita situcija, nes kaip suprantu gali sau leisti nusamdyti namu šeiminike. dabar sedziu namie, turiu laisvo grafiko darbelį kaip sako ne dėl pinigų, o kad iš namų išeičiau. bet santykiai su vyru nuo to nepasikeitė. vat ir dabar jis kiurkso prie teliko. dėmesio mums nulis. draskykis kiek nori, jis ilgiau nei 5 minutes šiknos nuo jo nepakels. Tiesiog mes jau viska perėjom, pokalbiai nepadeda. draskytis pavargau,išsiskirti nepavyko, matyt dar nelaikas ar nelikimas. apatijos stadija. nezinau ka jis galvoja. bet as pasakiau sau ir garsiai, kad tiesiog gyvensiu siandiena ir bus matyt kaip susiklostys gyvenimas.
P.s.:labai prasau merginos, nekomentuokit mano atsakymo,tai tiesiog trumpas gyvenimo aprasymas arba vazmin paguoda...

Kazkada, seniai seniai, man irgi panasiai buvo
Tiesa, ne tokiu lygiu, bet "pasikelimo" uzuomazgos pas dieda buvo atsirade. Kadangi mano charakteris ne is auksiniu, as su tuo kovojau ivairiais budais Siaip apkoliodavau profilaktiskai, karta susiradau valytoju firmos ikainius ir paskaiciavau, kiek as "uzdirbu" namuos priziuredama, est darydama ir vaika aukledama - gavosi taip, kad jis man turetu atiduot visa savo alga ir dar kokius 500 Lt/men liktu skoloj
Viso to virsune buvo, kai mano diedas, kaip ir temos autores, pareiske, kad iseisias is namu
As kaip zmogus proziskas, susinervinau nerealiai - blyn, diedas diedu, a is ko gyvent? Butas nuomojamas, pajamos - 93 Lt uz vaika, balansas ne i pliusa

Taigi sekancia diena is pat ankstyvo ryto ciupau vaika uz karsienes, imoviau i kailinius (ziema buvo, salta...) ir dejom mes gastroliu po darbo birza, idarbinimo agenturas ir rajono darzelius. Tasemes kaip zmones, tiksliau, kaip cigonai Bet mane pasiutis ir atsakomybe uz vaika taip buvo apemus, kad neabejojau, kad diedas liks ant ledo

O po triju dienu diedas parejo namo (siaip jis ir tas tris dienas pareidavo, bet tik labai velai, ir uzsisikes nekalbejo, kaip ir dera, kai iseini is namu ), parejo visas apsigalvojes, mol, buvau negeras tau, buvau tamsus kaip vakaras, dabar vel geras but pasizadu ir niekur neisiu! O vaikas jau uzrasytas i darza nuo kitos savaites, sveikatos pazyma jam isimta, o as pati susiradus darba Tiesa, darbas buvo poprastis, tad ten teisdirbau tik 3 men - toks buvo tos imones darbuotoju vidurkis Jau dirbdama susiradau darba kitur, kur iki siol ir dirbu sau... O diedas nuo to karto jokio pasikelimo nerodo ir is namu nebeina

Tiesa, manau, labai gerai sumacijo tas, kad darba man surado ne diedas, o as pati. Manau, jei dirbciau per ji arba, kad dar bjauriau, pas ji, nieko is to neiseitu, nes tada jis vis vien butu jautesis vadu... Ir dar gerai padejo tempai Gerai mano dabartinis shefas sako - viska reikia daryti greitai Zino zmogus, ka sako

man kol kas sėdėjimas namie į naudą,bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nei karto nepasijutau nepatogiai, imdama ar prašydama pinigų. Ir scenų tema "neįvertinta namų šeimininkė" kėliau ne sykį. esu nusprendusi vis tik eit dirbt, nes vaikui nebegaliu duot to, ko jam reikia- esu ne kokia žaidimų partnerė, man nuobodu Taigi vaikelis darželin, mamulė darbelin. Kai vyras elgiasi " ne taip", tai pirmiausiai kaltinu " sudirektorėjimu", ir dalis tiesos tame yra. Pareigos keičia žmones. Bet dažniausiai to "negero" elgesio priežąstis yra nuovargis ir stresas darbe.

Tokia situacija pazistama, gal mes moterys taip pasineriam i rutina, kad pamirstam kad vyra reik visad kazkuom sudomint, o namu darbo niekada nevertins juk jis ne toks akivaizdus, o va uzdirbti pinigai kaskita

Baisiai tu ji sudominsi, kai jau 10 metu kartu pragyventa.
O susireiksminimo gaideles as irgi esu pastebejusi, ypac kai issikvepines ir issipudraves visus galus issiruoshia i eilini firmos vakareli "be antruju pusiu"
Tuo tarpu as tebesimalu po puodu/dulkiu/skalbiniu pakulas. kurios baigia mane isvaryti is proto. Tiesa, keletui savaiciu buvau radusi darba - tikrai poziuris i mane pasikeite, arba greiciausiai as pati pasikeiciau.

Na pykit, nepykit, bet rutina moteris gadina(čia aišku mano nuomonė). Su ta namų ruoša dažnai nusikalam, gal tampam ne tokios įdomios. O kai dirbi ar mokaisi tampi kitokia, kad ir pavargusi. Aš dažnai su draugėm kalbam kodėl po ilgo laiko tarpo šeimoms kažkas atsitinka, gal kad ta ugnelė dingsta, o gal kad per gerai vienas kitą pažint pradedam ir išlenda tos savybės kurios buvo slepiamos, o antrai pusei jos nepatinka, o gal atsibosta taikytis...Na kiek bebūtų knygų apie santykius, vis vien daug šeimų griūva. Juk maloniausia santykiuose ta pradinė aistra, virpuliukas Na sunku man aišku spręsti aš mažiau laiko ištekėjusi , nors jau vos sugyvenam, ir vis dažniau galvoju kodėl?

aš gyvenu su savuoju dešimtus metus, virpuliai, aišku, nebe tie , bet vis tiek labai gerai. Yra kiti dalykai, tarp jų ir prisiminimai apie pažinties, bendravimo pradžią. Šiaip tai žmogus keičiasi, jei su juo gyveni ar planuoji gyventi metus-kitus , tai natūralu tikėtis, kad jis bus per tą laikotarpį toks pat. Jei ruošiesi dešimtmečiams, reikia apsiprast su mintim, kad keisies tiek tu, tiek jis. Gali būti, kad ne visi pokyčiai patiks. Man , pavyzdžiui, ne labai prie širdies padidėjęs irzlumas, nuovargis, sumažėję kantrybės atsargos. Tačiau suprantu, kad tai yra ta kaina, kurią sumoku už materialinę gerovę. Iki tam tikros ribos esu pasirengus tai toleruot. O savo "įdomumą " vyrui didinu ne specialiai ko nors imdamasi, o tiesiog darydama tai, kas man įdomu. Ir nemanau, kad sėdėdama namie, nieko nesukuriu- du metus septynis mėnesius žindytas vaikas, pietūs-vakarienės, spintos-skalbyklos-valyklos yra daug. Ir tai kainuoja. Jei vyras to nesupranta, reikia aiškint.

dar- pats didžiausias emancipacijos minusas yra tai, kad pačios moterys tiki ir viešai tvirtina, esą tik samdomas darbas ar nuosavas verslas yra DARBAS. O namai-vaikai tai šiaip, tiesiog kaip ranka ar koja, ar sugebėjimas kvėpuoti. Atseit sėdim namie, nieko neveikiam... 18-19a. namų ūkio priežiūra buvo darbas, o dabar jau tik šiaip, tarp kitko, penkių minučių reikalas. Ir už dyką. Vat eisiu į politiką su lozungu-NAMŲ ŠEIMININKĖMS-SĄŽININGĄ ATLYGĮ !

na aš nenorėjau pasakyti, kad namų darbas tai niekis, aš pati vyrui kalu, kad tai daug ką reiškia, tiesiog gal kai sukies ne tik namie kitokia būni, be to juk norisi kad darbas būtų vertinamas ne tik tada, kai tai paaiškini. Šaunu kad tavęs namų rutina nevaikia, o aš tai pati jaučiu kad bambekle tapau, na, bet gal pati kalta

Namu darbas, ypac jei uztrunka ganetinai ilgai, tikrai zlugdo (sakau is savo patirties). Is tikruju as pati sau buvau idomesne, kai mokiausi universitete, veliau dirbau - jau vien del to, kad daugiau bendravau. Ka jau kalbeti apie platesnius interesus: ir i koncertus nueidavom, i teatra... O dabar interesu ratas susiaurejo iki "idejos pietums", "balciau nebuna" ir tualeto gaivikliu.
Del to 19 amziaus: tuomet namu ruosa buvo tikrai juodas ir sunkus darbas, dabar gi didziaja jo dali atlieka skalbykles, siurbliai, maisto pusfabrikaciai, galu gale ir vanduo pats atiteka, nebereikia su kibiru tempti.
O apskritai, gerai ten, kur mums pacioms gerai, o kai pacioms gerai, tai ir kitiems gerai.

Taip svarbiausia kad mums būtų gera

Kalk nekalus, bet maniskiui namu ruosa tai bobu reikalas, beje nemokamas ir nesuteikiantis jokios pagarbos ar atlygio. Blin uz toki poziuri ji norisi susaudyti. Nors as ne tik namie sukuos bet dar ir dirbu taip vadinama normalu darba nuo 8.00- iki 17.00 ot taip va. Vaiko auginimas- darbas? Tik ne mano vyrui. O gaila, nors pats sunkaiia pusvalandi vienas su vaiku isbutu Bandai graziuoju aiskinti- nepavyksta, supyksti ir isreki i akis- dar labaiu pasisiausia. Nu susaudyt telieka, ale uz tai sodina

Nu tau, Drambliuk, nelabai ką čia bepatarsi...

Užjaučiu, aš su vyru dar susikalbu, bet mano tėvas , tam tai tik jo darbas svarbus, būna išplauni grindis, o jis jau šliopt su batais, ką nors pasakai, tai sako ne ką veiki išplausi, ir t.t. Nekraipčiau dėmesio, bet kartu gyvenam, taip jau nemalonu kad kuities o jam atrodo , kad aš kurorte, kad pas mane vaikas, tai kas čia tokio, sako, ką tas vaikas pampersą pakeitei pamaitinai ir ko dar reik. Jo tokia nuomonė. Dar sakau gerai kad su vyru galoima sakyt pasisekė

Matyt kaip šeimoje matė augdamas, taip ir elgiasi .... ir ne ką čia bepakeisi

Jo paskaiciau savo zinute, nu ne kokia situacija, tik laimei, kad as nesu jau tokia kruopsti seimininke, va ir siandien vyras visokiais keiksmais kelesi ir ieskojo marskiniu, nelygintu, girdejau trankesi su lygintuvo virtuvej (jau trecia karta is eiles toki poksta uztaisau), na ir vakarienei nelaukiu su pirmais antrais patiekalais, beto ir namai tikrai neideliai blizga, juk as irgi pavargus. galbut jei moketu tai vertinti kitaip gal ir rastu blizgancius namus, bet kadangi zinau, kad savo darbo rezultatus matysiu ir vertinsiu viena- nesistengiu isvis. Anksciau vyras reiksdavo priekaistus kad tas nesutvarkyta ar anas, jautriai reaguodavau, begdavau tvarkydavau Bet po biski ipratau taip sakant "neklausyt" savo vyro Nu neiko nenutinka, pabumba, pasikolioja, nu nesneka kelias dienas, ale viskas praeina. Ateis laikas kai ir pats gal i tai nereaguos. Va tikrai darydavau klaida, kad bijojau vyro priekaistu del ruosos, ale dabar jau Jei kas nepatinka niekas netrukdo pacoiam pasidaryt

TEISINGAI

Eina jie po velniais...

niekur tegul neina, ne jau ne. man jo reikia. ir jei netvarkau ko, tai gerai, sutvarkau-puiku tiesiog. marškinių nelyginu, nebent išimties tvarka. tai yra principo reikalas-aš ir taip visais jo rūbeliais rūpinuos, o jau marškinius telygina pats. negalima atimt žmogui galimybės pasireikšt ir šitoj srity.

as, tai manau, kad cia standartine situacija, kai vyras turi kita. tuomet viskas ji erzina ir kabinejasi prie visko. ir teigti 100 proc, kad taip nera nevertetu. mes uz save negalime buti garantuoti 100 proc, kad kazko nepadarysime ar kt, o uz kita teigti, jau butu per drasu

Manyciau sioje seimoje pradeda skirtis interesai. Temos autore raso, kad pradzioje viskas buvo gerai, abu vaikus gimde ir t.t Veliau vyras nuejo toliau, o zmona liko toje pacioje vietoje, ji netobulejo, sedejo namie. Cia daug kas tuom pasakyta....

as irgi ta pati patyriau, kad vyras pradejo susireiksminti. Pasijaute labai galingas, nes parnesa i namus pinigus isbuvau 1,5 metu namie ir gana-grisiu i darba. Bet skaudziausia, kad viena karta pasakiau, kai pradesiu dirbti, turesim po lygiai dalintis laisvais vakarais ir nebus jo kasdieniu dalyvavimu iki 20 val vakaro, tuomet jis pareiske, kad jo darbas yra "atsakingesnis" todel jis tures teise ilgiau uzsibuti darbe arba siaip "tobulintis", neva tai jis seimai nori gero. No sorrys, tikisi, kad as is darbo begsiu 5 val vakaro pas vaika, o jis ples savo akirati,o veliau dar prikaisios, kad neturiu savo uzsiemimo
taigis parasiau as jam viena "grazu" laiska, kuriame viska isdesciau(rastu aiskintis geriau gaunasi ), tai po to sake, kad viska bandysim suderinti, kad abu butume laimingi. Na, tai paziuresim paziuresim...

Man iš vis atrodo, kad vyrai dažnai sau per daug leidžia, o tiesiai šviesiai pasakyti kas blogai nesugeba

Paskaitinejau cia ir ziuriu,kad beveik visi vyrai labai panasiai masto .Mano vyras niekada nesuprado,kodel as nepatenkinta,kad turiu but su vaiku namie,valgyt daryt it.t.,"juk viskuom aprupinta pilnai esu,nieko netruksta".Ir turbut niekada nesupras,kad be pinigu,skudru ir daiktu dar labai reikia,bendravimo su zmonem,demesio ir pan.

Jo suaugusį žmogų man atrodo jau neįmanoma pakeisti

Zinot, viska paskaicius, pradejau biskhki uzpavydeti kai kurioje vietoje Vadinasi taip: auginate vaikus, visos dienos vienodos, tvarkote, skalbiate, verdate, plaunate, o vyrelis uz tai tik pinigeliu numeta ir ne ocien ta jusu darbe vertina. Ir pasijutau didvyyyyyreee!!! Dukrai 8-eri, sunui eina 11 menuo. Jau metai kaio sedziu namuose. Tvarkau, skalbiu, keiciu pampius, verdu...verdu....verdu.... ir uz tai as NIEKO negaunu. Vyras man nenumeta anei cento!! Gyvenu ir 75 proc. atlyginimo, ka valstybe moka iki sueis metukai. Galima butu manes gailetis Bet as saves nesigaileiu. O kai jau labai supykstu parodau jam savo AS Paskutinis, labiausiai suveikes mano pasipriesinimas buvo vasara. Kai pries tai mes su dukra zyzeme, kad nuveztu prie juros ir jis vis atideliodavo. Susipykom rimtai. Ir kita diena, kol jis kazkur buvo isvaziaves, as pasiemiau tevu automobili, mama, dukra, susokrovem manatkes ir isvaziavom i pajuri Jam nepalikau net rastelio!! Vaziavau autostrada ir visa ke lia man juoktis is dziaugsmo norejosi Padariau, padariau!! O koks kaifas buvo isgirsti jo apsi.sh....balseli, kai paskambino telefonu ir suzinojo, kur mes As jauciausi super!! O jis pasimetes. Niekas jo nekviete i pajuri, bet jau kitos dienos popiete jis mus susirado Del ko visa tai pasakoju...manau svarbiausia parodyti jam ir kas svarbiausia SAU, kad esi stipri, esi verta daugiau nei gauni ir neuzsileisti Sekmes visoms

Tai, galvoju, kokia tada jūsų tėvelio paskirtis? Jei pinigų neduoda saviems vaikams išmaitint? Ant veislės laikai, ar ką?

Panasiai pagalvojau.

Ismaitint. Maista dazniausiai jis ir perka. Mokesciu man ir dar neteko jokiu moketi. Sauskelnes irgi jis. Tik va daugiausia vaiku rubus tai as perku. O ar labai tragiska padetis atrodo is salies? Ne as rimtai...patarkit. Nes as jau objektyviai vertinti negaliu

Tai pala pala, nevyk dievo į medį. Vadinasi, piniginiai reikalai, lyg ir per pusę dalinami, šiuo atžvilgiu kaip ir nėr kuo skųstis. Tik, matyt, santykiai atšalę...

na tai kaip ir taip....seima jis islaiko Tik vat noreciau, kad ir mane karts nuo karto palepintu kuom Bet....is jo niekada to nebuvo (po vestuviu) ir matyt nebus

Sveikutės, perskaičiau visą temą ir tirsiog pagalvojau kad gal ir temą bus parašyti.
Pati praėjau viską nuo a iki z. Buvo laikas kai jis išlaikė šeimą , tuo metu ir tylėjau aišku susikivirčydavome , aišku per kiekvieną konfliktą grąsidavosi skirtis, išeidavo , po paros gryždavo ir kas kiesčiausia pradėdavo pokalbį lyg konflikto prieš tai ir nebutų buvę. Buvo ir snurto. Vis bandžiau kalbėtis, suprasti, atleisti.
Poto prasidėjo vyro kėlimasis iki negalėjimo. Visi durni jis vienas protingas. Draugai ir tie tai pastebėje pradėjo kažkodėl manes klausti kas čia su tuo mano vyru yra. Na va šiou metu aš uždirbu tiek pat kaip ir jis, bet jam vistiek negerai.
Dabar sūnui 12 metų, dukrai 1.5metų aš dirbu rūpinuosi namais, maistu, drabužiai. pramogom, bet pasak jo per pastaruosius 1.5m aš nieko nedarau apart cituoju" kad dirbu darbe, tvarkau namus( beje214kvadratų), darau valgyt , skalbiu, rūpinuosi vaikais ir drystu jam naparuošit pietų iš 3 antrų patiekalų( paskutinio konflikto tema )
Tai va ir galvoju ar išties man verta gyventi su tokiu žmogum.
Kaip

aš tiek neištverčiau (auksinis tavo charakteris ) aš esu labai ūmaus būdo ,tai pas mus irgi visko buvo :ir apatijos viens kitam ir kaitros bet jau žemint savęs niekam neleidau ir neleisiu(o tuo labau kelt ranką) bandė mb vieną kart pagazdint kad išeis-į tai pasakiau ,,prašom durys atviros bet kada .bet tokiu atveju kelią atgal pamiršk."-viskas užteko nurimo ir daugiau nebandė bambėt kad jam ko trūksta.bet matot mes sutarę viską rėžt tiesiai be užuolankų kas netenkina ko norėtusi-kol kas pasiteisino ir nekyla nereikalyngų problemų

Pinigai aišku, kad gadina žmones, bet šiaip jau susireikšminimą laikyčiau tokia vyrų charakterio ypatybe, kuri pasireiškia nepriklausomai nuo pajamų. Aš uždirbu gerokai daugiau už savo vyrą (net 75% kol vaikui sueis metai daugiau už jo atlyginimą), bet dažnai jo elgesyje matau tą susireikšminimą. Čia turbūt liekana iš akmens amžiaus, kai vyrai buvo genčių vada, kariai ir pan. Bet su tuo galima susigyventi, nereikia tiesiog kreipti dėmesio, daryti tai ką norisi daryti ir tas vadas turės taikytis. Žygis prie jūros be vado (viename postų) puikiai parodė, kad jis supras pasilikęs be savo kariaunos ir lėks jos ieškoti. Manau nereikia per daug trokšti to vyro dėmesio, tada jam pačiam labiau norisi jį parodyti, kad atkreiptų dėmesį tos, kuri kažkuo užsiėmusi (kam atkreipinėti dėmesį, jei jis ir taip visas ir visada atkreiptas į jį?).

Kam reikalinga kariauna, kuriai jis ne vadas? Ne, tokios kariaunos nereikia...

Gal ir iesa dėl tos kariaunos ir tiap toliau , bet taip nirisi tų gerų , šiltų santykių o ne pastovaus lenktyniavimo ir varžymosi tarpusavyje.
Matyt pavargau , norėtusi šalia žmogaus su kuriuo pasijustum saugi ir rami, o ne pačiai tas gyvenimo audras pačiai atlaikyti.