as tai pvz svetima vaika imu tik tada,kai jis jau gerai galvyte laiko,nes man nereali paranoja,kad ne taip paimsiu ir galva nulus...teko karta paimt poros dienu vaikeli,kad paduociau po cezario negalinciai atsikelti draugei...na,galvos nenulauziau,bet vos nenumiriau is baimes

Ir man panašiai būdavo,todėl galvojau kad ir savo bijosiu,bet baisoka buvo gal tik pirmomis akimirkomis,ypač keičiant sauskelnes.O į svetimus geriau žiūriu iš toliau-kažkaip baisiau nei savo...

Kadangi turiu brolį ir sesę dvynius ir gimė jie, kai man buvo 13 metų, tai ėmiau ant rankų juos jau kokių poros savaičių. Reikėjo padėti mamai, tad šiek tiek pasitreniravau ir nebebijojau

Na gal truputį nejauku- jie tokie mažučiukai trapučiukai, bet įtikini save, kad kūdikiui svarbu prilaikyti galvutę, visa kita ne taip ir trapu, o paskui tik užlieja palaima laikant ant rankų švelnutį žmogutį

kai pačiai buvo likęs mėnuo iki gimdymo , ėjau lankyti draugės leliuko(2 sav.). paėmus ant rankų baimės jokios nebuvo, tik šiaip labai keistas jausmas apėmė, net nemoku apsakyti....kažkaip nesitikėjo, kad ir aš tuoj turėsiu tokį mažytį...

Pas mane tas pats. Turiu broli, kuris gime, kai man buvo 13 metu. Taip kad kudiki esu ciupinejusi, nesiojusi, priziurejusi, skalbusi vystiklus, maitinusi is buteliuko ir pan.
Kai jau gimdziau savaja ir ligoninej sesele paklause, gal padeti vaikeli aprengti vaziuojant namo, man pasirode labai keista... Gi taip paprasta ji aprengti...
O paskui pagalvojau, kad merginoms, kurios is tikruju kudikeli paima ant ranku tik tada, kai pagimdo savo, tai tikrai geriau, kad seseles padetu, parodytu pamokyti

Kai gulėjau pogimdyvinėj palatoj, tai į ją atvežė dar vieną mamą su naujagime. Po kelių valandų ji pamatė, kaip aš savo lelių nešioju ant rankų ir sako: gal gali paimti mano vaikiuką ir paguldyti pas mane į lovą, nes aš bijau jį imti. Biški nesupratau ko jinai nori. Paskui sakė, kad gyvenime nelaikė mažo kūdikio rankose, tai labai bijojo, kad nesulūžtų.
Bet žinot, man svetimą kūdikį baisu imti. Su savo tai kažkaip lengvai viskas gaunasi, o su svetimu
O pati pirmą kartą paėmiau kūdikį į rankas kai man buvo 19 metų . Pagal skelbimą norėjau vasarai įsidarbinti aukle, ateinu, o ten 3 mėn kūdikis . Nu pirmas kėlimas iš lovytės buvo baisokas: toks gležnutis, galva tabaluoja..., nors labai greitai pripratau, dabar su savo daug lengviau.

Man tai kazkaip visai nebaisu imti mazu svetimu vaiku ant ranku, gal del to kad puseserei vaikus auginti padejau, kai buvau 16 puskei vaikuciui buvo puse dieneles drasiai emiau ant ranku, o savo tai kazkaip truputeli rankos drebejo o paskui jau nieko

Aš apskritai niekada gyvenime nebuvau laikiusi kūdikio, na bent jau nepamenu Bet nieko, kai pagimdžiau, iškart padėjo man ant krūtinės ir jokios jokios baimės nebuvo, ir vėliau net nekilo mintis, kad bijočiau paimti Bet va kitus vaikiukus tai man nedrąsu imti ir dabar, ypač naujagimiai tokie mažučiai ir gležnučiai atrodo

Visai nebijojau saviškę paimti ant rankų.
Kažkaip atrodo savas tai tikrai nieko blogo nepadarysi. O svetimus leliukus imant, kažkaip sudreba pasamonėje, kad gal ką ne taip darau. Bet viskas su laiku.

Aš visai leliuka kelių savičių dar tik, pirmą kartą į rankas pamiau pieš pora metu, tai man buvo ~17 Nuvažiavom su broliais aplankyti pusesrės su lele, baisu buvo, kad galvos nenulauščiau O dar ir atpylė mažylė ant mano rankų atsiūrus tai iš vis stioko buvo, nes su tokiais reiškiniais susidūrus nebuvau

na as galvojau kad bijosiu paimt, bet kai tik gimusia man uzdejo ant krutines ir gera valanda paliko tai as jos nebenorejau paleisti...maniau kad tik as viena galiu sita mazute tvirtai ir saugiai laikyti rankose...juk mano dukryte

Aš pirma karta paėmiau savo dukrytę . Anksčiau baisu būdavo, kad nemokėsiu, tai neimdavau, o dabar jau paimu kartais ir kitus

aš pirmą kart lelių pėmiau kai man buvo aštuoneri (tada gimė mano broliukas), po to dažnai prižiūrėdavau kamynės lelių, o po to ir savo

Pirmą sykį kūdikį ant rankų paėmiau kai man buvo kokie 23-tai buvo kaimynės mergaitė, neseniai parsivežta iš ligoninės, gal kokių 4-5 dienų. didelės baimės nebuvo, tik šiek tiek nerimas, ar viską darau teisingai. Šiaip mergaitės tėtis tuo metu dar bijojo savo vaiką ant rankų imti.
Kai gimė savas vaikas, visai nebuvo baisu jį paimti ar maudyti, netgi lengviau buvo maudyti be pagalbos, nors mes su drauge eidavom kaimynei padėti išmaudyti dukrytės (tuo metu gyvenom bendrabutyje).
manau, būtų nedrąsu imti svetimo žmogaus kūdikį, o su kuriuo bendrauji yra kitaip.

As dar kol kas nesilaukiu, bet jokio vaikiuko nesu ant ranku laikius, ir man labai neramu, ar mokesiu tai tinkamsai padaryti su busimu savuoju,jei taip ir netektu pasipraktikuoti, net neisivaizduoju, nu kaip paimt, dar suprantu, bet kaip nupraust, pvz ligoninej, tai jau niekaip...

Man kai buvo 10 metų gimė mano sesuo tuomet laikydavau ją ant rankų ir nebijojau, bet kai gimė pirmasis sūnus tai nežinojau ką daryti. Labai bijojau.Rankos drebėjo.O dabar kai jau gimė antrasis tai jau drąsu- atrodo kad pulką vaikų būčiau užauginusi

nebijok, jau kai gims, tai savaime motiniski instinktai pasnibzdes ka daryt, kaip paimt as iki savosios net nebuvau macius jaunesnio vaiko kaip vieneriu metu. o kai gime, tai ir pamperi keiciau, ir nesiojau ir visa kita dariau pacia pirma diena, net mama nusistebejo is kur taip viska zinau ir moku, ir nebijau. sakau nezinau, viskas savaime vyko

niekada nelaikiau jokių vaikų, aš jų apskritai nemėgau ir stengiausi laikytis pagarbaus atstumo, tačiau tol, kol savų neturejau o paskui jau viskas atrode , kad savaime suprantamas dalykas

taip kad gerai nirmeda pasakė apie motiniškus instinktus

As savo pusbrolius augint padejau tai naujagimis nebuvo naujiena labai laukiau savo mazuleles ir jokios baimes nejauciau na gal siek tiek sirdute kuteno juk tai mano

As ti nuo mazens dievinau leliukus,tai ,man teta dave palaikyt pusseseryte 2 dienu,kai man buvo 9 metai .labai bijojau,bet kai padejo ta gleznuti padareli man ant ranku,tai vis nesiojau ir nesiojau..verkiau poto .geris tie

laikiau mažą leliuką kai dar pati nesilaukiau, draugęs sūnų. iš pradžių buvo baisu paimt, bet kai paėmiau - viskas normaliai, nors nesijaučiau drąsiai.
kai gimė mūsų mažylis - iš pat pradžių ėmiau tvirtai, be baimės ir nebuvo nei baisu, nei nejauku - juk mano, ir žinojau, kad bijoti nereikia, kūdikiai labaijaučia

kai gimė mano pirma puseserė man buvo 6 metukai, o kadangi gyvenome kartu, tai dažnokai tekdavo imti ant rankų ir šiaip nenčyti, tai tokios baimės ir neturėjau. o savo mažiuką paėmiau ant rankų apie tai net nesusimastydama. beje kitus vaikučius irgi drasiai imu.


manau tai susiję su atsakomybe - leliukas toks mažiukas ir bejėgis ir tu esi atsakingas už savo veiksmus ir bijai, kad nieko neatsitiktų, o taip pat ir su patirtim - kuo daugiau laikiai ant rankų anksčiau, tuo lengviau paimti ir vėliau

kadangi turiu broli, tai pirmakart ji paemiau, kai dar jam nebuvo nei dienos tik kelios valandos aisku labai bijojau, bet noras palaikyt broli buvo didesnis o man kai jis gime tebuvo 13 metu

Pirmą ir kol kas vienintelį kartą laikiau ir prižiūrėjau visą dieną 2 savaičių kūdikį 19 metų..bet jokios baimės nebuvo. Kai paėmiau, tai nebenorėjau paleist.

Pirma ir kolkas vieninteli kudikėli ant savo ranku laikiau ,tai dukryte
Gėda prisipažinti,bet ankščiau bijojau kudikėliu,tai niekada nebuvau laikius

Pirmą kartą paėmiau ant rankų savo kūdikėlį, prieš tai neteko laikyti mažiukų, dar nemokėjau su jais elgtis, todėl buvo šiek tiek baisu, bet greitai pripratau

pirma karta paemiau savo maziuka ant ranku, bet bijojau. Kita diena baimes jau nebuvo, pripratau, turbut motiniskas instinktas. Bet pirma diena vyras pirmas laike maziu ant ranku, nes pati bijojau, tai jis man ir paaiskino kaip reikia laikyti ir padrasino.

as pirma karta kudiki paemiau ant ranku pries septynis metu kokius kai buvau mazdaug 15 metu o poto jau savo prie truputuka daugiau nei metus

augau apsupta vaikų
vasaras leidau kaime, kai buvau 9 metų gimė pusprolis, reikėjo daug padėti tetai, todėl vis pasikdavau prižiūrėti mažiuko, o poros metų gimė dar vienas pusbrolis ir vėl aš buvau aukle. niekada nebuvo jokios baimės imti vaiką ant rankų, tiesiog man buvo parodyta ir paaiškinta, kaip tai daryti taisyklingai, o aš vaikiukus mylėjau be proto, tai tik džiaugdavaus jei reikdavo panešios ar palutes pakeist (tais laikais dar nebuvo pampersų ). taip kad galima sakyti, kad vaikiukus ant rankų pradėjau nešioti nuo 9 metų ir jau turiu nemažą auklės stažą

Aš tai pirmą kartą pėmiau kai buvau 11metų savo sesers dukrytę ir teko padėti auginti nes gyvenom kartu jau praėjo 14metų ir dabar laukiu kada galėsiu savo paimti ant rankų nekantrauju

Aš tai prieš pat gimdymą laikiau ant rankų draugės ką tik gimusį sūnelį, tai buvo labai baisu, kažkaip nemokėjau paimti. O savo lelius kažkaip visai nebaisu buvo paimti ant rankų ir atrodo, savaime žinojau kaip.

6 metu pasiemiau is lovytes savo puske ir atitempiau i virtuve, kur sedejo jos mama ir mano mama. Pasakojo, kad abi apsalo: "Ka tu darai?!" O as ramiausiai: "Juk ji nenori ten guleti". Nuo to laiko mama jau duodavo laikyti ir tik pora men.vyresni broli. Iki to laiko drausdavo, gal todel ir puoliau traukti ta mazyle, kol niekas nemate
Bet anksciau juos vyste, gal drasiau imti buvo. Kiek save pamenu, niekada nebijojau imti mazius ant ranku, priesingai, pirmoji siam reikalui prisistatydavau rankas istiesus

Pas mane tas pats, tik vietoj dukrytės sūnelis

as tai nezinau nuo kada pradejau imti lialius i rankas, bet jau senokai. iskaitant tai, kad man 18. bet jauniausia kiek prisimenu tai buvo vieno menesio neturinti pussesere. nuvaziavau ir visa menesi padejau tetai...as kai nuvaziavau pas juo s ji miegojo, o kai pabudo valgyt norejo tai labai reke ir buvo labai raudona, o man ja atnese ir padave. va tada tai tikrai vos nenumiriau. bet kai buvo pavalgius tai is ranku nesinorejo paleisti. o po to dar maziuk asavo sunena laikiau. jam buvo 1,5 menesio. tai brolis kaip imete i rankas, as net nespejau susiorientuoti, ka dtas vaikutis galvos nelaiko, bet automatiskai taip....

Kol neturėjau savo vaikelio nelabai pasitikėjau savo jėgom imdama ant rankų svetimą vaiką,bijojau pamesti.Kai gimė maniškis,ta pačia baime išgyvenau, matydama savo vaikeli kitų rankose.Galvoje sukdavosi viena mintis, kad tik nepamestų.

Aš pirmą kartą paėmiau mažyli ant rankų 22 metų, tai buvo 2 mėn. vaikutis. O anksčiau imdavau tik tokius, kurie pilnai nulaiko galvą ir netgi sėdi . Mažesni kažkaip atrodė trapūs

kol neturejau savo, tai labai bijodavau. Pirmakart paemiau budama 17m. sesers vaikuti.

Buvau gal 7metu kai bandziau paimti pusbroli ant ranku, jis galveles dar nelaike, tad lostelejo, ui kaip as issigandau, maniau galvyte nuluzo ir kaip dziaugiaus kai jis po to mirktelejo, o jo mama pasake, kad viskas gerai

Pirmą kudikėlį, kurį ant savo rankų laikiau, tai mano dukrytė

Gyvenime dar nesu laikius kūdikio ant rankų Gal ir gerai... o tai aš tokia nezgrabaila.

Iki savo dukrytės niekada nebuvau laikiusi ant rankų jokio kūdikio, nes bijojau, nors progų turėjau - siūlydavo draugės palaikyti, pamyluoti mažuliukus. Tiesiog jaučiausi tam nepasiruošusi. Kai pagimdžiau dukrytę, nors ji ir buvo labai mažuliukė - tik 2,5 kg, iš karto atsirado didžiulis noras ją globoti ir atrodė, kad tik aš ją galiu laikyti saugiausiai.
Po ligoninės pirmąją naktį praleidau pas savo tėvus, nes vyras dirbo, tai visą naktelę mano mama vaikščiojo man iš paskos ir stebėjosi, kaip aš tą coliukę taip drąsiai prausiu, rengiu maitinu, kaip naktį neužgulu.

pirmas vaikas kurį laikiau ant rankų tai mano pačios sūnus. Visada bijojau kūdikių, o savo mažyli vos išvydusi nenorėjau paleisti iš rankų.

13 pusseseres vaika

Maždaug būdama 6 metukų.Savo pussesere.Jai tuo metu buvo maždaug 3 mėnesiai..man ją labai patiko laikyti,o jai turbūt pasirodė nelabai saugu pas tokią mažę ant rankų būti tai baisiausiai apsiverkė ji..dabar turiu nuotrauka,joje aš tokia patenkinta laikau pussesere o ji verkia o pirma karta lėliuką,net galvytės nelaikantį palaikiau 7 metų.Vėlgi savo pusseserę,jai tada buvo maždaug 5 dienelės

Man buvo 10 metu ir tai buvo mano mazoji sesute. Tuo metu (pries 20 metu) sauskelniu dar nebuvo, tai mamai valandziukei isbegus iki vaistines ne tik ant ranku paemiau, bet ir pervysciau. Sesei gal pora savaiteliu buvo.

as jau nuo mazumes priziuredavau vaikucius... jei kazkodel mane myli nors kai buvau jaunute labai noredavau atsikratyti ju kompanijos a daba net mokytoju busiu kad tik su vaikais galeciau pabendraut...

as paemiau 9 metu savo broli jauniausia

Aš 10 metų- irgi tik gimusį brolį.

kokiu 5 metu - mama mane palikdavo su naujagimiu broliu, kol pati sulakstydavo maistelio jam parnest (nu budavo tais laikais specialus pienukas kudikiams mazais buteliukais)