Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

Aiškutis, labai patiko man šitas eilėraštis...

Tau išvažiavus man užgeso saulė
Lietus stiklinėm ašaromis liejos
Ir duždamas i kietą žvirgždą
Labai labai tavęs ilgėjos.

Kartu su rudeniniais lapais
Su šalto vėjo kuždesiais
Beprotiškai tavęs ilgėjos
Ilgais lietingais vakarais.

Tuomet kai smarkiai žliaugia lietūs
Kai teškiasi vanduo i veidą
Narvelyje maža paukštytė
Man vis kartoja tavo vardą...

gražu... ir taip artima mano būsenai...vėl klausiu, kas autorius???

ingere, autorius as

Oho... Labai gražus eilėraštis Šaunuolė...

Kai mano lupos tars piktus zodzius, Zinok,reiksme ju visiskai kita, Jie kvecia apkabint mano pecius Ir trupuciuka pasedet salia... Kai mano akys svaidysis zaibais, Zinok,jos slepia meile,ir tada Tu apiberk mane svelnumo buciniais Ir viskas velei plauks sena vaga... Kai begs per skruostus asaru lietus, Neklausynek kvailai,o tyliai prisiglausk, Leisk verkti tol,kol liudesys isdzius, Na,o tada-,,Ar jau geriau,,?paklausk. Jei kada nors supykdyciau tave, Tu nesigincyk,bet atsiprasyk, Snaige istirpsiu tavo gerume As moteris,mane suprask ir gink...

Numirti – šitaip nesielgiama su katinu.
Nes ką gi katinui beveikti
tuščiam bute.
Keberiotis ant sienų.
Trainiotis tarp baldų.
Lyg niekas nepasikeitė,
o vis dėlto sukeista.
Lyg niekas nepakrutinta,
o vis dėlto pastūmėta.
Ir vakarais jau nebedega lempa.
Ant laiptų girdėti žingsniai,
bet nebe tie.
Ranka padėjus žuvį ant lėkštutės
irgi ne ta,kuri buvo.
Kažkas čia neprasideda
įprastiniu laiku.
Kažkas čia nebevyksta,
kaip turėtų vykti.
Kažkas čia buvo ir buvo,
o paskui staiga pradingo,
ir atkakliai jo nebėra.
Dirstelėta į kiekvieną spintą.
Perbėgtos lentynos.
Palįsta po kilimu ir patikrinta.
Net pažeidus draudimą,
išmėtyti popieriai.
Ką gi dabar bedaryti.
Snausti ir laukti.
Tegu jis tik sugryžta,
tegu pasirodo.
Iškart sužinos,
kad negalima šitaip su katinu.
Jo link bus einama,
tarsi visai nesinorėtų,pamažėliais,
labai įsižeidusiom letenom.
Ir pradžioje jokių miauksėjimų nei šuolių.

/V.Šimborska/

Netylėk. Nekalbėk:
ir nešauk, ir neklausk.
Nepritark. Netikėk.
Nebučiuok ir neglausk.
Nei mylėk, nei nekęsk...
Tad neteisink, nesmerk.
Nepradėk - nepratęsk.
Nei anksčiau, nei dabar.
Tiktai būk...Tiktai lik
nei toli, nei arti...
Nesidžiauk....Ir nepyk
juk ne sau gyveni.
Nemanyk, kad žinai,
kaip atrodo tiesa...
Nesakyk: amžinai
mes nebusim šviesa.

Nėra labai gražus,bet man labai brangus eilėraštis

BROLIUI...
Taip greitai bėga dienos,mėnesiai ir metai...
Atrodo kyg ir vakar dar buvai šalia,
O šiandien pradingai tu amžiams.
Juk vaikščiojom laimingi mes abu,
O jei ir liūdesys užplūsdavo kaskart
Paguodos žodžių rasti sugebėjai
Ir šypsena šmaikšti nedingo tau nuo lūpų
Dalijomės viskuo...
Gyvenimas negailestingas!
Buvai tu su mumis visais,
Bet išėjai sudie net neištaręs...
Tu išėjai visiems laikams
Ir nebegrįši niekad...niekados...
O taip norėčiau,jog būtai vėl šalia,
Paguostai,apkabintai,pralinksmintai keistai...
Norėčiau balsą girdėti tavo vėl,
Šmaikščius žodžius ir nerūpestingą juoką.
Kodėl tu išėjai?
Juk taip norėjai grįšti...
Su ašarom akyse ir didžiuliu skausmu,tu palikai visus
Ir išėjai į amžiną ramybę.
Norėjom pasakyt,dar daug vienas kitam,
Tik tau jau neišėjo,per silpnas dar buvai,
O aš nebesuspėjau....
Nespėjau pasakyti,kaip tave myliu
Ir koks svarbus,bei reikalingas man esi
Bet aš žinau,kad tu jautei
Ir jausi visada tą meilę,
Juk Tu,svajonių brolis man buvai,
Ir tai turbūt žinojai,
Tu mano širdyje ir visuose prisiminimuose
Išliksi amžinai! Ir lygiai taip kaip palikai-
Su žavinčia ir paslaptinga šypsenėle ant veido
Sui žvilgsniu pilnu laimės ir ateities planų,
Ir visad nenurimstančiu charakteriu,
Man būsi gyvas visada, broluži mano.

Ir dar toks vienas,iš paauglystės laikų

Bridau per laimes ir nelaimes
Lyg aukštu kalnu kopdama
Ir vis nepasiekdama viršūnės.
Atrodo,kad užkopsiu tuoj
pasieksiu nuostabią viršūnę,
Atrasiu daug gražių jausmų:
Ramybę,laimę ir visas svajones.
Tačiau vėl gaunu smūgį,
Išsilaikyti niekaip negaliu,
Mane apleidžia jėgos ir svajonės
Ir nukrentu žemyn...
Nusiritu lyg mažas akmenėlis.
O išsvajotoji viršūė,
Palieka taip aukštai,aukštai...
Kopiau į kalną,o dabar aš jūroj,
Lyg vėjo blaškomas laivelis į visas puses.
Ir kranto niekur nematyti,esu vienui viena!
Kažkas padėti,ar patarti nori,
Bet kranto vis nėra...nėra...
Bandau vis plaukti,
matau jau žemę,jau matau aš ją!
Tokia laiminga vėl pasijutau,bet greitai nusivyliau,
Ten buvo tik uola...
Viršūne užsimiršo ir laivo nebeliko.
Teliko -jūra,vėjas,
Ir užmiršti vaizdai...

[quote=Kaliausele,2009 11 22, 09:33]
Netylėk. Nekalbėk:
ir nešauk, ir neklausk.
Nepritark. Netikėk.
Nebučiuok ir neglausk.


Labai gražus..Įdomu,kas autorius????

[quote=Mil@na,2009 11 22, 12:01]
[quote=Kaliausele,2009 11 22, 09:33]
Netylėk. Nekalbėk:
ir nešauk, ir neklausk.
Nepritark. Netikėk.
Nebučiuok ir neglausk.
Labai gražus..Įdomu,kas autorius????
[/quote]
nezinau autoriaus , bet ir man grazus