Is senu laiku atsiminimai:
Do rė mi fa sol la si,
Sėdo kiaulė į taksi,
Sumokėjo tris rublius,
Nuvažiavo į Šiaulius.
Iš Šiaulių paspaudė gazą,
Nuvažiavo į Kaukazą,
Iš Kaukazo į mėnulį,
Pažiūrėt kaip diedas guli.
Diedas guli ir sapnuoja,
Kad į karą išvažiuoja.
Turi bombą ir granatą,
ir dešrinį automatą.
Saltinis: www.eilerasciai.lt
Tikras draugas tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį.
Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus, tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.
Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.
Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu visas pasaulis.
Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi.
Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.
Visada atsiras žmonių, kurie suteiks tau skausmą.
Tapk geresniu ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras.
Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai.
is Gabrielio Garsijos Markeso ''13 frazių apie gyvenimą''
Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus, tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.
Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.
Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu visas pasaulis.
Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi.
Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.
Visada atsiras žmonių, kurie suteiks tau skausmą.
Tapk geresniu ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras.
Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai.
is Gabrielio Garsijos Markeso ''13 frazių apie gyvenimą''
Ak, taip kas vakaras vis saulė leisis
Plonyčiais spinduliais...
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Ar šitą mano maldą nešis vėjai
Ar jie pernakt dejuos?-
O Viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau,
O Dieve mano, - jos!
Suvirpo sielvartu širdis ir pirštai
O kaip, o kaip man čia?
Šį vakarą mano maža infantė miršta
Ir - didelė kančia...
Gal taip kaip varpas, mariose paskendęs
Graudingai sudejuos,
Bet kas iš žodžių, iš gražių legendų,
Be sielvarto, be jos?..
Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis
Plonyčiais spinduliais?
Atleisk, ne sjei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis!..
/J.Aistis Atleisk/
Plonyčiais spinduliais...
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Ar šitą mano maldą nešis vėjai
Ar jie pernakt dejuos?-
O Viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau,
O Dieve mano, - jos!
Suvirpo sielvartu širdis ir pirštai
O kaip, o kaip man čia?
Šį vakarą mano maža infantė miršta
Ir - didelė kančia...
Gal taip kaip varpas, mariose paskendęs
Graudingai sudejuos,
Bet kas iš žodžių, iš gražių legendų,
Be sielvarto, be jos?..
Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis
Plonyčiais spinduliais?
Atleisk, ne sjei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis!..
/J.Aistis Atleisk/
Atsiprašau, jei pasikartosiu 
daug turiu mėgstamų eilėraščių, bet šitas vienas iš mėgstamiausių:
Sapnas
Šią naktį sapnavau, jog tu mirei:
Kažkur toli, atrodo, varpas gaudė,
Visam name užgeso žiburiai,
Ir širdį juodas nerimas suspaudė,
Ir visas aš raudojimu virtau,
Ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj -
Lig šiol, deja, nepasakyti tau,
Dabar jie buvo žodžiai paskutiniai.
Aš parklupau po didele našta:
Tai mano meilė, - tavo balsas tarė.
Ir pajutau, kad meilė - net ir ta -
Man dvigubai sunkesnė pasidarė.
J. Marcinkevičius
daug turiu mėgstamų eilėraščių, bet šitas vienas iš mėgstamiausių:Sapnas
Šią naktį sapnavau, jog tu mirei:
Kažkur toli, atrodo, varpas gaudė,
Visam name užgeso žiburiai,
Ir širdį juodas nerimas suspaudė,
Ir visas aš raudojimu virtau,
Ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj -
Lig šiol, deja, nepasakyti tau,
Dabar jie buvo žodžiai paskutiniai.
Aš parklupau po didele našta:
Tai mano meilė, - tavo balsas tarė.
Ir pajutau, kad meilė - net ir ta -
Man dvigubai sunkesnė pasidarė.
J. Marcinkevičius
Gal kas zino, kas sio eilerascio autorius:
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 12 23, 14:16)
Savižudė
Pavasaris budo ant mėlyno tilto,
Į baltą balandį dvi rankos pavirto.
Nuskrido pas Dievą, delnais apkabino,
Žiedais nulašėjo ant pilko arimo.
(...)
Pavasaris budo ant mėlyno tilto,
Į baltą balandį dvi rankos pavirto.
Nuskrido pas Dievą, delnais apkabino,
Žiedais nulašėjo ant pilko arimo.
(...)
QUOTE(Siluete @ 2011 06 25, 21:38)
Gal kas zino, kas sio eilerascio autorius:
Ėmiau jį iš čia
http://www.culture.l...9...&st_id=4386
Pora mėgstamų A.Baltakio eilėraščių.
Nuo meilės niekur nepabėgsi
Nuo meilės niekur nepabėgsi,
Jinai tave visur pavys.
Ją lyg perkūniją ar giesmę,
Lyg potvynį girdėsi vis.
Nuo jos drebės po kojom žemė.
Ji kaip vulkanas prasiverš.
Ir tu jos prigimtį neramią
Pajusi skaudžiai ant savęs.
Virš debesų pakilsi - saulė
Tau meilę būtinai primins.
Ir požemio tyliam pasauly
Ji iš tamsos kalbėti ims.
Dar tau vaidenas žalias krantas,
Kur meilės nėr... O aš juokiuos...
Širdis - tas meilės diversantas -
Sekios tave be atvangos...
Toks aš esu...
Aš gyvenau kaip daugelis poetų.
Ėmiau avansą. Gėriau. Triukšmavau.
Ir melavau (kad tik gražiau skambėtų!).
Bet niekad pinigui nevergavau.
Šlovės vaikiausi, jos nenusipelnęs.
Kitų eiles peikiau, žavėjausi savom.
Buvau, kai reikdavo, tai angelas, tai velnias,
Bet niekad nelipau kitų galvom.
Bariausi su draugais. Šaipiaus iš dėdžių.
Bandžiau geruoju, mojavau lazda.
Mačiau visokių sukčių ir veltėdžių,
Tačiau žmogum tikėjau visada.
Lanksčiaus Paryžiuje prieš Notr - Damą.
Nekritiškai gėrėjaus Rivoli ritmu.
Kvailai šypsojaus išdažytom damom,
Bet niekad neteršiau gimtų namų.
Toks aš esu. Jei smerksit - nesiginsiu.
Nepyksiu, pavadintas užgauliu vardu.
Aš jūsų priekaištus visus priimsiu,
Bet leiskit visad likti poetu.
Nuo meilės niekur nepabėgsi
Nuo meilės niekur nepabėgsi,
Jinai tave visur pavys.
Ją lyg perkūniją ar giesmę,
Lyg potvynį girdėsi vis.
Nuo jos drebės po kojom žemė.
Ji kaip vulkanas prasiverš.
Ir tu jos prigimtį neramią
Pajusi skaudžiai ant savęs.
Virš debesų pakilsi - saulė
Tau meilę būtinai primins.
Ir požemio tyliam pasauly
Ji iš tamsos kalbėti ims.
Dar tau vaidenas žalias krantas,
Kur meilės nėr... O aš juokiuos...
Širdis - tas meilės diversantas -
Sekios tave be atvangos...
Toks aš esu...
Aš gyvenau kaip daugelis poetų.
Ėmiau avansą. Gėriau. Triukšmavau.
Ir melavau (kad tik gražiau skambėtų!).
Bet niekad pinigui nevergavau.
Šlovės vaikiausi, jos nenusipelnęs.
Kitų eiles peikiau, žavėjausi savom.
Buvau, kai reikdavo, tai angelas, tai velnias,
Bet niekad nelipau kitų galvom.
Bariausi su draugais. Šaipiaus iš dėdžių.
Bandžiau geruoju, mojavau lazda.
Mačiau visokių sukčių ir veltėdžių,
Tačiau žmogum tikėjau visada.
Lanksčiaus Paryžiuje prieš Notr - Damą.
Nekritiškai gėrėjaus Rivoli ritmu.
Kvailai šypsojaus išdažytom damom,
Bet niekad neteršiau gimtų namų.
Toks aš esu. Jei smerksit - nesiginsiu.
Nepyksiu, pavadintas užgauliu vardu.
Aš jūsų priekaištus visus priimsiu,
Bet leiskit visad likti poetu.
Man sitas dar nuo mokyklos laiku labiausiai Radausko eilerastis istriges 
Elegantiškai sninga
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
Elegantiškai sninga
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
Mylimiausias. Geriausias iš geriausių.
2007 birželis
Dykuma
Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..
Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..
Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..
Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius..
2007 birželis
Dykuma
Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..
Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..
Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..
Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius..
Ateinu čia su V. Mačerniu.
PASIKALBĖJIMAS SU MAMA
Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusio ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: "Sūnelis greit bus vyras".
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti:
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?
PASIKALBĖJIMAS SU MAMA
Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusio ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: "Sūnelis greit bus vyras".
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti:
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?
Kelias tenai, -
Ten kur baigiasi jūra,
Kur saulė nukritus žemai.
Rinko smiltis ir putas nuo bangų -
Matė pasaulio stebuklą.
Duonos norėjo -
Valgė saują dangaus.
Meilės -
Jūroje maudėsi.
Ir užsimiršti norėjo tiktai, -
Surast savo jėgą ir žavesį.
Kelias sugrįžta,
Parbėga namo,
Sėdasi greitai prie stalo.
Saulė aukštai,
Bet stebuklų nėra, -
Dalina juos pats iki galo.
Duonos nevalgo,
Juk oras yra,
Bet jūra nelaukia už lango...
Gera namie
Pailsėti gali ir rūkyti ramiai "Monte Carlo".
man jis mielas, nes pati jį parašiau prieš 18 metų
Ten kur baigiasi jūra,
Kur saulė nukritus žemai.
Rinko smiltis ir putas nuo bangų -
Matė pasaulio stebuklą.
Duonos norėjo -
Valgė saują dangaus.
Meilės -
Jūroje maudėsi.
Ir užsimiršti norėjo tiktai, -
Surast savo jėgą ir žavesį.
Kelias sugrįžta,
Parbėga namo,
Sėdasi greitai prie stalo.
Saulė aukštai,
Bet stebuklų nėra, -
Dalina juos pats iki galo.
Duonos nevalgo,
Juk oras yra,
Bet jūra nelaukia už lango...
Gera namie
Pailsėti gali ir rūkyti ramiai "Monte Carlo".
man jis mielas, nes pati jį parašiau prieš 18 metų
