Man kartais atrodo, kad darau kažką negerai, nes mano du okupantai manęs visai neklauso, o beto kartais ir sunku būna tvardytis jiems ramiu tonu:) kaip jūs auklėjat savuosius išdykėlius?

Vis bandau būti griežta (kad neužliptų ant sprando), bet tuo pačiu ir draugiška (kad nesijaustų kaip konclagery ir žinotų, kad yra mylima), bet dažnai susipainioju tarp savo auklėjimo metodų ir matau, kad vaiką užsipuolu labiau pagal nuotaiką, o ne pagal reikalą ir mano draugiškumu dukra jau išmoko naudotis savo įgeidžiams tenkinti. Na nėra taip žiauriai, kaip gali pasirodyti- dažnai sulaukiu pagyrų, kad turiu gerą ir išauklėtą mergaitę, bet būna, kad ir neturiu kur akių iš gėdos slėpti dėl savo dukros poelgių, o ypač kalbėjimo tono

Aš tai nutariau, kad norėdama su savo vyresniuoju susišnekėti, turiu baigti vaikų auklėjimo universitetą. Mes nelabai susišnekam

jo ir man kartais atrodo kad reikia baigti auklejimo universiteta:)

Man atrodo, kad tos mamos, kurios mano, kad nelabai gerai sekasi auklėti, tos auklėja neblogai. Nes jeigu mato savo klaidas, ir pripažįsta, kad jų yra vadinasi viskas ok. , nes juk yra ir daug blogiau...
O universitete reikės studijuoti labai ilgai, tol kol užaugs mūsų auklėjimo objektai.

mokausi kas diena. Sunkaiusiai sekasi savo vaikus drausminti. Pati turejau grieztus ir kontroliuojancius tevus ir buvau delto l. nelaiminga ir kompleksuota vaikysteje. Sau prisiekiau neaukleti savo vaiku taip, kaip pati buvau auklejama. Todel dabar esu savo auklejimo modelio kurimo procese

edvina>pritariu tau, nes kadangi ir pati mokausi tai zinau ka reiskia:) bet kartais buna visko, nors ir pati buvau grieztai auklejama:)

idomi tema. man kol kas sunkiausiai sekasi atrasti aukso viduriuka tarp valdymo ir laisves suteikimo. vaikai kurybishki ir smalsus padareliai, nesinori nuslopinti ju entuziazmo ir pazhinimo dzheugsmo perdetais draudimais, tachiau juk viskam turi buti ribos. klausimas - kurioj vietoj ta riba brezhti...
idelau butu, jeigu istengchiau visada susivaldyti, nepakelti balso, ishklausyti... bet nepavyksta - bunu ir pikta, ir pavargusi, ir suirzusi... ir kiekviena karta ishgirdusi, kaip vyresnelis bara ir komanduoja mazhiuka, susigestu - juk ish manes taip kalbeti ishmoko
ish kitos puses - geri tie mano vaikai, nepiktybiniai. va, vakar benas savanorishkai pasisiule uzhneshti pirkinius ish mashinos shiandien su shaukshtu maitino broli ir klause, ar jam skanu o ir mazhiukas kiekviena proga puola apsikabinti ir aishkina "myliu myliu"

jau as tai ir nezinau nuo ko pradet kol nebuvo mazylio tai dar dar truputi rasdavom bendra kalba.o dabar tai toks oziukas pasidare+padidejes jautrumas...daviau ir tokiu homeopatiniu vaistuku tai lyg ir geriau jau stengiuosi kiek galiu ta demesi skirti jam,bet istisai ragus rodo.o vakar tai kad nusikeike na aisku vaiko ta visa "sustruma"lemia ir tai kad tarp suaugusiu auga.:vienas ka pamokino,kitas dar pasijuoke,o tu cia mama raudonuok paskui...

niu jooooo.....su tais mūsų vaikais sudėtinga kažkaip. Aš irgi stengiuosi rodyti dėmesi, nebuti pikta, bet kažkaip nevisada tas pavyksta
labai norėčiau, kad kai paaugs mano vaikučiai, labai noriu būti tiesiog jų draugė, kad sugebėčioau išklausyti ir , kad jie sugebėtų issipasakoti, bet neaišku ar tai įmanoma:)
mano vyresnelis labai jautrus vaikas ir turintis daug ožių ir kaprizų, mažoji gera mergyte bet labai mėgstanti vadovauti.....taip kad abu labai skirtingi, o man per vidurį pastovėti tiesiog labai sunku

Žinoma, kartais pati žinau, kad būnu per griežta, be reikalo subaru. Bet ir kalbuosi apie tai su vaiku, aiškinu jam, kad mama kartais praranda kantrybę, bekartodama tą patį ir tą patį:nedaryk taip, nedaryk kitaip.
O ir vaikis jau sugeba atskirti mamos nuotaikas - priėjęs klausia kodėl tu tokia liūdna, kodėl tu tokia pikta.
O apibarus vaiką visada stengiamės išsiaiškinti kodėl taip atsitiko, pasižadame nebesipykti.

Žinot pedagoginių ir psichologinių žinių turiu, bet kaip sunku jomis vadovautis... Vienas iš pagrindinių mano principų : reikia neužmiršti, kad jei tau kas nepasisekė ar kas nors sunervino, - vaikas dėl to nekaltas, o išsidūkti jam reikia

Skaitau ir džiaugiuosi, kad aš tokia ne viena, manau niekas negali pasakyti ar tinkamai auklėja savo vaikus ar ne, bet jei kyla tokie klausymai tai, manau, viskas yra gerai, nes būna mamų kurios net nesusimasto apie tai, o pažiūrėjus į kai kurios vaikus, kyla klausymas ar tėvų žodunę yra žodis - auklėjimas.
Teisingai kaž kas rašė, kad turi būti ribos tačiau kur jas briežti? Skaičiau, kad vaikui turi būti duota tiek laisvės, kol jis neribuoja kitų laisvės. Ir kiekvienas manau turi priimti šį teiginį savaip, jį apmastyti ir gal būt įntuityviai nuspręsti kur gi tos rybos, reikia širdimi įsiklausyti į savo vaikus.

Nemanau, kad kas nors ką nors apskritai moka auklėti
Taigi yra krūvos mokslininkų, pedagogikos korifėjų, kurie ginčijasi iki nukritimo savo teorijose - vieni mano, kad taip, kiti - kad anaip, vis kuris įeina į madą, po 5 metų išeina (pvz. mus auklėjo pagal Bregą, dabar tą patį Bregą keikia...). taigi mokslininkais pasiklaiuti negalima, reikia galvot savo galva, taip? Išeitų, taip

Savo galva pasikliauti vaikų auklėjime galiu tada, kai turiu laiko tai atlikti iki galo Ta prasme, mokymasis atliekamas taip: pirma, pasigimdai vaiką. Antra, nusistatai auklėjimo tikslus (a jie gi pas kiekvieną skirtingi - vienas nori, kad vaikas būtų geras ir kilnus žmogus, kitas - kad klausytų ir senatvėj būtų užvadėlis, trečias - kad būtų laisvas kūrybingas menininkas, ketvirtas - kad turėtų daug babkių, penktas - kad tiesiog būtų laimingas... Šiaip pastebėjau, kad dauguma nori kad vaikas gautų tai, ko pačiam gal kažkiek trūksta... Ai nu nesvarbu, žodžiu, išsikeliame tikslus). Tada susidarom metodiką, kaip mes ugdysim tai, kas svarbiausia, ir auklėjam. Ir stebim auklėjamąjį... Na, kokius 50 metų mažiausiai, nes reik žinot tiksliai, kokie tokio auklėjimo rezultatai. Tada jau matom padarytas klaidas, koreguojam metodus ir gimdom kitą vaiką Šiam metodui ištobulinti prisireiktų kokių 400 metų, ir tada jau galėtume pasakyt, kad žinom, kaip teisingai auklėt

O jei auklėjam kad ir du vaikus, bet nematom baigtinio rezultato, tai kaip galim MOKĖT auklėt?

Be to, reikalą komplikuoja tai, kad dauguma mamyčių savo auklėjimui priskiria VISUS aukščiau išvardintus tikslus ir dar daug kitų. Mūsų vaikas turi ir klausyti, ir būti laisvas, ir kūrybingas, ir babkių turėt, ir figūrą, ir smegenų, ir taip toliau. Bet kadangi mūsų vaikai yra žmonės, tai jie tokie būti negali, mat žmogus toks jau yra - netobulas Taigi, kaip beauklėsi, silpna vieta vis tiek kur nors liks...

Išvada - nieko auklėt neapsimoka, nes ar auklėsi, ar neauklėsi, rezultatas tas pats. Žmogaus prigimtis tokia. Jis neišauklėjamas Taigi baigiu auklėt ir einu organizuotis alaus

Noa,įtarimas,kad tave pačią turėjo auklėti pagal kokį Spoką greičiau,o ne pagal Bregą(nors,sorry,gal kokia sunki vaikystė,su badavimais ir mediniais žaislais... )
Šiaip jau pritariu,kad aukso viduriuko nėra,neištobulinsim to meno,kaip benorėtume.Kiekvienas turim savo vertybių skalę,pagal kurią ir bandom savo objektukus,kaip kažkas gražiai parašė,nušlifuot.
Labai gerai matyti,kad jau kaimynai ir draugai tai tikrai nemoka auklėti vaikų---šitiek klaidų daro,siaubas ---ir lepina be proto,ir aprėkia ne tada,kai reikia ir.... (tikriausiai ir jūsų pažįstami netinkamai auklėja,tiesa? )
O savi žmogeliukai...Geri...Na,kartais,kai nemiega į sieną nusisukę būna kiek daugiau padykę,na,užlipa ant galvos---ale,kas čia tokio...Baisiausia,kai savaitgaliais miegot neduoda ir baubia nuo pusės 8 ryto:"mam,blynų noriu..."---bet motiniška širdis atleidžia.....
O jei rimtai,tai netoleruoju vienintelio dalyko SMURTO prieš mažiukus.Gal dar neatėjo tas metas,kai pačiai prireikė(tfu tfu tfu,lai ir neateina)---nesuvokiu,kaip galima lupti vaiką...Jau jaučiu,kad kai kurios nesuprasit...Pasakysiu tokį pavyzdį---buvom slidinėti.Grožėjausi viena vokietka mamyte,kuri su kokiu pusmetinuku atvesdavo savo vyresnėlį(na,max 6metų) į slidininkų mokyklėlę.Bet užteko vieną kartą pamatyti,kai mamai pakėlus balsą,kad vaikas be pirštinių šis intuityviai pakėlė rankytę ir užsidengė veiduką......... Viskas aišku...paskui tas žiopliukas pirštinę dar ir pametė,įsivaizduoju kas jo laukė.Norėjosi prieiti ir aprėkti tą mamką---baisuokle,tu,juk tavo vaikas,kam žaloji,ką užauginsi???(Gal gerai,kad nemokėjau vokiškai---bet nemaniau,kad ne mano reikalas,atleiskit.....).
Būna ir pas mumis sunkių dienų,kam jų nebūna,bet kai supykstu,stengiuosi prisiminti,kad švelnumas stipresnis už rykštę.....
O dar pamąstai apie ligas ir visokias nelaimes gyvenime---gana bjaurumų,vaikai,gyvenkime draugiškai...

Plia, supainiojau Žinai, nepusryčiavus rašiau Matosi, ania

O beje, man ėst ir neduodavo Ėsdindavo tik pagal grafiką, o kai užsimanai, kūdikis būdamas, ne pagal grafiką, tai būdavo Bregas

Įstrigo atmintin atvejis, kai atėjusi draugė ir pamačiusi mano mažiaus ožiukus replikavo, kad ji to tikrai nekentėtų ir vaikas jos jau nuo 1 m. amžiaus žinotų visas elgesio taisykles... Tą kartą pasijutau motina, kuri nemoka auklėti savo vaiko . Tiesa, draugė dar neturi vaikų .
Auklėjimu pagrinde užsiimu aš, vyras labai retai subara vaikina, dėl to gana dažnai mūsų šeimoje kyla konfliktai. Jis jam leidžia praktiškai viską... Bet pastebėjau tokį dalyką, kad vos vyras pareina namo - vaikui atsiranda daug daugiau ožiukų nei būnant vien su manimi. O auklėti stengiuosi žodžiai, tačiau vaikinui regis tai nė motais, kartais tenka ištraukti net ir dirželį. Žinoma, dažniausiai to ištraukimo ir užtenka , o ir aš stengiuosi, tik dirželį parodyti ir jo nenaudoti

Kaip tik šįryt su vyru pašnekėjom, ar mokam auklėti savo vaiką? Ir ką, priėjom išvados, kad jis pats auklėjasi... Na, mes tiesiog GYVENAME kartu šeimoje, kalbam, valgom, tvarkomės, dirbam, žaidžiam, miegam, pramogaujam, kartais pykstam... Priimam jį kaip asmenybę, tai kas, kad dar mažą Tai taip jis ir "auklėjasi" matydamas konkrečius gyvenimo pavyzdžius.

Šiaip kartais neramu, kad nesivadovauju jokia sistema, neturiu specialių žinių, dėl to galiu padaryti klaidų, kurios galbūt turės įtakos jo vėlesniame gyvenime...

Net žodyną atsiverčiau pažiūrėti, ką reikšia auklėjimas:
"Auklėti - ugdyti žmogaus įpročius, jausmus, ypatybes."

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite jiems atiduoti savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į savę.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.


Kahlilis Džibranas. "Pranašas"

Manau yra apie ką pamastyt.

Prajuokino Noa postas

...ir pagalvojau: auklejimas, sistemos... Bet gi kiekvienas vaikas - net toj pachioj sheimoj - yra atskiras zhmogutis, individualybe, asmenybe, su savo charakteriu, temperamentu, norais, poreikiais, svajonemis, troshkimais... Reikia jausti riba tarp auklejimo - kasdieniniu nesusipratimu sprendimo, bendrazhmogishku vertybiu diegimo ir pan. - ir vaiko gyvenimo planavimo uzh ji pati...

...chia ash pusiau i tema, pusiau sau pasisakiau...

Ir gerai darai, tik raminkis As pati nenoreciau, kad tevai mane butu aukleje is vadovelio. Reikia zmogu auginti, o ne auklejimo sistemos robotuka.

As asmeniskai tikrai nemanau, kad auklejimo sistemos atstovai (mokytojai, psichologai) vaikus isaugina "normalesnius" nei paprasti tevai. Reikia viska daryti sveiko proto ribose ir nebandant tilpti i remus.

Ui..man jei ka reiktu aukleti, ne tik vaika, bet ir vyra Kai pagalvoju, tai vaikas dabar tik gereja, gereja, klauso daugiau, nes nauju metodu emeiausi, bet vis tiek pasaliniai neizno, nei kaip buvo pries tai, nei kas yra dabar..individualus tie vaikai...gaunu pastabu is kokiu moteriskiu parduotuveje, kad vaikas tiesiog prigule ant grindu (be riksmo) siaip. As nematau nieko blogo, o man pasipyle pikti komentarai
Va mano mociute, kad ir pedagogikos profesore, bet sakyciau, kad kad teorija toli grazu neatitinka praktikos..taip, gal su lavinimu galima sistemas pritaikyti, bet su vaikais, reikia rasti savo buda, kelia, kaip elgtis, kur tas mygtukas, kuris veikia

Mes su vyru jau senokai supratom, kad vaikų auklėt nemokam Tik daryt
Nors ir ne savo noru tapę mūsų šeimos nariais (tėvų nepasirinksi ), gyvendami kartu turi laikytis kai kurių taisyklių. Idant mes, tėvai, visai nenušoktumėm nuo proto (arba, kaip mano vyras sako, netaptumėm alkoholikais )
O kas sakė, kad gyvenimas lengvas

Nu kadangi as pati dirbu vaiku psichologe, tai del vaiko auklejimo rupesciu neturiu. Svarbiausia su vaiku susitarti ir nusistatyti taisykles. Jis zino, jei jis geruoju, tai ir mes su vyru geruoju

Kartais susimąstau ar tas auklėjimas iš vis ką duoda. Būdavo pasistebėdavau "ot leidžia viską vaikui- ir svečių negerbti ir su tėvais nesiskaityt...", o paskui žiūriu išauga tas vaikiukas visai nieko žmogus. Praeina kaprizai, lyg savaime išmoksta gerų elgesio taisyklių. Juk būna, kad tų pačių tėvų, reiškia ir tokio pat auklėjimo, tokie skirtingi vaikai užauga- vienas paniurėlis savy užsisklendęs pikčiurna, kitas atlapaširdis linksmuolis gerietis. Ir suprask, kad mandras, kur čia šuo pakastas

Nesutinku, kad toje pačioje šeimoje visi vaikai vienodai auklėjami. Daug dažniau vaikai yra būtent skirtingai auklėjami, todėl nenuostabu, kad skirtingi ir išauga. Juk mergaitės dažnai auklėjamos kitaip nei berniukai, pirmas vaikas vėl kitaip, nei vėliau gimę. Daug lemia ir vaiko gimimo šeimoje eilė.

Manau, auklėjimas daug ką duoda.

Man atrodo, geriausias auklejimas yra tevu pavyzdys, todel sausas teorinis auklejimas rezultatu ir neatnesa.

Sutinku su tuo ,kad vaikai skirtingai buna auklejami, ir pastebejau greiciau gerumu isikovoju ko man reikia is jo nei piktumu. buvo momentas kai bandziau rekti ir ttt.tai vaikas irzlus tampa ir vis vien neklauso o dabar gerumo metodu

Dažniausiai šeimoje vaikai auklėjami vienodai, bet patys vaikai taigi skirtingi. Todėl manau, kad ir auklėti juos reikėtų skirtingai.

Na, aš irgi nelabai suprantu tų išgalvotų auklėjimo metodų. Kiekvienas vaikas individualybė ir ne kiekvienam tinka vienas ir tas pats auklėjimas. Nors posakis : "Kaip išsiauklėsi, taip turėsi", tai jau tikrai teisingas.
Bet aš savo mažylį stengiauosi irgi dorai išauklėti, bet man kažko nesiseka. Jis daro viską priešingai, nors aišku jis dar mažas, tik treji. Nors kai kurie auklėjimo metodai teigia, kad iki trijų ir reikia auklėti "Ką pasėsi, tą ir pjausi"

As manau, kad vaikus aukleti reikia, o neplikti ju aukletis patiems. Aisku tevams gal ir lengviau yra nieko nedaryti, viska vaikui leisti, aukletis paciam, bet po to toks vaikas ant galvos uzlipa. Nors aisku taisykliu nera, gi vaikas vaikui nelygus...
Mums visko pasitaiko ir graziuoju gyvenam, bandom susitarti, prizais uz gera elgesi paskatinti, o kartais geris nepaddeda, tada tenka pyktis ir santykius aiskintis...

Kazyte Kiek suprantu su tokiais mažiukais ir dar trimis tau turėtų būti sunku. O gal kaip tik lengviau, vienas kitą auklėja .
Na, o auklėti tikrai reikia ir ne močiutėms, o tėveliams. Pvz.:turiu tokią pažystamą, kuriai dukrą augino jos mama, jai dabar aštuoni ir visus durniais vadina. Nes kol buvo maža, viską leisdavo, nebardavo ir t.t.
Taigi, aš už tai, kad reikia paauklėti savo vaikus, o kartais ir per užpakalį užtrenkt, nes jau tikrai gali ne tik užlipti ant galvos, bet ir apš....

Stoviu šiandie prie bankomato, o šalia prie kito bankomato moteris. Šalia parduotuvės durys, pro kurias pirmyn - atgal zuja tos moteriškės dukrelės. Vienai kokie 2-3m, kitai 5-6. Tai ta moteriškė neapsikentusi, kad mažės nenustygsta vietoj, kai užbliovė: nu, bl.t, užpi.o mane tos mergos Va, tau ir auklėjimas

Buna, kad vyresnelis nori pabuti mama- t.y. paaukleja broli. Sese dar turbut per maza (8men.), tad jos auklejimu dar neapsiima

Skaičiau čia ir nusprendžiau pasisakyt Mano bernaičiai jau pakankamai dideli,nors visko dar gali ateity nutikti,bet dabar aš su jais sutariu .Kai buvo maži,būdavo sunkiau.Gyvenu kaime,tai darbų milijonas,vaikai kas du metai.Žodžiu tikra to žodžio prasme durnių namai Ir supykus būdavau ir apšaukdavau ir vėl glausdavau.Kai paaugo buvo griežtai paskirstytos pareigos pagal galimybes ir sugebėjimus ir jokių simuliacijų.Mūsų šeimoj daug laisvės vaikams duota,jie gali išeiti ir pareiti kada nori,prieš tai atlikę kas pavesta ir aišku pamokas paruošę.Tik turim žinoti kur išeina ir ką veiks.Demokratija žodžiu,kurios mano šeimoj kai augau pas tėvus nebuvo.Todėl savo pokalbiais su vaikais šiurpinu savo tėvus.Nes kalbam apie viską nuo narkotikų,prezervatyvų iki lytinių santykių ir t.t.Aišku ne su moralais,bet su potekstėm,kurias vaikai supranta.Daugiausia kalbuosi aš,nes vyras išvis konservatorių šeimoj augęs,kur vaikus kopūstuose rasdavo Dėl auklėjimo su vyru nesikertam.Ir nesikišam,kai vienas auklėja,kitas patyli,nes vaikai tuj spranta,jei kur nesutari ir tada aišku pabando pasinaudot.Kol kas niekas nesiskundžia nei mokykloj,nei aplinkui.Tik giminėj nebūnu suprasta kai kada,nes leidžiu daug,kai kitos mūsų giminės mamytės be daugybės prigrumenimų nė iš kiemo neleidžia,bet jų merginos ir vaikinai dar ir parūko ir išgeria.Žinau,kad mano vaikai tai išbandė ir jiems nepatiko.Patys pasakojo.Nežinau ar gerai ar blogai auklėju,bet tikiusi,kad užaugs žmonėmis gerbiančiais kitus ir netrukdys niekam gyventi.Vyresnysis jau mokyklą baigia egzaminus laiko.Gaila bus tokį jauną iš namų išleist,tai dabar jau tik vieno gailiuosi,kad per mažą į mokyklą išleidau,o dabar jau teks skirtis.Nes jei sėkmingai įstos,tai namie bus tik svečias

Dėl giminių nederėtų pergyventi, nes jiems niekada neįtiksi. Aš taip pat pagal juos blogai auklėju vaikus. O ypač močiutėms neįtiksi, nes pas jas iš viso nebelikę jokių auklėjimo taisyklių, nors kai pagalvoju, mes irgi buvome vaikai ir net gaudavom per užpakalį. O dabar sako, kad negalima ant vaiko pykti ir mušti.
Jų akyse esu griežta, pikta mama. Aš manau, kad aš normali, mėgstu tvarką ir patinka, kai manęs vaikas klauso.

Perskaiciau visus komentarus ir man norisi , nes jusu vaikai stebuklongi , nezinau kodel manasis toks neklauzada
Esu labai susikrimtusi , nes nei karto neauklejau savo sunaus , kitaip nei pasakydama tvirtesni zodi , fizisku bausmiu nebuvo ...o jam ne motais ...jis mane labai iskaudino , ir nzn ka daryti
Vakar parejo mano vaikas is mokyklos apie septinta , as grieztai paklausiau kur buvai , bet jis sako bl neaiskink , dziuakis kad isvis grizau ir uztrenke pries nosi duris , as supykus atlekiu i jo kambari apsaukiau , bet geraiu nebuvo , tik dar kelis kart nusikeike, po to paprasiua kad isvestu suni i lauka , sako geraij tuoj , bet grizus is kaimynes pamciau kad sunus prie kompo , o suo stovi prie jo ir ziuri...vakare jis man atnesa pazymiu knygele ...o ten vieni dvejetai , trejetai , dar kelios pastabos ... paklausiau kodel nesimok , bet jis pasake , kam , kai pabaigs mokykla sako , isvaziuosiu i amerika , ir nebgrisiu i situos susikt... namus....as liepiau eit i kambari ir apgalvot ka pasake.... bet jis nueojo zaist prie kompo , nors buvo gireztai uzdrausta...
Siandien paskambino man jo aukletoja ( jis sestokas) , sako kad mano sunus ruko , ir kad su juo pasikalbeciau arba isaukleciau , kad jam matiniam trimestre gali iseit 4 nepazangus ir gresia kad ismes is mokyklos....
kai sunus parejo is mokyklos...sakau jam ...tai ka , dabar del tavo mokylos , elgesio ir pan , turiu su dirzu prilupti? tau bus geraiu? o jis man sako : o man poch....
Nzn ka daryti.... snekejausi su psichologu apie vaika , bet sake kad ne psichologo jam reikia .... Tai gal tikrai reikia i kaili ikrest?

Įdomu, o ką psichologas patarė jums kaip mamai daryti?

O jis ir nuo mažens toks buvo?

Na, nemanau, kad šioje situacijoje padės diržas, jau jis per didelis, kad su diržu auklėti. Labai gaila, nenorėčiau, kad su manimi taip šnekėtų sūnus, baisu .
Manau, kad jam paauglystė dabar ir pats nežino ką daro, šiaip tai psichologas jums turėjo padėti, gal pabandykite kitur kreiptis, specialistų tikrai daug. Dabar jei norite su juo susitarti, tai tik gražiuoju. Jei žinote jo silpną vietą, tai pasinaudokite ja, mes visi jų turime, o jūs kaip mama turėtumėte žinoti. Toks elgesys gali būti ir draugų dėka, o gal kas nors šeimoje pas jus negerai, kad jis nori pabėgti nuo visko. Reikėtų ieškoti priežasties ar problemos, o tik po to ją pabandyti išspręsti. Esu skaičiusi daug literatūros apie auklėjimą ir kiekviena knyga skirtingai mus auklėja. Kiekviena mama turėtų pasikliauti savimi, nes kiekvienas vaikas yra individuali asmenybė.

Labai labai uzjauciu mamyteee, dėl tokio sūnaus elgesio... Mano sūnus irgi nelengvo charakterio, bet kad šitaip
Tiesa, maniškis dar tik trečiokas, bet jau dedu dideles pastangas, kad netektų sulaukti tokio rezultato. Tikrai nežinau ar pavyks, bet labai stengiamės. Ir jau matau poslinkius. Tiesa, daugiau kaip pusantrų metų bendraujam su psichologe (yra tokia galimybė vaikščioti nemokamai ir tikrai gerų specialistų), lankau įvairius kursus, skaitau literatūrą. Mūsų pagrindinė problema dėl skirtingų auklėjimo metodų - tėvo nėra, aš gana griežta, o mano exuošviai labai vaiką lepina, viską leidžia Reikia daug kantrybės ir kompromisų. Man tikrai padėjo knygos "Užsispyręs vaikas", "Rėkia, pešasi, viską gadina"(čia kai buvo mažesnis), "Ypatingi tėvai, ypatingi vaikai", "Kaip mylėti savo paauglį" (nors maniškis dar lyg ir nepaauglys, bet psichologai sako, kad dabar paauglystė prasideda nuo 10m.) Kad ir grėsmingi šių knygų pavadinimai, tačiau daug gerų patarimų galima rasti ir kažkokių ypatingų problemų

Aš tikrai patarčiau ieškoti psichologo pagalbos, nes matyti, kad jos reikia ir mamyteeei (kad nesijaustų bejėgiška ir nenuleistų rankų, susigrąžintų pasitikėjimą savimi) ir sūnui - gal lengviau atsivertų svetimam žmogui, susimąstytų, įsiklausytų į žodžius, kuriuos pasako ne mama...
Nesuprantu, ką tas psichologas norėjo pasakyti, gal tikrai matė kažkokias problemas, kurias reikia spręsti šeimoje? Nes net geriausias psichologas stebuklingo recepto neduos, viską tenka pasiekti (aišku, su pagalba, kažkokiom gairėm) patiems...

Na, va nusikando kažkaip
Norėjau pasakyti, kad minėtose knygose gerų patarimų gali rasti ir tos mamytės, kurios neturi kažkokių didelių problemų dėl vaikų auklėjimo. Žinoma, čia daugiausia toms, kurių vaikai jau kiek didesni ar net paaugliai...

Net pora kartų tikrinau, ar tikrai autorius ne aš
Kaip gera sutikti giminigą požiūrį, jautiesi toks teisus

Kartą susiruošė tėvas, sūnus ir asiliukas į turgų. Eina visi kartu keliu, kaimynas ir sako: "Ot kvaili, asila turi ir nei vienas nejoja." Pagalvojo tėvas, pagalvojo ir sako: "Gal ir tiesa, sėsk sūneli ant asilo." Vaikas ir paklausė. Keliauja toliau o čia kaimynė kur buvus kur nebuvus: "Ot vaikai šiais laikais. Tėvas senas eina o tas didžkis bernas joja sau kaip ponas". Vaikas aišku tėvui vieta ant asilo užleido, bet tuoj pat kita kaimynė trikgraši įkišo: "Tik pažiūrėkit, vargšas vaikelis pavarges vos eina o tėvas, jaunas, sveikas ant asilo joja. Vaje vaje.." Tėvas pagalvojo, pagalvojo ir šalia su savim ant asilo vaiką pasisodino. Tik už posūkio užsukt spejo kai kaimyna sutiko, o šis: "Tik pažiūrėkit kokie tinginiai, asilėlis vargšas vos juda o tie abu sveiki drūti paeit negali, gyvulėlį šitaip tu man kankink dabar...."

Mes vyresnėlį taip išauklėjom , kad būtų mandagus ir t.t. .
Mums problemų nėra , bet su draugais sunkiau . Baisiai mandagus , nieko pasakyti negali , nes su draugais nesipyks ir t.t.

Mažylę kaip tik auklejam daug laisviau , kad viska galetų pajusti , pamatyti . Aišku , išdykus labai Kartais didesni vaikai ateina ir bega prie mamų , o jai taip norisi bendrauti . Drąsi be galo . Kartais užtenka ir kelių minučių , o aš mąstau , gal vaikai gimsta su tam tikrom būdo savybėm .............. ?

Man irgi atrodo, kad reikia ieškoti tokio elgesio šaknų, pradėti nuo vaiko vidaus, o jei ištiesu tai yra tik kaprizas, tada reikia veiksmingai nubausti, o veiskimingai yra tas kas vaikui yra svarbu, pvz. neiti į lauką dieną, dvi, tris, arba neįjungti kompo savaitę.

Man irgi atrodo, kad reikia ieškoti tokio elgesio šaknų, pradėti nuo vaiko vidaus, o jei ištiesu tai yra tik kaprizas, tada reikia veiksmingai nubausti, o veiskimingai yra tas kas vaikui yra svarbu, pvz. neiti į lauką dieną, dvi, tris, arba neįjungti kompo savaitę.

Man irgi taip atrodo

Turbūt visos esam girdėjusios apie japonų auklėjimo sistemą, jie leidžia vaikams viską, nesmurtauja, nesako žodžių "ne", "negalima" , kas mūsuose visiškai neįmanoma atrodo . Tai va, jie visiškai sudirbo lietuvišką auklėjimo pagrindą, tai yra patarlę "lenk medį kol jaunas", kam sako žaloti jauną medelį, jam reikia suteikti tik geras augimo salygas ir savaime augs tiesus . Ne, jie suprato patarlę teisingai (nepažodžiui, jei taip pagalvojot), pagal juos tėvai turi suteikti vaikui sąlygas sveikai ir visapusiškai augti, ir padėtų pažinti pasaulį ir t.t.. Tai išeina, mes savo auklėjimu tik žalojam savo vaikus . Bet kitaip nemokam
Ir visdėlto, pagalvojau, paskaičiusi mamos, kuri nesusikalba su savo sūnumi, kad diržas reikalingas ir kuo anksčiau, nuo pirmų ožių , nors ir žiauru , todėl mums turbūt ir neduota kudykystės, ankstyvosios vaikystės atmintis , kad nekersytume savo tėvams, t. y. kažkur iki 3-jų metų reiktų paauklėt griežščiau, kad įskiepyti kaip sakant gerus refleksus , nes paskui jau kaip ir pervėlu, taip mąstau pažiūrėjus į savo 5-etį sūnų, kurio šiknos pasigailėdavau, o dabar nelabai susikalbu . Mažasis 1,5 metų irgi tokius ožius pradėjo rodyti, nu galvoju pradėsiu auklėti , kad vėl tos pačios klaidos nedaryti ir plojau per užpakalį porą kartų, ir čia priėjo vyresnėlis ir pareiškė "Dievas pyksta, kai mamos vaikus muša" ir iš kur jis tai ištraukė nežinau, bet rankos taip ir nusviro, tik bepasakiau, kad dievas pyksta ir kai vaikai tėvų neklauso, bet sau pateisinimo taip ir neradau .