Net nepajutau kaip vėl nubėgau iki lovos ir stipriai apsikabinus vyra jam padėkojau 'Ačiū už pačią nuostabiausią gimtadienio dovaną!!' vyras aišku nieko nesupranta
parodau testą ir dar ilgai vartomės lovoje, juokiamės, glostome pilvuką ir jau kalbinam savo mažiuką. Nusprendžiam apie tai niekam nesakyti, kol nenueisiu pas gydytoją. Po kelių dienų pastebėjau, kad šiek tiek kraujuoju. Prasideda abejonės... Gal testas melavo? O jei kas atsitiko mažiukui? O gal aš net nebuvau neščia ir čia kiek užsivėlinusios mėnesinės? Papasakoju apie viską mamai ir likusiems namiškiams, nes nerimas ima viršų. Sekančia dieną einu pas ginekologę, kuri iš karto siunčia i ligoninę 
ten dar skaudesnė žinia - galimas persileidimas, gali tekti daryti išvalymą... Viso to net nenoriu girdėti...verkiu...verkiam abu su vyru... noriu savo vaiko... kaip užsispyrusi paauglė gydytojam kartoju, kad jokio išvalymo man niekas nedarys, kad viskas bus gerai. Viena nuostabi sesele liepia kuo daugiau guleti iškelus kojas. galima sakyti, tik taip ir praguliu visą savaitę, gydytojai net juokais klausia ar einu i tualeta pamažu kraujavimas dingsta, mane paleidžia namo. Kol pajutau pirmus judesiukus gyvenau nerimaudama, kad tik viskas būtų gerai. tie 9 menesiukai pralėkė taip greitai ir štai laukiam gimdymo termino - kovo 28d, tik va mano sesuo pastoviai kartoja, kad turiu gimdyti 3 dienom anksčiau - per jos gimtadienį. aš nesutinku ir sakau, kad tikrai negimdysiu savo vaikučio tą dieną.
Naktį iš kovo 24 į 25 pajuntu skausma, atsikeliu, nueinu i tualetą ir vėl guluosi. Užmiegu pusvalandukui ir vėl pabundu nuo skausmo. ryte jis jau kartojasi, kas 15 min. Pabudusiam vyrui pranešu, kad šiandien gimdysim
dar padarau jam pusryčius ir važiuojam i ligoninę. tenai pažiūri, kad kaklelis jau 3 cm atsidaręs ir siunčia į gimdyklą. Kovo 25!!!!! sėdžiu ant kamuolio ir rašau žinutę, kad gimdau, o ji aišku netiki Paskambina mama ir praneša apie skraidančius 2 gandrus virš mūsų namų Vyras nenustoja kartoti kaip mane myli ir kad pažintis su manimi yra pats geriausias dalykas jo gyvenime. Skauda, bet jaučiuosi taip gerai, kad net laukiu, kada tas skausmas bus dar didesnis, kada jau jausiu norą stumti ir galėsiu gimdyti. dėja, pralaukti tenka beveik visa dieną ir tik vakare nubėgus vandenims man suleidžia skatinamųjų. sąrėmius jau vos vos kenčiu, akyse kartais viskas susilieja. atėjęs gydytojas liepia gultis ant stalo, bet pažiūrėjęs sako, kad dar galiu 10 minučių pavaikščiot, tik aš jau neturiu jėgų ir pareiškiu, kad atgal jau tikrai nelipsiu prasideda sąrėmis ir man liepia stumti. Dar pora stumimų ir vyras, kuris visą laiką stovėjo šalia jau man kužda, kad mato mūsų kūdikėlio galvytę. dar kartas ir... pirmas susitikimas su mūsų dukryte 
vyras verkia, o as nenustoju bučiuoti tos mažytės lelytės. Tik staiga gydytojai kažko sujunda, liepia kuo greičiau kviesti anestologą, man liepia pasirašyt, kad sutinku su narkoze. Klausiu, kas vyksta, bet gaunu tik šaltą atsakymą, kad būsiu operuojama. Daugiau nepamenu nieko, nubundu ir nejaučiu jokio skausmo, šalia sėdi vyras, ligoninės vežime miega mūsų mergytė. Jaučiuos lyg pabudus iš sapno, lyg susapnavus visą tą dieną. Lyg tai būtų buvęs pats nuostabiausias sapnas mano gyvenime, padovanojęs man pačią nuostabiausią dovaną....
narkoze dare nes nenustojau kraujuot, vale gimda...
bet aisku viskas buvo gerai 
smagu sweikinu tawe sulaukus savo stebuklo aukt sweikutes 
